rašyk.lt: Kūriniai / zhiu / Auksu

Smėlio ramybe trigdančios kojos tvirtai žengia užbrėžto tikslo link. Karts nuo karto pasitaikę didesni akmenys priverčia susigūžti tobulai netobulą, gal kiek per liesą kūną. Tos mažos kliūtys tik trumpam priverčia suabejoti tais tvirtais žingsniais. Tik trumpas pasimetimas. Nuo vėjo sužvarbęs kūnas slenka tolyn. Pėdos, sušalusios nuo ankstyvo ryto drėgmės, nebejaučia keistai malonaus byrančio smėlio tarp pirštų. Kūną šildę drabužiai viens po kito lėtai krenta ant smėlio. Ji, jos kūnas, lieka vos su keliais drabužiais pridengenčiais grožybes, ypač dominančias vyrus. Nors žmonių aplink ir nėra keistai ypatinga moralė, o galbūt noro nebuvimas nenumetė likusių drabužių. Vėjas glamonėja liekną kūna nepalikdamas nė vieno odos lopinėlio nepaliesto. Akys pašėlusiai laksto po neaprėpiamą platybę ir tuštumą, kol galiausiai sustingsta ties viena vieta. Atrodytų, jog jos žvelgia į horizontą, tačiau ne - jos žvelgia žymiai toliau. Ten, kur kiti negali pamatyti. jos žvelgia į gilų prisiminimų ir svajonių tarpeklį. Išlindę pirmieji saulės spinduliai nutvieskia auksu pašėlusiai vėjyje besidraikančius ilgus rudus plaukus.

Žalios akys pažvelgia į saulę. Ji supranta, jog metas. Dar keli žingsniai ir kojas pagauna šiluma. Jūra užlieja jos kojas, o netrukus visas kūnas panirsta į vandenį. Metas nuplauti praeities nuodėmes ir su saule pasitikti naujai gimusią ramybę.

Sielos ramybę ir vandens bučinius.