Naujametinė Kuperdjaikino istorija arba priežodžių ir spalvų paletė pasaulinės krizės perspektyvoje

Kuperdjaikinas buvo neblogas vaikis, tik truputį skūpokas. Na gal taupus, bet geriau pagalvojus, vistik labiau skūpus nei taupus, ir dėl to jam dažnai tekdavo mokėti du kartus. Juk priežodis “skūpus moka dvigubai”, manau, ne iš piršto laužtas. Lygiai kaip ir “šiluma kaulų nelaužo”,  “viena bėda nevaikšto”, ar panašios sentencijos. Taigi, stebėdamas aplinkinių kaimynų panišką elgseną susiklosčiusios pasaulinės krizės perspektyvoje, Kuperdjaikinas suplanavo paskutinę metų dieną kuo greičiau skubėti į banką ir pasiimti visas savo santaupas. Tuo metu jis dar nežinojo, ką su jomis veikti, bet manė, kad mušant kurantams, viskas bus akivaizdžiau nei akivaizdu, ir tiesiog euforiškai elementaru žengiant iš du tūkstantis aštuntųjų metų į pasulinės krizės prieglobstį.
Bet paskutinė metų diena buvo sekmadienis, bent jau taip turėjo būti, nes bankas užsidarė anksčiau. Gal ketvirtadienį. Tad Kuperdjaikinas nusliūkino iki artimiausio bankomato, ir nesismulkindamas bandė išsiimti, kaip jau minėjau, visas savo santaupas. Bet tiesą sakant, jei kas būtų jį stebėjęs, būtų didžiai nustebęs, kaip gali greitai keistis žmogaus veido odos spalva - iš blyškios į skaisčiai rausvą, vėliau raudonai purpurinę, melsvą, net sakytum gražiai žalią.
Spaudė šaltukas. Bet tikroji priežastis spalvų paletės buvo ne ta. Priežastis buvo paprasta, tačiau ne taip dažnai pasitaikanti eiliniam Lietuvos piliečiui - kelios šimtinės, kurias išmetė bankomatas buvo brokuotos. Atrodė taip, lyg jas būtų kas apkarpęs su skylamušiu. Staiga Kuperdjaikino galvoje šmėstelėjo mintis “kur dabar jas iškišti? ”. Paskui praėjus kelioms sekundėms, pagalvojo protingiau: “Aš niekada nerasiu didesnio durniaus už save.. ” 
Dabar Kuperdjaikinas pažaliavęs intensyviai mąstė apie tas kelias kupiūras, daug labiau nei apie likusius kelis tūkstančius litų.
„Paskutinę metų dieną vyksta daug renginių“, - pamanė jis. „Ir įdomiausia, tokią gražią metų dieną, mažai kas linkęs ginčytis“, - vis dar guodė save Kuperdjaikinas. Nuo tokių savo minčių jis aprimo. Taigi, nuėjęs į kinoteatrą bandė nusipirkti bilietą, ir jo didžiai nuostabai, kasininkė bilietą pardavė. Maža to, atidavė grąžą, ir net padėkojo. Jūs pagalvotumėte, jog tai sapnas. O Kuperdjaikinas ėmė tikėti savo žavesiu, kurį dar labiau aštrino jo kvaila šypsena ir medinė koja, apie kurią aš nutylėjau. Ta proga, už likusią gražą jis įsigijo dar bent dvidešimt bilietų. Ir neapsiriko. Net išlošė, - smagu buvo sėdėti salėje, kai niekas nešnopuoja nei į veidą, nei į nugarą, nei į šoną, - ir tai buvo bene didžiausias Kuperdjaikino gyvenimo laimėjimas. Taip poniškai pažiūręs filmą “Viščiuko kelionė į Fryderlandą, kur gyvena jo geras draugas varlinas Fryderis”, jis su dideliu palengvėjimu išėjo iš kino seanso. Tarpdury sustojo, tikėdamas, kad nieko salėje daugiau nebuvo, atlošė galvą į žvaigždėtą dangų. Giliai įkvėpė-iškvėpė, stebėdamas iš šnervių sklindantį garą, paskui giliai įkvėpė- iškvėpė, stebėdamas iš burnos sklindantį garą, ir tą akimirką buvo bepagalvojąs, jog šiąnakt miegos kaip kūdikis, kai staiga pajuto stiprų aštrų smūgį į pakaušį.
Atsipeikėjo Kuperdjaikinas šaligatvyje, sniego pusnyje, sustumtoje šį rytą nuo gatvės. Pinigų, žinoma, jis neteko; negalėjo prisiminti filmo; ir, atrodo, miegoti šiąnakt ramiai tikrai negalės.
Kai sakant, - “viena bėda - ne bėda”. 

P. s. – noriu jus nuraminti. Kuperdjaikinui taip vožė, kad jis pamiršo, jog turėjo santaupų. Todėl jis parėjo namo ir miegojo kaip kūdikis. Tad, kai sakoma, - “nėra to blogo”.

2008 12 13