Šuns dienoraštis. Taikos balandis

Liūdniausia yra tai, kad uodegą pabrukti teko ne tik man, bet ir mano žmogui. O istorija buvo tokia: pas mus dažnai užsuka mašinos, ir paprastai aš, gerokai pagąsdinęs nedrįstančius iš jų išlipt žmones ir atlikęs ratų pažymėjimo ritualą, būnu atleistas nuo tolesnių pareigų ir galiu atsipalaiduot, bet tada visokiais būdais stengiuosi atkreipt į save atvykėlių dėmesį ir įgimto talento dėka dažniausiai man pavyksta būti pristatytam vardu ar net pažaist su svečiais kamuoliu.
Taigi prieš pora dienų viskas panašiai ir vyko, kol išpaikęs niekingas vaikigalis nenutvėrė manęs už uodegos. Niekas niekada taip nėra manęs pažeminęs, tad kraujui akimirksniu užvirus, urgzdamas stvėriau niekadėją už kojos. Išgąsdintas vaikigalis suklykė ne savo balsu, lyg tuoj tuoj bus papjautas, nors aš nė dantų nesuleidau- ne kvailas juk. Vaikigalio ginti šoko jo motina, visiškai nereaguodama į tai, kad jos paikšį aš paleidau tuo pat metu, kai jis paleido mano uodegą- juk galėjo viskas tuo ir baigtis, bet ne: klykė šaukė ir išvadino mane pasiutusiu ir vertu nušauti; aš nukiūtinau savo pašiūrėn ir tiek, o mano žmogus turėjo tą jos spektaklį nuolankiai stebėt iki galo, nes vargšas pats buvo užgarantavęs kad aš žmonių nepuoląs ir esąs tikras taikos balandis.
Štai kaip kartais viskas pasisuka-argi būčiau patikėjęs, kad atsidursiu kvailio vietoj, kad kvailio vietoj -per mane? -atsidurs manasis žmogus, ir galiausiai, apsijuokęs, turės mane, savo ištikimą draugą, pririšt, nes vaikų teisės yra beribės, o šunų tik per grandinės ilgį. Liūdniausia, kad aš su tuo susitaikiau lengviau, nei mano žmogus, tad žinau, kad ilgai manęs pririšto nelaikys, tik daugiau niekad niekam nesakys, kad esu taikos balandis, nes juk ir balandis, grobuonies užpultas, užuot skelbęs taiką, ginasi.