Kur tie mano raktai?! Niekada jų nerandu, desperatiškai makaluoju ranka po rankinės pilvą, kol galiausiai netekusi kantrybės išverčiu visą turinį prie pat buto durų. Ėjęs pro šalį kaimynas, kuris gyvena virš manęs, įdėmiai nuskanavo veiksmus, kiek lukterėjęs sustojo. Mirtina tyla. Burbtelėjau „labas vakaras“. Nepakeldama galvos tęsiau raktų paiešką. Kaimynas tyliai nuėjo savo keliais. Prisiminiau, kur įkišau tuos prakeiktus raktus, bet taip ir neturėjau progos patikrinti. Močiutė atidarė duris, iššoko Lordas, puolė laižyti, griauti. Sukosi kaip vijurkas, tarsi, nebūčiau buvus namie kokį gera šimtmetį. Nors jis visada pasitinka su džiaugsmu, geras ar blogas buvai. Jau vien tai, kad esi čia, jam yra didžiausias džiaugsmas. Kartais šmėsteli mintis, kas būtų, jei manęs nebepažintų? Ar lygiai taip kaip vakar, ir dar dieną prieš tai, kaip visą laiką kol gyvena pas mus, nekantriai lauktų, kad paglostyčiau, griūtų kaip bulvių maišas at nugaras ir primygtinai reikalautų glostyti pilvuką?
Tokias mintis greitai išblaškė močiutės psichologinė analizė: „jei būtų įmanomą paliktum ir savo galvą, kaip tuos raktus. Gerai, kad mama vaikšto iš paskos ir viską primena“. Skubiai sumečiau visus išmestus daiktus, dideliu žingsniu peržengiau durų slenkstį, kad atsidurčiau kuo arčiau savo kambario durų. Kaip prasikaltęs vaikas rengiausi paltą, nusiaviau sportbačius. Močiutė kaip visada klausinėjo tų pačių dalykų: kur buvau taip ilgai, ką sau galvoju, ir išvis ką sau leidžiu. Galiausiai netekusi kantrybės išstūmė oro ir išvėmė „valgysi? “. „Ne, aš pavalgiau“. Sprukau į savo kambarį, užsirakinu duris ir laukiau, kol įtampa, įsikerojus per visą mano sąmonę ir kūną pasitrauks. Tačiau ji nepasitraukė.
Namuose gyvena trys kartos: mamos mama, tėvai ir aš. Nėra čia ką daugiau bepridurti, nes tie trys žiedai neturi sąlyčio taškų. Tiksliau paskutinysis. Jis vis būna kažkur šalia. Panašiai kaip olimpiniai žiedai, du susikibę ir vienas kažkur ten. Trys kartos, trys skirtingos nuomonės, vertybės. Mano tėvas visada sakydavo: „šeima tai viena ląstelė, ji ne tik turi kartu viską daryti, bet ir galvoti“. Na aš turbūt ta vėžinė. Vis naikinanti kitas šeimos ląsteles, griaunanti bendrą harmoniją, dezorganizuojanti procesą. Kad liga nesunaikintų visko iki galo, tam reikia vaistų. Injekcijos nėra didelės, tačiau mažos antibiotikų dozės laikui bėgant, priverčia vėžinę ląstelę pasiduoti. Aišku vyksta pasipriešinimas, didelis, bet niekas ir nesakė, kad gydimo procesas nebus varginantis ir sudėtingas. Panašiai kaip homeopatiniai vaistai. Iš pradžių paūmina ligos požymius, o vėliau juos išgydo. Taip ir mane gydo, nuo postmodernizmo įtakos. Sutvarko mano kambarį, kontroliuoja skambučiais, kamantinėja kur esu, ką darau, primygtinai reikalauja grįžti, nes valgyti padaryta, atšals. Kai grįžtu klausinėja ar pasiruošiau seminaram, kas užduota. Pataria eit miegot, nes anksti keltis ir daug paskaitų, sesija artėja ir t. t. Mama džiugiai parodo kokių drabužėliu man nupirkus, nes senieji man nebetinka. O kuo jie blogi?
Kartą pasakiau, kad noriu gyventi atskirai. Buvau net pasirašiusi raštelį, ką po ko sakysiu, kaip argumentuosiu. Padėkojau už meilę ir rūpestį, bet pabrėžiau, kad esu suaugus ir nebegali taip būti ir toliau. Jie ramiai išklausė. Nusprendė, kad šis gydymas neveiksmingas.
Gal jei nepadeda griežtas gyvenimo rėžimas, padės psichologinė terapija... „Mes dėl tavęs viską darom, kad tik tau būtų geriau, o tau viskas čia blogai, nori išsikraustyti. Nors imk ir kauk iš apmaudo. Pavalgius, aprengta, eini kur nori. Sakai, save išsilaikysi? Tu neturi žalio supratimo kaip yra ten, pasaulyje už durų. Iškrisi ne tik iš nemokamo, bet ir iš universiteto, jei pradėsi dirbti. Kaip smuko pažymiai, kai dirbai ir mokeisi. O kas tada už mokslus mokės? Gyveni šiltnamio sąlygom ir nesugebėsi gyventi kitaip. Tikrai negalėsi atsisakyti patogumų... „
Springau ašarom, vėmiau tulžim ir neapykanta. Pykau ant savęs, kad jie teisūs. Bet aš jaučiuosi tokia nelaiminga. Ir jie nėra blogi, tik galėtų džiaugtis ir palaikyt mane. Aš jau seniai moku vaikščioti viena, nereikia sienų, kur įsikibti. Aš moku vaikščioti. Kodėl negali džiaugtis kartu, kai aš džiaugiuosi? Negi mano patirtis tokia menka, kad be jų aš neišgyvensiu..? Nors kai pagalvoji, ar turi teisę žmogus padėti kitam, jei tai prisiėmimas už kita atsakomybės ir to žmogaus laisvės atėmimas... patarti... Ar asmeninė patirtis gali būti taikoma kitiem, o gal ji netinka... Taip vėžinė ląstelė pasidavė veiksmingam gydymui, nors kartais išlenda senos užmačios, bet jos kaipmat būna nukenksminamos.