Gai ir groteskas...arba ne...

O buvo vidurys žiemos. Bronià gyveno Grigiškėse, ir ji buvo baisiai dievobaiminga davatka, taigi net būdama visai jau sena ir išklerus, kiekvieną sekmadienį, o ir ne tik sekmadienį, nueidavo septynis kilometrus ir jau nuo pusės šešių ryto sėdėdavo prie Švenčiausiosios Trejybės – Devynerybės bažnyčios užrakintų durų, kad tik pirma pabučiuotų atvažiavusiam klebonėliui ranką.
Dar gi Bronia turėjo tokius „akỹnius”, su trijų pirštų storumo stiklais. Kaip tik šiandien juos kažkoks chuliganas ir pavogė iš jos maldaknygių bei žvakių kupinos „tašės“. Dėl šios priažasties Bronia, šiandien eidama į bažnyčią, vos įžiūrėjo šaligatvį ir užtruko trigubai ilgiau.
Ir įžengė Bronia pagaliau į šventovę, kur iki šiol taip ramu ir šalta būdavo…Ir tik žiūri – o gi viskas pasikeitę: langai dideli, su geležiniais rėmais, suolai kažkaip neįprastai siaurai sustatyti – vos užpakalį įkiši, ir kilimo per vidurį raudono trūksta…O altorius… „Jėzus mãrija” – pagalvojo Bronia… Altorius stovi prieš pat nosį visas toks stiklinis ir tik blizga, šviečia, o po kaíria puse  dar kiap ir būda kažkokia stovi. Suoluose sėdi du diedai, tik ne priekiu o užpakaliu į altorių. Vienas miega. Bronia priklaupia, persižėgnoja, pradeda „tėve mūsų”, ir taip jei keista viskas šiandien dievo namuose…Pusvalandį papoteriavus Bronia sėda į suolą ir traukia rožančių... Ir…
Ir griausmingas bei šaižus paties dievo balsas perskrodžia kraupią tylą, taip sujaukdamas Bronios mintis ir priversdamas ją krūptelėti, kad net rožančius plyšta į gabalus jos šaltose rankose… Ilgai nestenėdamas dievas lyg iš magnetofono pareiškia:
- Kita stotelė – Antakalnio žiedas!!!...