Katinėlis

Arūno kambaryje, po pagalve prie pat lovos krašto, kur šalta labai, gulėjo pliušinis Katinėlis. Pamestas, pamirštas prisiminęs vaiko meilę ėmė ir atgijo. Pajudino rankelę, papurtė uodegėlę, atsimerkė ir išlindo. Vos išlindęs mokėsi jis vaikščioti, ankščiau juk nereikėjo! Žengė žingsnį-griuvo, atsistojo-vėl pargriuvo... Apsidairė, pagalvojo, ir pamatė, ir sumąstė pasiimti lenteles apsirišti kojeles, bet toli gulėjo jos ant lentynos nuostabios. Šliaužė pliušinukas per sujauktą lovą, per kalvelę adialo, ir sutiko Zebrą, storą, baltą, o gal juodą?... Nesvarbu. Tik palietus Katinėliui Zebro uodega, trumputę, ėmė šis ir pasimuistė, pasiraižė ir prabilo:
-Ačiū tau, mažyli, tu išgelbėjai mane nuo sapnų baisių, blogų, ačiū dar kartelį!
-Nieko tokio... Tik nesuprantu, kaip tu pabudai?
-Cha, cha, cha-suskambėjo Zebro juokas. - Tuoj papasakosiu tau kačiuk, apie paslaptį mįslingą. Štai šią naktį, kai menulis ypač spindi, vienas iš vaikų labiausiai mylimų žaisliukų ima ir atgyja, ir įgauna galią pažadinti kitus pliušinukus. Nepamirški tu tiktais kad ne visi žaisliukai geri, tad naudokis išmintingai šia galia...
Katinėlis tik išgirdęs kad jis mylimas labiausiai, nesiklausė Zebro žodžių ir iš laimės šliaužė jis toliau. Pagaliau pasiekęs savą tikslą prisirišęs lenteles prie koju pastebėjo Katinėlis numestą žaisliuką. Nieko jis neapgalvojęs palietė žaislą nepažįstamą...