Vilijai

Sveika, Milda,

Klausi kam prasidėjo žiema? Juk ji šalta, skaudinanti, žeidžianti...
Todėl, noriu tau astakyti, nes po to pajusime pavasarį. Jis bus šiltas, vėjuotas, nuostabus.

Visą šį laiką tu gyveni po žeme. O aš gyvenu, aš neturiu gyvenamosios vietos, nuolatinės.
Visą laiką keliauju, nes ieško to žavaus medinio paprasto namelio, kuriame norėčiau ir galėčiau pasilikti, apsistoti ir niekada niekur nebekeliauti.
Tuo esu panaši į tigriuką. O gal į meškiuką. Ieškau Panamos. Iš tiesų tai ieškau namelio Panamoje, svajonės. Tiesa, mano senieji namai niekada nebuvo svajonių šalis, nėra ko ir tikrinti.

Aušta. Aš keliauju kaip alchemikas. Jis irgi rodos, kažkokios laimės ieškojo.

Ši žiema drįsčiau pasakyti visai nešalta, tiesa paskutinėmis dienomis pašalo truputį, ir žinai, dabar slidu.

Daug žmonių gauna traumas, eidami tokiu keliu. Reikia būti atsargiai.

Bijau ir aš kartais paslysti.

Einu kur šilta, einu prie svajonės...

ĖĖĖ...

Tiesa, man karštis kenkia. Tai yra kenkia... Kai svajonės išsipildo.
Tada tampa slogu...
Tvanku.
Nebemiela.

Arba ir vėl. Vėl ieškai kažko naujo.

Mieloji, Mildute, rašau šį laišką iš tiesų norėdama tau pasakyti, kad esi geras ir artimas žmogutis man.
Ir noriu pasveikinti tave su artėjančiomis šventėmis, pasakyti, kad myliu.

Iki, geros kloties,
visokio džiaugsmo,
paslaugaus gyvenimo.


Iki.
Iki.
Iki.

Tavo vienintelė geriausioji draugė - Vilija.