Liudvikas II d.

Akis užtraukė migla. Po to viskas praskaidrėjo.
Aš jau toks žmogus, kuris nebus laimingas, nes laimės nėra. Reikia nustoti apie tai galvoti- dar išprotėsiu. Liūdna šiandien.
Liudvikas jau ištisas 20 minučių žiūrėjo į vieną tašką. Mintyse skambėjo žodžiai: „Turi talentą ir išgarsėsi“. Už lango sriūbavo vėjo ir lietaus kankinamos gluosnių šakos.
Ar gali mano gyvenimas būti vienas didelis nesusipratimas? Ką aš iš viso čia veikiu... Atrodo, jog niekada ir negyvenau. (Ne) buvau. Tik su paslėptu pavydu ir apsimestiniu džiaugsmu ėjau per žmones. Veidmainiška kaukė spaudžia man krūtinę. Save apgaudinėju.
Sunertos rankos nusileido ant stalo, kur buvo pastatyta rašalinė, tvarkingai išdėliotos knygos ir dokumentai. Pirštai nervingai trūkčiojo, pasigirdo atodūsis.
Nemačiau žvaigždžių (na, gal tik vieną kartą... speiguotą naktį), apie kurias sudėta tiek daug eilių, tiek daug dainų. Nevisavertė ta mano būtis. Neturėjau savo medžio, basomis nebraidžiau po žolę- save saugojau. Graužatis suris visą mano gyvenimą, tai jau prasidėjo: laimingus epizodus pavertė dulkėmis, paliko užsimiršimui, nevilčiai... Negali būt, kad vis dar esu sumautas optimistas.