Skrydis [2dalis.]

Būk ištikimas sau ir dieną, ir nakčia. Tuomet ir kito tu išduoti negalėsi.            [V. Šekspyras]



                        1


Juodas it bedugnė dangus niūriai žvelgė į žemę. Mažytės spingsinčios žvaigždelės šoko vis ryškėdamos ir vėl blankdamos. Išsišokėlių medžių ir pastatų viršūnės bandė pasiekti jas – nesėkmingai. Platus, pilkas ir monotoniškas asfaltas gulėjo ir bodėjosi į ką nors pažvelgti, „pensininkai“ suoliukai vis dar svetingai laukė pavargėlių praeivių. Ant vieno iš jų sėdėjo Jonas. Šalia jo – kažkas naujo, nepatirto, neišgyvento, nepažįstamo. Nežinia, koks visuomeniškas prototipas įsakė jam prisėsti šalia ir užkalbinti.
-Turite čia butą?
-Gali mane tujinti, - nusišypsojo Jonas. – Taip, prieš savaitę įsigijau butą. Visai prie pat Kvebeko.
-Matai kaip. Gerai, tujinsiu, - mirktelėjo ji.
Moteris buvo gana jaunatviška: samaninės spalvos puspaltis, juodi aulinukai, tamsios aptemptos kelnės. Nuo jos dvelkė brangiais kvepalais (Jonui pasirodė, kad tokie pat kaip kadais Ilmos – „Moschino Funny“), plaukai buvo neįtikėtinai ilgi ir vešlūs, o akis ji vis nusukdavo ir šis pokalbis nebuvo labai jaukus.
-Gražu?
-Kas?
-Ta tvora, į kurią taip žiūri. Gražus vaizdelis?
Tvora buvo šleiva ir nebetinkama atlikti savo funkciją.
-Ne. Ji gadina šio prestižinio rajono vaizdą.
-Man gražu.
-Unikali moteris tu.
-O iš kur žinai, kad aš moteris? Galiu įsižeisti! – Sukikeno ji.
-Atsiprašau, mano akimis tu gana solidžiai atrodai.
-Nieko, aš tikrai ne paauglė. Suaugau jau seniai.
Jonas tyliai atsikrenkštė ir vėl įsistebeilijo į tvorą.
-Turbūt spėlioji kiek man metų? Leisk man išsklaidyti tavo abejones... Dvidešimt devyneri.
-Man neįdomu ir aš tikrai nespėliojau...
-Nereikia čia vaidint prieš mane! – Vėl pradėjo juoktis moteris. –Aš žinau, kokie žmonės silpni ir smalsūs.
-Smalsumas silpnumo požymis?
Ji atsistojo ir pasisukiojo aplink, po pusės minutės giliai atsiduso ir ištarė:
-Ne. Turbūt ne. Tai tik truputį susieta, supranti?
Jonas linktelėjo, nors ir nesuprato, ką ji turėjo galvoje.
-Taigi... Silpni esam visi. Vieniems ar kitiems dalykams... Smalsūs žmonės yra linkę į gyvenimiškas, netgi buitines peripetijas. Dėl to jie ir smalsūs. Elementaru!
-Man metas eiti.
-Nenori parodyti savo smalsumo?
Jonas pažvelgė į jos akis. Tuščios.
-Sakykime, kad taip.
-Puiku, - švelniu balsu tarė ji ir numetė už nugaros stambią peleninių plaukų sruogą. –Ar priimsi mane į savo butą?
Jonas užsisuko ir, užsidengęs kumščiu burną, lūpomis sukrutino:
-Akiplėša.
-M?
-Nieko.
-Nieko?
-Priimsiu. Taip, priimsiu...
-Malonu. Aš atvykau vakar, o kišenių turinys ne itin džiuginantis. Žinai... Reikia būsto bent trumpam laiko tarpui, kitaip aš – žuvus.
-Tai bent vardą pasakyk, - nusišypsojo Jonas ir, drebančiom kojom priėjo arčiau jos.
-Ko tu virpi? Šalta?
-Sakyk.
-Julija.
-Malonu, aš Jonas.
-Kas?
-Džonas.
-A! Man jau viskas aišku... Tai ir man malonu susipažinti... Taip neįprastai, ar ne?
-Man metas, iki.
Visa kas buvo lyg blausus sapnas. Niūrus dangus ignoravo žemę.
-O aš?
Jonas „atsibudo“ ir atsisuko į Juliją. Moteris žaviai šypsojosi, išpūtusi tuščias vaikiškas akis.
-Eime, Julija.
Ji grakščiai pritipeno prie jo ir įsikibo į parankę.
-Skolinga neliksiu, - šelmiškai mirktelėjo, pažvelgė į tvorelę ir, pajudėjusi iš vietos, nutempė Joną tolyn.
Praėjus dviem dienom po Julijos apsigyvenimo Jono bute, prasidėjo kiek artimesnis ir šiltesnis jų tarpusavio bendravimas, kuris priminė ne šiaip draugų ar pažįstamų, o įsimylėjėlių santykius.
-Gal kavos man išvirsi? – Sumurkė Julija, besirangydama lovoje su šilkiniais naktinukais.
  Jonas paleido jos ranką ir, pašokęs iš lovos, sušuko:
-Na jau ne!
Julijos akys susitraukė.
-Kodėl?
-Negana to, kad įsiverži į mano butą, lovą, apskritai – gyvenimą, dar nori, kad tau kavą virčiau? Išsivirk! Kas tu tokia?
Moteris išlipo iš lovos ir pasirąžė, tada pasiėmė peleninę, pakelį cigarečių ir tyliai, grakščiai nutipeno prie lango.
-Kokią turi teisę jaukti mano jausmus ir apskritai mane visą?
Julija įkvėpė gaivaus plaučius stingdančio oro.
-Apsiniaukę.
Pasigirdo smarkus trinktelėjimas į sieną. Julija atsisuko ir ant juodo pigaus kilimo išvydo stambias balto porceliano šukes.
-Ar gali baigt? Ko tu nori iš manęs? Suvedžiot ir išeit? Palikt vieną?!
Moteris nukratė pelenus, ramiai atsisuko ir ištaigingu tonu prabilo:
-Nejau per tiek metų tik dabar išsilieji? Ir būtinai ant manęs... Jaučiuosi svarbi persona po šio tavo išpuolio.
-Klausyk, vaidinai protingą, kai tik susipažinom, praėjo jau kelios dienos, gal gali kalbėt normaliai?
-Manau, kad taip.
-Ačiū!
Jonas triukšmingais žingsniais nuėjo į virtuvę, atsinešė šluotą ir ėmėsi savo sujaukto gyvenimo padarinių sienai ir vazai naikinimo.
-Mielas mano, esu vienintelė, kiek žinau, kuri per tokį trumpą laiką išsiaiškino kodėl ir kaip tu esi čia, Kanadoje. Nejaugi už tai, kad saugau skrydžio paslaptį negaliu susilaukti bent trupučio šilumos? Puodelio kavos?
-Julija, aš nemėgstu šitų banalybių ir romantiškumų.
-Kur tu matai romantiką sumaltose kavos pupelėse, sudarytose iš celiuliozės, riebalų rūgščių, baltymų, taninų, mineralinių druskų, alkaloidų, kelių šimtų junginių ir karšto vandens?
-Nuostabiai išdėst...
-Ai, ir dar molinio puodelio su lėkštute?
-Nepertraukinėk!
Julija pakilo nuo taburetės ir nulindo kažkur į vonią.
Rytinis Kvebeko kvapas, atnešamas iš šiaurės, išsunkė Joną iki mažiausios ląstelės. Sunki našta, užgulusi pečius ir nepaliaujamas galvos skausmas žudė lėtai ir nuobodžiai. Jau du metai, kaip jis nematė savo šeimos. Kaip Tomas ir Erika? Kaip Ilma? Jam buvo labai įdomu, bet, deja, nedrįso, bijojo, o gal ir nenorėjo grįžti į Vokietiją. O jeigu jis neras savo šeimos Hamburge? Kur tada? Ir ką jis būtų sakęs žmonai? Kodėl tiek laiko negrįžo pas ją ir privertė kentėt nežinioje? Niekas labiau nežudo, kaip nežinojimas. O Jonas į nežinios liūną įtraukė ne tik save, bet ir savo artimuosius.
Šiuo metu apie grįžimą į Vokietiją Jonas galvojo itin daug. Juoba, kad dabar, kai atsirado Julija, būtų negražu išduot savo žmoną Ilmą. O Julija jį tikrai traukė... Be to, dieną prieš, prie Jono gatvėje priėjo kažkoks vyriškis ir tarė:
-Ponas Džonas?
Jonas jau norėjo atsakyti teigiamai, bet, supratęs, kad nevalia, atsakė:
-Ne, kažką maišote.
-Dievaži, labai panašus į tą vargšą, prapuolusį lėktuvo avarijoje!
-Maišot kažką, - skubančiu apsimetė jis.
-A, tai atsiprašau, seniai mačiau reportažą, tai gal tikrai apsirinku.
Tokie dalykai tikrai vertė nerimauti. Amžinos baimės ir abejonės, širdies sopuliai ir neramumai lyg mažas įkyrus uodas skraidė aplink ir erzino. O ir įgelt galėjo...
-Apie ką mąstai? – Palinko prie Jono Julija ir paglostė jo skruostą šlapiais plaukais.
-Apie namus.
Ji susiraukė ir savo tuščiom akim „pervėrė“ jį.
-Mielas mano, tavo vieninteliai namai yra čia, su manimi. Ir kitų nebebus. Supratai?
-Taip.



                                                          2



-Pilk dar vieną!
Barmenas linksmai linktelėjo galva ir pripildė dar vieną stiklinaitę viskio.
-Žiūriu, linksmai leidi laiką!
-O kas man darbo?
-Nieko, smagu!
-Tai žinoma. Pilk ir jam, aš vaišinu! – Sušuko Jonas ir atsisuko į savo naująjį pašnekovą. –Na, tai kas būsi?
-Kas aš? Žmogus be jokių skrupulų! – Nusikvatojo vyriškis.
Barmenas padėjo dvi stiklines ir nusišypsojo.
-Ačiū, drauguži, už viskį... To man tik ir reikia. Labai turtingas esi, kad švaistaisi pinigais?
-Kurgi ne, - susiraukė Jonas. –Šiandien iš darbo išmetė!
-O... O rimtas darbas?
-Neteisėtai dirbau, tai toks ten ir darbas...
-Tai aš susimokėsiu pats, - palingavo galva senis, - man labdaros nereikia. Pats darbo pastaruoju metu neturiu, bet viskio nusipirkt sugebu!
Jonas, kuris jau buvo gerai įkaušęs, atvirai išrėžė:
-O vaikai sėdi namie be duonos kąsnio?
-Vaikai? Mano vaikams jau po dvidešimt ir daugiau!
-Aišku...
Triukšminga muzika, kuri buvo labai nekokybiška vertė įsisiūbuoti kiekvieną paguodos ieškantį alkoholiką.
-Einam į kiemą parūkyt?
-Nerūkau, ką tu...
Jonas įtariai pažvelgė į naują pažįstamą ir išėjo.
Vakaras buvo visai šiltas, vis dėlto liepos vidurys. Jonas atsistojo prie medinių dėžių krūvos ir užsirūkė. Naktinis Kvebekas liūdnai žarstė automobiliukus pro šią užeigą. Aštuoni metai čia. Aštuoni metai gyvenimo ne namuose, ne su Ilma, atskirai. Jis jau pamiršo, kaip ji atrodo. Jis pamiršo balsus, akis, gestus. Prisimena tik Emą ir jos žvilgsnį prieš dūžtant lėktuvui... Bet tai jau buvo kas kita, tai jau buvo šių beprasmių aštuonių metų pradžia Kanadoje.
Jonas nusikeikė dėl vėl atsiradusių karpų ant plaštakos ir grįžo atgal į barą.
-Drauguži, man jau metas namolio... Ar nesupyksi, jei paliksiu tave vieną?
Jonas apsidairė. Keli girtuokliai, besišypsantis barmenas.
-Man irgi reikia jau. Tu su trečiuoju?
-Taip. O tai tu be automobilio? – išsiviepė vyriškis.
-Neturiu.
-Tai gerai, keliaujam.
Lakonišką pokalbį užtvirtino barmeno nuosprendis Jono piniginei ir linksmi girtuoklių atsisveikinimai.
Jonas ir jo sugėrovas nusigavo iki miesto centro.
-Na, kol važiuosim papasakok ką nors.
-Tai gal bent susipažįstam?
-Ar verta? Vis tiek pamirši mano vardą ir matai mane paskutinį kart!
Jonas šiek tiek įsižeidė, bet nesutriko.
-Na, man tokios pažintys neįprastos, ne itin dažnai būnu bare. Tik šiandien... Darbo netekimo proga!
-Vadink mane Bilu.
-Bilas? Bilai, malonu susipažinti, aš Džonas.
-Och, man irgi! – Linksmai sušuko jis.
Tuščios gatvės ir vieniši žibintai jau miegojo, kai jie viešuoju transportu keliavo namo.
-Kaip niūru Kvebeke, ar ne?
-Man kaip tik šis miestas gražus ir spalvingas.
-Dažnai čia būni?
-Ne, o tu?
-Dažnai. Gal dėl to man ir niūrus, - liūdnai nuleido galvą Jonas.
-Nemėgstu trankytis iš namų į miestą. Esu namisėda... Žmona pyksta už tokius vakarus kaip šis.
-Kažin ką maniškė pasakys...
-Arši žmonelė? – Nusijuokė Bilas.
-Na, ji net ne mano žmona. Sugyventinė greičiau.
Bilas giliai atsiduso.
-Susimetę skudurus gyvenat? Įprastas reiškinys...
-Ei, nedrįsk! – Juokdamasis užsimojo Jonas.
-Trenk, trenk, jei neturi sąžinės, - linksmai atšovė Bilas.
Vyriškiai draugiškai plepėjo ir juokavo. Jonui šis pokalbis buvo tartum vaikiškas pažaidimas, nes jis buvo pripratęs prie liūdno ir žemo Julijos balso tembro, prie žavingų jos frazių ir visiškai jokio tuščiažodžiavimo.
-Na, čia aš jau lipu, - suniurnėjo Jonas. –Iki.
-Iki? Gal geriau sudie!
Jonas liūdnai šyptelėjo ir nukeliavo sau.
Bilas dar ilgai stebėjo savo naujo, o dabar jau seno pažįstamo (tik nežinia ar pažinto) siluetą. Pagaliau pajudėjo iš vietos ir nuvažiavo tolyn. Vardo jau nebūtų pasakęs.
Prie buto durų Jonas atsidūrė gana greitai. Bijojo grįžti į namus – tai pirmas kartas, kai grįžta taip vėlai ir dar išgėręs. Nežinojo, ko gali tikėtis iš Julijos ir jos paiko aristokratiškumo... Gal ji sužlugs jo akyse?
Paspaudė durų skambutį ir atsitraukė. Pasigirdo duslus šlepečių šlept, šlept, tada liūdnas „kas? “ ir durų spynos trakšt.
Julija plačiai atvėrė duris ir nuėjo į miegamąjį.
-Atleisk, užsukau į barą išgert... Tik pora stiklų viskio... Užsiplepėjau su tokiu vyriškiu ir parvažiavom. Nepyk, tikrai, aš net nepastebėjau, kaip greitai atėjo naktis... – Tyliai kalbėjo Jonas, kai atėjo į miegamąjį.
Julija išsileido plaukus ir pažvelgė į save veidrodyje.
-Aš ne tavo buvusioji, kad teisintumeisi. Man to nereikia.
Buvusioji? Kas taip pasakė? Kas išskyrė Joną ir Ilmą?
-Na, gerai...
Jie užgesino šviesas, atsigulė į lovą ir šiltai apsiklostė. Abu gulėjo ant nugarų ir aklai žvelgė į lubas.
-Žinai, prakeiktas ne tas, kuris priverčia kitus nerimauti ir laukti, o tas, kuris nesugeba to padaryti kokybiškai. 
-Ką?
Julija atlošė galvą ir pasiglostė sau kaklą. Švelnu, glotnu, lygu. Dar nesensta.
-Grįžai pusė vienuolikos. Nei šis, nei tas, tiesą sakant. Man nesvarbu kokia širšė tau įgėlė...
-Bet tau svarbu kur įgėlė?
Julija atsisuko į jį, bet tamsoje nieko nematė ir užmerkė savo beveik visa reginčias akis.
-Mane išmetė iš darbo.
-Man neįdomu, - vėl atsimerkė ji.
-Tikrai? – Jonas atsisėdo lovoje. –Ar tau tai neįdomu? O gal pati nori pradėt dirbt užuot sėdėjus man ant sprando?
-Valytojos ir indų plovėjos darbas ne man, o geresniam aš neturiu išsilavinimo.
-Manau puikiai tiktum į būrėjos pareigas!
-Ak būrėjos... Žinai, mums nebetiekia vandens!
-O man nebeskauda dėl to širdies!
Julija pradėjo matyti Jono veido kontūrus.
-Dėl ko?
-O, nors kartą paklausei.
-Dėl savo šeimos?
Jonas nusisuko.
-Dėl šeimos, taip?
Tyla.
-Atsakyk! – Kimiu balsu suklykė ji ir pradėjo ryti karčias skausmo ašaras.
-Aš neturiu šeimos.




                                                                      3


Jonas įžengė pro suklerusias savo buto duris ir nusviedė pirkinių krepšį Julijai į rankas. Ši nepagavo.
-Sveikas brangusis, - tarė ji ir nusisuko į veidrodį.
-Kodėl nesutvarkei namų?
Ji pradėjo dažytis lūpas.

Žiema. Liūdnai ir grakščiai snaigės dribo ant kelių ir kelelių. Įdomus reiškinys.
-Ar aš tau graži? – Pagaliau atsisuko į nustebusį ir pavargusį Joną Julija ir išsišiepė. Lūpos buvo išdažytos per kraštus.
-Taip, tu labai graži.
-Ak! Tu mano didvyris... – Pašoko nuo kušetės ji ir apsivijo savo mylimajam aplink kaklą.
-Kas laukia didvyrių ateityje? – Neramiai paklausė jis.
-Eliziejaus laukai, brangusis, tik jie!
Jonas atitraukė jos rankas ir nuėjo į balkoną. Eliziejaus laukai... Jam nereikėjo didvyriškų dausų. Jis tik norėjo išsilaisvint iš šio košmaro. Jau daug metų puvo ir dūlėjo prakeiktame bute, niekaip nenusipirkdamas geresnio... Pelėsiai lubose, nesandarūs langai, šleivos sienos, klaiki ir neišnykstanti smarvė. Taip, su tuo galima susigyvent... O visgi... Kaip dabar Ilma? Kaip jų prašmatnus butas Kvebeke? Erikai ir Tomui jau turėtų būti penkiolika ar šešiolika metų. Ne mažiau. Turbūt jie mokosi geriausiai ir turi... naują tėtį.
-Nesvarbu.
-Ką? – Atsiliepė Julija iš kito kambario, vėl besidažydama lūpas.
-Nieko.
-Žinai, mūsų naujas televizorius veikia tikrai gerai! Daug kanalų, puikios spalvos...
-Ne be reikalo tiek taupėm, ar ne?
-Ką?
-Sakau, ne be reikalo tiek taupėm!
Julija linksmai šyptelėjo sau ir pradėjo taisytis vulgariai iš po nunešiotos bliuzelės kyšančias krūtis.
-Mieloji, mums reikėtų pailsėti, - tarė Jonas ir po sekundėlės susigriebė, padaręs klaidą.
-O taip! – Atlėkė ji per kambarį. –Būtų šaunu! Aš norėčiau į Kanarų salas, o tu?
Jonas nusijuokė.
-Kas? Žinai, dar geriau sugalvojau! Vykstam į Paryžių! Nuostabus miestas, nuostabus jo kvapas ir dvasia... Ten taip nuostabu, svaigsta galva vien nuo Eifelio didybės!
-Julija, ar tu ten bent esi buvus?
-Ne, bet galima įsivaizduot, - nuliūdo ji.
Jonas dar garsiau nusikvatojo. Julijos išterliota burna ir riebaluoti, pigiu laku supurkšti plaukai priminė jam kekšę. Tuščią, vulgarią. O kažkada ji buvo kitokia. Kažkada ji buvo menininkė, eruditė, atvykusi į čia tik trumpam... Deja. Likimas griebia, likimas nepaleidžia, likimas daužo iš visų jėgų, likimas blaško, likimas skriaudžia...
-Kaip baisu!
-Kas?
-Mes juk neturim pinigų kelionėms!
-Kvaiša tu.
-Kvaiša aš, - iškišo liežuvį ji ir sukikeno.
Jis išėjo iš balkono ir nudribo ant lovos. Pora savaičių nekeista patalynė dvokė kaip ir visa šita skylė Kvebeko pakrašty.
-Ko liūdi, brangusis?
-Šiaip sau.
-Kad mes neturim vaikų, taip? Kad neturim nei vieno vaikučio? Ak, tai aš kalta, niekaip nepastoju!
Julija pravirko ir ėmė daužyti savo pilvą.
-Kvaiša, kvaiša!
Ji daužė save taip stipriai lyg būtų ėmusi ir pagimdžiusi vaiką nuo kumščių jėgos.
-Liaukis! – Suriko Jonas ir tvojo jai. –Mes nesimylėjom jau daugiau kaip pusė metų!
Julija nusivalė nubėgusį tušą ir įsistebeilijo į Joną savo tuščiomis akimis. Kaip mažas, nuskriaustas šuniukas.
-Nenorėjau, atleisk.
-Nieko tokio.
-Aš žinau, aš kvaila...
Jonas paglostė jos galvą.
-Man skauda.
Julija vėl pažvelgė į mylimąjį, tik dabar jos akys nebuvo tuščios, jos priminė badaujančio afrikiečio akis. Joną užplūdo šiluma ir meilė. Kiek iškraipyta ir purvina, bet, visgi, meilė.
-Ir baik pirkti sau kosmetiką. Dar tokią pigią...
-Kodėl?
-Tu graži ir be to.
-Tikrai?
Jonas liūdnai šyptelėjo ir atsiduso:
-Tikrų tikriausiai.




                                                             


                                                                    4


-Tėti, o ką mama padarė tokio baisaus, kad tu jai nenorėtum nieko palinkėti?
-Argi aš sakiau, kad nenorėčiau jai nieko palinkėti? – Nusišypsojo jis ir metė akmenuką į Raudonąją jūrą.
-Bet juk tu sakei, kad jei atleisti neturi jėgų, tai tikrai jai nieko nelinkėtum...
Jis metė dar vieną akmenuką ir giliai pamąstė. Sūnus nebuvo teisus.
-Aš jai galiu palinkėti gražaus įtūžio.
-Įtūžio?
-Kodėl gi ne?
-O kam jai įtūžio? Ir dar gražaus?
-Supranti, aš negaliu jai linkėti nei laimės, nei džiaugsmo, nei meilės. Žmogus, kuris nėra ištikimas savo šeimai ir tiek metų apgaudinėja it geresnio kąsnelio tykanti lapė, negali būti laimingas. Todėl galiu palinkėti tik gražaus įtūžio.
-Taip, kaip nepikto pykčio?
-Panašiai.
Sūnus metė į jūrą savo pažinimo akmenėlį.

Jonas atsimerkė. Niūrūs Kvebeko balsai ir praeivių keiksmai grąžino jį į dabartį.
-Aš pasielgiau taip pat. Taip pat, kaip ir ji!
-Sūnau, ar tau negera? – Sutriko šalimais sėdinti vilnonių kojinių pardavėja, išvydusi sumišusį Jono veidą.
-Aš dar blogesnis, aš bėgau..!
-Sūnau?
Kaip keistai skambėjo iš šios moters lūpų toks šiltas ir toks tolimas jam žodis.
-Mano mama prieš daugelį metų išdavė mano tėvą dėl kito vyriškio... O aš? Aš dar blogesnis! Aš niekingas..
-Suprantu tavo mamą, bet nesuprantu tavęs.
-Ir nesuprasit, - atsikvošėjo jis ir, pasijautęs kaip visiškas išsigimėlis, nuskubėjo tolyn.
Kelias po Jono kojomis bėgo greitai ir jis vis artėjo savo tikslo – tiesos.
-Aš irgi išdavikas... Tai genuose! Bėgau, slapsčiausi, melavau, susiradau kitą! – Vis niurnėjo nuleidęs galvą jis.
Įbėgo į savo butą kaip paklaikęs. Julija liūdnomis akimis mažą sekundės dalį žvilgtelėjo į jį ir toliau šukavosi plaukus.
-Vėl tu prie veidrodžio?! Tu tuščia, paklaikus būtybe!
Jono akys degė įtūžiu, o kumščiai gniaužėsi vis stipriau.
-Na, aš manau, kad tai ginčytinas klausimas. Ta prasme, kuris iš mūsų paklaikęs. Atrodai lyg grįžęs ne iš Eliziejaus laukų, o iš Maratono mūšio.
-Kvaiša, mesk tuos graikus iš galvos pagaliau! – Sudavė į girgždančias vonios duris jis ir taip privertė atsisukti mylimąją.
-Klausau. Aš visą dėmesį dabar skiriu būtent tau.
Jonas netvėrė pykčiu, kaip Julija galėjo taip šaltai ir perdėtai mandagiai kalbėti. Po tiek metų!
-Na? – Užvertė į viršų akis ir Jonas pastebėjo rausvai, iki pat antakių, išterliotus vokus.
-Aš nekenčiu tavęs.
Televizorius nustelbė šiuos žodžius ir Julija ėmė toliau šukuotis savo plaukus.
Jonas atsisėdo ant lovos ir žvitriomis akimis dairėsi šen bei ten, po savo sujauktą butą. Laukė išganymo: gal ji pradės elgtis normaliai?
-Įspūdingi mano nagai, ar ne? Žinai, šiandien buvo išpardavimas, nepyk. Kai stovėjau parduotuvėje, prie kasos, vyrai mane akimis nurenginėjo! Argi nepuiku? Aš nesenstu. Aš jauna. Aš patraukli. Ir svarbiausia, niekas negali pulti mano puikybės, nes aš – padoraus amžiaus! – Linksmai suklego ji. –Na, aišku, ne tokia kaip tu, jaunesnė. Ir žinai, turiu puikią naujieną, kuri, galiu lažintis, išvers tave iš vėžių. Taip, išvers iš vėžių! – Pabrėžė Julija. –Mano laimei, tavo džiaugsmui... Aš nėščia! Pagaliau.. Koks tai stebuklas... Kokia tai didinga Dievo dovana mums!
Jonas atsisėdo ir liepsnojančiomis akimis rijo tauškančią poniutę.
-.. Aš esu tikra, kad gims mergaitė. Pavadinsiu ją taip, kad ji nesigailėtų dėl savo gimdytojų išradingumo! Taip... Patricija. O, čia jau Roma, o ne Graikija, ar ne? Bet man patinka šis vardas... Aš su ja vaikščiosiu į kosmetikos parduotuves, o tu uždirbsi pinigus, mielasis! Ak, kaip laukiu! Manau, kad kitų tokių, kaip ji..
Jis atsistojo už Julijos nugaros ir sukandęs dantis laukė kažin ko.
-... beprotiškai įspūdinga būtų jos vestuvinė suknelė! Žinoma, ji susituoks su pačiu geriausiu... Mano Patricija! Atsiprašau, mūsų... Surengsim varžytuves dėl jos. Taip! Tas, kuris norės su ja gyventi, turės ne tik jai ir man patikt, bet ir turėti daug talentų. Jis turės būti narsus, kurtuazinių vertybių kupinas jaunikis! Niekas neatsispirs tokiam...
Staiga Jonas griebė ją už plaukų ir pargriovė ant žemės.
-Baik! – Sukliko ji.
-Šlykštynė! Kaip tu drįsai? Kaip tu drįsai?! – Rovė plaukus klykiančiai Julijai jis ir spjaudėsi su pykčiu sumišusiomis seilėmis.
-Ką? Mielasis! Ai, baik! Liaukis, Džonai...
-Pastot! Kas tau leido pastot? Ne... Tu nepagimdysi mano kūdikio! – Sušuko jis ir trenkė sugyventinę į lovą.
Ši pasruvo krauju ir vis cypavo, prašydama liautis.
-Nekenčiu! Kam tu pastojai? Tu mane išskyrei su Ilma!
Julijai keli smūgiai padėjo atsikvošėti. Žodžiai skaudino labiau...
-Ne-gim-dy-si!!! – Rėkė Jonas, trankydamas jai į pilvą.
Julija, visai netekusi jėgų, tik liūdnai aimanavo ir laukė, kol jis baigs.
-Negimdysi, tu negimdysi! – Vis mušė Jonas. Dabar jis daužė visur, negailėdamas jėgos ir balso. Kad kūdikio mirtis būtų užtikrinta.
-Negimdysi, kale, negimdysi! Man nereikia tavo šlykščių vaikų!
Julija užmerkė taip kažkada mylėtas savo akis.
-Patricija... Mano Patricija... – Išleido paskutinį garsą ir nutilo.



                                                           
                                                                5



Julija, Jonas ir gydytojas sėdėjo jų bute ant girgždančios sofos ir kalbėjosi.
-Man kolegos sakė kai ką... Na, mano informacija tikrai teisinga.
Šis gydytojas – jų kaimynas. Nenorėdami atskleisti savo Kanadoje nežinomų tapatybių, Jonas ir Julija paprašė šio gydytojo kuo tiksliausių atsakymų ir visiško slaptumo.
-Taigi, autoavarija sakot? – Liūdnai pakraipė galvą jis ir pasitaisė kreivus akinius, vos besilaikančius ant miniatiūrinės nosytės.
-Taip, gydytojau, - lakoniškai atsakė Jonas. –Ar ji prarado savo kūdikį?
Julija, kupina nusivylimo ir skausmo, laukė nuosprendžio. Ji buvo susivėlusi, aplink akis – mėlyni ratilai, o rankos nusėtos mėlynėmis.
-Deja.
-Ak, Džonai! – Iškart susijaudino ji ir puolė savo mylimajam mušeikai ant kaklo. –Patricija!
-Neverta sielotis, panele Julija. Tyrimai rodo, kad jūs net nebuvote pastojusi.
Jonas nusviedė nuo savęs klaikią būtybę ir piktai suurzgė.
-Sakiau, kad išsigalvoji.
Gydytojas, nesupratęs jų melo ir neatskleidęs, kaip į farsą panešėjo ši situacija, santūriu ir labai paguodžiančiu balsu tęsė:
-Labai apgailestauju... Bet kažin, ar jūs dar galėsite turėti vaikų. Sutrenkimai stiprūs. Neįtikėtina, kad taip nutiko avarijoje. Bet visko gali būti, aš neneigsiu... Tiesiog apsirikote. Kūdikio jūs neturėjote savo įsčiose. Ir... neturėsite.

Praėjo mėnuo. Jonas vis dažniau negrįždavo į namus, nerasdavo sau vietos. Tik štai vieną dieną atsitiko tai, kas privertė jį apsispręsti ir nedelsiant skleisti sparnus sugrįžimui.
-Kavos, arbatos?
-Atstok.
-Na, kaip nori, - išdidžiai tarė Julija ir nubėgo į dušą.
Jonas atsisėdo prie televizoriaus. Įsijungė kažkokį ne vietinį kanalą ir ėmė žiūrėti jį sudominusią laidą. Sudomino vien todėl, kad tai buvo Vokietijoje vykstanti laida. Tačiau ji jau ėjo į pabaigą.
-Taigi, jūs teigiate, kad vos tik atvykus į Vokietiją jautėte artėjančią nelaimę? – Kalbino alyviniu kostiumėliu apsitaisiusi ryžikė.
Jonas jau rengėsi nuspausti išjungimo mygtuką, bet ekranas, negailestingasis žydrasis TV ekranas jam parodė pažįstamą veidą.
-... visa tai buvo neabejotinai gražaus gyvenimo pradžia svetur. Bet aš ilgėjausi namų... Ilgėjausi šeimos... O dabar? Laukiu, gal sugrįš.
Ilma. Tos pačios akys, tas pats balsas... Tik dabar ji buvo prastai apsirengusi ir kiek liūdnesnė. Keista meilė ir šiluma užliejo jį. Vien mintis, kad ji yra, ir ne taip jau toli, ne už galaktikų, vertė sugrįžti... Sugrįžti į SAVO šeimą! Ji gyva, ir ji kalba kažkokioje sielvartingų bobulių ir meilės istorijų laidoje!
-Štai, mielieji, kaip kartais susiklosto likimai. Štai kas ištinka emigrantus. Bet tai gali nutikti bet kuriam iš...
Jonas negalėjo patikėti savo akimis ir ausimis. Rodos, žemė slydo iš po kojų. Ir ką jis sau galvojo? Ką jis mąstė, tiek laiko laukdamas ir kęsdamas šį pragarą? Taip, jis grįš į mylinčią ir mylimą šeimą, jis gyvens laimingai!
-Džonai, ar nematei mano persikų kvapo losjono? – Pasigirdo duslus moteriškas balsas iš vonios.
Jis neatsakė.
-Taigi, būk geras, sugrįžk pas mus, jei esi gyvas ir girdi, matai mane, - liūdnai kalbėjo Ilma. –Žinau, labai mažai procentų, kad tu žiūri šią laidą...
-Džonai! – Sukliko Julija.
-... Svarbiausia būti kartu, ar ne? Todėl aš ir prašau tavęs, kad grįžtum ir padėtum.
Padėtum? Kokios pagalbos reikia Ilmai? Kokia velniava, kad jis negirdėjo visos laidos... O dar ta klykaujanti Julija!
-Džonai, ar su siena kalbu? – Išlėkė vos rankšluosčiu prisidengusi ji. –Kur tas prakeiktas losjonas...
-... Prašau, Jonai, sugrįžk į Vokietiją. Aš gyvenu...
-Ką čia rašaisi?
Julija atsistojo priešais televizorių ir, nors nesuprato vokiškai, suprato, kas ši poniutė su nuskriaustu veideliu.
-Ak, šitaip? Čia ji, taip? O čia jos adresas?
Jonas ramiausiai įsikišo į kelnių kišenę adresą ir susimąstė.
-Tai čia ji? Taip? Ji? Aš klausiu tavęs, gal teiksiesi atsakyt?! – Iki paraudonavimo šūkalojo Julija.
-Taip, ji, - tyromis akimis pažvelgė Jonas. –Tai ji. Ir ji laukia manęs, jai reikia kažkokios pagalbos.
-Nejaugi... – atsisėdo ant sofos ji. Atvertas žandikaulis ir išpūstos akys bylojo baimę. –Tu grįši pas ją, taip?
-Nežinau.
Julija pravirko. Ji atsistojo, nusimetė rankšluostį ir liūdna nušlepsėjo į balkoną. Jono negąsdino, kad ji nuoga, o kieme galbūt žaidžia kaimynų vaikai.
Kas galėtų labiau įskaudinti? Kas galėtų labiau sužadinti norą prasmegt skradžiai žemės?
-Liūdna, ar ne? – Garsiai kalbėjo Julija.
Jonas nuleido galvą ir įsmeigė akis į nuo purvo spalvą praradusį kilimą.
-Koks fenomenas! Kaip iš serialo, a? Ir pataikyk tu man taip! Primuši, po to dar nori palikt? Gražu. Įstabu. Baimė tai ne meilės sinonimas. Ar ne?
Jonas giliai atsiduso ir sunėrė rankas. Balsas iš balkono sklido toliau.
-Tebūnie gražūs tau Eliziejaus laukai, didvyri mano! Didvyri? Ar aš tai pasakiau? Tu suskis... Nelaimingas ir dar, be kita ko, mizantropas. Dabar tu sėdi ant ne savo girgždančios sofos, trypi ne savo kilimą, kvėpuoji ne savo oru, vilki ne savo drabužiais... Bet ne tai svarbiausia! Užtat tu gyveni per daug savo. Per daug savimi... Gali susilaukt tik gailesčio.
Jonas pakėlė galvą ir pamatė nuogos moters, stovinčios balkone figūrą. Ji nėra jo moteris.
-Eik vidun, nekvailiok... Sušalsi.
-Tu dabar galvoji, kokia aš beprotė, taip? Aš beprotė, tikrai. Netekau proto, kai pirmą kartą, pabučiavusi tave, nusprendžiau: jis bus mano. Kam man tavęs? Sugadinai gražiausius metus, suplėšei svarbiausius tikslus! Aš išeisiu didinga, kilni, ir pripažįstanti save. Užteks evangelijų, mielasis didvyri. Menkas didvyri. Skausmą... Patirk iš naujo! – Skambiai sušuko ji ir iššoko iš balkono.
Jonas stovėjo ir žiūrėjo ten pat. Ji buvo, jos nėra. Koks skirtumas? Ji vis tiek ne jo moteris. Jis grįš pas savus, į Vokietiją.... Ir kuo greičiau.

Julija neabejotinai užsimušė. Netrukus į kiemą sugužės krūva kaimynų ir prašalaičių. Jam buvo gaila vaikų, kurių nuomonę „suaugusieji yra protingi, sekime jų pavyzdžiu“ tik ką iškreipė ekshibicionistė savižudė.
-Ji išprotėjo ir užsimušė pati, bandžiau sulaikyti.... – Murmėjo Jonas, raudamas nuo galvos plaukus. –Tai įrodymas, ji man juos nurovė... –Kuokštai krito ant žemės. –Dėl kūdikio... Viskas dėl kūdikio, kurio nebuvo.
Jis tyliai suplanavo savo kalbą ir nubėgo vaidinti laisvę simbolizuojančios tragedijos.



                                                                    6

Rūkas. Rūkas, pakibęs virš Hamburgo. Jonas spaudė rankoje popierėlį su jo šeimos dabartiniu adresu. Menkas popierėlis.
Po TV laidos (kuri irgi pasirodė nežinia kokio senumo) praėjo jau ne viena para, bet Jonas buvo įsitikinęs, kad ras šeimą. O kur jie galėjo dingti?
Hamburgas! Jis ir vėl čia... Daug slogesnis ir liūdnesnis, bet turtingesnis už Kvebeko purvą. Šis miestas jam asocijavosi su sugrįžimu į jaukų šeimos lizdą, o anas – su skaudžiais gyvenimo metais, netyčinėm klaidom ir nepažįstamosios lavonu ant asfalto. Liūdna.
Jis prisiminė Adolfą ir kitus draugus. Turbūt visi labai išsiilgo ir laukia Jono. Ak, kaip jis troško pamatyti Ilmą! Visada žavią, santūrią, su mylinčiom akim. Eriką – su auksinėm garbanom ir šiltu apkabinimu, Tomą – tokį drovų ir uždarą, bet kartu labai mielą ir supratingą. Jo vaikai jau dideli... Nebe vaikai. Gaila, negalėjo matyti kaip jie auga, kaip bręsta. Kas kaltas? Dabar Jonas buvo įsitikinęs – ne jis. Erika turbūt vis dar tokia pat vaikiška ir linksma, gyvybe trykštanti mergiotė. Tomas rimtas studentas, protingas, eruditas... Taip, žengdamas skurdžiais kvartalais, galvojo Jonas.
Širdis. Ji šaukė šeimą ir daužėsi vis greičiau. Neramu. Aišku, praėjo tiek metų: tiek kartų tą pačią širdį varstė ilgesys, tiek kartų kaustė šaltis ir baimė, dar daugiau – neapykanta.
Kvėpuodamas mašinų išmetamosiomis dujomis, mąstydamas apie tuoj įvyksiantį susitikimą ir tą begalinį džiaugsmą radus laimės pasagą, Jonas spartino žingsnį. Nepažįstami veidai, svetimos gatvės. Jis išskleidė neseniai nusipirktą žemėlapį.
-Arba aš pamiršau, kaip atrodo Hamburgas, arba jie nusigrūdo gyventi į patį toliausią kampą.
Nors jis paprašė taksisto nuvežti į būtent tą vietą, kuri nurodyta suglamžytame popierėlyje, Jonas turėjo sukarti dar ilgą galą kelio, kad rastų namą, kurio jam reikėjo.
Po ilgų klajonių ir vis didesnio džiaugsmo jis nusivylė – bendrabutis. Apgriuvęs, skurdus bendrabutis.
-Esu įsitikinęs, kad Ilmos butas pats tvarkingiausias ir visiškai nesisieja su šios apylinkės išvaizda. Ji visada buvo pedantiška, ji sukūrė jaukius namus.... – Vis burbėjo sau po nosimi vyras, ieškantis šeimos (iš kurios kažkada pats pabėgo)...
Pagaliau. Kiek atlėgus įtampai jis sustojo prie nurodyto buto durų. Išorė nedžiugino, bet jis tikėjosi tokio pat, kaip anksčiau, vidaus.
Tuk - Tuk - Tuk.
-Prašom, neužrakinta!
Ilmos balsas! Tai jos balsas! Jonui pakirto kojas.
-Užeikit! – Dar sušuko ji.
Jonas atvėrė buto duris. Jo plaučius užplūdo nežmoniška smarvė.
-Kas čia?
Butas buvo sujauktas, purvinas ir... pustuštis. Beveik jokių baldų, net durų čia nebuvo.
-Alio? – Išėjo iš kito kambario Ilma, norėdama pažiūrėti kas atėjo.
Ji buvo žymiai sustambėjusi, pikta, netgi aptinus.
-Brangioji...
-Sveikas, - šaltai atsakė ji. –Užeik, jau galvojau čia tas dručkis.
Toks šaltumas? Po tiek metų? Jonas nesigaudė aplinkoje ir jau gailėjosi čia atvykęs. Vieta pasirodė šaltesnė už Kanadą.
-Kodėl čia taip netvarkinga?
-A, čia?
-Mhm.
-Tai žinok mus tuoj vis tiek iš čia iškraustysim, nes jau daug laiko nemoku nei už elektrą, nei už vandenį. Aišku, kai ko jau ir nebetiekia, bet sakė užimam vietą, tai išgrūs į gatvę, kaip ir prieš metus.
-Prieš metus?
-Tu manai aš čia visada gyvenau? Iš mūsų gyvenamosios vietos išgrūdo metai po tos avarijos, o po to iš visur kitur išgrūdinėjo daug dažniau, - nusižėrė nuo akių riebaluotus plaukus ji ir toliau įnirtingai vartė palaidą tešlą keptuvėje.
-Ką čia darai?
-Kepu. Nevalgėm nei vakar, nei užvakar, nes neturėjom ko, tai šiandien pavogiau šio to iš kaimynės ir va, galvoju, pietus padarysiu.
Jonas sėdėjo netekęs amo. Jis dėl visko kaltas! Ir jautė dabar tai labiau negu bet kada.
-Ilma, tu manęs visai nepasiilgai?
Ji atsisuko ir įdėmiai įsižiūrėjo. Tuo metu į kambarį į tariamą virtuvę įėjo aukštas vyras. Taip, vyras! Barzdotas, sulinkęs, giliai kosėjantis.
-Laba diena.
-Tomai?
-Tėtė?
Jonas apkabino savo sūnų, bet šis stovėjo kaip įkaltas.
-Kaip laikaisi, sūnau?
-Gerai, jau iš dviejų universitetų išmetė, žinojai? Bet aš gavau darbo pas santechnikus ir greitai sutaupysiu naujai gyvenamai vietai! – Džiugiai, bet Jonui pasirodė, kad ironiškai, tarė Tomas.
-O kur Erika?
-Nevadink jos taip jai girdint, nes užmuš, - nusijuokė Ilma.
-Kaip suprast?
-Ji nusprendė pasivadint Linda. Nežinau dėl ko. Sakė dėl darbo.
-O kur ji dirba?
-Nežinau. Gal tu Tomai žinai?
-Sakė, kad tai paslaptis ir neklausinėtume jos, - rūsčiai ištarė jis ir išėjo iš kambario.
Jonas nuleido akis. Ta štai kaip. Padugnės materialiai, o jis pats – dvasiškai. Katastrofa didesnė už bet kurią kitą. Jis pasitikėjo Ilma, ji pasitikėjo juo. Santuoka iki mirties... Kurgi ne! Kas liko iš to? Tik neaišku, kuris pirmas sulaužė pasitikėjimą...
-Gal ko nupirksi? – Išsklaidė jo mintis žmona.
-Ko?
-Nejau atėjai tuščiom rankom?
-Na, aš turiu dar šiek tiek pinigų, bet negalvojau, kad...
-Eik, kitoj gatvės pusėj yra parduotuvė. Mes neturim ko gert.
-Gert?
Ilma piktai papurtė galvą.
-Jeigu bus lengviau suprast, pone, mes neturim kuo myžt!
Jonas atsistojo ir liūdnai nudelbė akis.
-O jums su laipsniais, kaip supratau?
-Ne, pas mus tik Erika kartais išgeria. Tomas alų mėgsta, o aš visai nieko negeriu. Negalvok, kad taip nusigyvenom, tai jau ir prasigėrėm.
Didelis ir sunkus akmuo nusirito nuo kupros. Jis išėjo į lauką.
Mintys mintelės... Dabar jis nesuprato, ko čia reikėjo, ko čia vyko? Jis priešinosi likimui ir gavo ko nusipelnęs. Jono akyse smuko jo šeima, o dar labiau jis pats.
Kieme, prie laiptų jis pamatė galvą nuleidusią merginą, kalbančią telefonu. Šviesūs, bet nušiurę plaukai, tinklinės pėdkelnės, aukštakulniai... Ji atrodė kaip pigi kekšė. Deja, kai pakėlė galvą, Jonas išvydo savo dukrą.
-Erika?
Ji tarė:
-Gerai, turiu baigt, iki. Labas, tėti, šimtas metų, - nusišypsojo ir apkabino.
-Kaip gyvuoji?
-Gerai, o tu? Va, iš darbo grįžau, kaip tik namo ėjau.
-Kur dirbi?
Mergina pasikasė pakaušį.
-Sunku paaiškint.
Akys buvo užtinę, lūpos išdažytos taip pat šlykščiai, kaip dar neseniai Julijos.
-Erika, pasakyk man.
-Aš ne Erika!
-Kodėl pasivadinai Linda?
-Nes mano profesijai šis vardas labiau tinka. Tai mano slapyvardis, tėti.
Ji vienintelė buvo tokia kalbi ir miela. Tik... išvaizda viską gadino.
-Gerai, - nusišypsojo Jonas, - aš priprasiu tave vadinti Linda. Tai... Linda, tu prostitutė?
-Taip, tėti.
Jonas atsiduso ir akmuo vėl užsirito ant kupros.
-Kodėl?
-Žinai, babkių reikia visiems. Mokyklos baigt negalėjau, nes mama neišgalėjo net būtiniausių daiktų nupirkt. Išmetė į gatvę mus, tėti. Kaip valkatas... Todėl aš įsidarbinau. Ten man neblogai moka, tik kad užknisa tie seniai. O šiaip viskas gerai, aš puikiai jaučiuosi ir užsidirbu pragyvenimui. Greitai Ina mane išveš į kitą šalį.
-Ina? Kokia Ina ir į kokią šalį?
-Dar tiksliai nežino kur. Na, ji mano bosė. Sakė, jei labai stengsiuosi, tapsiu elitine prostitute. Ar žinai, ką tai reiškia, tėti? Kokios babkės!
-Nežinau, nežinau. Kaip suprast?
-Elitinės gauna po pora tūkstančių eurų už naktį. Jei vyriškis dar labiau pasiturintis, tai nusukam daugiau... Jei įsigeidžia oraliniu ar panašiai, išvis daug imam, jei... – Pradėjo pasakoti subtilybes ji.
Jonas užvertė galvą. Sunkus tas kaltės jausmas. Nusikaltėlis kvadratu.
-Kodėl mamai nepasakei? – pertraukė jis, kai dukra jau buvo perėjusi prie darbo su apsaugos priemonėm ir be jų.
-Ji numirtų! Nesakyk ir tu.
-Gerai. O tau jokių padarinių nepaliko šis darbelis?
-Ne, ką tu! Lengva, lengva, lengva...
-Eime vidun, pas mamą.
Jis pamiršo nupirkt ko reikėjo. Nusipirks. Jonas dabar tegalvojo viena: kiek čia užsibus, ką darys toliau ir ar išvis darys? Nenorėjo daugiau savo šeimos matyti, bet teko išgelbėt juos.
Kai sugrįžo į butą, Jonas pamatė, kad Ilma ant rankų laiko kūdikį.
-Tu man buvai neištikima? Nuo ko jis, šis kūdikis? – Pradėjo pulti Jonas.
-Ramiai, - ėmė aiškint Ilma, - čia Erikos vaikas.   
-Mama, aš Linda!
-Taigi, Lindos.
-Bet jai dar tik septyniolika! – Sušuko Jonas.
-O kas man darbo? Prisidarė ir auginam.
-Pati neleidai aborto darytis!
-Negalima!
-Tai ir nesiskųsk, augink dabar šitą mažą išgamą!
-Auginsiu, o tu tylėk, valkata!
Kol jos riejosi, Jono galvoje sukosi frazė „jokių padarinių“... Pasaulis. Tuščias ir nykus. Šeimai jo nereikia. Nužmogėjimas.
Staiga į jį atsitrenkė Erika, pastumta savo mamos.
-Baikit! – Sušuko Jonas taip garsiai, kad į čia atlėkė ir Tomas.
Visi nuščiuvo. Pagiežingos Ilmos akys stebėjo savo sugrįžusį vyrą.
-Dink iš čia, suski! Ko čia išvis atsibeldei? Manai, aš tave labai myliu, taip? Nė velnio! – Sušuko ji ir spjovė Jonui į veidą.
Lėtėjo. Viskas aplinkui lėtai sukosi ratu. Jonas tą akimirką pasidarė kiek egocentriškas – viskas sukosi aplink jį ratu, ratu, ratu. Ratu, ratu, ratu... Ratu!
-O kaip ta laida?
-Aš ten tik pavaidinau, man šiek tiek už ją sumokėjo. O ir norėjau, kad grįžtum.
-Kam? – su skausmu balse paklausė jis, tikėdamasis geresnio atsakymo, nei sulaukė prieš tai.
-Kad spjaučiau tau į veidą! Susiradai ten jaučiu kurvą kokią, ir namo net nenori grįžt... Ir nereikia, dink lauk!
-Tikrai, tėti, jei dar galiu tave taip vadinti, nešdinkis. Ne to mes gyvenam, kad lauktume, kol tu grįši ar išeisi, - abejingai tarė Tomas ir vėl nusliūkino tolyn.
Jonas pažvelgė į Eriką. Ši dairėsi aplink, švilpavo „Broli Žakai“.
-Na? Ką tu pasakysi? – Paklausė jis.
-M?
Jis apsisuko eit.
-Tėti, - dar pašaukė dukra.
Viltis sužibo Jono akyse. Badaujančio afrikiečio akys iškilo atmintyje.
-Klausau.
-Duok babkių. Neveltui gi grįžai.
Jonas numetė ant žemės kelis litus ir Ilma su Erika puolė muštis dėl jų:
-Aš paprašiau!
-Bet jie ne tik tau!

Štai kaip. Išėjo ir daugiau nebesugrįš. Klaidos ir praeities šešėliai dar ilgai persekios Joną. Tebūnie pasitikėjimas kitais nesugriūna. Tebūnie paukščiai skrenda į pietus. Tebūnie saulė neapdegina sparnų ir vėjas nenugairina skruostų. Tebūnie šilta ir jauku ten, kur saugu. Pripažinkim, kad ne viskas mūsų rankose... Ir galbūt likimas mums bus gailestingesnis.













Likimas piktas ir nuožmus
Dažnai lyg žaislą žmogų mėto.
Pavydžiu paukščiams į namus
Jie grįš pavasarį saulėtą.
[pgl. V. K.]










erika žėkaitė,
2008 metų vasara – ruduo.