Elgeta

Aš einu gatve, iš dangaus krenta lašai,
Aš noriu pamatyt ką daro žmonės, kai jų gerumo paprašai.
Lietus atsimuša į asfaltą,
Vanduo padaro dangų baltą,
Aš atėjau, kad paprašyčiau:,, Įsileiskit mane sušilti,
Aš norėjau pajusti  Jūsų gerą širdį“.
Aš pasuku už kampo ir pabeldžiu į duris,
Pamatau už lango šaltas akis,
Bet durys neatsidaro,
Nors mano pirštai nuo laukimo sušalo...
Aš atsuku nugarą Jūsų durims,
Gal mane kas kitas priims.
Aš beldžiuosi į sekančias duris ir laukiu,
Šaltas vanduo teka per mano  plaukus,
Bet niekas rankenos nenulenkia,
Tik karštas lašas mano skruostu greit nulekia...
Aš toliau einu prieblandos persmelkta gatve
Ir pamatau viltį, pamatau šviesą lange.
Jau stoviu ant slenksčio, sušalusiais krumpliais pabeldžiu
Ir  trumpą akimirką pasvajot apie šilumą sau leidžiu.
Bet niekas neatidaro, aš prispaudžiu nosį prie stiklo
Ir suprantu tai, kad iš tikro
Manęs niekam nereikia, aš dalis ne iš jų pasaulio,
O žmonių  gerumas yra tik apgaulė.
Labiau už viską aš pajusti namų šilumą norėjau,
Bet šeimos niekada neturėjau.
Aš viena šiam pasauly, ir kai tyliai numirsiu
Niekas nepasakys:,, Aš jos pasiilgsiu, aš ją prisiminsiu“...