Istorija

Jis gulėjo girtas lovoje. Ašaros riedėjo jo veidu. Retsykiais jis užsidengdavo veidą rankomis ir verkė pasikūkčiodamas. Galime įvertinti tai kaip kančią. Tebūnie atleiskime, kad jis šį vakarą girtas.
Jis nusipirko konjako. Sumokėjo gal apie 40 litų. Tiek pat laipsnių turėjo ir šis butelaitis. Panelei nupirko du butelius alaus. Skanaus, gero Karlsbergo. Aišku – galima pasiginčyti.

Ji paklausė: kas tave pralinksmintų? Kodėl toks liūdnas?
Atleido iš darbo?

Jis pasakė ne.

Po kurio laiko ji paklausė: tave paliuosavo?

Jis pasakė ne. Ko tu įsikabinai tą darbą?

Kas tave pralinksmintų? Ką man padaryti? – ji paklausė.

Nieko niekas nieko. Jis buvo ir nervingas ir labai jautrus. Jis buvo pasigailėtinas.
Ji nemokėjo verkti atvirai.

Jis pasakė: manęs neatleido iš darbo ir aš labai noriu išgerti.

Ji pajuokavo: tau nepatinka tavo darbas?
Ne, man patinka mano darbas. Tiesiog aš labai noriu išgerti konjako.
Tai išgerk! – ji sušuko. Ir jis iškart pralinksmėjo. Jis pralinksmėjo ir tarė: Man tik reikėjo tavo patvirtinimo, man tik reikėjo tavo palaikymo.

Ji laikė jo ranką mašinoje, kada jie penktadienio vakarą atsibastė į prekybos centrą. Teko pavažiuoti penkiolika minučių, tiek juos skyrė nuo didmiesčio.

Namelis jų stovėjo atokiai. Tiesa nebuvo visai atsiskyręs: turėjo porą kaimynų.

Jie slampinėja po prekybos centrą ir perka alkoholį. Galbūt linksmumas dirbtinas. Bet nusispjaut.
Jie užsuka į mažytę parduotuvėlę didžiajame prekybos centre ir jis nusiperka tabako.
Kažkodėl ji jaučiasi žaviai. Ir kaip iš holivudinio ir visai tikusio filmo.
Tabaką pardavinėja jaunas vaikinas. Jis jį pažįsta. Taip dažnai čia perka tabaką. O šį vakarą šalia jo ji. Jaunutė. Mergina. Kvaila šypsena, susivėlusiais plaukais, susirišusi juos, visai paprastutė. Bet iškart prasideda istorija: nes jie du ir dar penktadienio vakaras, plus šalutiniai veikėjai: krūva žmonių, nesvarbu, kad jie jų nemato, prekybos centro darbuotojai, kiti pirkėjai.
Ir dar vaikinukas. Tabakas.

Jis prašneka jai apie baldus, kuriuos nužiūrėjo. Naujus baldus, kada ji atsikraustys pas jį... Apie tai kalba nėjo. Tiesiog jis nusižiūrėjo baldus. Ir nutarė parodyti jai. Abu jie kaip girti, nors visas būsimas girtumas vis dar jų rankose: konjako butelis, du buteliai Karslbergo.
Jie įkrenta į prabangių baldų parduotuvę. Pardavėjos dvi. Abi dailiai pasipuošusios: tarnybiniai nauji kostiumėliai, išdidžios šukuosenos, ko daugiau bereikia.

Ji priskibina prie jo. Jo rankose – buteliai. Ji vaidina apsauginį, gal direktorių, ar mokytoją.

Ji įžūli. Trumpi, drūti žodžiai. Griežtai ji su mumis šį vakarą.

Jis kalba kažkokias nesąmones. Vis renka ir neišrenka baldų. Jis buvo nusižiūrėjęs. Ji nerodo savo nuomonės, jos žvilgsnis laksto po odinius juodus, gelsvus, baltus baldus. Daugiau ji nieko nemato.
Pagaliau gal šitie, jis blaškosi ir pardavėja ta numeris griežtoji pirmoji vyresnioji nesupranta mūsų.

Jis kažką panašaus randa ir nustumia mane ant gelsvos odinės sofos. Išbandyk. Nebloga tiesa?
Nebloga  ji atsako santūriai.

Jie gražiai išeina.

Iš tiesų liūdnai iki mašinos kėblina.

Jis jau kelias dienas girtas, o ji nesugeba to pamatyti.
Girtas jis bėga nuo policijos, girtas jis vos nesuvažinėja žmogaus, girtas jis dreba savo namuose, savo lovoje, bet ji nemato: ji dabar džiaugiasi tokia laime, kurios nesupranta, bet ji džiaugiasi, taip seniai tokia laiminga nebuvo.

Jis pradeda gerti ir gal tada vėl pradeda riedėti ašaros jo veidu.
Jis prižada: aš užsikoduosiu.
Jis sako: nepalik manęs.
Jis nesako: aš alkoholikas.
Ji pasako: šūdas šūdas šūdas.
Jis: deda klaustuką šioje vietoje.
Ir tada ji pasakė: Mano likimas tragiškas. Įsimylėjau alkoholiką.
Jis krenta veidu į pagalvę ir graudžiai verkia.

Verkia ir verkia.

Ji sako: bet aš įsimylėjau.

Ji neverkia su juo, nes dar nemoka.

Jis nenori, kad ji matytų jį tokį.

Kai ji sirgo. Kai jai buvo taip bloga, ji slapčia vylėsi, kaip galbūt ir jis dabar, kad meilė jos, tokią pamatytų: bejėgę ir gailėtų, mylėtų...

Bet ji to neleido.

Dabar jis gulėjo bejėgis. Bet man jau atsibodo pasakoti šią istoriją.