Natalija.

Kad ir koks tai būtų vykęs ar nevykęs veikalas, noriu jį paskirti Tikriems žmonėms. Jandrei, Blondinei, Gintarei, Ingai ir Hagnei. Už tai, nes myliu Jas.





-Kur ta Sima? – nervingai paklausė Ieva, besidairydama aplink.
-Prapuolė su visu sidru, - nusijuokė Aistė ir pasitaisė savo šviesius plaukus.
Staiga pro parduotuvės duris išbėgo besijuokianti Simona.
-Kaliausės, - atlošusi galvą kvatojosi ji.
-Kas buvo? – pradėjo klausinėti gauja tik apie savo išvaizdą ir vaikinus sukančios kiauras, „Elvital“ išplautas galvas, paauglės.
-Primetat, aš jai sakau, kad duotų man septynias sidro, tokio ir tokio. Ji man liepė parodyt asmens tapatybės pažymėjimą. Aš tada pradėjau aiškint, kad man aštuoniolika ir nesinešioju su savim. Dar kažką vėliau, kad mano tėvas įtakingas ir nenervintų manęs. O ta žiurkė nenusileido... Tai aš trenkiau ant prekystalio šaibas ir pasiėmus sidrą išbėgau! – net springdama pasakojo Simona.
-Eik sau...
-Nu, dingstam iš čia, dar atlėks su kokia šluota.
-Eik tu, tiek jai atliko, tai kur tau lėks, - išsišiepė Ieva. – Sakiau, kad čia nesąmoninga parduotuvė!
-Dzin, einam, - paragino Živilė, rankoje spausdama cigarečių pakuotę.
Visos šešios: Aistė, Ieva, Simona, Agnė, Monika ir Živilė tekinos nuskubėjo į vieną nuošalią vietą, kurioje dažnai leisdavo vakarus.
-Ė, o kur Kristė su Juste?
-Kam tau tų šliundrų? – piktai paklausė Monika.
-Šiaip jos mūsų draugės.
-Baigsit gal? – įtampą, lyg ploną siūlelį nutraukė Aistė, - jos išlėkė į vieną tūsą. Pas Adelę.
-Adelę? Kas čia per viena? – sukluso Živilė.
-Žinokit čia ta, kur draugavo su Marijum...
-Rimtai?
-Ane?!
-Taip, - toliau porino Aistė, -Sako, kad jis ją paliko ir tada jai teko darytis abortą.
-Fu, - sucypė Agnė.
-O tu ką, būtum gimdžius? – paklausė Simona, kuri buvo šiek tiek „kietesnė“ ir „pilnesnė“ už kitas.
-Ne, tikrai ne... Bet ir nebūčiau davusis su tuo... – stojo pauzė. Agnė pasikasė galvą. –Su tuo pašlemėku, - tarstelėjo ji.
-Žiūrėk, kad neprisišnekėtum, - išsišiepė Živilė, - visos žinom, ką veiki su Tomu.
Mergaitės pradėjo juoktis.
-Taip pat žinom, ką tu veiki su Darium, - atkirto Agnė ir būdama savimi labai patenkinta paspartino žingsnį.
Kai pagaliau jos visos klegėdamos ir apkalbinėdamos savo kitas „drauges“ pasiekė išsvajotąją vakarėlių vietą, jau buvo pradėjusi leistis saulė. Monika atsisėdo ant žemės, išsitraukė cigaretę ir nutrūkstančiais judesiais užsidegė ją.
-Duok ugnies, - griežtu tonu įsakė Živilė.
-Gaudyk.
Živilė nepagavo. Monika suprunkštė. Kietumas baigėsi.
Simona ir Ieva nuėjo už netoliese esančio krūmo.
-Kur einat?
-Myžt, - prarūkytu balsu sušuko Simona.
Jos elgėsi familiariai, nepaisydamos, kad aplink retkarčiais praeina vienas kitas žmogus ir kad už maždaug šimto metrų yra išsvajotoji pasakų pilis „Pas nykštukus“.
-Žinot, man tai Ieva kažkokia kekšė pasidarė, - lyg tarp kitko, bet bailiai žvalgydamasi ar pastaroji negirdi, išlemeno Aistė.
-Man tai jūs visos tokios, - drąsiai išrėžė Monika.
-Eik tu, į save pažiūrėk!
-Žinau. Aš daviausi su bene puse šulės bernų. Bet jaučiu saiką ir turiu savigarbos.
-Klausyk, brangute, - išraiškingai gestikuliuodama prabilo Agnė, - gal tu tokia ir esi. Bet, pavyzdžiui, aš esu padori mergina. Taip kad tylėk.
-Hm. Slėpk tiesą. Akis bado... – nuleidusi galvą murmėjo Monika.
-Kokia tiesa? – pradėjo karščiuotis Agnė. –Pati esi nelaiminga narkomanė, tai nors ant kitų nevaryk.
Monika užsičiaupė ir įsistebeilijo į žolę.
-Nu, nemiegokit, geriam! – suklykė Simona, išlįsdama iš po krūmo.
-Davai, trauk, - sušnypštė Aistė.
Merginos greitai tuštino sidro butelius, cigaretės ėjo viena po kitos.
Praėjo geras pusvalandis, joms buvo vis linksmiau.
-Žinot, mergos, man čia trūksta bernų, - nusijuokė Ieva.
-Aha, būtų linksmiau su jais... – Ilgesingai nutęsė Agnė.
-Aš - prieš! – suriko Monika, kuri kai išgerdavo, tapdavo labai agresyvi.
-Tylėk, tu, buldoge, - vos apversdama liežuvį vebleno labiausiai apgirtusi Aistė.
-Pričiom aš buldogas?
-Pritom!
Pasigirdo garsus juokas.
-Pilk visą!
-Ė, kas čia per liemenėlė? – įžūliai paklausė Simona, liesdama Ievą.
-Žinok tau tiktų, - skardžiai nusijuokė ji.
-Tai davai duok pasimatuot!
Ieva, visų nuostabai, mikliai iš po bliuzelės ištraukė raudoną liemenėlę ir nuo galvos iki kojų apsipylė sidru. Ji garsiai klykė, o kitos piktinosi:
-Nelaistyk be reikalo, kvaiša!
-Utiutiu, koks fainas, - maivėsi Simona.
-Duok šen, - suriko Agnė, kuri sėdėjo rūkančiai Živilei ant kelių.
Jos siautėjo, net nenujausdamos kaip kvailai ir apgailėtinai atrodo.
-Trauk fotiką! – sukliko Monika Aistei, kuri sėdėjo panarinusi galvą.
Pusnuogės besifotografuojančios paauglės patraukė kelių praeivių akį.
Po kelių minučių Živilė atsipeikėjo:
-Su kuo čia kalbi, Ieva?
-Su bachūru.
Ieva saldžiai šypsodamasi ir sukdama ant piršto plaukus koketiškai juokėsi ir kvietė savo „mylimąjį“ atvykti į „beprotiškai fainą tūsą“. Žinoma, su dar viena partija alkoholinių gėrimų.
-Nekviesk jokių bernų! – suriko Monika, atėmė iš Ievos rankų telefoną ir trenkė jį ant žemės. Šis pažiro į visas keturias puses.
-Ką tu padarei... - apsiverkė Ieva.
-Apsirenk, - globėjiškai dengė nuogą Ievos krūtinę Monika, nepaleisdama iš lūpų cigaretės.
Kitos net nekreipė į tai dėmesio.
-Nesuprantu, kaip tu taip sugebi apsikiaulint visada, - murmėjo Monika, - tikra bjaurybė. Stovi pusnuogė ir nejaučia...
Staiga visos sukluso. Tarp medžių stovėjo kažkas, ko jos negalėjo įžiūrėti, nes buvo jau tamsu.
Simona, kurios regėjimas buvo labai geras, įžvelgė vyrišką siluetą.
-Na? – griežtu plieniniu balsu suriko vyriškis.
Merginos nustojo klykavusios ir išsigando.
-Ar žinot, kieno čia žemė?
Visos tylėjo.
-Pusnuogės! Ir baik čia fotografuot, - suriko jis, rodydamas pirštu tiesiai į Agnę.
-Atleiskit, mes... – dar tyliai prakalbo kažkuri.
-Ką jūs?
Tas žmogus atrodė labai grėsmingai. Živilė lėtai vilkosi megztinį, stengėsi būti nepastebėta.
-Rūkot, šiukšlinat... Dinkit iš čia, paleistuvės! Dinkit, nes iššaudysiu! – šūkavo nepažįstamasis.
Mergaitės šurmuliuodamos greitai viską susirinko ir spruko iš ten.
-Paleistuvės! Pasileidėlės! Dar pamatysiu, tai užmušiu! – pavymui rėkė jis.
Monika, sunkiai alsuodama, ant pečių nešė Aistę.
-Kurvos! 


                                              Žvaigždūnas

-Na, kaip laikaisi po vakar, mažule? – energingai ir labai patenkintas savimi apkabino Ievą Pijus.
-Nelįsk, man bloga... – atstūmė jį pagiriota Ieva.
-Bloga, bloga... – pamėgdžiojo jis, gerdamas energetinį gėrimą.
Ieva pakėlė galvą ir jau norėjo kažką pasakyti, bet pritrūko jėgų.
-Supranti, pupa, turėtum susiimt. Tu esi mano mergina ir aš to nepakęsiu. Gerk į valias, bet ne taip, kad kitą dieną nepakeltum galvos. Ką žmonės pagalvos! – Pijus perbraukė per juodus savo plaukus ir apdovanojo Ievą nerūpestinga, akinančia šypsena.
-Aš.. aš atsiprašau. Padauginau. Buvo labai linksma ir net nepastebėjau, kaip taip man...
-Gerai, tik nereikia čia parintis.
-Ačiū, kad tu toks supratingas.
Pijus pabučiavo ją taip, lyg tai būtų prievolė.
-Gal šiandien būsi su manim? – sumurkė Ieva.
-Ne, atleisk, mažule, bet negaliu. Lekiu pas prodiuserį, sakė, turi gerų naujienų, - tarė jis ir užsidėjo akinius nuo saulės ant savo tobulos nosies.
-Aišku, - pyktelėjo ji.
-Vakare galėsim susitikt. Eisim į kokį vakarėlį, gerai?
-Gerai, - jau linksmiau pasakė Ieva.
-Bėgu, iki.
Ieva pažvelgė į jį negyvomis akimis. Pijus tiesiog spinduliavo rožiniu optimizmu.
-O, beje, - sugrįžo jis, -Naujas.
Pijus pakėlė marškinėlius ir parodė baltą D&G diržą.
-Nuostabus, - net nepažiūrėjusi numykė Ieva ir godžiai atsigėrė mineralinio vandens.

Pijus išlėkė į saulėtą dieną ir sėdo į savo blizgantį automobilį. Viršydamas greitį jis nuskubėjo pas savo prodiuserį. Kai išvažiavo į centrinę gatvę, jam nuo tokio nuostabaus vaizdo žandikaulis atkaro – aplink kavines ir jose, prie parduotuvių, būriavosi šimtai ilgakojų gražuolių.
-O, mama, - linksmai sau ištarė jis ir pamojo kelioms laimingosioms.
Merginos sucypė pamačiusios jį ir kone bėgo paskui jo automobilį. Bet Pijus neturėjo tam laiko ir nurūko plačia gatve.
Važiuodamas jis visa gerkle plėšė „Scars“.
Po keleto minučių Pijus jau sėdėjo savo prodiuserio kabinete ir nervingai mėtė aukštyn savo automobilio raktelius.
-Na?
-Kas na?
-Sakėt turit gerų žinių, - mirktelėjo Pijus, vulgariai čiaumodamas kramtomąją gumą.
-Turiu, - mįslingai nusišypsojo prodiuseris.
-Tai rėžkit.
Saulė įkyriai skverbėsi pro langą į prašmatnų kabinetą.
-Taip... – pradėjo prodiuseris, vartydamas įvairius aplankus. –Turim rėmėjų.
-Rimtai?!
-O kada mes jų neturėjom? – nusišaipė jis.
-Bet tai naujų, kaip suprantu?
-Būtent. Šie žmonės į tave daug investuoja ir tikisi gerų rezultatų, - tarė prodiuseris ir numetė ant stalo krūvelę dokumentų.
-M, matau... No problem.
-Tik mažiau tąsykis su visokio plauko mergužėlėm. Juk žinai, kad esi akylai stebimas. Ir tos visos penkiolikmetės, šešiolikmetės ar septyniolikmetės... Netapk tėveliu, - karčiai nusijuokė jis.
-Ak, nepradėkit. Aš žinau, ką darau, - piktai atrėžė Pijus.
-Žinok. Tik... Na, nieko.
-Kas?
-Turėsi daug padirbėt. Rytoj pat keliauk į menų mokyklą ir įrašyk tą nelemtą gabalą.
-Jis man nesigauna!
-Klausyk, manęs nejaudina. Man kad būtų padaryta! Ta daina kabina ir aš geriau žinau, ką tu turi dainuot.
-Tik nesikarščiuokit... Aš pabandysiu.
-Ne pabandysiu, o padarysiu, aišku?
-Aha.
-Negirdžiu?
-Aišku.
-Taipogi trečiadienį turėsi lieti prakaitą...
-Kur?
-Šokių studijoj. Juk nepatrypčiosi atsistojęs. Publikai, o ypač merginoms reikia tavęs šokančio. Gal dar pridėsim kelis raumeningus vyrukus šokėjus...
Pijus giliai atsiduso ir perskaitė sms žinutę nuo gerbėjos.
-Padirbėsim ir su apranga, - kažin ko ieškodamas stalčiuje toliau dėstė prodiuseris, - tavo stilius jau pabodęs. Reikia kažko tokio, kas išryškintų tavo vyrišką figūrą...
-Nebūkit pederastas.
-Rink žodžius, vaikine. Ir nepamiršk nueit į sporto klubą. Rytoj, poryt ir sekmadienį. Atrodai kažkoks suglebęs.
Pijus sutiko su viskuo ir atsisveikinęs patraukė į kavinę, esančią apačioje.
Minios žmonių, tvankuma ir šurmulys erzino jį. Bet netrukus Pijus prasibrovė į ne taip prikimštą koridorių ir nuskubėjo pirmyn. Eidamas koridorium jis net nepastebėjo, kaip užlipo ant kažkieno numesto tušinuko ir sutraiškė jį.
-Jis buvo mano, - piktai dėbtelėjo tamsiaplaukė gražuolė.
-O, atsiprašau, kas tokia būsi?
-Žmogus. Malonu.
Mergina sutriko pamačiusi įžymybę ir nudelbė akis žemyn.
-Aš – Pijus.
-Žinau.
-O koks tavo vardas?
-Koks tau skirtumas, gi nesidomi paprastų žmonių gyvenimu.
-Tu kartais ne iš tos gimnazijos, kurioje mokosi ir mano Ieva?
-Nepažįstu jokios Ievos.
-Na, na! Negi nežinai kas aš toks?
-Juk sakiau, kad žinau, -susierzinusi atsakinėjo ji.
-O tu visai graži, - gašliai nužvelgė nepažįstamąją Pijus.
Mergina buvo susivėlusi, stipriai įdegusi, jos žydros akys žvelgė į niekur. Ji vilkėjo melsvą suknutę ir nudriskusias basutes, rankoje laikė krūvą knygų.
-Tai koks tavo vardas?
-Natalija.
-Natalija! Nuostabus vardas, drįsčiau pastebėti, - maivėsi Pijus.
-Aha, tavo irgi, - vulgariai atkirto ji ir nuėjo.
-Ei, Natalija! Palauk! Natali! – pavymui šaukė Pijus.
-Netrumpink mano vardo, misteri Pi. – nusijuokė Natalija ir nuskubėjo savais keliais.
-Kekšė, - sumurmėjo jis ir lėtai nužingsniavo.
Retai kokia mergina atstumdavo jį. Jam nepatiko vien tai, kad ji nesusileido. Bet žinojo, kad Natalijos širdyje viskas yra visai kitaip. Tačiau Pijui tai buvo tik nerimta pažintis. Tokių buvo šimtai.



Iš Natalijos dienoraščio:

Ši diena man buvo neįtikėtinai įdomi ir kupina nelauktų nutikimų... Ryte man mama pasakė vieną nuostabų dalyką! Pasirodo, ji nieko prieš, kad aš grosiu ne tik pianinu, bet ir fleita. Buvo uždraudusi, bet persigalvojo. Ak, kaip gerai aš jaučiuosi! Pagaliau išsipildys mano svajonė ir aš galėsiu valdyt fleitą kaip tik panorėjus... Teta Irena sako, kad ji man nupirks fleitą. Bet aš manau, kad ji per daug gera man. Aš to nenusipelniau. Vasarą padirbėsiu ir susitaupysiu pati. O dabar mokysiuosi su ne sava.
Nutiko šiandien ir dar kai kas... Tik nežinau, ar tai gerai, ar blogai. Aš, galima sakyti kaktomuša susidūriau su Pijum. Su tuo garsiu dainininku! Jis draugauja su tokia Ieva. Nuostabiai graži mergina, bet ji priklauso tų šliundrų gaujai. Žinoma, mes su Pijumi susipažinom visai atsitiktinai. Bet aš tikrai nesitikėjau, kad jis mane užkalbins! Jis mane net pagyrė, kad aš esu graži... Bet nemanau, kad tai tiesa, turbūt jis kaip visada, tik žarsto savo kerus ir komplimentus į kairę ir į dešinę, palikdamas susižavėjusias kvailes ant ledo. Bet aš ne tokia. Nesuprantu, kaip Ieva gali su juo draugauti. Bet... Ji panaši. Atitiko kirvis kotą. Cha, cha, cha. Kai man teko persimesti keliomis frazėmis su tuo gražuoliuku, aš anaiptol nesusileidau. Laikiausi tvirtai ant žemės, dvejomis kojomis. Ir netgi pasišaipiau iš jo. O kas man? Sesė minėjo, kad ir aš galėčiau tapti dainininke... Bet tai tik svajonės. O maniškės labai retai kada pildosi.
Teta Irena vis dažniau man pasakoja apie tai, kaip norėtų, kad aš pas ją gyvenčiau. Bet juk tai neįmanoma! Aš neatstosiu jos mirusios dukros Rūtos... Kad ir kaip norėčiau. Rūta buvo nuostabi mergina. Irena galvojo ją išgarsinti, bet Rūta susirgo kraujo vėžiu. Tai buvo ilga ir kankinanti liga... Ir ta liga iškankino (o galiausiai pribaigė) ne tik Rūtą.
Man jau atsibodo šiuose namuose. Aš noriu būti laisva paauglė, bent kiek panaši į kitas, o ne tarnaitė. Kartais pasijaučiu, kaip kokia pelenė. Net nežinau kodėl. Mano sesė daug laimingesnė, jai pasisekė – susirado turtingą vaikiną, susilaukė vaiko nuo jo... Ir kur dabar dings? Ji sėdi namie viskuo aprūpinta ir nieko neveikia. O man čia – tikras pragaras.
Ką tik išgirdau apačioje riksmus. Turbūt vėl prasidės tas pats... Man jau atsibodo šios alkoholiko tėvo tirados! Vieną dieną išeisiu iš čia. Nebegaliu žiūrėt, kaip jis muša mamą. Šunsnukis.



Vakare, kai Pijus nuvyko pas Ievą, jos namuose nerado.
-Tai gal matėt su kuo ji išėjo?
-Ne, tikrai nemačiau, - primygtinai aiškino Ievos mama.
-Bet jūs privalėjot matyt! – nervinosi Pijus.
-Paduok man tą nagų laką. Na... Su draugėm lyg. Ji visada išeina nieko nepasakiusi.
-Aš ją pastatysiu į vietą.
Ievos mama pažvelgė į Pijų šaltomis akimis. Ji buvo bloga mama, bloga namų šeimininkė, bloga žmona. Bet ji turėjo stulbinamą sėkmę vyrų tarpe.
-Nedrįsk paliest mano mergaitės net pirštu.
-Ponia, aš tikrai jai nieko blogo nepadarysiu. Tik labai erzina toks jos elgesys...
-Eik sau, - piktai išrėžė Ievos mama, - nebūk chamas. Tokia tu čia ir žvaigždė, jeigu nesugebi net merginos sutramdyt.
Ji skardžiai nusijuokė.
-Kas jums čia juokinga? Aš draugauju su Ieva, būtent su Jūsų dukra. Ir jūs tik man turėtumėt dėkot už tai, kad ji dar gyva.
-Neriesk nosies.
Pijus piktai pažvelgė į ją, besilakuojančią savo išpuoselėtų kojų nagus.
-Išvis, lauk.
-Ką?
-Tą! Žvaigždūnas... Man reikia ramybės, keliauk ir susirask ją, jeigu tau taip reikia.
-Gerai, einu. O jūs galėtumėt pasimokyt šiek tiek kultūros.
-Ne tau man aiškint.
Pijus trenkė durimis. Jis dažnai nesutardavo su Ievos mama.
Po kelių minučių Pijus jau lėkė greitkeliu pas savo draugą Luką į vakarėlį.



                                              Irimo procesas


Jis atvyko į didelę, prašmatnią sodybą. Aplink augo vešlūs medžiai. Palei takelį – bijūnai, tolėliau – našlaitės. Tolumoje Pijus įžiūrėjo sūpynes, prie kurių būriavosi keli žmonės. Kairėje – nedidukas tvenkinys. Nuo jo pusės girdėjosi „Ilgas kelias“ ir kiti šlageriai. Beveik tobuloje krepšinio aikštelėje kamuolį vaikė gėdingai mažai vaikinų. Aplink buvo keletas namelių. Prie senoviškai įrengto šulinio – hamakas, ant kurio glamžėsi paauglių porelė. Prieš pat Pijų stovėjo griozdiška pavėsinė su milžinišku fasadu, keliais erdviais langais. Iš ten sklido kakofonija, nuo kurios ėmėsi skaudėti galvą. Prie pat stovėjo perpildyta šiukšliadėžė, o prie šiukšliadėžės buvo krūva alaus skardinių, degtinės butelių. Tuščių, aišku, nes tokio lobio niekas nepaliktų taip nerūpestingai. Jis suprato, kad tai – masinis vakarėlis ir suabejojo savo noru būti čia.
-Sveikas, seni!
-O, Lukai. Nemačiau, kad tu čia.
-Na, tai vienas atlėkei?
-Taip, vienas... O jūs, kaip matau, neblogai įsisiautėję.
Iš pavėsinės išbėgo vienas Pijaus pažįstamas: pusnuogis, girtas, ant kupros nešėsi kitą draugą.
-Tai aišku, ko čia sėdėt kaip mėmėm...
-Suprantama.
-Ko toks be dvasios? – nusišaipė Lukas.
-Pavargau.
-Tai vis dainuoji?
-Aha.
-Na kam tau to reikia? Užsikalei babkių ir sėdėk laimingas.
-Kad taip lengva būtų...
-Jau tik nepraskysk.
-Ne, aš ne toks. Manęs tokie dalykai visai neglum...
-Ė, padėk tą lėkštę! – Pertraukė Lukas.
Tuo metu kilo didelė sumaištis ir šurmulys.
-Padėk, pasakiau!
-Ė, nesiartink!
-Čia mano merga!
-Į vietą padedi...!
Po kelių minučių, kai keli jaunuoliai pasidalino merginomis ir lėkštėmis, Lukas susiprotėjo:
-Tai gal einam vidun?
-Galim... O kodėl čia tiek daug chebros?
-Ai, žinai... Netyčia taip gaunasi. Pasikviečiau kelis artimiausius draugus, paną su pusseserėm ir brolį. Na, dar keli įsiprašė. Tai per draugus, pažįstamus... Taip ir prisirinko. Už to pastato bemaž dešimt palapinių. Čia jie nakvot ruošiasi, - dėstė Lukas. – Man tai ne gaila, tegu. Bet jau neatpažįstu, kas čia per vieni... O mergų kiek! Ir kokių dar...
-Na, na, gražuma. Kai pamatys mane...
-Oi, oi, koks asas! – Pradėjo kvatotis Lukas.
-Juokauju juk, - Žaismingai ištarė Pijus ir paspyrė akmenuką.
-O kur taviškė?
-Kas? Ieva?
-Aha.
-Nežinau. Neįmanoma surast.
-Aš mačiau jos drauges čia...
-Čia? Pas tave?
-Na taip. Kelios ten prie tvenkinio. Simona pavėsinėj. O kur kitos, tai nežinau...
-Tai negi ji čia... – Vienas sau pasakė Pijus ir įdėmiai apsižvalgė.
-Nesuk galvos. Ta tavo Ieva tai palaida bala.
-Žinau, reik kitos.
-Šelmis.
Abu vaikinai garsiai nusikvatojo ir nuėjo į krepšinio aikštelę.
-Pijau! Sveikas! – Subėgo krūva kitų paauglių.
Pijus su visais pasilabino, atmetė ranką ir sušuko:
-Koncerto nebus!
Visi nusijuokė iš ypatingai juokingo pokšto. Kelios merginos pakuždom apkalbinėjo jo išvaizdą, o dvi drąsuolės paprašė:
-Gal galim vieną foto su tavim?
-Tai žinoma!
Jos atkišo lūpas ir pradėjo pozuot. Pijus neatsiliko.
Po kelių minučių šlovės prie jo pribėgo ilgakojė gražuolė.
-Sandra! – Linksmai pasitiko Pijus.
-Sveikas, mielasis, - saldžiai tarė ji ir pabučiavo.
-Seniai matyta...
-Po to kai išsiskyrėm, - pradėjo juoktis Sandra.
-Nepasikeitei, - primerkęs akį ištarė Pijus ir užsivertė draugę ant kojos, o vėliau karštai įsisiurbė jai į lūpas.
-Ei, bičas, nepamiršk, čia gali būti Ieva, - tiesiai į ausį pakuždėjo Lukas.
-Nėra problemų! – Sušuko Pijus ir atsigėrė alaus.
-Šaunuolis tu, - suspigo miela keturiolikmetė ir pabučiavo jam į skruostą.
-Būtum vyresnė, tai kai ką parodyčiau, - gašliai kalbėjo Pijus.
Mergaitė paraudo ir nubėgo pas vyresnįjį brolį.
-Šelmis. Tikras šelmis, - vis kartojo Lukas.
-Gerai, duok šen kamuolį, - tarė Pijus. –Jeigu įmetu, tu nusirengi palaidinukę, -jis bedė pirštu į vieną merginą.
-Na jau ne.
-O, pažiūrėkit, koks drovumas, - šaipėsi jis. Tada tu, - parodė į kitą.
-Gerai, - išsišiepė ši.
Taip jie ištvirkavo dar gerą pusvalandį, kol Pijus priėjo prie Luko ir tyliai paklausė:
-Klausyk, kur čia tualetas?
-Yra čia, bet matai, kokia eilė. Gali eit už to namelio. Nedidukas yra. Nelabai švarus, bet pamiršk, kad tu žvaigždė, - šypsojosi Lukas.
-Gerai, ačiū.
Pijus nuėjo į nurodytą vietą, bet nepasiekęs tikslo sustojo. Iš namelio jis išgirdo švelnų mergaitišką kikenimą. Nesuprantama jam buvo tai, kad namelyje nedegė šviesa, o be to, visi buvo kieme. Jis priėjo arčiau durų ir įsiklausė. Balsas buvo pažįstamas:
-Ne... O ką? Baik! – Ir vėl kikenimas.
Jis, vedamas smalsumo, nusprendė užeit.
Tuk, tuk, tuk.
Staiga kalbos nutilo.
-Kas čia? – Kvailai paklausė Pijus ir, būdamas įžūlus, užėjo.
Tai, ką pamatė, jį šokiravo.
-Em... Pijau.
Ant lovos sėdėjo pusnuogė Ieva. Šalia ją apkabinęs, vien su džinsais, Pijaus bendraklasis Dovydas. Ieva buvo pasimetusi, bet matėsi, kad nemažai išgėrus.
-Tai štai kur tu.
-Pijau, viskas ne taip, kaip tau atrodo. Tikrai!.. – Puolė teisintis ji.
-Ką sakai... O tu, ko čia spoksai? – Sušuko Dovydui. – Manot, kad man labai rūpi?
-Nemanom, - atkirto Dovydas.
-Šit kaip. Kekše tu...
-Pijau, nereikia...
-Ateik pas mane. – Jis padvejojo. – Ne, pirma apsirenk. O tada ateik. O tu, - atsisuko į Dovydą, - dink iš čia.
Jis kaipmat prapuolė. Ieva apsiverkė.
-Ša, mažute, - apkabino ją Pijus.
-Tu nepyksti?
-Gi aš matau, kad girta esi.
-Ačiū tau! Daugiau tai nepasikartos... Pažadu...
-Tikiuosi, nes kitaip pasigailėsi, - piktdžiugiškai nusišypsojo Pijus.
-Bet juk mūsų draugystė nesuardoma?
-Aha.
„Jau ardoma“ pamanė Pijus ir dar stipriau apkabino ją.



                          Apžavai


-Rimtai? – suspigo Jurga.
-Taip, rimtai.
-Bet... kaip tu drįsai? Kodėl nepaprašei autografo?
-Man jis – ne autoritetas.
-Natalija, tu kvaila!
-O tu ne, - nusikvatojo ši.
-Reikėjo paprašyt autografo... Ar dar ko nors...
-Dar ko nors? Jurga, per daug viską sureikšmini. Tai buvo tik netyčinis susitikimas ir trumputis pokalbis.
-Nieko sau trumputis! Į mane net neatsisuktų...
-Na, bet Pijus sutraiškė mano tušinuką.
Jurga pažvelgė į purviną grindinį. Niekaip negalėjo suprasti to, kas nutiko jos draugei.
-Ir išvis, jis yra paprastas vaikinas, ko čia lydaisi.
-Ne... Nieko tu nesupranti.
-Patikėk, suprantu. Jis nekosėja auksu, nesispjaudo ugnim ir aplink jį neskraido kanarėlės. Tai tik paprasčiausias avigalvis, kuris išgarsėjo per klaidą, o dabar jaučiasi labai aukštai.
-Jis ir yra aukštai! Tu tik pagalvok... Kiekvienam žurnale būna bent vienas straipsnis apie jį... Va, kad ir čia, - Jurga paėmė naujausią leidinį jaunimui ir dūrė pirštu į viršelį.
-Tai kas.
-Koks jis žavingas... Tos akys... O plaukai...
-Man tai kaip šieno kupeta ant galvos.
-Šypsena tai holivudinė... Ką kalbėti apie raumeningas rankas!
-Pripumpuotas.
-Ko?
-Nežinau. Jis realybėje ne toks. Kažkoks... nuvalkiotas. – Rado tinkamą žodį Natalija.
-Tu per daug pasikėlei, - supyko Jurga ir, padėjusi į šalį žurnalą, atsigręžė į draugę. –Elgiesi taip, tartum pati būtum aukščiau už jį. Nesuprantu tavęs... Ir nesuprasiu.
-Baik pykt. Aš tik pasakau savo nuomonę.
-Ne, tu iškraipai ją. Tu tik dangstai savo džiaugsmą. Aš pažįstu, aš žinau tave...
Natalija atsistojo ir nuėjo prie lango. Senoviniame name dvokė pelėsiu, langai buvo nesandarūs. Ji pažvelgė į kiemą. Ten lakstė du mažesni vaikai. Paprasti ir susivėlę, murzini, nesirūpinantys niekuo, kas vyksta aplink. Jie egzistavo čia ir dabar. Natalija pastebėjo, kad ant mergaitės rankos yra šviežias, bet amžiams liksiantis randas. Didelis ir gilus. Ji pažvelgė į savo ranką – panašus randas, tik kitoje vietoje. Jis jai visą gyvenimą primins tą nelemtą vasaros vakarą, kuomet ji skubėjo namo, nes vėlavo vakarienės. Tada dar tėvai sutarė gerai, niekas namie negirtuokliavo. Natalija kone tekina bėgo siaura gatvele, bet, deja, ji neliko nepastebėta. Sustojusi mašina, pikti grasinimai ir... galiausiai ji jau važiuoja su svetimais vaikinais į „linksmą vietą“. Natalija kaip gyva nepamirš tos baimės ir nevilties, to didelio virpulio kažkur, giliai širdyje. Visa laimė, ji išprievartauta nebuvo. Ir tik savo pačios atkaklumo dėka. Bet randas liko. Ir ne tik ant rankos.
-Į ką taip žiūri?
Natalija žiūrėjo į savo praeitį.
-Nesvarbu.
-Na, nepyk taip ant manęs, - šiltai nusišypsojo Jurga ir priėjo prie savo draugės.
-Nepykstu nė kiek. Tik nebūk tokia naivi.
Jurga nusisuko į kitą pusę.
-Ša, paklausyk.
Kitame kambaryje pasigirdo neaiškūs ir labai prislopinti garsai – juos sugėrė siena. Tačiau Natalija puikiai žinojo, ką tai reiškia. Mama vėl prašo:
-Nemušk.
-Tylėk!
Jurga greitai atsisveikino su Natalija ir išbėgo į kiemą. Jos čia neliko nė kvapo.
Natalija nuėjo į virtuvę, kad negirdėtų viso to, kas versdavo ją jaustis labai blogai. Jai kartais pavykdavo išlikti abejingai. Kartais netgi brutaliai.
Netrukus ji išgirdo aimanavimą. Negalėjo to taip palikti.
Ji greitai pralėkė keletą kambarių ir atsidūrė tame, kuriame girtas tėvas mušė jos mylimą mamą.
-Palik ją ramybėje, - lediniu balsu tarė Natalija.
-Dukra, dink iš čia, nes pati gausi! Juk matai, kad išgėręs...
-Pasakiau palik ją ramybėje! – Isteriškai sukliko vėl.
Tėvas nekreipė dėmesio. Stipri jo ranka talžė motiną ir jos dailų, pilną nuoskaudų veidą. Natalija buvo pripratusi, bet vis tiek negalėjo nedrebėti. Tai užgrūdina. Bet ir naikina.
-Natalija, eik iš kambario, - verkė mama.
Tėvas atsisuko ir pažvelgė į smulkutę mergaitę savo stiklinėmis, žiauriomis akimis. Dar kažką suriaumojo ir... trenkė. Nepataikė. Natalija staigiai griebė stiklinę vazą ir sudaužė jam į galvą. Sąmonės tėvas neprarado.
-Kam tu taip!
-Baik gint jį! Jis šunsnukis! – Rėkė Natalija ir talžė savo tėvą koja.
-Liaukis, Natalija!
-Negink jo! Jis žvėris! – Nesiliovė ji, nors elgėsi panašiai.
Vienas lemiamas spyris, ir mergaitės tėvas nebenorėjo atsikelt.
-Tvarka, - drebančiu balsu ištarė ji ir išbėgo iš kambario.
Iš paskos ją atsivijo mama:
-Dabar jis tave užmuš!
-Tegu.
-Baik, baik taip elgtis! – Verkė, pyko, bijojo ir šaukė mama.
-Man nė motais! Ko daugiau vertas gyvenimas čia?!
Į tamsų kambarį įrėplino tėvas. Jis buvo įtūžęs. Mama drebėjo iš baimės, bandė raminti jį. Natalija taip pat bijojo. Bet slėpė tai. Ji staigiai iššoko pro langą ir nubėgo pas Jurgą į namus. Kaip bus, taip. Jis jos nesuras.


Iš Natalijos dienoraščio:

Nekenčiu pasaulio! Kodėl būtent aš turiu gyventi su tokiu tėvu? Gerai, tegu geria, tegu muša mane... Bet ne mamą! Už ką jai? Ji... Juk ji labai gera. Mano mama kaip angelas. Tokia švelni ir maloni. Tokia rūpestinga ir šilta! Be jos nebūtų ir manęs. Aš negalėčiau gyventi be mamos. Ji man visa, kas gera. Bet tėvas!.. Asilas neraliuotas! Iš kur tokių neišauklėtų, kvailų žmonių? Kaip jį Žemė nešioja? Aš nekenčiu jo. Nekenčiu. Šiandien vėl buvo tas pats... Tik žiauriau negu visada. Kodėl taip dažnai? Aš jau pavargau... Kai bėgau iš namų, jis sušuko:
-Aš suplėšysiu visas tavo knygas!
Jeigu jis tai padarys... Aš tikrai, tikrai nusižudysiu. Nors ne, ką aš čia paistau... Turiu gyventi dėl mamos. Dėl Jurgos. Ir dar dėl kelių nuostabių žmonių. Ypač dėl tetos Irenos. Turiu apsaugoti jas nuo blogio.
Nežinau, kaip pamiršti šiandienos įvykius..? Jaučiuosi labai blogai. Man veria širdį pagalvojus apie tai, kokia mama gera. Norėčiau ir aš tokia būti... Tolerantiška net galvažudžiams! O taip, imkit mane ir žudykit! Muškit, talžykit... Aš pakentėsiu. Absurdas. Jeigu jis išeitų iš namų, aš būčiau LAIMINGIAUSIAS žmogus pasaulyje.
O dar Jurga... Ji ištisai pliurpia apie tą Pijų. Man jis nieko nereiškia. O jai, rodos, visas pasaulis! Et. Naivumas prakeiktas... Velnioniškai norėčiau sutikt jį dar kartą. Nežinau kodėl ir nežinau ką jam pasakyčiau. Bet turbūt nieko gražaus... Tiesiog liepčiau atpirkti man tušinuką. Taip! Jau matau antraštes... POP ŽVAIGŽDĖ PIJUS APTIKTAS APSIPIRKINĖJANT KANCELIARINIŲ PREKIŲ PARDUOTUVĖJE.
Cha, cha, cha. Nesuprantu, kam įdomu skaityt apie tai kas, kur, su kuo... Vieni kitų gyvenimus knisa, o su savais nesusitvarko. Apgailėtinas pasaulis. Ir aš jo nekenčiu...



                                                    Pavydas!


Išaušo. Greitai ir įdienojo. Oras buvo tiesiog puikus. Galybė jaunuolių, besibūriuojančių prie kino teatrų, pramogų centrų, paplūdimio ar šiaip soliariumo gražuolės kavinėse ir brangių drabužių parduotuvėse, kiti linksmuoliai.
Pijus žingsniavo per plačią aikštę maršo tempu. Jis labai pasitikėjo savimi, jautėsi svarbiausias ir gražiausias. Retkarčiais pro akinių viršų pažvelgdavo į kokią nors gražuolę, atkišdavo lūpas ir mirktelėdavo.
Po kelių minučių jis susitiko su Ieva. Ši, kaip visada, atrodė pritrenkiančiai. Ne be reikalo ji buvo tikra mados auka.
-Sveika.
-Mmm, labas. Skaniai kvepi, - nusišypsojo ji ir pabučiavo Pijų.
-Nieko ypatingo. Čia tie, kur oro uoste kartu pirkom.
-Pamenu.
Jie draugavo gana ilgai, palyginus su kitomis Pijaus draugystėmis. Vienadienėmis ar mėnesio ilgumo. Su Ieva jie buvo kartu jau pusė metų.
-Kur einam? – Nerūpestingai paklausė ji, atidžiai apžiūrinėdama savo kojas.
-Į biblioteką, - nusikvatojo Pijus.
-Velniop tave!
-Juokauju, mažute.
-Tai kur?
-Nežinau, galim pasišopint.
-Neturiu nuotaikos.
-Man reikia naujo laikrodžio. Nagi, eime.
Ieva giliai atsiduso ir paėmė Pijų už rankos.
-Gerai jau, einam...
Greitai jie abu prasibrovė pro minią žmonių, stovinčių prie prekybos centro įėjimo ir pateko vidun.
-Kaip tvanku!
-Tik nepradėk zysti kaip visada.
-Bet aš čia mirsiu! – Patempė lūpą ji, smarkiai mosuodama gležna plaštaka.
-Tuoj įeisim į tą parduotuvę ir tikrai nebus karšta.
Kai pagaliau jie jau apsipirko ir ruošėsi eiti iš to, pasak Ievos, suvemto prekybos centro, Pijus dar nusprendė patraukti į muzikos prekių parduotuvę ir pasižvalgyti joje. Visgi savas.
-Nepyk, Ievut, turim dar šen bei ten užsukt.
-Kur?! – mirštančios balsu sukleketavo ji.
-Į čia...
-O. Na, gerai, bet greitai, nes tikrai mirsiu...
Jie įėjo vidun ir apsidairė. Parduotuvės interjeras buvo pasikeitęs, o vieta susimokėti buvo apsupta jaukios butaforijos.
-Matai, čia visai netvanku.
-Aha, - mielai šyptelėjo ji.
Pijus patraukė į parduotuvės gilumą, Ieva vos spėjo iš paskos.
-Na, kur taip skubi... O, žiūrėk, gražios ausinės. Man gal reikėtų naujų... Klausyčiausi tavo dainų.
-Tu niekada jų nesiklauseeeei... – Staiga Pijus pamatė Nataliją. Ji ir vėl buvo su lengvute, tik jau ne žydra, o balta suknute, atrodė, kaip pasakos veikėja, pasiklydusi naujausiose technologijose.
-Kas? Į ką taip žiūri?
Natalija apžiūrinėjo fleitas. Ji atrodė išsekusi, bet labai laiminga, stovėdama prie šių nuostabių instrumentų.
-Ne, nieko, - bandė neišsiduoti Pijus, bet vis tiek niekaip neatitraukė akių nuo nuostabaus grožio mergaitės.
-Kas čia tokia? – pasiteiravo Ieva, pamačiusi į ką taip žiūri Pijus.
-Nežinau.
-Dar viena šliundra, taip?! Tavo skonis vis prastesnis... Fu, kokia. Antakiai neišpešioti, plaukai kokie... Kaip laukinė. Negi šiame pasaulyje dar liko tokių? Nagai nenulakuoti... O kur žiedai?
-Užsičiaupk.
-Ką? Nesupratau?
-Suprasi.
Pijus priėjo prie Natalijos. Pats nežinojo, kuo jį patraukė ši laukinė.
-Labas, Natali.
-O, labas, Pi, - nusijuokė Natalija, bet kartu ir labai nustebo bei sutriko.
-Kaip gyvuoji? – bandė palaikyti pokalbį Pijus.
-Man ji kažkur matyta, - nerimo Ieva. –Kodėl tu mano vaikiną vadini kažkokiu Pi? Kas tu, gal fi? – Šaipėsi Ieva.
-O, kokie žmonės, -maloniai, bet dirbtinai nusišypsojo Natalija.
-Tu muzikuoji? –Neatlyžo Pijus.
-O ką? Eik savais keliais.
-Koks įžūlumas! – Sukliko Ieva.
-Vis geriau, negu perdėtas elegantiškumas, panele neliečiamoji, - erzino Natalija.
-Aš jai tuoj suknežinsiu makaulę.
-Beje, Pi, galėtum man atpirkti tušinuką? – Ignoravo ši.
Ieva nusijuokė.
-Negi jis toks brangus buvo? – Nesuprato Pijus.
-Žinoma, - juokavo Natalija.
-Aš tau geriau galiu duoti autografą. Bet kurioje vietoje.
Ieva veik nužudė Pijų žvilgsniu.
-Nepatikėsi, mielas Pi, bet aš to mažiausiai noriu. Jeigu būtum Bachas, Hendelis ar Šopenas – mielai, bet dabar esi tik... Pijus.
-Aš NET Pijus! – pasipiktino jis.
-Mat kaip.
Natalija nusisuko į kitą pusę ir toliau apžiūrinėjo fleitas. Bandė nuslėpti viduje kilusią sumaištį ir jai tikrai gerai sekėsi. Mergaitė vis galvojo, kodėl jis prie jos priėjo dar kartą? Nepabūgo Ievos reakcijos? Jos galvoje atsirado krūva klaustukų.
-Na, tai, aš einu sau reikalingų prekių. Iki, Natali, tikiuosi dar susitiksim, - mirktelėjo Pijus, apsisuko ant vienos kojos ir nupėdino prie kitų prekių.
Natalija taip ir liko stovėti.
-Aš noriu pasižvalgyti štai ten. Tuoj ateisiu, - saldžiai ištarė Ieva, bet nuėjo ne ten, kur parodė.
Natalija, pastebėjusi, kad prie jos sugrįžta Ieva, išsigando. Ne, ne Ievos. Ir ne jos žodžių. Savo reakcijos.
-Na?
-Kas na?
-Tu Natalija, taip?
-Aha.
-Tu iš... C klasės?
-Iš Z, - šaipėsi Natalija.
-Kokia tu neišauklėta...
-Ir ką gi man dabar daryti?
Natalija pažvelgė į fleitų kainą. Dievaži, pigu. Nereikės net taupyti.
-Klausyk, man nepatinka, kaip Pijus žiūri į Tave.
Šie žodžiai nuskambėjo maždaug taip: „klaupkis prieš mane“ arba „vaikščiok pakampėm, kad nekristum niekam į akis“.
Natalija įsiuto. Kas ta Ieva mano esanti? Karalaitė?
-Tai ką man daryti, kad jis žvairas? Nupirk jam akinius, jie nebrangūs.
-Aš rimtai! – Pyko Ieva. –Kad daugiau nesimaišytum mums po kojomis.
-Atleisk man, dieviškoji Ieva, kad vaikštau! Atleisk, kad šią popietę atėjau pažiūrėti, kiek kainuoja fleita! – Kaip paklaikusi šūkalojo Natalija.
Ieva sumišo.
Apsauginis pažvelgė į Nataliją perspėjančiu žvilgsniu. Bet jai buvo nė motais. Kodėl ji turi žiūrėti, kur eina? Kodėl nepasižiūri pati Ieva? Negi taip svarbu, kokioje šeimoje gyveni?
-Aš labai atsiprašau, kad tavo nuostabusis Pijus sulaužė mano tušinuką! Gal tau pabučiuoti kojas?!
Prie Natalijos priėjo apsauginis.
-Jau apsipirkote, panele. Lauk, - jis brutaliai tempė ją iš parduotuvės.
-Nepatikėsit, bet turiu kojas, ir galiu pati!
-Nesveika, - sumurmėjo Ieva.
-Kas nutiko, brangioji? – Pribėgo Pijus.
-Nieko. Einam iš čia tuoj pat!
Jie skubiai išlėkė iš parduotuvės. Pijus vis klausinėjo:
-Kas čia buvo? Viskas gerai?
Ieva stipriai trenkė savo rankinę į žemę.
-Nekenčiu jos!
-Nusiramink, po galais!


                                        Siaubo ne filmas


Lyja. Lijo. Lis. Ūkanota diena. Slegiantis oras – bloga nuotaika. Neramu...
-Man jau atsibodo!
-Aš... Atsiprašau.
-Jurga, tu ištisai apie tą patį. Jeigu dar kartą susitiksiu Pijų – tikrai Tau nesakysiu.
-Bet juk tai nerealu!
-Jeigu yra – realu. Atstok. Man galvą skauda.
Jurgita neramiai dairėsi aplink:
-Kur tavo mama?
-Išvyko pas seserį. Grįš tik rytoj.
-O.
-Džiugu. Bent šiandien negirdėsiu tų barnių.
-Tai jie barasi net tada, kai jis būna blaivus?
-Dar ir kaip!
-Dėl ko?
-Ji galvoja, kad tada būna tinkamas laikas aiškinti girtumo padarinius jo sveikatai. O mes?
-Nesąžininga.
-Tikrai.
-O kur jis šiandien? – Dar paklausė Jurga.
-Nežinau. Gal vėl kur valkiojasi. Kaip greitai šeimos laimė griūna...
-O jeigu jis ateis į čia?
-Tai logiška, čia jo namai, - nusišypsojo Natalija.
-O jeigu jis norės ant kažko išsiliet? Ir tas kažkas būsime mes?
-Na, čia tavęs nelaikau.
-Bet juk tai pirmas kartas, kai jis girtauja, o mama išvyksta visai parai...
-Nesuk galvos.
-Bet... Jis jau čia.
-Hm, vilką mini, vilkas čia.
Pro duris įsiveržė girtas tėvas. Visas kambarys prasmirdo alkoholiu. Jo akys buvo perverstos, stiprios rankos laikėsi už durų staktos.
-Zo... Ką na... – Neaiškiai vebleno jis.
-Einam iš čia, - abejingai tarė Natalija ir nusivedė Jurgą į savo kambarį.
Jos abi išsitiesė ant salotinės zomšinės sofos. Ant geltonų sienų kabėjo reklama apie Mocarto „Užburtąją fleitą“, kelių krepšinio legendų plakatai, milžiniškas „Rolling Stones“ atvaizdas. Storas vilnonis kilimas suteikė šaltam kambariui jaukumo. Didelė spinta buvo beveik pustuštė - kabėjo keletas spalvingų suknelių. Kone trečdalį kambario užėmė knygų lentynos. Čia buvo nuo pasaulinės literatūros iki enciklopedijų, fotografijų žurnalų. Dar čia buvo didelis senoviškas pianinas, kuris buvo jau sukleręs, bet Natalijai labai mielas.
-Ką jis ten burbėjo?
-Manai, aš suprantu? Jeigu jis mano tėvas, tai nereiškia, kad aš moku jo girto kalbą... Čia sudėtingas reikalas, - nusijuokė tamsiaplaukė.
-Nesuprantu, kodėl žmonės geria.
-Tai numalšina skausmą, leidžia atsipalaiduot, pasilinksmint.
-Pasišvaistyt kumščiu...
-Žinok, ne visi žmonės išgėrę tampa agresyvūs.
Tuo metu Natalijos tėvas įgriuvo į kambarį su kirviu rankose.
-O Viešpatie! – Suspigo Jurga.
-Varom iš čia.
Natalija greitai prasmuko pro tėvo pakeltą ranką. Tuo pačiu ir Jurga.
-Jūs nesėdėsit mano namuose! Nedykaduoniauti! – Beveik lietuviškai rėkė beprotis alkoholikas.
-Man galas, man galas... – Murmėjo Jurga, išgąsčio pilnomis akimis.
-Bėgam į rūsį, - sušnibždėjo bebaimė jos draugė.
Mergaitės žaibo greičiu atsidūrė rūsyje. Tuo metu, kai jos jau sėdėjo atsirėmę į duris, Natalijos tėvas dar tik šūkalojo viršuje.
-Nebijok, jis mūsų nesuras.
-Kaip tu gali gyventi po vienu stogu su tokiu psichu kaip jis!
-Patikėk, brangute, gyvenime dar ne tiek patirsi.
-Kas gali būti baisiau? – Nesuprato Jurgita.
-Aš tau galiu užgarantuoti, kad šimtą kartų baisiau yra klausytis įsakymo „nusirenk, kale“, esant kažkokiam miške, negu bėgioti nuo alkoholiko tėvo, kuris su tuo kirviu į tave mažai tikimybės, kad pataikys...
-Aš žinojau, kad tu drąsi, bet kad taip!
-Nėra ko bijoti. Aš su tavim.
Natalija nuėjo prie lentynos ir pasiėmė žvakę.
-Aš noriu eit iš čia... Man baisu...
-Jis tikrai į čia neateis, jeigu tu užsikiši.
-Natalija, viskas.
-Kas viskas?
-Gyvenk pas mane.
-Jurga, išprotėjai! – Pernelyg garsiai sušuko Natalija ir susizgribo, kad padarė klaidą.
-Ne, neišprotėjau. Juk dažnai pas mane nakvoji. Galėtum visą laiką gyventi. Čia tau nesaugu.
-Tu tiesiog įžeidinėji mane.
-Nenorėjau, bet...
-Aš turiu savo namus. Man juose gerai. Nesvarbu, ar tėvas girtauja, ar mušasi. Tai yra MANO namai ir MANO tėvai, - įsakmiai aiškino Natalija.
-Bet turėk tai omeny...
-Turėsiu. Ačiū.
-Nežinau. Taip neteisinga...
-Man gerai, aš tau aiškinu!
-Ne, tau negerai!
-Juk negali būti visada super gyvenimas...
-Bet ir negali būti toks blogas...
-Yra!
Staiga virš jų galvų, pro medines duris išlindo stipriai įkirstas kirvis. Pasigirdo girto žmogaus riaumojimas. Jurgai užgniaužė kvapą, ji įsikibo į Nataliją ir užsimerkė.
-Ššš, apsimetam, kad čia mūsų nėra, - tyliai sušnabždėjo Natalija.
-Aš mirsiu... – Lyg per siaubo filmą virkavo Jurga.
-Tik per mano lavoną.
-Tai mirsim abi!
Tėvas stipriai stūmė duris, o su jomis ir mergaites. Jis garsiai rėkavo, keikėsi. Durys stūmėsi vis lengviau, ir galiausiai jis įvirto vidun. Akys pakraujavę, rankose stipriai sugniaužtas kirvis. Medinėse duryse liko randas. Amžiams. O gal ir ne.
-Kas čia? Tū mąnęs... – Vebleno jis.
-Natalyją! Natalyjąąą!
Tėvas užlipo ant žvakės. Įkaltis.
Mergaičių nebuvo. Bent jau jis jų nematė. Tėvas nuleido galvą ir nudūlino į savo kambarį.
-Ar jau išėjo? – Giliai kvėpuodama paklausė Jurga. Ji buvo prisišliejusi prie sienos už lentynos. Natalija tupėjo už durų.
-Jau. Einam į miestą?
-Tu nepataisoma, - nusijuokė Jurga vos atgaudama kvapą.
-Ko tu taip giliai kvėpuoji?
-Natalija, to patyrusi aš dar nebuvau. Juk mums galėjo per kelias sekundes nurėžti galvas.
-Galėjo. Tik galėjo.



                                              Pažintis


Pijus sėdėjo pas savo prodiuserį kabinete ant kėdės ir kramtė lūpą.
-Bet aš nesuprantu. Kam man tos kekšės ant albumo viršelio?
-Kvaišį tu, moterys yra grožis!
-Jūs tai vadinate moterimi? – Pašiepiančiu balsu tarė Pijus rodydamas į eskize esančią blondinę, kuri buvo išsirakinusi, kaip radikulito auka.
-O ką? Tai gal tą savo nuvalkiotą Ievutę norėtum šioje vietoje matyti?
-Nedrįskit.
-Matai, ir tau ji nelabai graži, - nusijuokė prodiuseris.
-Man graži. Bet ji čia netiktų...
-Tai ir neūžauk.
-Bet čia juk mano albumo viršelis! Aš galiu rinktis, ar jau nelabai?
-Žinoma, gali. Bet jeigu tau netinka šitas variantas, tai gali keliauti pro duris. Vienas iš dviejų, - tarė prodiuseris, prisimerkė ir giliai į save įtraukė cigaretės dūmą.
-Ar negalim gražiuoju susitart?
-Klausyk tu, mažvaiki, visur ir taip pilna tavęs. Nuotraukos, plakatai gatvėse, ant skelbimų lentų, mokyklose, mergaičių piniginėse, atvaizdai televizijos ekranuose... Gal pagyvinam bent jau albumą? Atsibost pradedi, patikėk. Visur tu ir tu!
-Ar aš kaltas, kad toks populiarus esu?
-Ne, Pijau, tu nekaltas. Aš kaltas. Todėl ir klausysi manęs. Ir darysi tai, ką pasakysiu aš. Supratai?
-Taip, bet tik... Apsieikime be šios blondinės.
-Ne, aš pasakiau, kaip turi būt. Rodos... aiškiai?!
-Nešaukit ant manęs!
-Tu toks avigalvis, Pijau... Žiaurus. Nesupranti, ką prarandi.
Pijus pažvelgė į spalvingą kilimą.
-Iš pradžių tu darei viską vardan karjeros. Iškilai greitai. Tik mano dėka. O dabar, kai jau gavai ko reikia, spjauni man į veidą? Nedaryk taip, oi nedaryk...
-Aš taip ir nedarau.
-Tu vakar nenuėjai pas fotografą.
-O, visai pamiršau!
-A, dabar jau taip vadinasi!
-Aš tikrai... Na, laiko neturėjau.
-Dink. Marš pro duris. Kai suprasi savo klaidas, ateik.
-Bet...
-Eik. Ir negadink nuotaikos.
Pijus atsistojo ir jau norėjo eiti pro duris, kai prodiuseris jam dar pasakė:
-Manas yra pasakęs taip: genialumas gali padaryti pradžią; baigti privalo kantrus darbas.
Pijus išėjo. Kaip pralaimėtojas. Sugėdintas. Susinervinęs grįžo namo.
Kai įžengė į savo namų vidų, pamatė ten sėdintį kunigą. Jis kalbėjosi su Pijaus mama Rita, buvo nematytas.
-Laba diena, - nuobodžiai ištarė Pijus ir sviedė mašinos raktelius ant stalelio.
-Laba, kažkas nepasisekė? – Saldžiai paklausė jo mama.
-Tiesą sakant, viskas iš eilės.
-Na, juk pasitaiko.
-Kas šis nepažįstamasis?
Kunigas atsitokėjo, atsistojo ir priėjo prie Pijaus:
-Tavo mama man pasakojo apie tave, mielas Pijau. Aš esu kunigas Ričardas. Malonu.
-Man taip pat.
-Tai gal nori ir tu kavos? Visi trys paplepėtume, - pasiteiravo Rita.
-Mama, atstok, aš pavargau.
-Nežinai, ką prarandi, - tarė kunigas.
-Šią frazę šiandien girdžiu jau antrą kartą. Kas jus visus apsėdo!
-Tikrai niekas mūsų neapsėdo.
-Brangusis, nueik, persirenk, išsimaudyk ir nusileisk į apačią, galėsi pabendrauti su savo dėdė Ričardu.
-Jūs mano dėdė? – Nustebo Pijus.
-Taikliai pastebėta, - nusijuokė kunigas. –Taip, aš tavo tėčio brolis. Tik mes su juo ilgą laiką nebendravom.
-O, kaip įdomiai.
-Tai jei norėsi pakalbėti, ateik. Aš tau turiu daug ką pasakyti.
-Na, gerai, - abejingai atsakė Pijus, nors kunigas jį labai sudomino.
Jis užlipo laiptais viršun į savo kambarį. Niekaip nesiliovė galvoti apie tą frazę „Nežinai, ką prarandi“. Kuo skiriasi supratimas nuo žinojimo?
Staiga suskambo Pijaus mobilusis.
-Klausau.
-Sveikas, kaip užsilaikęs?
-Labas, ačiū, gan gerai. Kas čia skambina?
-Čia Tomas.
-Tomai! – Nudžiugo Pijus. –Malonu...
-Aha, žinok yra toks reikalas.
-Na, na?
-Dėl tavo karjeros. Šiaip taip... Taip, dėl karjeros. Sėkmės...
Pijus išsigando.
-Rėžk.
-Nieko baisaus, nesijaudink, - nusijuokė Tomas.
-Na, sakyk gi.
-Rytoj po pietų ateik į Menų mokyklą. Mes gavome naują įrangą ir galima vieną tokį pokštelį padaryti su tavo balsu. Iš esmės nepakeis, bet geriau skambės. Pabandysi. Gal tą naują dainą įrašysi... Aš jau kalbėjau su tavo prodiuseriu, sakė, kad būtų gerai.
-Būsiu.
-Tik netempk į naktį. Žinai, kur mane rasti.
-Rasiu. Ačiū, Tomai.
-Tai sėkmės, iki ryt!
-Viso.
Pijus greitai išsimaudė ir nuskubėjo į pirmą aukštą.
-O kur mama?
-Pas ją atėjo kaimynė. Sakė, greitai grįš. Sėskis, pakalbėsim, - ragino kunigas.
-Klausau, - tarė Pijus, atsilošdamas krėsle.
-Čia juk nieko svarbaus. Papasakok, kaip tau sekasi.
-Nesimato? – Nusikvatojo Pijus.
-Na, matau, kad savo turtingo tėvelio dėka išpopuliarėjai kaip reikalas... Ir ne tik jaunimo tarpe.
-Aš išpopuliarėjau savo grožio ir balso galimybių dėka.
-Na, klausiau vieną kitą tavo gabaliuką... Nieko ypatingo. Balsas nenatūralus, Timberleiko stilius.
-Jūs čia mane peikt ruošiatės? – Įpyko Pijus.
-Ne, tikrai ne. Tik taip pasakau. O tu, matau, nemėgsti kritikos. Apie tave gerai arba nieko?
-Taip.
-Ooo... Įstabu.
-Ko jūs norit iš manęs? – Pasilenkė Pijus ir pervėrė kunigą žvilgsniu.
-Tikrai nieko.
-Tai kam visa tai?
-Man įdomu su tavim pakalbėt.
-Tai jums reikia autografo, taip?! Kad nuneštumėt savo dukrai, kuri dieną naktį galvoja apie mane?
-Mielas Pijau, aš kunigas ir tikrai neturiu dukros, - nusijuokė jis.
-Tiksliai, - susigėdo Pijus.
-Tai va. Labai didelis karštakošis esi, kaip matau. Argi verta?
-Gal ir ne.
-Gal ir ne? Tikrai ne. Patikėk manimi.
-Tai ką?
-Tai nieko. Norėjau tau pasakyti, kad kartais, kai tave matau per televizijos laidas ir panašiai, tu man pasirodai per daug... Per daug pasipūtęs. Sūnau, tai tikrai neišeis į gerą. Suprantu, šlovė ir visa kita... Bet tu pasistenk žvelgti į gyvenimą giliau. O kartu ir paprasčiau.
-Nusišnekate.
-Suprask tai, kad tavo šlovė neamžina, - ignoravo kunigas. –Nieko vertingo. Pamatysi, su laiku suprasi, kad tau pilnai užtenka turėti vieną merginą. Ir kad nori pasėdėti ramiai. O dabar... Tikras vakarėlių liūtas...
-Iš kur jūs taip viską žinote?
-Mielas mano, tai akivaizdu. Aš geriau už bet ką žinau tavo draugų rate esančius žmones ir ką jie veikia. Aš domiuosi jaunimu. Ir stebiu jį.
-Kas jums iš to? – Nesuprato Pijus.
-Tai gali padėti atsakyti į daugelį klausimų...
-Pavyzdžiui?
-Nesvarbu. Ateis laikas – suprasi.
Pijus atsistojo ir pradėjo nervingai vaikščioti iš kampo į kampą.
-Ką aš darau blogai?
-Ne man tau aiškinti.
-Kaip žinot. Man reikia eiti. Viso geriausio.
-Greitai sprunki nuo manęs...
-Suprantat, laiko nėra.
-Eik, eik...
-Buvo malonu, iki greito.
-Iki, - tarė kunigas ir įsipylė dar brendžio. –Velniškai neprotingas vaike.



Iš Natalijos dienoraščio:

Pagaliau grįžo mama. Kai ji pamatė rūsio duris, nusprendė rimtai pasikalbėti su tėvu. Abejoju, ar jis bent sureagavo... Mama labai išsigando, o ypač supyko, kad tai matė ir Jurga. Gal pagaliau kažkas pasikeis... Aš laukiu nesulaukiu, kada mama paduos jį į teismą. Arba bent jau išsiskirs. Šiandien pakišau jai tą mintį. Mamai aiškiai nepatiko... Pradėjo aiškint, kad ji myli tėvą, nesvarbu, koks jis bebūtų ir ji privalanti jį ištraukti iš alkoholio liūno. Bet juk aš žinau, kad jai nieko nesigaus! Tai akivaizdu, kaip 2x2.
Su Jurga praleidom nuostabią popietę. Keliavom po parduotuves. Aišku, man tai nelabai patinka, bet padėjau jai apsipirkti. Užteko vien to. Tik labai nervina, kad ji pastoviai kalba apie tą Pijų... Klauso jo dainas ir aiškina man, kaip aš kvailai elgiuosi, galėčiau su juo susidraugaut... Tik ne su juo! Apgailėtinas žmogus. Nenoriu net prisiminti to incidento parduotuvėje... Kokia gėda! Bet aš... tiesiog nesusilaikiau. Negaliu valdyti ir kontroliuoti savęs, kai matau tą bjaurų Ievos snukį. Kažkada maniau, kad ji visai miela mergina. Klydau. Tokia sarkastiška ir pagiežinga... O apsimeta miela. Jeigu galėčiau, aš jai plaukus nuo galvos nuraučiau. Vargšas Pijus. Viešpatie, ką aš čia kalbu! Nė velnio jis ne vargšas. Čia Jurga kalta...



                        Malonus (kam?) netikėtumas




-Kur leki taip anksti? – Paklausė Pijaus mama.
-Į Menų mokyklą, - atsakė apsimiegojęs jis.
-Tai kodėl vakar taip vėlai grįžai?
-Koks skirtumas. Aš ne vaikas, netardyk. Iki, mam.
-Sėkmės, - piktai atsisveikino ji.
Kai Pijus nuvyko į Menų mokyklą, buvo jau vienuolikta valanda. Artėjo pietų metas. Kelionėje jis užtruko, nes pamatė gatve einančią Ievą ir sustojo paplepėti su ja.
-Na, sveikas, - niūriu balsu pasisveikino Pijus, susitikęs Tomą.
-Labas labas... Ko toks be nuotaikos?
-Neišsimiegojau. Nervina mane viskas.
-Tai kas čia dabar?
-Ai, visi įsivaizduoja, kad geriau už mane išmano, ką turiu daryti vardan savo karjeros... Tiesiog erzina, - giliai atsiduso jis.
-Nusiramink, visko būna.
-Aha, žinau.
-Tai pabandom?
-Gerai.
Pijus pradėjo dainuoti. Viduryje dainos Tomas jį nutraukė:
-Tavo balsas gal dar neatsibudęs?
-O ką? Kažkas ne taip?
-Nepyk, bet šiandien dainuoji tragiškai.
-Atleisk man, aš... Aš tiesiog negaliu kitaip.
-Niekis. Nueik, išgerk arbatos. Po pietų ateisi. Tik neprapulk iš akiračio. O aš čia paeksperimentuosiu.
-Tinka. Iki greito.
Pijus išėjo į platų koridorių ir atsirėmė į sieną. Jis įsistebeilijo į savo plakatą ant skelbimų lentos. Iš šalimais esančio kabineto pasigirdo skardus balsas, kuris atliko sudėtingą modernųjį džiazą. Pijus giliai atsiduso. Jis taip nemoka ir niekada nemokės. Bet gali lažintis, kad tas žmogus, dainuojantis tokią sudėtingą muziką, yra niekam nežinomas. O Pijus – visiems. Pradėjo graužti sąžinė. Bet jis greitai atsitokėjo: patys kalti.
Po keleto minučių stovėjimo ir mąstymo, jis nusprendė nueiti į kavinę. Eidamas plačiu koridoriumi girdėjo įvairiausią muziką, matė gražiausius darbus. Netrukus jis išgirdo nuostabų fortepijono skambesį. Pijui visada patiko fortepijonas. Medinės durys buvo vos, vos pravertos. Pijus numanė, kad jeigu įeis vidun, ten sėdintis ir grojantis žmogus pašoks nuo kėdės, puls prieš jį ant kelių, pradės prašyti autografo, nuotraukos, siūlyti įvairius sandėrius, ar kažką panašaus. Pijus to nenorėjo visiškai, bet visgi užėjo.
Pravėręs duris jis pamatė mergaitę, kuri buvo atsukusi jam nugarą, ir uždengė dalį juodo fortepijono klavišų. Jos laibi piršteliai greitai bėgiojo po klaviatūrą, platūs, grakštūs ir profesionalūs rankų mostai dirigavo patys sau.
Mergaitė neišgirdo Pijaus ir grojo toliau. Jis žengė arčiau jos, kad pamatytų ją bent iš šono. Visiškai nenustebo – Natalija. Ši atsisuko į Pijų, sutriko, bet toliau grojo. Tai tęsėsi dar gerą minutę, kol ji baigė ir atsisuko į jį dar kartą.
-Oho. Bravo!
-Ką tu čia darai?
-O ką tu čia darai?
-Man pamoka. Laukiu mokytojo.
-Jie dažnai vėluoja. Žinai, šiek tiek kitokie, bohemiškos asmenybės.
-Žinau geriau už tave, Pijau. Čia aš mokausi daugiau metų, negu tu.
-O, tu į mane kreipeisi vardu! –Nusijuokė jis. –Tai geros draugystės pradžia...
-Nemanau.
-Kodėl gi?
-Eik savais keliais. Tu man tikrai labai trukdai.
-Tai grok, grok.
-Išeik.
-Man patinka klausytis.
-Tikrai?
Pijus pamanė, kad ji nuoširdžiai nudžiugo.
-Aš maniau, kad tau patinka tik popsas, - nusišaipė Natalija.
-Deja.
-Keista.
-Aš pats negroju jokiu instrumentu, todėl man tikrai patinka pasiklausyti, kaip groja kiti. Ypač pianinu.
-Čia fortepijonas.
Pijus nuleido galvą.
-Dabar tu groji mano nervais.
-Net nesistengiu, Natali, - nusišypsojo jis.
-Aš ne Natali! – Įtūžo ji. Kvailys!
-Gerai, jau, gerai, Nat, - skambiai nusijuokė Pijus.
-Tu šlykštus.
-O tu ne, - toliau erzino jis.
-Išeik, kartoju dar kartą.
-Graži diena, - nukreipė temą jis, pažvelgęs pro neseniai, kažkokio paauglio, norinčio užsidirbti šlamančiųjų, švariai nušveistą langą.
-Tai?
-Na, aš... – Sutriko jis.
Pro duris galvą įkišo Tomas:
-Em, atleiskit. Pijau, eime, sugalvojau kai ką.
-Iki, Natali.
Ši nieko neatsakė, smarkiai užtrenkė duris vos jiems išėjus, ir audringu tempu pradėjo skambinti Etiudą.
Pijus ir Tomas žingsniavo koridoriumi.
-Ar spėjai atsigerti arbatos?
-Nespėjau.
-Kurgi čia spėsi, - kvailai išsišiepė Tomas, praleisdamas savo draugą pirmą pro kabineto duris.
-Ką čia paistai?
-Kas ji tokia? – Į klausimą klausimu atsakė Tomas.
-Natalija.
-Man tai nieko nesako.
-Nežinau, aš su ja dažnai atsitiktinai susitinku... Jaučiu, kažkokia įkyri gerbėja, kuri mane persekioja, o kai atkreipiu į ją dėmesį, vaidina nepasiekiamą.
-Taip, taip. Kurgi ne.
Pijus sutriko ir pažvelgė į savo dainų aprašus. Jam nepatiko vienas pavadinimas „Triukšmas“. Gremėzdiška, banalu, nieko kabinančio, nulis emocijų. Reikėtų pakeist, kol neišleista į viešumą.
-Tu manim netiki? Tomai, man ji tikrai nepatinka. Aš juk draugauju su Ieva!
-Bet tu jos nemyli...
-Aš nieko nemyliu. Ir nemylėjau. Ir nemylėsiu.
-Ai, - nerūpestingai naują nepasitikėjimo grūdelį pametėjo Tomas ir pradėjo įnirtingai knistis savo netvarkingame stalčiuje.
-Galvok ką nori. Aš kartais pakabinu kokią šviežieną, retkarčiais permiegu su ja. Bet ir viskas.
-Su šita tikrai nepermiegosi, - rimtai tarė Pijaus draugas, ištraukęs iš stalčiaus ilgą, juodą laidą.
-Neketinu. Yra ir kitų. Daug gražesnių.
-Kad ir ši nebloga.
-Ji per daug išdidžią vaidina.
-Gal tokia ir yra?
-Ne, tikrai ne. Aš žinau, - murmėjo Pijus.
-Tu nežinai. Neįsivaizduok, kad visoms patinki. Tai – blogas ženklas.
-Kas čia per bajeriai?
-Nieko rimto ir asmeniško.
-Ji man tikrai nepatinka, sakau dar kartą. Niekuo neypatinga. Ir neprisigalvok.
-Susisukęs...
-Aš?
-Ne, laidas.




                                        Irimo procesas 2


Suskambo Pijaus mobilusis telefonas. Jis greitai atsiliepė:
-Įdėmiai.
-Labas, Ieva čia, jei nematei, kas skambina.
-Labas. Kažkas nutiko?
-Nerimauju, kur pradingai?
-Aš, em... – Pijus tuo metu gulėjo apkabinęs vieną iš savo gerų draugių – meilužių. –Ieva, negaliu kalbėt dabar.
-Gerai, tik pasakyk, kur esi.
-Tai konfidencialu, negaliu pasakyti.
-Pijau, ką čia rezgi? Kur tu? Kada grįši? Aš pas tave namuose.
-Tuoj parlekiu.
-Mhm, iki, laukiu.
Ieva pasitaisė savo sijonėlį, pažvelgė į mezgančią Pijaus mamą ir pradėjo kramtyti lūpą.
Tuo metu Pijus greitai atsisveikino su savo drauguže, šoko į mašiną, ir šimtu dvidešimt lėkė namo. Jis taip norėjo kažką įtikinamo sumeluoti, bet jokios mintys nelindo į galvą. Jis matė tik piktą Ievos veidą, sunerimusią mamą ir save – sutrikusį, nusivylusį viskuo ir nelaimingą. Nelengvas tas žvaigždės gyvenimas! Juk jos krenta.
-Ką sakė Pijus? – Atsitokėjo mama.
-Tuoj grįš. Kur buvo – nesakė. Paslaptis mat.
-Nesinervuok, Ievut, viskas bus gerai. Mano sūnus toks visada. Tu, manau, dar geriau už mane tai žinai.
-Tai va, kad nežinau! Jis visada man pasakydavo, kur yra, pakviesdavo mane kartu. O dabar? Matot pati.
-Matau, bet neverta nervintis. Juk dar tik dešimta valanda. Nulėksit kartu į klubą, pašoksit, gerai praleisit laiką. Viskas užsimirš. Patikėk, jaunai neverta sukti galvos dėl tokių dalykų.
-Bet aš jį myliu... O jis kažin kur.
-Pijus irgi tave myli, - ramiai aiškino jo mama, - juk ne šiaip kartu.
-Na... taip.
-Ir nekramtyk lūpos. 
Pijų sustabdė policija.
-Dokumentus.
-Prašom.
-Viršijat greitį.
-Nedaug.
-Koks skirtumas! – Piktinosi policininkas.
-Juk yra skirtumas, kiek viršiju greitį.
-Baudos nori?
-Ne, ačiū.
-Yra priežastis, kad taip leki?
-Nelaimė, - melavo Pijus.
-Tu man kažkur matytas.
-Pijus.
-A! Duok autografą mano dukrai ir gali važiuot.
-Ačiū jums, - nusišypsojo Pijus.
-Ačiū tau. Būk atsargus.
-Gaidys, - supykęs pro sukąstus dantis iškošė Pijus, kai jau pradėjo važiuoti.
Ieva suko plaukų sruogą ant piršto ir neramiai žvilgčiojo pro langą. Buvo stipriai suspaudusi lūpas.
-Juk tuoj grįš.
-Kad jau va kiek laiko...
-Gal kur toliau buvo.
-Nenuraminot, - piktai tarė Ieva.
-Baik, nes ir mane taip nervini. Grįš tas Pijus!
Ieva nusuko žvilgsnį ir patogiau įsitaisė fotelyje.
-Tu taip visada?
-Ne, ne visada...
-Mano sūnus nemėgsta tokios „priežiūros“.
-Tai ką?
-Tai liaukis.
-Grįžo! – Suspigo Ieva, pašoko ir nubėgo prie veidrodžio.
Pro duris įžengė Pijus:
-Sveikos, - jis pabučiavo Ievą ir mamą.
-Kur tu buvai? Ar supranti kaip jaudinaus? Kiek prisigalvojau! Nesveikai! – Šūkavo Ieva.
-Slow down, baby.
-Ką? Paaiškink, Pijau.
-Prieš savaitę ar kada čia, buvo panašus atvejis. Tik tu nekėlei telefono. Aš nepuoliau į isteriją. Nors pati žinai, kad turėjau pilną teisę.
Ieva nuleido galvą.
-Tai kur buvai? – Smalsavo mama.
-Reikalai. Dėl karjeros, mam.
-Mat kaip, - sūnaus melą atpažino ji, bet sėdėjo rami ir tyli it kapas. Arba antkapis.
-Nereikia taip imt į širdį, - Pijus paglostė Ievos galvą.
-Viskas gerai. Eisim kur nors šįvakar?
-Būtinai, brangute.


Iš Natalijos dienoraščio:

Kai ką sukūriau! Iš neturėjimo ką veikt, žinoma.

      Aš noriu paliesti saulę,
    Noriu pamilti jūrą,
    Trokštu išvysti meilę,
  Turėti, ką kiti jau turi –
  Versmę ir gaivų šaltinį,
  Šviesą tamsoj begalinę,
  Mažą, spalvingą pasaulį,
  Tojo pasaulio valdovą.
  Pieštukus du: melsvą ir žalią,
Pasidalinčiau su kažkuo (čiur man melsvas).
Pieščiau lig ryto aš saulę,
Jūrą, kurią vis dar  myliu...
  Melsvas gėles  ir pasaulį,
„tu jo valdovas“ sakyčiau.

p. s. todėl dabar ir nupiešk gėlėms žalius kotelius. Melsvas man, žalias – tau.

Dabar prieisiu prie mamos ir sakysiu „Aš Maironė! “
Stogą rauna.

O žinot ką? Kartais visai gerai kažką kurti. Ir nukurti. Bet nesvarbu. To niekam nerodysiu. Nebent Jurgai. Kodėl aš rašau tokias nesąmones? Tipo... Eiles rašo įsimylėjėliai. Bet čia ne eilės. Čia tik eilutės. Cha, kvą, kvą. Aš juk nieko nemyliu. Aš beširdė bjaurastis. Taip, ar kažkaip panašiai sakė mama. Po to, kai aš išrėkiau jai tiesiai į veidą:
-Skirkis su tuo asilu! Juk jis psichas, aš jo nekenčiu!
Mama paklausė:
-Tikrai? Tu nekenti savo tėvo?
O kai aš tai patvirtinau, ir išgirdau tuos širdį glostančius žodžius. Maniau, kad ji mane myli labiau už tą alkoholiką. Pasirodo, klydau. Na, ką, teks pasiimt melsvą pieštuką ir piešt gėlytes. Kas ten žino, gal tapsiu dailininke. Kuri moka piešt tik gėlytes. Ir nieko daugiau.


-Pijau, jau po vidurnakčio, - nerimavo Ieva.
-Palauk, pupyte mano, aš tuoj, - girtas vebleno jis, besifotografuodamas su keliomis žaviomis, bet taip pat ne itin blaiviomis blondinėmis.
Ieva Pijų varstė žudančiais žvilgsniais, bet jis to net nepastebėjo. Ji jautėsi blogai: Pijus visą vakarą slankiojo paskui savo buvusiąją, susimušė su keliais vaikinais (dėl to jo vos neišmetė iš klubo), dainavo ant scenos ir taip kurtino kitus, į Ievą nekreipė nė menkiausio dėmesio. Taip sakant – ignoravimas.
-Visi mano gerbėjai prašome sustoti į eilę, aš pasirašysiu kur tik norit! – Suriko Pijus.
Gerbėjų neatsirado, todėl Ieva vėl prisistatė prie jo:
-Ar tu liausiesi, po paraliais! Einam namo!
-Ką? – Nesuprato vakaro žvaigždė.
-Pasakiau einam namo. Dabar pat. Kitu atveju – aš tave paliksiu. Visiems laikams.
Pijus pažvelgė į Ievą šaltu žvilgsniu. Ji sunerimo, suprato, kad per daug pasikarščiavo.
-Žiurke tu, - iškošė Pijus ir pagriebęs pirmą pasitaikiusią merginą ėmė ją bučiuoti, norėdamas, kad Ieva kuo greičiau atstotų nuo jo.
-To man gana! Šlykštynė!
Ieva išbėgo iš klubo apsiverkusi, o tuo metu Pijus atsiprašinėjo užpultosios merginos draugo:
-Tai buvo tik tarp kitko. Neverta mosuotis kumščiais... Juk tai tik tarp kitko. Šiaip, fainai. Tarp kitko...
Tačiau vaikinukas buvo ne iš kelmo spirtas, matyt, nežinojo, kad Pijus įžymybė. Ir štai, po kelių akimirksnių, nuostabiajam žvaigždūnui jau buvo sulaužyta nosis.




                                            Šlovės kartėlis


Po nemalonaus įvykio praėjo dvi dienos, bet Ieva nei atrakino savo namų duris, nei atsiliepė į skambučius.
-Ką dabar daryt? – Suko galvą Pijus, sėdėdamas pas Tomą kabinete.
-Ogi nieko. Pats prisiprašei.
-Bet tai...
-Ką?
-Taip viską ir palikt? Paprastai? Lengva ranka? Lyg niekur nieko?
-O ką? Negali? – Nesuprato Tomas. –Tik nepaistyk niekų, kad tau ji labai svarbi ir taip toliau. Juk tuo nepatikėtų net mažas vaikas.
-O ką tu žinai...
-Ne esmė.
-Tai kur esmė?! – Susinervino Pijus ir trenkė kumščiu į kėdės rėmą.
-Raminkis, vaikine.
-Tai ką man daryt...
-Nieko, juk sakiau. Palauk, skambina.
Pijus išėjo į koridorių. Vėl išgirdo fortepijono skambesį. Liūdnas, melancholiškas. Jam dabar kaip tik reikėjo audros. Visai ne to, ką girdėjo.
-Pijau...
-M? – sugrįžo į kabinetą jis.
-Skambino prodiuseris. Keliauk pas jį dabar pat.
-O ne.
-Kas nutiko?
-Rytoj man foto sesija!
-O nosis kaip bulvė...
-Tai va. Ką sakyt?
-Tiesą ir tik tiesą. Kitaip nebus.
-Gerai. Iki.
-Sėkmės, ereli.
Tomas giliai širdyje nemėgo Pijaus. Tiesą sakant jo nemėgo niekas. Absoliučiai.
-Labas, Natali, - saldžiai tarė Pijus, prasilenkdamas su ja.
-Eik šalin, - sumurmėjo Natalija, vartydama gaidų sąsiuvinį. Ji išmoko nekreipt dėmesio į Pijų. Tiesiog. Eit ir nueit.
-Kas yra? Mes nebe DRAUGAI?
-Kas tokie? – nusijuokė Natalija, vis dar nepakeldama akių.
-Draugai...
Dabar ji pažvelgė į jį. Suprunkštė pamačiusi nosį. Įsiskverbė giliai į jo vidų savo žvilgsniu ir suprato, kad jis pažeidžiamas. Labiau nei buvo galima tikėtis.
-Sapnai geras dalykas, Pijau. Bet tik tada, kai jie nekenkia aplinkai.
-Aš nesap...
-Gražus papuošimas, beje. Tikrai. Super dera prie marškinėlių.
-Nesišaipyk...
-Gal tu nueik pas psichologą. Pasakys, ką mes vadiname draugais, - išraiškingai, žemu balso tonu išpyškino ji ir nuėjo.
-Velniop jus visas.
Pijus, važiuodamas pas prodiuserį, dar kelis kartus paskambino Ievai. Nieko.
Kai jis įžengė į savo prodiuserio kabinetą, pamatė niūrų ir rūstų jo veidą.
-Laba diena...
-Laba, laba, zuiki drąsuoli.
-Ką?
-Girdėjau, kad prisišokinėjai. Be to, matosi.
-Kaltas ne aš.
-O taip, kaip visada. Kalta aplinka. Hm, - atsikrenkštė jis ir nusiėmė akinius. –Tai pasirinkai šį variantą?
-Nesupratau?
Prodiuseris atkišo Pijui po nosimi albumo viršelio eskizą.
-Na, aš nežinau... Man ji nepatinka...
-Bet pažiūrėk kaip šauniai čia viskas dera!
-Man taip neatrodo.
-Tu ką, vėl nori dingt pro duris? – Tūžmingai tarė prodiuseris.
-Ne...
-Pijau, ko tu toks irzlus?
-Aš... Nežinau.
-Gerai... Tau rytoj pas fotografą, primenu.
-Kaip aš atrodau!
-Nemyžk. Kaip nors jau.
Pijus išėjo ir stipriai trenkė durimis. Prakeikta šlovė su pamėlusia nosimi ateina gąsdinti jo gerbėjų.


Iš Natalijos dienoraščio:

Kvaila diena. Labai, labai kvaila. Papasakosiu viską nuo pradžių.
Anksti ryte nukeliavau tiesiai į Menų mokyklą. Ten susidūriau su Pijumi. Nieko gero ir įdomaus. Na, tik viena detalė – jo nosis buvo pamėlusi ir panešėjo į bulvę! Jaučiu, kad tai Pijui – pasaulio pabaiga. Po pietų aš jau sėdėjau mieste, mano ir Jurgos pamėgtoje kavinėje. Žinoma, aš laukiau Jurgos. Bet ji, kaip visada, vėlavo... Prie manęs priėjo viena, man vis dažniau sutinkama būtybė. Ieva. Ir šįkart ji buvo labai graži, tvarkinga, gausiai pasidažiusi, bet puikiai tai paslėpusi. Net nežinau, kaip apibūdint savo savijautą, kai pamačiau ją artėjant prie manęs. Sutrikau, pasimečiau... Gal net išsigandau..? Dabar pabandysiu atkartot mūsų dialogą.
-Labas, - pasipūtėliškai tarė ji ir prisėdo prie manęs, o tik tada paklausė, -Neužimta?
Aš greitai sumurmėjau:
-Ne, ko reikia?
-Pasišnekėt.
-Tai rėžk, - sakau.
-Kas yra tarp tavęs ir Pijaus, mano vaikino?
Tada aš žiauriai supykau. Kas gali būti tarp manęs ir to pasipūtėlio! Ieva tikrai neturi prie ko kabinėtis...
-Ką tu sau galvoji? Man tas tavo Pijus mažiausiai rūpi!
-Taip neatrodo.
-Ką tu čia pasakoji? Iš kur visa tai trauki?
-Girdėjau kaip Pijus, eidamas į mašiną, kalbėjo su draugu apie kažkokią Nataliją. Aišku, tai tu.
Tuomet vos nenukritau nuo kėdės. Nesąmonė! Ir viską greitai perkračiau savo galvoje... Viską, kas susiję su Pijumi. Tikrai nieko gero nesugalvojau. Tikrai.
-Nieko nežinau.
-Tai sužinok, - tarė Ieva, ir padėjo ant stalelio savo priaugintus nagus. Su rankomis, aišku.  Matau kaip dabar. Rožiniai su geltonomis gėlytėmis. –Man labai nepatinka, kad jis kalba apie tave.
-Man taip pat.
-Neapsimetinėk! Žinau, kad kiekvienai tokio saldainiuko kaip Pijus dėmesys yra labai malonus. Bet tai nereiškia, kad turi viliot mano vaikiną, - kone verkė ji.
-Aš jo tikrai nevilioju. Pirma, man jis visai nepatinka. Antra, Pijus į mane net akies krašteliu nežiūri. Būk rami. Turėkis tą savo dainorėlį.
-Turiu. Būtų apgailėtina ir apmaudu, jeigu jį nuo manęs nuviliotų tokia nesimpatiška, kaip tu.
Tada ir prasidėjo. Man pasidarė tiesiog pikta. Aš žėriau jai šūsnį komplimentų:
-Jeigu manai, kad esi tokia graži, tai klysti. Tu... Nepyk Ieva, bet esi  višta. Tikra višta. Pažeidžiama ir kvaila .
-Ką tu sau manai, prasčioke!
-Ir tau nekaip sekasi vaidint ne prasčiokę. Abi iš to paties molio, priminsiu.
Ieva žiopčiojo, kaip žuvis. Na, tikrai ne koks vaizdas.
-Neužsirauk ant manęs, nes gali skaudėt, - išpyškino ji ir nuėjo.
O aš likau laukti Jurgos. Kai jai visa tai papasakojau, Jurga pradėjo klykauti. Kaip beždžionė! Net nežinau kodėl... Ji labai viską sureikšmina. Sako, kad aš galiu išskirti juos vienu rankos mostu. Bet netikiu. Labiausiai Jurgai patiko, kad Pijus su kažkuo kalbėjo apie mane. Tai bent! O man bim bam.
Tiesą sakant, dabar man nelabai tas galvoje. Užrašiau, kad būtų ką atsimint. Juk ne kasdien prie tavęs prisiknisa visokios fyfutės... Mano mama kraustosi iš proto. Vakar regėjau kai ką baisaus... Tėtis talžė ją visais įmanomais būdais. Ir sulaužė ranką. Aš.. nežinojau, kur dėtis iš baimės. Iš skausmo ir pykčio. Iškviečiau greitąją. Ir žinot ką? Tėtis išvijo juos iš kiemo, tipo viskas gerai, melagingas iškvietimas. O mama už tai man atskaitė moralą. Kiek dar tai tęsis? Tol, kol jis užmuš mus abi?


                                                    Naujas Draugas?

Išaušo gražus ir saulėtas rytas. Natalija atsikėlė kaip niekada anksti – nenorėjo būti namuose, kai atsikels tėvas. Jai nusibodo patyčios, smurtas, girtas jo snukis. Taip, Natalijos tėvas irgi gali būti žmogumi. Bet pastaruoju metu jis tik niekingas gyvulys.
Natalija mikliai susitvarkė savo ir šiaip jau tvarkingą kambarį, užsidėjo rausvą suknutę ir pasišokėdama išsuko iš namų keliuko, savo mėgstamų gatvių linkui.
Oras buvo neapsakomai geras. Vasariška vėsuma ir žalia spalva aplink nuteikė raminančiai, pranašavo gerą dieną, žadėjo naujus įspūdžius.
-Natalija!
Ji atsisuko. Pamatė savo pusseserę Elzę.
-O, sveika, - nuoširdžiai apsidžiaugė.
-Kur trauki tokį ankstyvą rytą?
-Šiaip pasivaikščiot. Galvą pravėdint, - nerūpestingai šyptelėjo žavingoji Natali.
-O taip, visiems kartais reikia...
-O kur pati?
-Em... Mama pasiuntė į parduotuvę. Žinai, duonos, sviesto, pieno...
-Bet juk parduotuvės dar neatsidarę...
Natalija pamatė, kad Elzė sutriko. Jos strazdanota nosytė uostinėjo geras ir blogas emocijas, o laibos kojytės neramiai trypčiojo vienoje vietoje..
-Tu man meluoji?
-Nepyk, Natalija, aš...
-Kažkas negerai?
-Tiesą sakant, taip.
-Kas nutiko?
-Susipykau su mama. Dar vakar. Todėl nebenoriu jos matyt.
-Dėl ko?
Elzė pažvelgė į giedrą dangų.
-Dėl mano vaikino. Mamai jis nepatinka.
-Ne problema.
-Kaip tai?
-Sakau, kad tai nėra problema. Pagyvenk pas mus ir suprasi, kas yra problemos šeimoje.
-A.. Supratau. Vėl smurtauja?
-Vėl? O kada jis buvo nustojęs? Tas avigalvis! – Siuto Natalija.
-Na, na... Negi taip blogai?
-Vakar mamai sulaužė ranką.
-O tu siaube...
-Tai va.
Elzės akys susitraukė ir ji įdėmiai pažvelgė į Nataliją.
-Gal turi parūkyt?
-Nesupratau?
-Parūkyt ar turi? – Nedrąsiai iškošė Elzė.
-Aš nerūkau. Iki.
-Čiau, sėkmės!
Natalija tyliai sau pamąstė, kaip ją erzina aplinkiniai. Kad ir ta pati Jurga. Ištisai apie Pijų. Arba Elzė. Atrodo kaip septynerių, o rūko. Taigi, aplinka. Ji pradėjo galvoti, kokia jos aplinka? Ir nesuprato.. Ji čia nederėjo.
Natalija praėjo pro keistus namus. Didelė tvora baltais strypais. O toliau - tamsu. Matyt, žmonės nenori dėmesio, nenori triukšmo... Kodėl jai viskas taip primena pianino klavišus? Juoda – balta, blogis – gėris, tėtis – mama... Ji pažvelgė į savo rankas. Niekuo neypatingos. Šiek tiek tamsesnės nei kitų draugių. Ir šiek tiek... Daugiau galinčios? Natalija įsižiūrėjo  į vieną raukšlę. Ji tokia mažytė!
-Atsargiau! – Sušuko kažkoks nepažįstamasis, kai Natalija atsitrenkė į jį ir tokiu būdu išmetė jo mobilųjį ant žemės.
-Atsiprašau labai... Nesudužo?
-Ne, viskas gerai. Kitą kartą žiūrėk, kur eini, nes Dievaž užsimuši, - nusišypsojo vaikinas.
-Apgailestauju. Tikrai. Na, užsižiopsojau...
-Matau.
Natalija pažvelgė į jį atidžiau. Vidutinio ūgio, rudų garbanotų plaukų, žydrų, kupinų nuoskaudos ir kartėlio akių. Švelnūs veido bruožai, sugrubusios rankos. Bet kažkuo ypatingas.
-Kodėl taip žiūri?
-Ne, nieko, - mikliai nusisuko Natalija.
-Tu vietinė?
-Aha, gyvenu štai už tos gatvės. Netoli nuo čia. O tu?
-Aš... Aš nevietinis. – Nuleido galvą jis.
-Tai iš kur tu?
-Nežinosi tos vietos. Toli nuo čia.
-A... Aišku, - žaismingai šyptelėjo ji.
-Koks tavo vardas nepaklausiau...
-Niekada nevėlu.
-Na?
-Kas na?
-Koks tavo vardas?
-Natalija.
-Aš Migelis.
-Migelis? – Nusijuokė Natalija.
-Taip. Juk sakiau, kad toli nuo čia gyvenu. Turiu ispaniško kraujo.
-Neatrodo, - vis dar kvatojosi ji.
-Tikrai!
-Na ką, malonu susipažinti, Migeli.
-Man taip pat malonu, Natalija, - išraiškingai tarė jis ir nusilenkė prieš naują pažįstamąją.
-Tai ką čia veiki, Migeli?
-Atvykau pas savo dėdę. Jis labai turtingas... Atostogauju, taip sakant.
-O. Aš čia beveik visus pažįstu, kuris čia toks turtingas?
Migelis sutriko:
-Nesvarbu... Tai slapta.
-Mat kaip, - nusijuokė Natalija vėl.
-Aš tau tikrai nemeluoju.
-O ar turėtum?
-Ne... ne.
-Tai aš jau eisiu, - tarė ji, nors dar visai mielai būtų paplepėjusi.
-Kur taip skubi?
-Tiesą sakant, niekur. Bet matau, kad gaišinu tave.
-Aš tik vaikštinėju. Eime į vieną gražią vietą.
-Gerai, - išsišiepė mergaitė, nors visiškai nepažinojo Migelio. Bet pasitikėjo juo.
-Esi stulbinančio grožio mergaitė, Natalija.
-Kurgi ne.
-Tikrai. Tiesą sakant, nelabai daug mergaičių aš pažįstu...
-Įdomiai.
-Žinai, kartais man tiesiog ne tai svarbu. Aš labai mėgstu žūklę. Žvejoju visada, kai tik leidžia galimybės. Tai taip smagu! Bet visas žuvis paleidžiu. Man gaila jų...
-Aš irgi paleisčiau.
-O kuo tu užsiimi?
-Na, kaip ir visi einu į mokyklą.
-O be to?
-Be to? Na, aš daug groju. Mylimiausias – pianinas. Negalėčiau be jo išgyventi. Žinai, kaip būna...
-Ne, nežinau, - susidomėjo Migelis.
-Aš pradedu groti. Ir begrodama patiriu visus jausmus. Kiek gaidų  - tiek ir jausmų. Kol sugroju vieną kūrinį, aš pasijaučiu lyg išgyvenus vieną gyvenimą. Taigi, aš daug gyvenimų turėjus, - nusišypsojo ji. –O tu žinai, kaip būna gera, kai kažkas pagiria! Kai išgirsta tavo atliekamą muziką... Nieko nėra geriau už skambinimą fortepijonu, turint vieną ar kitą klausytoją. Daug nereikia! Tai blaško. Nes... Nes žinai, kad yra nenuoširdžių. Bet aš neturiu klausytojų. Manęs kartais pasiklauso mokytojas. Visiems kitiems – neįdomu.
-Aš galiu pabūti tavo klausytoju.
-Rizikuoji klausa, - juokavo ji.
-Nemanau.
-Kokia čia vieta? – Po minutėlės tylėjimo paklausė Natalija.
-Nieko ypatingo. Kažkokio pastato griuvėsiai. Bet gana nuošalu. Čia ateinu kai jaučiuosi blogai.
-Ar dažnai taip būna?
-Kas?
-Kad jautiesi blogai... Ar dažnai taip būna?
Migelis pažvelgė tiesiai jai į  akis.
-Taip jau yra nuo mano gimimo. Na, nors ne visai...
-Paaiškink.
-Nesvarbu. Nenoriu apie tai kalbėt.
-Kaip žinai, - įsižeidė Natalija ir nusuko žvilgsnį į pilką betono gabalą.
Migelis pasijautė nejaukiai. Jis nenorėjo jai pasakoti tokių siaubingų dalykų, kaip savo likimą. Negailestingą likimą, pakabintą ant plonyčio voratinklio siūlo virš pilko betono gabalo.
-Natalija... Tu nesupranti. Man per daug sunku apie tai kalbėt. Galbūt kitą kartą?
-Kito karto nebus!
-Ožka tu, - mielai nusišiepė jis.
-O kas tu?
-Migelis aš, - vis dar šypsojosi jis. –Na, nepyk.
-Aš nepykstu.
-Bet jeigu meluoji... 
-Ne, tikrai nepykstu, - atsileido ji ir pažvelgė į laikrodį. –Man reikia namo. Laikas grot.
-Gerai, einam palydėsiu.
-Nereikia.
-Ką?
-Kelią aš žinau... O tu juk jautiesi blogai visada. Tai lik čia.
-O, gera mintis, - giliai atsiduso jis.
-Iki, - pamojo Natalija ir nuėjo.
-Iki? Iki! Iki kada? – Pavymui šaukė jis.
-Iki kažkada!
-Kažkada... – Sumurmėjo sau po nosimi Migelis. –Iki kažkada.


                                                    Vargai


Natalija, vos atsikėlusi, nuskubėjo į virtuvę. Ten ji pamatė neįprastą vaizdą – savo tėtį blaivą. Jis sėdėjo prie stalo ir vartė bulvarinę spaudą.
-Labas rytas, - džiugiu balsu, tartum karaliaus juokdarys, tarė jis.
-Labas, jei nori.
-Kas čia per kalbos?
-Vaidini padorų pilietį? Blaivininką?
-Natalija, liaukis. Aš susitvarkysiu.
-Kada?
-Greitu laiku.
-Man neįdomu.
-Aš esu tavo tėvas ir nuleisk balso toną. Neaiškink vyresniems.
-tu sulaužei mamai ranką!
-Ji pati kalta.
-Tu sugriovei man vaikystę ir visą gyvenimą!
-A... a. atsiprašau.
-Šis žodis nieko nebereiškia, - tūžmingu balsu atšovė ji ir išlėkė į kiemą.
Tėvas patraukė pečiais ir toliau įniko į laikraštį.
-Kur leki kaip akis išdegus? – Paklausė mama, savo sveikąja ranka glostydama šunelį.
-Kuo toliau nuo čia!
-Kas nutiko?
-O kas mums dar nenutiko? – Su nuoskauda paklausė dukra.
Mama akimirką patylėjo.
-Eisi į menų mokyklą?
-Koks tavo reikalas kur aš eisiu.
-Tu esi nepilnametė ir privalai man pasakyt.
-Tau juk neįdomu.
-Nemaišyk manęs su tėvu! – Įpyko mama.
-Išsiskirk su juo, kol netapai invalide.
Natalija nuėjo. Ji paliko mamą vieną. Verkiančią, bet patenkintą tuo, ką turi.
Ji greitai pasiekė menų mokyklą.
-Ir vėl jis... – Sumurmėjo sau po nosimi, pamačiusi artėjantį Pijų. Jis buvo išsišiepęs ligi ausų.
-O, kokie žmonės! Sveikutė, Natali...
-Labas.
-Ko tokia paniurus?
-Sakyk, ko nori, man reikia eit. Skubu.
Pijus nusišypsojo ir giliai atsiduso:
-Noriu tave pakviesti į vakarėlį, kurį rengia mano pusseserė.
-Nejuokauk, Pijau.
-Aš rimtai. Ten dalyvaus bene pusė mokyklos!
-Deja, aš priklausau kitai pusei, - atšovė Natalija ir jau norėjo eit, bet Pijus ją sulaikė.
-Palauk. Ten tikrai bus linksma ir smagu! O be to, Simona, viena iš vakarėlio sielų, susidraugavo su tavo mieląja Jurga.
-Tai ką?
-Jurga tikrai norės, kad lėktum į ten ir tu. Pagalvok apie tai...
-Pagalvosiu. Ačiū už pakvietimą, Pi.
-Nėra už ką, iki mieloji! – Linksmai pamojo jis.
-Nesveikas... – Vis burbėjo sau po nosimi Natalija.
Staiga ji susidūrė su menų mokyklos direktore ir vos nesusilietė nosimis.
-Atleiskit... Laba diena.
-Labas, kaip sekasi?
-Na, gerai...
-Ar lankysi ir vasarą?
-Žinoma.
-Gerbiu tokius mokinius, - nusišypsojo ji ir šiltai pažvelgė į Nataliją pro akinių viršų.
Mergaitė atsakė tokia pačia šypsena.
-Ar į pamoką taip skubi?
-Aha.
-Norėsi gal dalyvaut jaunųjų talentų konkurse? Kasmetinis... Trūksta numerių, tiesą sakant. Nors ne, numerių daug. Norinčių apie šimtą. Bet reikia gabių. O tu kaip tik tokia, Natalija. Galėtum pagroti preliudą, kuris taip patinka tavo mokytojui.
-Na, nežinau... Būtų neblogai sudalyvaut.
-Ir būtų pats laikas!
-Bet aš nedrąsiai jaučiuosi ant scenos.
-Tai ne problema. Visiems taip būna... Esu tikra, kad pasirodytum kuo puikiausiai. Galėtum ir padainuot. Žinau, kad tai darai puikiai. Tiesiog yra mūsų numylėti dainorėliai...
-O ne,  aš neturiu klausos!
-Turi. Ir dar kokią. Tau tereikia.. drąsos. Ir atskleistum viską ką gali. O komisija tikrai tolerantiška... Beje, tu ir fleita groji?
-Na taip, atlieku vieną kitą kūrinėlį... – Nuraudo Natalija.
-Dar šauniau! Esi talentų talentas. Ir gali varžytis dėl pirmos vietos. Garantuoju, kad ir šoki neblogai.
-Žinokit, net nežinau... Aš niekam tikus. Visa tai darau sau... O be to, mama nepritartų.
-Kodėl?
-Jai nepatinka išvis, kad groju. Sako, kad laiko gaišimas.
-Aš nuvyksiu pas tave į namus, jei jau taip. Pastebėjau tave ir mes tiesiog negalime prarasti tokio talento.
-Ne, nereikia! – Išsigando Natalija.
-Galiu ir paskambint...
-Taip jau geriau.
-Na, bėk. Sėkmės tau.
-Viso geriausio.
Natalija tiesiog švytėjo.  Kaip jai pakėlė nuotaiką! Kas galėjo pagalvoti, kad iš tiek daugelio vaikų pakalbins būtent ją? Ir dar važiuot į namus... Nieko sau! Ji greitai nuėjo į savo mokytojo kabinetą.
-Laba diena, atsiprašau, kad pavėlavau...
-Labas labas.
-Man pasiūlė dalyvauti talentų konkurse...
-Gali būti...
Natalija pastebėjo, kad jos mokytojas gana piktas.
-Kažkas nutiko?
-Nekreipk dėmesio.
Natalijai jos mokytojas buvo kaip geriausias draugas. Skirtumas tik tas, kad kreipdavosi „Jūs“. Tujinti buvo nepatogu, visgi suaugęs ir netgi senyvas žmogus.
-Sėsk. Prašau cis-moll.
Natalija pradėjo groti gamą.
-Stop.
-Kas?
-Daugiau legato.
-Na, gerai, - sutriko Natalija, nes grojo taip, kaip visada. O anksčiau prie jos gamų mokytojas niekada neprikibdavo.
-Stop.
-Kas vėl?
-Muzikalumo! Kažkokia įsitempus.
-Mokytojau, juk čia tik gama...
-Gama, brangute, yra visas mūsų gyvenimas. Tolygi, bet kiekvienas žingsnelis skirtingas. Tai turi pajausti. Ir nereikia tos monotonijos, po perkūnais! Nagi... Pam, pam, pam, pam... Pajausk!
Natalija grojo, o mokytojas dėliojo akcentus jai ant peties.
-Gyvasties!
Ji užsimerkė.
-Va, taip. Toliau, toliau!
Natalija grojo kaip išmanydama geriau ir muzikaliau. Taip išsimušė iš ritmo.
-Kas čia dabar... – Mokytojas susiėmė už galvos.
-Negi taip blogai? – Įpyko ji.
-Grok  ką nors kitą, velniai rautų.
Natalija pradėjo skambinti sonatą.
-Ne šitą! Pliurpalas, o ne kūrinys!
Ji įdėmiai pažvelgė į mokytojo akis. Jis reikalavo. Bet ko? Natalija ėmė skambinti preliudą. Jis jį labiausiai mėgo.
-Grok, grok.
-Groju.
-Garso! Dinamika!
Ji pradėjo groti garsiai.
-Ne ištisai! Kur dingo aistra muzikai? Tu nebemoki valdyti instrumento...
-Kas jums darosi? Kada aš įtiksiu? Anksčiau niekada taip nebūdavo... – liovėsi grojusi Natalija ir piktai įsistebeilijo į klavišus.
-Tu tiesiog nepatenkini mano užgaidų, brangute. Šiandien ne ta diena. Man turbūt ir pats Mocartas neįtiktų.
-Kas jis toks, velniai griebtų.
-Tavo tiesa. Kas jis toks! Sėsk į mano vietą.
Mokytojas atsisėdo prie fortepijono ir ėmė skambinti Mocarto kūrinius. Tai tęsėsi gerą pusvalandį, kol Natalija, atsitokėjusi atsistojo ir išėjo.
-Palauk! – Sušuko jis bebaiginėdamas vieną iš variacijų.
-Klausau, - sustojo tarpdury ji.
-Išmok šitą, - tarė mokytojas ir padavė nuo stalo kelis gaidų lapus.
-Kas tai?
-Pjesė. Nuostabi. Radau užvakar, kažkada teko ją atlikinėti prieš visą mokyklą. Dabar nelabai populiari. Bet tu privalai išmokt.
-Ačiū. Viso geriausio, mokytojau.
-Iki, Natalija.
Mokytojas atsivertė savo mylimiausių gaidų aplankalą. Prasidėjo ilgas koncertas savo kabineto sienoms. Jos pastaruoju metu buvo geriausios iš geriausių klausytojų.



                                           

                                                  Vakarėlis

-Bet aš nenoriu į ten varyyyyt!
-Klausyk, aš tavęs gražiai prašau. Nagi, nesispyriok.
-Ne, Jurga. Aš į ten tikrai nevarysiu.
-Maldauju...
-Ne ir taškas.
-Taip ir du taškai!
-Aš visai nenoriu stebėt girtus paauglius, o dar blogiau – tapti tokia!
-Netapsi.
-Net negalvoju.
-Tai kaip?
-Nežinau...
-Patikėk, bus smagu. Toji Simona – labai linksma mergina. Jos visos fainos, kiek supratau...
-Jau ir tau praplovė smegenis? Fainos. Mano šuo irgi fainas. Tai ką? – Pyko Natalija.
-Tu mane siutini.
-Tu mane irgi!
Jurga nusuko žvilgsnį. Natalija taip pat. Kodėl ji turi važiuot į kažkokią landynę vien dėl to, kad jos draugė ne viso proto?
-Gerai, aš pagalvosiu.
-Parašyk man. Iki, - tarė Jurga ir pabučiavusi draugę į skruostą išlėkė iš kambario. Truputį su trukdžiais, mat jos kulniukas užkliuvo už slenksčio.
-Jo čia anksčiau nebuvo!
-Taip, taip, Jurga... Tebūnie... Dangus griūva.
Atėjo vakaras. Natalija sutiko su Jurgos pasiūlymu. Aišku, iškėlė savų sąlygų. Ji į ten siaubingai nenorėjo, bet giliai širdyje jautė, kad prasiblaškyti, vienokiu ar kitokiu būdu – į naudą.
Po kelių valandų Natalija jau stovėjo pas Jurgą kambaryje.
-Kuo man rengtis? – Puolė į isteriją Jurga.
-Bent kuo. Nesi ten toks svarbus asmuo, kaip įsivaizduoji.
-Svarbu, kad tu svarbi.
-Galiu nevaryt į ten bet kurią akimirką! – Pareiškė Natalija.
-Baik šiuos  pokštus, - atrėžė Jurga.
-Gerai, varom, jau atvažiavo Simona.
Jos mikliai įlipo į lietaus nuplautą mašiną. Oras buvo tiesiog šlykštus. Už vairo sėdėjo vyriausia – Monika. Šalia jos – Ieva, o gale – Simona.
Visos mergaitės pasilabino. Ieva metė piktą žvilgsnį į ateives.
-Ką čia veikia šita prasčiokė?
-Užsičiaupk, Ieva, jos pakviestos, - tildė ją Simona.
-Kas kvietė?
-Aš, Pijus.
-Pijus! Ir vėl Pijus! Nepamiršk tu, prasčioke, ką aš tau apie jį sakiau.
-Su atmintimi man gerai, - išsišiepė Natalija taip erzindama savo priešę.
-O tu jau su juo susitaikei? – Pasmalsavo Monika.
Ieva pasiėmė cigaretę ir išsileido plaukus.
-Taip, susitaikiau. Viskas buvo lengviau negu tikėjausi. Atvažiavo į namus, ir mano žioplė mama įsileido jį. Atėjo su puokšte gėlių! – Sukliko ji ir skėstelėjo rankomis. –Tikrai nustebino. Jis mane myli, aš jums sakau.
-Neįtikėtina...
-Taigi. Bet aš to taip lengvai nepaliksiu, žinokit.
-O ką darysi?
Monika vos nepadarė avarijos.
-Atsargiau, kvaiša. Ką darysiu? Pamatysit. Esu genijus. Ir sugalvojau kai ką genialaus...
-Logiška, - tyliai sumurmėjo Natalija.
-Aišku, kad logiška! Man reikės tik trupučio drąsos.
-Kad tau jos ir taip netrūksta...
-Sima Sima... Tu net nenutuoki. Tikiuosi, kad jis šiandien nesikars ant kaklo nė vienai. O ypač tai driskei, - tarė Ieva ir sumirksėjo savo blakstienomis.
-Būk gera, baik kelti čia įtampą. Natalijai tikrai nėra malonu su mumis važiuoti, kai tu taip kalbi apie ją.
-Viskas gerai, Monika. Man mažiausiai rūpi ką ji apie mane kalba.
Jurga nesitikėjo, kad Natalija reaguos taip šaltai ir apsidžiaugė, kad jos draugė tokia taktiška ir mandagi.
-Na va, atvykom!
-Pasiautėsim! – Suspigo Ieva ir netyčia įlipo į balą. –Fu, aš visa šlapia!
-Bėgam greičiau po stogu!
Vieta buvo gana graži. Tai Pijaus pusseserės sodyba. Deja, jos pačios nebuvo, nors ji ir organizatorė.
Merginos užėjo vidun. Nuostabūs šviestuvai, medžio imitacijos ant lubų, židinys. Tačiau visą jaukumą gadino didelė masė žmonių, iš kurių tik keli dar buvo neparagavę gėrimų su laipsniais.
-Sveikos mano damos! – Pasisveikino vakaro žvaigždė Pijus ir visas pabučiavo. Ties Natalija jis sustojo, pažvelgė jai į akis, bet ji nusuko veidą ir jis pasitenkino bučiniu į skruostą.
-Pijau, mielasis, nereikėjo visų bučiuoti... – Išsišiepė jo mylimoji, bet akys kalbėjo visai ką kita.
-Na, ar man gaila! Užeikit, užeikit...
Natalija jautėsi, kaip į nelaisvę patekusi žuvis. Prie jos iškart prikibo krūva vaikinų. Ji juos visus atstūmė, vienam gašliam pilnamečiui net užvožė.
Jurga tuo metu kartu su Simona kalbino kelis „saldainiukus“ ir vis atsigręždavo į Nataliją:
-Ateik, ateik! Jie visai mieli!
Vakarėlis greitai įsisiūbavo, prasidėjo muštynes, šokiai, glamžymaisi, santykių aiškinimaisi ir panašūs dalykai. Ieva sėdėjo surūgusi ir vis stebėjo Pijų. Šis, kai jo draugė dingo iš akiračio, kaipmat prisiartino prie Natalijos.
-Nuostabiai atrodai. Paprastumas žavi, kaip visada, - šypsojosi jis.
-Taip, taip. – Abejingai tarė ji ir greitai spruko į kiemą, kuo toliau nuo jo.
Mėnulis grėsmingai švietė, vakaras buvo šaltas, bet giedras. Natalija užvertė galvą ir įsistebeilijo į žvaigždes. „Kur tu, mano žvaigžde? “ – pamąstė ji. „Kai nukrisi ir manęs nebebus, aš jausiuosi laiminga... “.
Staiga kažkas apkabino ją per liemenį ir pradėjo giliai alsuoti į kaklą. Pažįstamas kvapas. Bet nejaugi tai jis? Natalija suvirpėjo – nežinia nuo ko, gal nuo šalčio, bet visai neišsigando. Tas jausmas jai buvo malonus. Bet ji nebūtų ji, jei nebūtų ištarusi:
-Dink iš čia, kad ir kas bebūtum.
Jos balsas buvo tarsi ledinis.
-Nesispyriok, aš žinau, kad nesi man abejinga.
Taip, tai Pijaus balsas. Ji pabandė ištrūkt, bet Pijus ją buvo pernelyg stipriai suspaudęs.
-Paleisk mane, nes pradėsiu spiegt ir Tavo Ievutė tikrai paliks vienišium.
-Ššš... Tyliai. Paklausyk, ką aš tau pasakysiu.
-Tai paleisk mane.
-Ne. Daugiau tokių progų gali nebūt. Džiaukis tuo.
-Anoks čia džiaugsmas!
-Natali, man esi labai brangi. Aš niekam dar nejaučiau to, ką jaučiu tau.
Pijus nė pats nežinojo ar kalba nuoširdžiai. Bet jis norėjo jai tą pasakyti. Ir pasakė.
-Ievai ar kokiai kitai merginai aš to nejaučiau niekada. Tu man labai, labai patinki...
Natalija klausėsi jo balso ir tas artumas pavertė ją tokia bejėge, kad net nebebandė priešintis.
-Aš... A... Paleisk mane. Man neįdomus tavo melas.
-Aš nemeluoju! Dėl tavęs galėčiau ir karjerai galą padaryt. Tu mane tiesiog varai iš proto, Natali.
-Neblogas aktorius tu esi.
-Patikėk manim, Natalija.
Jis pabučiavo jos kaklą.
-Liaukis, nes tau blogai baigsis.
Pijus atsuko Natalijos veidą į savąjį. Ir pabučiavo ją.
-Fu! Šunsnuki! – Suspigo ji ir trenkė Pijui antausį.
Šis jau ruošėsi kažką sakyt, bet nuleido galvą ir užsičiaupė.
-Natalija, pagalvok gerai, ką aš tau sakiau. Tu žinai, kad aš nemeluoju. Mano akys tai pasako.
-Pijau, dabar tu su nuo saulės akiniais, nors jau vidurnaktis.
Jis greitai nusiėmė akinius ir paraudęs iš gėdos pažvelgė į ją.
-Komikas, - pradėjo juoktis Natalija.
-Kaip nori. Kai tau manęs reikės – ateik. Aš lauksiu.
Natalija liko viena stovėti kieme. Ji nesuprato, kas tik ką įvyko ir ilgai mąstė. Negi Pijus toks naivus ir mano, kad ji patikės? Tačiau jai buvo gera būti prie jo. Kažkokia trauka lyg kuždėjo jai, kad pasikviestų jį vėl. Siela.

-Kur buvai?
-Tu žinai mane. Kvėpavau grynu oru...
-Pijau, tu man meluoji?
-Ne, brangioji, tikrai ne! Aš nuoširdus.
-Aistė matė, kaip tu buvai apkabinęs Nataliją. Tik ką!
-Negali būt.
-Pijau, skiriamės.
-Kodėl?
-Todėl, nes tau ji patinka, aš matau. Velniop tave! – Ieva pradėjo žliumbti ir talžyti Pijų.
-Pagaliau. Dink nuo manęs, tu bukaprote!
-Ak šitaip?
-Esi per daug kvaila, kad kažką suprastum, - tarė jis ir nuėjo.
Ieva buvo pilna įtūžio. Ne, ne dėl to, kad Pijus ją paliko. O dėl to, kad ji – pralaimėtoja.
Po kelių minučių ji priėjo prie Natalijos:
-Na, gerai padarei? Dabar jau patenkinta?
-Nesuprantu apie ką tu ir visai nenoriu suprasti.
-Tu mane išskyrei su Pijumi!
-Atsiprašau, dėl to nepajudinau nė piršto, - nusišypsojo Natalija. Ji jautėsi gerai. Pagaliau kažkas aiškaus.
-Esi valkata. Laukinė. Driskė. Prasčiokė!
-Man tikrai malonu išgirsti tavo nuomonę...
Natalija žvilgčiojo į Pijų ir nesureikšmino Ievos žodžių.
-Šlykštynė! – Sušnypštė gražuolė ir trenkė savo priešininkei.
Visi nuščiuvo. Ieva sėdėjo giliai alsuodama ir nesuprasdama, ką padarė. Natalija susiėmė už skruosto ir atsisuko tiesiai į Ievą. Žudė žvilgsniu tol, kol ji pravirko.
-Tu tikra šiukšlė, Ieva. Nuvalkiota, purvina ir begėdė! Už tai, kad man trenkei, tau atlygins Dievas. Aš linkiu tau pasveikt. Nuo garbės troškimo, psichinės negalios ir panašių dalykų.
Natalija išėjo. Išdidi ir sutrypusi Ievą. O ji sėdėjo išsižiojusi ir sugėdinta.
Nugalėtojai išėjus visi pradėjo garsiai ploti. Pijus garsiausiai.
                                                    Įžymi



-Žinai, man visas tas vakarėlis... Lėkštas.
-Suprantu tave, Natalija. Matosi, kad esi kitokia, nei eiliniai paaugliai.
Migelis paspyrė akmenuką ir susikišo rankas į kišenes.
-Tiesiog. Norėjau kažkam išsipasakot.
-Viskas gerai. Tau tas Pijus patinka?
-Ne, baik tu!
Nežinia kodėl Migelis pajuto palengvėjimą. Bet Natalija – ne. Ji melavo.
-Eime gal į aikštę?
-Einam.
Kelias minutes jie ėjo tylėdami. Susitiko netyčiom, atsitiktinai, bet buvo visiškai nenustebę, matydami vienas kitą dar kartą. Jie tapo draugais ir nuo to darėsi tik šviesiau.
-Iš tiesų, tu esi akiplėša.
-Kodėl?
-Na, aš mokytas, kad nevalia pažeminti kito žmogaus, taip, kaip tu pažeminai Ievą. Bet nepulk pykt! Tu pasielgei labai gerai. Labai, labai gerai.
-Manai?
-Manau. Esu įsitikinęs. Tokius žmones kažkas turi pastatyt į vietą... Juk yra paprastas dėsnis: Tu arba Tave.
-Tu arba Tave... – Prisimerkė Natalija. –Iki šiol buvo mane. Dabar būsiu aš. Daugiau niekas man nelips ant galvos!
-Kiek ryžto! – Nudžiugo Migelis.
Ji nusišypsojo ir pradėjo plėšyti gėlės kotelį į mažus skutelius.
-Kodėl taip darai?
-Kaip? – Nesuprato ji.
-Plėšai gėlę. Draskai.
-Nežinau. Aš privalau kažką veikt.
-Bet tu ir veiki... Eini, kvėpuoji, mąstai, užimi vietą...
-Ir taip toliau. Aišku, aš veikiu. Bet man reikia Daugiau.
-Nepasotinama!
Aikštė buvo pilna žmonių. Matėsi iš tolo... Tikra mėsmalė. Šypsenos ir rūškanos, maži ir suaugę. Besipykstančios ar labai laimingos porelės, vaikinų – spintų gaujos, senukai, invalidai, šiaip vaikai ir mergaitės... Koks margumynas!
-O kaip tavo žvejyba?
-Na... Gerai. Kurį laiką nežvejojau, bet žadu vėl pradėt. Kažkada buvau pagavęs milžinišką lydeką!
-Kokio dydžio?
-Va tokio, - išsišiepė Migelis ir plačiai išskėtė rankas.
Jis pradėjo jai pasakoti apie tai, koks didelis malonumas yra žvejyba. Pasakojo, kad užaugęs norėtų išvykti į kokią nors Norvegiją ir verstis tuo visą gyvenimą. Nors ir būtų gaila žuvų...
-Geri ketinimai. Gal nori ledų?
Migelis sutriko. Jis neturėjo su savimi nė cento.
-Deja, bet negaliu tavęs šiandieną pavaišinti... nepasiėmiau pinigų.
-Manęs vaišint ir nereikia, aš tik paklausiau ar nori, - visai nesutriko Natalija.
-Ne, o tu?
-Aš irgi ne. Tiesą sakant, nemėgstu ledų.
-Aš taip pat. Kelis kartus esu ragavęs.
-Taip nepatinka, kad tik kelis kartus?
-Aha. Nepatinka, - nuleido galvą jis.
Staiga sučirškė Natalijos mobilusis.
-Alio.
-Labas, čia Pijus.
-O.  Iš kur gavai mano telefono numerį?
-Jurgos paprašiau.
-Aišku. Ko nori?
-Norėjau atsiprašyti už vakarykštį savo elgesį. Gal paskubėjau...
-Gal, gal. Nesiruošiu tau atleisti.
-Natali, nejuokauk. Susitinkam šiandien?
Jos širdis pradėjo greičiau plakti.
-Ne, dar ko! Aš neturiu su tavimi ką veikti, apie ką šnekėti ir kur eiti.
-Patikėk, atsiras, tai – ne problema.
-Nenoriu.
-Užtat aš noriu už du, - maldaujamai ištarė jis.
-Tai ką...
-Nagi. Bus linksma.
-Kažkur girdėta ir neišsipildžiusi frazė...
-Bet tu vakar puikiai pamokei Ievą! – Nukreipė temą Pijus.
-Taip jai ir reikėjo.
-Tiesa. Visi tik ir kalba apie tavo poelgį. Tapai įžymiausia mergina!
-O taip, tai tikrai aš! – Nusišaipė Natalija ir atsisuko į Migelį. Šis apsimetė, kad neklauso ir dairėsi aplink.
-Gerai, aš neturiu laiko kalbėt.
-Tai kaip?
-Kas kaip?
-Susitiksim?
-Ne, - tarė ji ir išjungė pokalbį.
Migelis atsisuko į ją savo veriančiomis akimis.
-Su kuo taip griežtai kalbi, jei ne paslaptis?
-Su Pijumi.
-O...
-Nesuprask blogai.
-Man vis tiek.
-Tai puiku.
Tarp jų stojo įtampa ir tyla. Miesto šurmulys gelbėjo nuo nepatogios situacijos. Abu kartu, bet atskirai, jie žvalgėsi aplinkui, stebėjo praeivius, retkarčiais pasitaisydavo savo aprangą, treptelėdavo koja ar atlikdavo šiaip kokį ne į temą judesį. Vien tam, kad nereikėtų kalbėti. Tyla pradėjo žudyti.
-Tu supykai? – Neiškentusi paklausė ji.
-Ne... Ko man pykt? Juk tu bendrauji su kuo nori. Aš tau niekas.
-Tu man draugas.
Migelis nusisuko. Jo širdis iš laimės šoko čia – čia – čia.
Staiga prie jų priėjo nei vienam nepažįstama mergina. Ji buvo aukšta, neįdegusi, linksmo veido, kaštoninių plaukų, rudų akių. Rankoje nešėsi gigantišką tašę, pudros ant veido 2kg, bet vis tiek labai simpatinga ir spinduliuojanti gėriu.
-Labas!
-Labas...
-Tu Natalija?
-Taip, o kas tu?
-Aš Aurelija, Pijaus pusseserė.
-Malonu susipažinti, - nusišypsojo Natalija ir įdėmiai pažvelgė į spalvingus ateivės nagus.
-Jau girdėjau, kas vakar nutiko mano vakarėlyje... Žinai, jį rengiau aš. Tik negalėjau dalyvauti! Nelaimė nutiko, pasikeitė planai... Na, bet ne esmė. Taigi, gerai pamokei Ievą! Šaunu, kad pagaliau kažkas pastatė ją į vietą... Aš jos niekada nemėgau. Pijui Ieva visiškai netiko. Jis su ja elgėsi kaip avigalvis. O ji... Išvis ožka! Ačiū Dievui, oi, ne, ačiū Tau, kad jie išsiskyrė! Pagarba tau.
Natalija buvo apstulbusi. Aurelija žodžius išbėrė, kaip žirnius į sieną. Ji buvo tikra šarka patarška.
-Na, malonu, kad padariau kažką gero...
Migelis įdėmiai stebėjo Natalijos reakciją.
-Na, tai tiek. Nenorėjau jūsų sutrukdyti, tikiuosi nesupyksi. Žinai, užsimaniau tau tai pasakyti. Atpažinau, nes tavo nuotraukas mačiau... Žinai, pas vakarėlio fotografą visos. Man Pijus parodė, kuri tu. Taigi, dar kartą atsiprašau, kad sutrukdžiau. Geros dienos, buvo malonu susipažinti, iki!
-Iki, - atsakė Natalija.
Ji atsisuko į Migelį ir jie abu nusijuokė. Žaibiškai greita kalba! Staiga Aurelija sugrįžo.
-O, dar atleisk už nekuklų klausimą... Šis vaikinas tavo? Na, jūs pora?
-Ne, mes tik draugai, Aurelija.
-O, tai turbūt linksma turėti gerą draugą su kuriuo gali apie bent ką pakalbėt, ar ne? Tikrai linksma. Labai gražus tas tavo draugas. Ypač akys.
Migelis paraudo.
-Tai gal supažindinsi mus? – Koketiškai sumirksėjo Pijaus pusseserė.
-O, taip. Čia Migelis. Na, o jis tavo vardą žino.
-O, malonu! Migelis, sakei? Gražus vardas! Bet keistas toks... Pirmą kartą sutinku žmogų su tokiu vardu... Na, supranti, tokie vardai būna tik serialuose. Bet neįsižeisk, Migeli, viskas gerai. Mielas žmogus atrodai. Kaip ir tu, Natalija. Žinai ką man primeni? Tokią mergaitę iš vieno filmo... Nepamenu pavadinimo... Ai, nesvarbu, - nusišypsojo ji ir pagaliau įkvėpė oro. –Tai tikrai jau eisiu. Iki!
-Sudie, sudie!
-Keista mergiotė. Daug kalba, - pradėjo juoktis Migelis.
-Aha. Bet miela pasirodė.
-Tikrai.
Jie dar ilgai sėdėjo ir mąstė, kas sau. Bet apie tą patį.


                        Pabėgimas

Iš Natalijos dienoraščio:

Negaliu patikėti. Pijus nuo manęs niekaip neatstoja. Negano to, kad paskambino tada, kai buvau su Migeliu, dar skambinėja ir per grojimo pamokas! Vakare nuėjau pas tetą Ireną. Ten radau ir savo seserį. Buvo atvažiavus aplankyt. Mes sėdėjom, plepėjom... Ir jis vėl paskambino! Tas įkyrumas erzina. Bet neslėpsiu, vakar per tą vakarėlį man patiko. Tai kažkas ypatingo... Ne, aišku ne tai, kad jis mane pabučiavo ir prišnekėjo visokių grožybių... Man patiko tai, kad per mane jie išsiskyrė!
O Pijus man nepatiks NIEKADA. Žinot kodėl? Ogi todėl, nes ji nušiuręs ir nuvalkiotas, kaip jau sakiau kažkada. Bet aš sutikau su juo šiandien vakare susitikt. Net nežinau kodėl. Man įdomu, ką jis rezga. O jeigu ir vėl kabinėsis – dingsiu iš jo akiračio amžiams. Dėl to galėčiau net pakeist mokyklą.
Susipykau su Jurga. Ji tikra kalė! Aš nemaniau, kad mano draugę taip greitai paveiks Ievos „chebrantės“. Kažkokia nesąmonė... Flirtavo su tais bernais, kol visai pametė galvą. Prisigėrė kaip nesveika. Ir dar man pradėjo aiškint, kad aš negerai padariau pažeminusi Ievą... Bet tai ji man trenkė! Aš tikrai nesu valkata, prasčiokė ar driskė. Tegu nesapnuoja. O dar mane pavadino laukine! Neslėpsiu, tai skaudina ir žeidžia. Jaučiuosi tartum... Tartum iš vaikų namų. Tikrų tikriausias košmaras.
Migelis paprašė mano telefono numerio. Aš, aišku daviau. Manau, kad jis taps geru mano draugu. Ir jau yra tokiu... Tik vis sutrinka kai paklausinėju jo ko nors konkrečiau... Nežinau, keistas jis man. Bet ne tame esmė. Migelis mano geriausia draugė! Nes Jurga jau nebesvarbi. Su tokiom aš nebendrauju.
Ką gi, girdžiu riksmus. Matyt, vėl tas pats... Einu pažiūrėsiu.

Natalija mikliai nušokavo į savo tėvų miegamąjį. Pravėrusi duris pamatė girtą tėvą, šaukiantį ant verkiančios mamos.
-Kur pinigai?!
-Neturiu, brangusis, sakau juk, kad už elektrą sumokėjau!
-Kur pinigai???
-Nebėra pinigų, tu visus pragėrei!
Juokas per ašaras.
-Kur degtinė?! – Dar šaukė jis.
Natalija pamatė, kad tėvas nebuvo toks girtas kaip visada. Jis pastovėjo ant kojų (stabiliai), normaliai šnekėjo.
-Mama, einam pas mane į kambarį, tegu čia šaukia vienas.
-Natalija, dink iš kambario ir nesikišk į ne savo reikalus!
Tuo metu tėvas trenkė savo žmonelei per veidą. Ji prapliupo iš skausmo.
-Baik! – Sukliko alkoholiko dukra ir suėmė jam už rankos. –Tu daugiau nebemuši mano mamos! Aš kviečiu policiją.
Natalija šaltu, bet drebančiu balsu bandė susisiekti su pareigūnais, ji springo nuo ašarų ir drebėjo tartum epušė. Tėvas įdėmiai ją stebėjo. Mama pakilo nuo lovos ir staigiu rankos mostu sviedė iš Natalijos rankų jos mobilųjį.
-Nesikišk į suaugusiųjų reikalus!
Natalija negalėjo patikėti savo akimis ir ausimis.
-Gerai, nesikišiu. Kai suprasi, kokia durna esi – susirasi mane. Sėkmės. Užsipjaukit.
Ji pasiėmė savo telefoną nuo žemės ir dingo. Dar užbėgo į savo kambarį ir nusprendė bėgti iš namų.
Greitai pasiėmusi su savimi kuprinę ir keletą reikalingiausių daiktų, mergaitė išėjo į tvankų vakarą. Jos akyse spindėjo ašaros; visa, kas buvo gražu pradėjo virsti šlykščiausiais dalykais. Tėvas skriaudžia mamą. O mamai tai patinka!
Suskambo Natalijos mobilusis. Ji pagalvojo, kad tai mama. Deja.
-Klausau?
-Čia Pijus.
-Ko?
-Tu vėluoji jau penkias minutes.
Ji visai pamiršo! Natalija pradėjo greičiau žingsniuoti jų sutartos vietos linkui.
-Aš tuojau.
-Gerai, laukiu.
-Iki.
-Iki.
Po keleto minučių, Natalija ir Pijus jau sėdėjo parke ant suoliuko ir kalbėjosi apie vakarėlį.
-Pijau... Ko tu nori iš manęs? – Neramiai paklausė ji.
Jis sutriko.
-Aš noriu, kad taptum mano antra širdies dalimi...
-Bet kodėl? Juk tu žinai, kad man nepatinki.
-Tame ir esmė, Natali, kad aš tau patinku. Aš tai žinau, - mįslingai nusišypsojo jis.
-Koks ne kuklumas!
-Aš rimtai... Negi tu nejauti man nieko... Nieko tokio?
-Ne.
-Tai kodėl sutikai su manimi susitikt?
-Todėl, kad pasakyčiau tau: atstok nuo manęs. Nieko tarp mūsų nebus.
-Bet... Negi tu nenori draugauti su manim? Juk aš garsus!
-Dėl to tu ir prarandi savo vertę.
Pijus susimąstė. Pažvelgė į Natalijos kojas. Kokia ji graži!
-Nesiartink.
-Aš tik noriu tave apkabinti. Man reikia tavęs...
Jis kalbėjo kaip niekada gražiai.
Natalijai darėsi bloga. Jai patiko dėmesys. Bet ji nenorėjo būti „zuikučiu“, „meilute“ ar dar kažkuo. Ji nenorėjo gyventi seriale. Jai reikėjo kažko tikro... Su prasme.
-Žinai ką? Man atsibosta tas kalbėjimas ir pilstymas iš tuščio į kiaurą. Užteks! – Naktinis vėjas paglostė jos skruostus.
-Kas yra tarp tavęs ir to tavo draugelio?
-Kokio draugelio? Iš kur čia trauki?
-Kalbos greitai sklinda... – Pasiglostė plaukus Pijus.
Savimyla.
-Koks skirtumas? Jis mano draugas.
-Bet aš juk didesnis tavo draugas?
Natalija susimąstė. Velnioniškas ir suknistas DRAUGO statusas vėl kiša koją!
-Ne, nedidesnis. Tu tarsi padirbtas. Nerealus.
-Bet aš čia!
-Kad ir kaip bebūtų keista ar kvaila...
-Koks jo vardas?
-Migelis.
-Migelis! Cha, cha! – Jo garsus juokas nuskambėjo beveik nuoširdžiai. –Pavarai, mergyt. Iš kur tu tokius trauki?
-Nepasprink. Jis ne iš čia.
-Ačiū Dievui! Greičiau nešdintųsi. Vien vardas kiek pasako!
-Koks tu savanaudis...
-Didelis, bet gražus? Mielas ir pats įdomiausias? – Pradėjo įkyriai besišaipydamas klausinėti Pijus. Jis palenkė savo tuščią makaulę prie Natalijos ir iššiepė baltus it sniegas dantis.
-Ne. Tiesiog savanaudis.
Pijus susimąstė. Jam pradėjo atrodyti, kad Natalija per daug sau leidžia.
Gaivi vėsuma glostė širdį. Žvaigždės, tartum maži nykštukai, vis ryškiau spindėjo danguje, vis paslaptingiau skambino savo, vieną iš daugelio dangaus lopšinės natų.
Prie jų prisiartino mažas kačiukas. Natalija paglostė jį. Kailis švelnus. Matyt, jis tik išspirtas iš namų. Panašiai kaip ir ji.
-Fu, jis gal koks užsikrėtęs!
-Mielas mano, kuo dar galima užsikrėsti? Nebijok, kaip ir silpnaprotyste, mielumu ar prieraišumu neužsikrėsi. Utopiška.
-Nevaidink, juk žinai apie ką aš.
-Manęs tai nebaugina.
Kačiukas nutipeno toliau.
-Kur tu dėsies? Juk susipykai su Jurga... Ar grįši į namus? – Apsimetė, kad jam įdomu Pijus.
-Vaikščiosiu. Kol turiu kojas, reikia naudotis jomis ir džiaugtis. Žinai, kaip kartais nutinka...
-Tu man kažkokia keista. Depresova. – Abejingai žodžius mėtė jis.
-Tokia jau aš.
-Gal norėsi pas mane pernakvot?
-Na jau ne.
-Aišku.
Natalija norėjo pasakyti Pijui, kad laikas atsisveikint. Maždaug „iki, skubu“. Tačiau nežinojo kaip... Ji niekur neskubėjo. Ir jis tai žinojo.
Maži nykštukai visai nutilo, matyt, užsnūdo. Pasidarė nuobodu. Dangų aplankė debesys. Nykštukų ne tik nesigirdėjo, bet ir nesimatė.
-Aš manau, kad mūsų pasimatymas jau eina į pabaigą.
-Bet juk... tu niekur neskubi!
-Aš noriu pabūti viena.
-O aš noriu pabūti su tavim... Paplepėti.
Nuėmus šydą šie Pijaus žodžiai skambėtų taip: „Pasiglamžom ar panašiai, kas čia per pasimatymas“.
Natalija nekvaila. Ji pašoko nuo suoliuko ir nuskubėjo tolyn:
-alles Gute!




                                                    Neįprastai


Naktis visai nebaugino Natalijos. Ji tikėjosi daug prievartautojų, žudikų maniakų, vagių, šiaip keistuolių... Bet ji sutiko vos vieną kitą valkataujantį žmogų.
Mergaitė vaikščiojo gatvėmis (pažįstamomis ir nevisai) ir mąstė, koks būtų pasaulis, jeigu tėvas negertų; kaip visa šeima gražiai sugyventų, keliautų į kitas šalis, aplankytų žymias vietas, visi kartu  vakarieniautų ir švęstų Velykas, važiuotų apsipirkt, patarinėtų vieni kitiems... Bet tai buvo kažkas nežemiško ir nepasiekiamo. Bent taip atrodė Natalijai.
Ji užsuko į degalinę nusipirkti kavos. Nors miegas neėmė, bet jautėsi alkana. Tuomet ji prisiminė turinti pakelį „Pim‘s“ sausainių. Puikūs naktipiečiai!
-Ko valkiojatės panele naktimis? – Įžūliai paklausė degalinėje buvęs pardavėjas.
-Jeigu perku pas jus kavą, tai nereiškia, kad turiu jums atsiskaityti, ko valkiojuosi.
-Atsiprašau, man tiesiog labai nuobodu, - burbtelėjo jis.
Natalija pasijautė nepatogiai. Aišku, jis galėjo klausimą suformuluoti kiek gražėliau. Bet yra kaip yra.
Vyriškis buvo galantiškas, ir nors dirbo gana žemų pareigų darbą – mokėjo elgtis su žmonėmis geriau už aukštuomenės vyrus.
-Aš turistė.
-O... Ir koks gi jūsų maršrutas, jei ne paslaptis?
-Na... Tiesiog vaikštinėju po šią šalį.
-Keistai. Kodėl gi? Kur miegat, prausiatės?
-Užeinu vis pas ką nors. Nudirbu kokį darbą žmonėms, leidžia pernakvot, nusipraust. Šiąnakt nepasisekė, kaip matot. Nesvetinga vietovė, - net išsijuosusi būrė Natalija, gurkšnodama kavą.
-Įdomu. Koks tikslas?
-Joks. Gerai praleistas laikas.
-Bet juk taip nesaugu... Nesijaučiat vieniša? – Paklausė jis ir atsigėrė mineralinio vandens.
-Ne, man tai patinka.
-Hm. Žinau, kad nemandagu klausti... Bet kiek jums metų?
Natalijos akys susitraukė.
-Devyniolika.
-Atrodot daug jaunesnė.
„Taip ir yra“ vos nenumetė ji, bet laiku susilaikė. Jai trūko miego. Morfėjas slankiojo čia pat – aplink.
-Ačiū, priimsiu tai kaip komplimentą. Turiu eiti. Sėkmės jums.
-Viso geriausio, laimingos tolimesnės kelionės! – Šyptelėjo jis ir linktelėjo galva.
Pradėjo švisti. Natalija atsisėdo ant suoliuko, esančio prie prekybos centro. Nejučiom ir užmigo...

-Tavo suknelė tokia graži! – Linksmai šūktelėjo Pijus.
-O, dėkui. Eime?
-Eime, mano damute.
Ji vilkėjo baltą suknelę, kuri vilkosi žeme. Plaukai plaikstėsi vėjyje, į juos buvo įsipynę drugeliai ir lelijų žiedlapiai.
Pijus ir Natalija žengė per sniegą, o jiems virš galvų skraidė šimtai vandens lašelių – mažų kristalėlių.
-Norėčiau, kad tai tęstųsi amžinai...
-Tai ir tęsis amžinai. Tau tereikia groti.
Staiga ji ant kažko užlipo.
-O!
Natalija sutraiškė mažytį fortepijoną. Jų ant žemės pažirę buvo tūkstančiai.
-Kas tai?
-Ei! – Sušuko Pijus. –Susirink, kvaily!
Priekyje jų ėjo Migelis ir barstė mažus fortepijonus.
Staiga Pijus parkrito ant žemės, o tada  iš niekur nieko išdygo pusnuogė Ieva.
-Tegu miegas tau būna ramus, čiūčia liūlia, tai sapnas šviesus... Jis ateina palaimint tavęs, čiūčia liūlia, numirk ir nuskęsk, - dainavo ji, švelniai glostydama Pijų.


-Ei, mergaite! Nubusk, mergaite!
Kažkas purtė Nataliją.
Ji pramerkė akis. Buvo šviesu. Aplink keli žmonės. Tai – šlavėja.
-Kas?
-Kelkis, taip negalima. Keliauk sau.
-A.. Gerai.
Natalija mikliai nuskubėjo tolyn, net neatsigręždama.
-Pijus mirė? – Sumurmėjo ji sau. Bet dabar atsiminė tik sapno nuotrupas ir niekas jau nebegalėjo jai padėti suprasti savęs...
Mergaitė pažvelgė į laikrodį: pusė septynių. Anksti. Bet ji jautėsi gerai ir keliavo toliau.
Rytas buvo žvarbokas. Asfalto mozaikos tartum kelias į pasakų šalį vis mainėsi po kojomis. Keli praeiviai, vienas kitas dviratininkas... Miestas bunda. Ir vėl prasidės erzelynė, šurmulys, nesustabdomas tempas.
Suskambo jos mobilusis. Mama. Natalija net nesiruošė pakelti ragelio. O kam to reikia? Kad grįžtų ir pamatytų TĄ PATĮ? Na jau ne. Nors kažkur giliai ir kirbėjo mintis keliauti tiesiai namo, jos kojos vedė kitur. Šiek tiek tolėliau...
-Natalija!
Vėl pažįstamas balsas. Ji greitai atsirinko.
-O, sveikas! Ką tu čia veiki?
-Aš visada rytais čia vaikštau. O ko tu tokia nusibaigus? Ką čia nešiesi? Kur eini?
Natalija Migeliui greitai papasakojo viską, kas nutiko. Taip jie nuėjo didelį gabalą kelio.
-Tu kvaila. Manai, kad šis protestas sustabdys tėvą? Naivu!
-Aš ir pati žinau! Bet man tiesiog nusibodo... Tai nuolatinis stresas ir nepaliaujamas galvos skausmas. Aš per dieną patiriu daugiau, negu daug...
-Tau reikia išsimiegot, nusipraust, pavalgyt, - globėjiškai dėstė Migelis, atidžiai žvelgdamas į tartum iš trečiojo pasaulinio grįžusią Nataliją.
-Man nereikia to. Man reikia tik tiek, kad viskas susitvarkytų, ir būtų gerai, ir nuostabu... Kad mes būtume laimingi, kad jis pagaliau liautųsi! –Išraiškingai gestikuliavo ji.
-Tu labai aktyvi. Net per daug, - nusijuokė Natalijos draugas.
-Nesišaipyk.
Pauzė.
-Aš nekenčiu savo tėvų. O ypač jo. Jis iš manęs atėmė ne tik vaikystę, bet ir mamą, jos meilę!
-Vaikystė, tėvų meilė...
-Kas?
-Nieko. Pamąstyk, kad būna ir blogiau. Neverta sielotis.
-Aš taip nemanau.
-O aš manau, miela mano.
Natalija pažvelgė į žemę. Graži pilkuma. Apsidžiaugė, kad jos gyvenimas ne toks pilkas.
-Einu namo. Tu mane perkalbėjai.
-Net nesistengiau! – Nudžiugo Migelis.
-Ačiū tau, mano neįprasto gyvenimo, įprastais, bet man nelabai, o ypač ne pilkais gelbėjimo metodais mane iš ne proto liūno ir nakties dausų ištraukęs baltasis, nors tavo džemperis juodas, didvyri.
-Nusišneki, - juokėsi jis ir kupinu draugiškumo žvilgsniu sekė ją akimis.
-Iki, - Natalija apsisuko ant vienos kojos kaip buvo pratusi ir nuskubėjo.
-Tai.. Nepalydėt?
-Kad čia prie pat. Tikrai. Netoli. Ačiū!
-Iki.
Migelis stebėjo ją nueinančią, tol, kol visiškai nebematė.
Natalija sustojo prie namų durų. Nuleido galvą. Sielvartas ir gėda tarsi didelis nesukramtytas kąsnis mamos kotleto stovėjo gerklėje. Pabėgimas nenusisekė.
Duris greitai atvėrė mama:
-Dukra! Kur tu buvai? Ar nori visai mane pražudyt?
-Ne, labiau norėčiau save, - abejingą vaidino mergaitė.
-Kad tave kur!
-Hm.
-Kur basteisi?
-Šen bei ten. Nesvarbu. Praleisk, aš noriu miego.
Natalija nuėjo į savo kambarį. Mama buvo pasiryžusi medžioklei. Įkalčių medžioklei. Kai tik dukrytė užmigs, ji iškraustys visas kišenes – gal ras cigarečių? Kvaila, bet taip buvo.


Iš Natalijos dienoraščio:

Neišdegė. Teko grįžt namo... O taip nesinorėjo. Bet negi gatvėje gyvensiu? Nežinau, ką toliau daryt. Turbūt bus kaip anksčiau, viskas pasimirš... Mamos visai nejaudina tai, kad aš buvau dingus. Begėdė. Kita vertus – gera aktorė! O, kad aš tokia... Pavargau. Žiauriai pavargau. Nuo gyvenimo. Kurio, turbūt, aš nemoku gyvent...
                                      Kada grįš mamytė?

Pijus sėdėjo krėsle ir nervingai dairėsi aplink.
-Viskas baigta, vaikine. Viskas baigta...
-Bet kodėl? Kas trukdo pradėt viską iš naujo? Susikurčiau reputaciją, būčiau kitoks! – Jis padėjo ant stalo peleninę. –Taip, grįžčiau kitoks! Su nauju įvaizdžiu... Kodėl gi ne? Ar būtina viską baigt?
-Aš neprisiimu tavęs, Pijau, - liūdnai kalbėjo prodiuseris.
-Bet kodėl?
-Užteks klausinėt! Pats matai...
Ant stalo stovėjo šviežiai išleistas populiariausias savaitraštis jaunimui. Ant viršelio (nieko keisto) – Pijus. Bet apie jį straipsnis parašytas buvo ne itin gražus.
-Taip... Tai ta kalė.
-Ieva?
-Aha. Ji pasistengė. Tokių dalykų, kaip čia prirašyta, paprastas žurnalistas neišknistų! Garantuoju, dar ir pasipelnė... Juk čia šmeižtas!
-Šmeižtas, ar ne, esmė, kad šiandieną šis leidinys išeis į viešumą. Ir tu jau nieko nebegali pakeist.
-Tai ką dabar daryt? Viską mest?
-Bijau, kad taip... – Tarė prodiuseris ir užgesino cigarą.
-Kitus dar ne tokie išbandymai ištinka! Palaukiam bent visuomenės reakcijos... Juk viskas plauks ir nuplauks. Per kokią laidą pareikšiu, kad tai buvo netiesa ir...
-Bet niekas tavimi jau nepatikės. Žmonės nori šviežienos. O tai puikus būdas tave apmėtyt akmenimis.
-Ką? Akmenimis? Jums dar juokinga!
-Nesikarščiuok. Pats kaltas... Prisivirei košės, bet neišsrėbsi. Nieko, dar turi laiko griebt mokslus ir tapt kokiu nors gydytoju.
-Tikrai man nebejuokinga!
-Aš jau seniai tai pastebėjau. Ką gi, gali eit, - ramiai išdėstė jis ir atsistojo. –Mes daugiau neturime ką veikti. Keliai skiriasi. Gaila.
-Bet...
-Ačiū už bendradarbiavimą. Buvo tikrai malonu, kol nepasidarei didesne žvaigžde už Mocartą. Nusileisi ant žemės, nusiraminsi, bus geriau... Sėkmės, vaikine. Pinigai čia, - prodiuseris numetė ant stalo voką.
-Ak, labai ačiū, - pašaipiai tarė Pijus.
Pinigų jam nereikėjo. Reikėjo tik šlovės.
-Viso.
-Viso geriausio, jūs dar pasigailėsite, nežinot, ką praradot!
Prodiuseris gailestingai pažvelgė į jį ir atsisėdo į savo vietą. Ramiai, lėtai. Pijus tartum viesulas išlėkė iš kabineto ir stipriai trenkė durimis.
-Kaip visada. Bet dabar tai – paskutinis kartas, - sumurmėjo prodiuseris ir įniko į dokumentus.

Kai Natalija atsikėlė jau buvo pietų metas. Už kambario durų ji išgirdo triukšmą. Negi vėl?.. Tačiau balsai buvo kitokie, nei visada.
Ji nuėjo į svetainę. Ten sėdėjo jos tėčio sesė Ilona su maža, labai miela dukrele. Bent taip pamąstė Natalija.
-Laba diena.
-Sveika! O, kokia išaugus ir pasikeitus...
-Labas, - mielai pasisveikino mažylė. –Aš Urtė. Čia tau.
Mergaitė atkišo Natalijai piešinį. Jame buvo pavaizduota saulė ir debesys.
-Ak, ačiū labai!
„Kokia drąsi mergaitė“ – pagalvojo Natalija ir ėmė klausytis suaugusiųjų pokalbio.
-Važiuojam, nusipirksime, - kalbėjo tėvas, kuris buvo įkaušęs, kaip visada.
-O kas vairuos?
-Aš galiu. Tikrai, esu beveik blaivus.
-Nereikia gal, apsieisime... – Nerimavo mama.
-Bala nematė. Važiuojam, gi netoli, - ginčą užbaigė Ilona.
-Kur važiuoji, mamyte?
-Į parduotuvę, vaikeli. Reikia šio to nupirkt, šiandien švęsim tavo dėdės gimtadienį. Grįšiu po kokio pusvalandžio, gerai? Tu pažaisk su Natalija.
O, tėčio gimtadienis! Natalija tai visai pamiršo.
Jie sėdo į mašiną ir išvažiavo. Natalijos mama zujo virtuvėj, o Urtė kalbino eit į kitą kambarį, kur jos galėtų pasišnekėt.
-Kiek tau metų?
-Šešiolika, o tau?
-Man tai penki su puse, - šyptelėjo ji.
-Tai jau didelė...
-Tu moki grot?
-Aha.
-O kaip tu žinai, kada ką spaust reikia? Kaip tu spėji sugalvot?
-Nemoku paaiškint, - sutriko Natalija ir nusijuokė.
-Aš irgi norėčiau išmokt grot...
-Tu labai gražiai pieši.
-Žinau, daržely mano piešinius visada pakabina ant sienos. Sakė, gražiausi.
-Šaunu!
Urtė buvo smulkutė, šviesiais plaukučiais ir didelėm rudom akim.
-Natalija...
-Ką?
-Galiu pažiūrėt tavo knygas?
-Žinoma, kad gali. Jau moki skaityt?
-Beveik, - nuraudo ji. –Kartais neatskiriu „b“ nuo „d“...
-Nieko tokio, išmoksi dar.
-Kas čia?
-Čia Šekspyras. Neįdomu tau bus.
-Šeskpyras?
-Ne, Šekspyras.
-O kas tai yra?
-Tas, kuris sukūrė šituos kūrinius.
-Oho.
-Kas?
-Kokia graži! Kaip vadinasi?
-Perskaityk.
-Bb... Čia „Be šeimos“?
-Taip.
-Kas parašė?
-Hector Malot.
-Nežinau tokio... Jis iš ne Lietuvos?
-Ne, ne iš Lietuvos, - juokėsi Natalija iš mergaitės kalbos.
Jos ilgai plepėjo ir krykštavo. Natalija mylėjo vaikus. Jie, jos manymu, buvo „pinigų ir alkoholio nesugadinti tyri lašeliai deguto statinėje“.
-Aš noriu piešt.
-Prašau, piešk, aš nieko prieš.
-Tu turi išeit, - ginčijo Urtė. –Man reikia susikaupt.
-O taip, būtinai, - rimtos veidu tarė Natalija ir išsliūkino iš kambario.
  Natalija pradėjo galvot, kaip kada nors ji turės vaikų... Kaip juos auklės, prižiūrės, mylės, rūpinsis, žais su jais... Tai atrodo toks didelis stebuklas! Vaikai – šventė. Tik reikia gerai tą šventę suorganizuoti...
Staiga ji išgirdo mamos dejonę ir verksmą.
-Kas nutiko? – Paklausė vos įpuolusi į virtuvę.
-Aš... Aš juk sakiau... O Viešpatie...
-Mama, kas nutiko?
Moteris buvo balta, kaip drobė. Rankose laikė, mobilųjį, kuris po kelių akimirkų išslydo iš jos rankų ir nukrito ant žemės.
-Kas atsitiko, mama? – Karščiavosi Natalija.
-Ji žuvo... Žuvo! O Viešpatie, - prapliupo dar garsiau.
-KAS?
-Ilona... Tėvas padarė avariją...
Natalija vos neapalpo.
-Žuvo? Ką tu sakai! Ne, to negali būti, juk Urtė...
-O Viešpatie...
Jos apsikabino ir pradėjo raudoti.
-O kaip tėtė? – Po kelių minučių, vis dar krūpčiodama atsitokėjo mergaitė.
-Jam viskas gerai... Atsipirko keliomis mėlynėmis. Sakė, gal koja lūžus gali būt... Ką daryt, Natalija? Ką mes dabar darysim? Ji žuvo!
-Prakeiktas alkoholis, - pro sukąstus dantis iškošė Natalija, kuri dabar pradėjo virti iš pykčio, kad mirė ne jis, o nekalta moteris – to šunsnukio alkoholiko sesuo.
-Lekiu. Su taksi... Pažiūrėk Urtę.
Natalija dar žiojosi kažką sakyt, bet nesuspėjo. Mama išlėkė iš namo dideliu greičiu.
Sakoma, kad mirties bijoti nereikia... Bet kai vieno žmogaus mirtis pradeda žudyti kitus žmones – gresia išnykimas.
Tarpdury pasirodė Urtė.
-Aš netyčia sudaužiau tavo vaškidę.
-Žvakidę, Urte, žvakidę...
Mergaitė įdėmiai žiūrėjo į Nataliją.
-Neverk, paprašysiu mamytės, kad atpirktų tau dar gražesnę. Aš nenorėjau... Netyčia.
Natalija prapliupo raudoti balsu.
Urtė pasimetusi slankiojo iš kampo į kampą, jos maža širdelė plakė neramiai; nujautė, kad kažkas negerai, kad kažko trūksta, bet ji galvojo, kad visa tai, tik dėl sudaužytos Natalijos „vaškidės“.
Po dešimties minučių vyresnėlė nurimo.
-Nieko tokio, nesisielok. Tikrai...
-Viskas gerai, Urte, - liūdnai atsakė ji ir pažvelgė pro langą. Nebegyva... Žuvo.
Mažoji pradėjo lakstyti po kambarį, kaip mažas šuniukas, ieškantis su kuo galėtų pažaisti.
Natalija tuo metu įsistebeilijo į grindis. Po jas šimtus kartų vaikščiojo ŽMOGŽUDYS, girtas tėvas... Ir mama. Kuri tartum kempinė sugeria visas bėdas. Dabar ant šių nutrintų medinių grindų laksto mažylė, kuri taip neseniai turėjo mamą... O dabar jos nebėra. Kaip jos vaikiškas protelis supras, kad Dievas pasišaukė mamytę pas save? Kas jai atstos mamytės meilę?
-Žiūrėk, - tarė Urtė, tik ką parskuodusi iš kambario, kuriame piešė.
Natalija dabar rankose laikė piešinį. Piešinyje buvo pavaizduota Urtė ir jos mamytė, susikibusios rankomis, einančios per žalią pievą. Už jų driekėsi bemaž dešimt vaivorykščių, „skraidė“ dideli spalvingi drugeliai, o danguje ant debesų sėdėjo angeliukai. Šis piešinys buvo nuostabaus grožio.
-Kaip manai, mamytei patiks?
Juodas sielvartas pradėjo temdyti saulę.



                                            Nesusipratimas


Natalija ir Migelis sėdėjo ant suoliuko. Liūdni, nuleidę galvas, susikrimtę. Visa tai – dėl Ilonos žūties. Po to laiko praėjo vos kelios dienelės. Urtė niekaip nesupranta to, kas nutiko... Natalijos tėvas nebegeria. Bet kažin kokiam laikui?
-Tai mergaitei bus labai sunku augti be mamos...
-O pas ką ji dabar gyvens? Pas tėvą?
-Migeli, ji tėvo neturi.
-Kaip tai?
-Na, jis paliko jas, kai Urtei buvo tik metukai.
-Šunsnukis.
-Taigi. Pašlemėkas. Aš manau, kad Urtė gyvens pas savo tetą. Tai dar viena mano tėvo sesuo. Ji neturi vaikų, gyvena viena ir labai myli Urtę. Tikrai augins ją. Garantuoju.
-Bent tiek gerai...
Prieš jų kojas nutūpė balandis.
-Kokie jie gražūs...
-Balandžiai? – Pasiteiravo mergaitė.
-Ne, medžiai, - šyptelėjo jos draugas.
Juokas.
-Mane nervina šis pasaulis.
-Kodėl?
-Čia nėra nieko gero. Vien tik pokalbiai su tavimi, gamta ir... žvejyba. Taip, žvejyba.
-Mesk tu ją iš galvos!
-Negaliu. Man tai taip patinka...
-Tu kažkoks beprotiškai piktas pasidarei. Atrodo, kad nervina visa aplinka...
-Taip ir yra.
-Bet...
- Natalija, viskas taip suknista! Tu tik pagalvok... Kodėl mes savo gyvenimą bandome įstatyti į rėmus? Keturi kampai, keturios sienos. Tam tikra apranga, bendravimo stilius, etiketas. Mūsų Žemė – apvali. Bet mes nesame uždaryti joje, mes stovime ant jos pakraštėlių ir aplink mus  - milžiniška, begalinė erdvė. Mes galime plėstis! Galime atrasti tai, ko niekada nebuvome atradę... Bet mes elgiamės taip, lyg būtume uždaryti. Susivaržę, pikti ar irzlūs, keistų pažiūrų, dar keistesnių dėsnių. Mes sakome: „Aš laisvas! “, bet žinome, kad esame laisvi labai siaura prasme. Koks skirtumas, ar mūsų kūnas laisvas, jei siela jaučia sienas aplink save? Visi esame skirtingi individai, bet nenustembame ir nesiginčijame išgirdę apibūdinimus, tokius kaip „meilė yra jausmas, kai pilve skraido drugeliai, kai esi kažkuo daugiau, nei esi“ arba „svajoti reiškia matyti savo norą, kaip išsipildymą, nors svajonės yra gražios tik tol, kol jos svajonės“. – Migelis atsiduso ir užsidengė rankom veidą. -Tokios ir panašios frazės tampa mūsų gyvenimo varikliu, o aplinka veikia stipriau, negu turėtų. Apskritai, aplinka mūsų veikti neturėtų. Bent jau neigiamai ar suvaržančiai. Daug klausimų, dar daugiau atsakymų. O klausimas „Kodėl? “, šiuo atveju, ir liks tik klausimu. Monotonija aplink... Mes nedarome to, ką norime daryti. Nešokinėjam balose, nes mums „per daug metų“, neišsiterliojam uogiene, nes taip daro tik vaikai, neverkiam gavus blogą pažymį, nes mes „tvirti it uola“. Nagi, pasakysi, ką tu čia paistai. Aš esu „keistas“ arba „kitoks“, neeilinis... Meniškos sielos žmogus. Na ir? Menas taip pat ateina į madą. –Vis labiau karščiavosi jis. -Ir dabar jau yra prestižo reikalas būti kažkuo išskirtinu. Ir tai vis tiek susilieja į vieną visumą ar monotoniją. Toks jau tas pasaulis. Suknistas, pabrėžiu.
-Oho. Filosofas, drįsčiau teigti, iš tavęs būtų neblogas.
-Kokia dar filosofija, reikia tik pastebėti visa ko suknistumą.
-Tai tiesa.
-Taigi, tiesa... Kurios irgi dabar jau nebėra.
Balandis nuskrido.
-Bet neverta čia aimanuot, kaip pensininkui. Tas negerai, anas... Migeli, visada buvo ir bus bandos jausmas, visada buvo ir bus krūva nesąmonių! Nesigilink ir neskaudės galvos, - mirktelėjo jam Natalija ir koketiškai nusimetė nuo veido sruogą plaukų.
-Ak taip, pensininkui... Aš ne toks, bet elgiuosi taip, - ėmė juoktis jis.
-Kurgi ne.
Migelis pamatė už Natalijos, į juos einantį žavų vaikinuką.
-Į ką taip žiūri?
Šis uždengė Natalijai akis.
-Spėk, kas.
-Pijus, juk atpažįstu iš balso.
Migelis pradėjo nervintis ir įdėmiai stebėjo Pijų.
-Labas, mieloji, - pamatęs nepažįstamojo žvilgsnį, lenkėsi pabučiuoti Nataliją Pijus.
Ji nusuko veidą.
-Ko nori?
-Visų pirma, paklausti... Kas šitas asilas?
-Asilas? – Galantišką pradėjo vaidinti Migelis. –Aš anaiptol nepanašus į asilą. Esu žmogus. Migelis, malonu susipažinti, - tarė jis ir ištiesė ranką.
-Cirkas, blin. Trauk šalin tą ranką!
Migelis išsišiepė.
-Oho, kultūringas, Pijau, - pasišaipė Natalija.
-Nesikišk. Ką tu čia su juo darai?
-Nematai? Sėdim. Kalbam. Jis mano geras draugas. Filosofas, - linksmai tarė ji ir paglostė Migeliui galvą.
-Filosofas! Tu nori, kad aš šitam filosofui išmalčiau snukį?
-Nesikarščiuok... Juk mes tik..
-Kokią tu turi teisę lįst prie Natali? Ji mano mergina!
Migelis iki šios frazės buvo išsišiepęs. Dabar staiga apsiniaukė it dangus prieš audrą ir nusuko žvilgsnį. Natalija, pasijautusi nepatogiai, išrėžė:
-Mes nedraugaujam. Ir nekvailiok, Pijau. Esi durnas, kaip bato aulas. Eik šalin.
-Eisiu tik su tavimi.
-Čia kažkoks nesusipratimas, viso geriausio, -liūdnai tarė Migelis ir jau atsistojo eit, bet į jį veriančiu žvilgsniu pažvelgė Natalija.
-Žinau, - dar išlemeno jis ir nuėjo.
Natalija suprato – viskas gerai.
-Nenori man pasiaiškint?
-Noriu, Pijau. Esi durnas! Toks durnas, kokių reta... Neišauklėtas, nemandagus, nekultūringas, akiplėša, savanaudis, nekomunikabilus...
-Užsičiaupk.
-Ką?
-Užsičiaupk. Mano karjerai galas...
-Kodėl?
-Ieva pasistengė. Žiurkė... Žiurkių žiurkė....
-Ką ji padarė? Aš nesuprantu... Kaip tai galas?
-Ji kažkokiu būdu išleido į viešumą visas mano bjaurystes. Na, žinai, - pasikasė pakaušį jis, - vakarėliai, muštynės, merginos, melai, gerbėjos... Viskas!
-Hm, norėčiau paskaityt...
-Nejuokinga!
-Tai ką aš dabar turiu daryti? – Nesuprato Natalija.
-Nieko... Tau atviras kelias pas mane, jei anksčiau bijojai žiniasklaidos dėmesio... – Tarė jis ir pradėjo grubiai bučiuoti Nataliją.
-Pasitrauk!
-Aš nesuprantu, kaip tu gali man atsispirti?
-Tu šlykštus.
-Ką? Kodėl? Į save pasižiūrėk!
Natalija gailėjosi, kad šią akimirką čia nėra Migelio. Jis niekada taip nepasielgtų. Jis jos neišduotų, nebaugintų ir nesielgtų šiurkščiai...
-Aš nesuprantu, ko tu lendi? Aš juk aiškiai pasakiau, kad man nepatinki... Tad nesikabinėk.
-Aš juk žinau, kad patinku! Susitinkam rytoj vakare.
-Ne.
-Prašau. Aš tau parašysiu. Pagalvok apie tai.
Šį kartą Pijus atrodė rimtas, kaip niekada. Jis pabučiavo Nataliją ir nuėjo. Ši liko sėdėti ant suoliuko ir mąstyti...


Iš Natalijos dienoraščio:

Migelis, Pijus, Pijus, Migelis, tėvas, Urtė, Ilona, mama. Tas pats per tą patį.
Šiandien Migelis man pasakojo daug apie gyvenimą. Jis tikrai įdomus žmogus. Tokius aš dievinu! Kaip džiaugiuosi, kad turiu jį... Kaip  draugą, aišku. Bet viską sugadino Pijus. Jis atėjo prie mūsų ir įvyko didelis nesusipratimas. Ačiū dievui, Migelis mane suprato (aš jam paskambinau). Gerai baigėsi... O Pijaus aš nekenčiu! Bukagalvis. Tikras akiplėša. Kviečia mane rytoj susitikt... Neisiu nė už ką.
Mama ištisas dienas verkia. Kai grįžau namo, apkabino mane ir pradėjo garsiai bliauti. Pamišimas. Ji jaučiasi kalta dėl visko. Dievaž, mano gyvenimas – suknistas, intrigų pilnas meksikiečių serialas!
Norėjau, kad tėvą pasodintų į kalėjimą. Bet neišdegs. Kažkokios aplinkybės... Jis guli ir nieko neveikia. Nereikia nei alkoholio, nei šypsenos. Džiugu bent tiek, kad lūžo koja.
Kaip man gaila Urtės! Šiandien tėvui nunešiau atsigerti arbatos (mama liepė). Sakau:
-Kaip jautiesi?
-Geriau, negu Ilona.
Tada aš pasiutau. Ši jo frazė buvo apgailėtinai be gailesčio! (Gerai suvariau).
-Kaip tu taip gali?
-Ką?
-Žmogžudys.
Aš trenkiau arbatą ir išėjau iš kambario. Daugiau niekada su juo nekalbėsiu. Kaip visa tai kvailai atrodo! Mama verkia, o jis taip kalba... Mane, jo vietoje, būtų jau seniai užgraužus sąžinė. Taip negalima. Šlykštu.
Urtės piešinį pasikabinau ant sienos. Pamilau tą mergaitę iškart... Šiandien bene du kartus verkiau. Tragedija aptemdė mūsų namus.


                                                    Melagis


Išaušo. Matėsi, kad diena bus niūri, šalta ir nuobodi. Žinoma, kaip kam. Natalija išėjo iš savo kambario. Kaipmat užuodė ašarų aromatą. Taip, mama vėl verkia virtuvėje...
-Labas rytas, mama. Kada tu baigsi?
-Ji žuvo...
-Mama, aš tai jau seniai žinau. Liaukis pagaliau, kol neišprotėjai ir neišvarei manęs iš proto. Visiems sunku. Taip buvo lemta...
-Bet ji mirė...
-Taip, mama, mirė, - tarė Natalija ir apkabino mamą per pečius.
-Vargšė Urtė.
Ji išėjo. Tegu verkia, ką galima padaryti?
Natalija žingsniavo ta pačia gatve, kaip visada. Tikėjosi susitikti Migelį. Ir susitiko.
-Labas rytas.
-Labas... Klausyk, tikiuosi, kad tu tikrai neužpykai dėl vakar...
-Ne, juk jau sakiau.
-Pažvelk man į akis.
Natalija pamatė besišypsančias akis. Gražu.
-Ačiū.
-Jis prie tavęs kabinėjasi?
-Ne... Na, truputį. Bet  daugiau nesikabinės.
-Tikiuosi. Kažkoks pasikėlęs... Arogantiškas.
-Ėgi „žvaigždė“, - pradėjo kvatotis Natalija.
-Hm, nukritus ir užgesus...
-Būtent.
-Kur einam?
-Nežinau, o kur tu nori?
-Man tas pats. Svarbu vaikščiot, - tarė Migelis ir nuskynė pienę. –Čia tau.
-O, ačiū...
-Natalija, ar galiu tave pabučiuoti? Į skruostą...
-Gali.
Migelis pabučiavo ją.
-Kokios šiltos lūpos!
-Hm, - nežinojo ką atsakyti jis.
Migelis buvo nuraudęs.
-Ko čia į braškes įšokai?
-Nesišaipyk...
Jie abu nuoširdžiai nusijuokė.
-Žiūrėk, prie mūsų vėl kažkas ateina... Nulis ramybės! – Nusijuokė ji.
Migelis pasimetė.
-Pažįsti ją?
-Em...
-Labas, Jokūbai!
-Jokūbai? – Nesuprato Natalija.
-Labas...
-Čia tavo nauja draugė? Nesupažindinsi?
Mergaitei buvo kokie aštuoni metukai.
-A...
-Jokūbas? Kodėl tave pavadino Jokūbu?
-Nes jo toks vardas! Ką, nežinojai?
-Jis man prisistatė kiek kitaip, - piktai kalbėjo Natalija.
-Na, atsiprašau, Jokūbai, jeigu kažką sugadinau. Matau, nenori kalbėt. Iki.
Mergaitė pasišalino. Natalija stovėjo su atvipusiu žandikauliu ir žiūrėjo pati nežinodama į ką – sutrikusį vaikinuką.
-Tavo vardas Jokūbas? Ne Migelis?
-Taip, aš esu Jokūbas...
-Tai kodėl taip neprisistatei iškart?
-Na... Aš tau melavau. Aš neturiu turtingo dėdės... Ir aš nesu iš kažkur toli. Aš gyvenu čia pat – vaikų namuose.
-Ir tu man melavai?!
-Atsiprašau, aš galiu viską paaiškint... Tikrai!
-Man nereikia! Melagis! Bjaurybė...
-Aš tik dėl to, kad nesigailėtum manęs...
-Kas gali tavęs gailėtis?!
Natalija apsiverkė.
-Aš galvojau, kad tu mano draugas. O pasirodo, tu tik melagis. Viso geriausio!
Natalija nubėgo.
Jokūbas/Migelis stovėjo liūdnas ir nusivylęs... Jis nespėjo jai paaiškint. Tiesa iškilo aikštėn.

Iš Natalijos dienoraščio:

Tik ką parbėgau namo. Mama paklausė, ko verkiu, o aš jai neatsakiau. Tegu žinosi... Nekenčiu savęs. Aš tokia naivi ir kvaila! Kaip aš galėjau tikėti Migeliu..? Pasirodo, jo vardas visai ne toks. Jis man viską melavo! Dar kažką burbėjo apie vaikų namus, bet aš juo netikiu. Daugiau nenoriu jo matyti niekada gyvenime! Ir jau žinau, ką dabar pat padarysiu. Man nereikia tokių draugų. Aš šį vakarą praleisiu labai smagiai. Ir daugiau neverksiu dėl melagių.


Iškart po to, kai parašė į savo dienoraštį, Natalija griebė mobilųjį ir paskambino Pijui.
-Alio?
-Sveikas, čia aš, kaip atpažįsti. Susitiksim?
-Oho, tu nori?
-Žinoma, kad noriu. Man patinka leisti laiką su tavimi.
-Geros naujienos! Tai einam gal pas mane į namus šiandien? Pažiūrėsim kokį filmą. Nieko namuose nėra...
Natalija suabejojo. Bet jos ambicingas charakteris, principai ir užsidegimas atkeršyti nežinia kam nugalėjo.
-Gerai.
-Septintą tinka?
-Tinka.
-Tave paimt su mašina?
-Ne, aš pati ateisiu... Tik atsiųsk man žinute adresą.
-Na, kaip nori. Netoli tavęs juk. Atsiųsiu.
-Iki.
-Sudie.

Natalija visą dieną tąsėsi iš kampo į kampą, nerasdama sau vietos. Apokaliptinės nuotaikos ir įkyriai šviečianti saulė gimdė jos viduje kažkokį pykčio demoniuką, kuris pyksta ant visų, dėl visko ir visaip. Savo mažam kambarėly ji galvojo apie Urtę, savo tėvą, galvojo, ką galėtų padaryti gerumo vardan. Deja. Nepavyko nieko. Matyt, baigiasi drąsiųjų keliai, baigiasi maištai. Ji tiesiog nori plaukti pasroviui.
Dar šeštą valandą Natalija nuėjo į dušą, gretai apsirengė ir jau ruošėsi skubėti pas Pijų, kai pamąstė, kad reiktų pranešt mamai.
-Mamyt, aš lekiu. Nežinau, kada grįšiu. Tu nieko prieš?
-Oho, kokia tu graži, - šyptelėjo mama (to ji nedarė po Ilonos žūties). –Žinoma, keliauk. Sėkmės.
-Ačiū, mama, - tarė mergaitė ir pabučiavo mamą į skruostą.
Išėjusi į kiemą ji užuodė gaivą. Kaip visada, tai jai padėjo pasijusti geriau. Natalija gėrė į save medžių šlamesį ir vasarišką šilumą. Po keliolikos minučių, ji jau stovėjo prie Pijaus namų durų. Tada neberūpėjo gamtos grožis. Mergaitė pasijautė nesaugiai, nesuprato pati savo žingsnio. Bet... yra kaip yra. Ar buvo verta, tuoj įsitikins.
Ji paspaudė durų skambutį. Išgirdo žingsnius. Tuo metu pažvelgė į patį namą: švelni kreminė spalva, senovinio stiliaus langai (pro juos matėsi šiuolaikiškas vidus), daug gėlių, prašmatnūs suoliukai... Durys atsivėrė.
-Labas, - šiltai pabučiavo Pijus.
-Sveikas.
-Na, užeik, nesidrovėk.
Namo vidus buvo tikrai gražus ir tvarkingas. Svetainė atpažįstama iš žurnaluose buvusių straipsnių apie Pijų. Juk čia ir imdavo iš jo interviu, čia ir fotografuodavo (bent jau kartais).
-Gražu čia pas tave...
-O kaipgi, mama labai stengiasi. Jai svarbu, ką pagalvos atėję svečiai ir taip toliau. Bet tai, mano manymu, bobų reikalas.
Pijus nuvedė savo draugę į nuosavą kambarį.
-Štai, čia mano kambarys. Jauskis kaip namuose.
Natalija buvo nustebinta. Pijus tikrai pasistengė... Visur pilna žvakių, mielų smulkmenėlių, kurių (ji galėjo lažintis) čia anksčiau tikrai nebuvo.
-Vau...
-Tai tik dėl tavęs.
Pijus atidarė šampano butelį ir savo kūnu prisiglaudė prie jos.
-Žinai, man nepatinka tokia romantika, - abejingai tarė ji.
-Kodėl gi?
-Kaip iš kokių filmų. Užgesink tas žvakes ir uždek normalią lempą. Na, tikrai, ne kaip jaučiuosi. Aš nemėgstu tokių dalykų. Pasenę ir banalu.
-Kaip nori, - kiek nusiminė jis ir įvykdė Natalijos prašymą.
-Tai kokį filmą žiūrėsim? – Mažino įtampą ji.
-Rinkis.
Natalija pradėjo žiūrinėti filmus. Išsirinko pirmą pasitaikiusią komediją:
-Ši.
-O. Na, gerai... Panelės noras man – įsakymas, - kalbėjo jis, išiminėdamas diską iš pakuotės.
Kiek laiko jie žiūrėjo filmą. Jis pasirodė nuobodus ir nuvalkiotas. Tačiau Natalija neišdrįso nieko pasakyti.
Pijų buvo apėmusi apatija, jis žiūrėjo į ekraną, net negalvodamas apie tai, kokius vaizdus regi. Jis jautė, kad jo draugužė jaučiasi nemaloniai ir yra susivaržiusi.
Natalija iš tiesų vengė jo žvilgsnio, prisilietimo. Bijojo visko, kas gali sekti po to, nežinojo, kaip derėtų elgtis. Gal tiesiog pakilti ir pasakyt „man reikia namo“? Ji taip lengvai negalėjo. Kažkas laikė Nataliją šalia Pijaus, bet kartu ir vertė baimintis.
-Tau čia įdomu? – Pagaliau paklausė jis.
Tyla.
-M?
-Na, nelabai. Bet galim pabaigt žiūrėt...
-Nereikia.
Pijus išjungė filmą ir atsisuko į ją. Natalija žinojo, dabar jis pradės lįsti prie jos, kabinėtis, per prievartą bučiuot, o ji turės muistytis, kaip bejėgė į nelaisvę patekusi paukštytė.
Bet buvo kitaip. Jis tik švelniai palietė Natalijos veidą ir pabučiavo į skruostą.
-Viskas baigta, Natali...
-Kas baigta?
-Mano karjera. Viskas baigta...
-Kodėl taip sakai? Nejaugi nebėra vilčių?
-Tikrai ne. Jau vien einu gatve ir paauglės šaiposi. Viskas nebe taip.
-Pijau, nesikrimsk. Viskam kažkada turi ateiti galas... Taip jau yra... Nieko amžino. Aš tavo vietoje džiaugčiausi. Dabar gali rimtai galvoti apie mokslus, paskirti savo laisvą laiką savęs paties atradimui... Nes tai nėra lengva, o ypač tokiame amžiuje.
-Keistai kalbi...
-Kalbu taip, kaip man atrodo. Tavo karjera nebuvo rimta. Tai tik žaidimai, pokštai, linksmybės, dėmesys. Žinoma, malonu būti dėmesio centre? To daug kas norėtų, todėl daug kas tau ir pavydėjo. Bet neverta nervintis, kad viskas baigėsi. Tu turi puikią progą pradėto viską iš naujo! Pradėti galų gale kitą karjerą... Rimtą, „pilną“... Patikėk, tau dar viskas priešaky. Ir šiaip jau turėtumei džiaugtis... Džiaugtis vien tuo, kad jau tiek daug pasiekei! Kad ir nelabai sąžiningu būdu... Tikrai, nesisielok per daug. Viso to pabaiga reiškia kažko naujo pradžią. – Natalija apkabino Pijų ir draugiškai nusišypsojo. Jos akutės sužybsėjo ir Pijus pasijautė labai gerai, nes šalia buvo ji ir palaikė.
-Tu labai geras žmogus, Natalija. Ir žinai, mane labai pakeitė ne tik karjeros pabaiga... Mane labai pakeitei tu.
-Aš?
-Taip.
Natalija sutriko. Negi ji tokia svarbi?
-Man anksčiau nerūpėjo nei mokslai, nei rimti draugai ar naujos pažintys. Na, pažintys rūpėjo... Bet ne tokios. Aš Ievos nemylėjau. Nemylėjau ir kitų savo merginų... Kristinos, Justės, Alinos... Aš mylėjau vieną kartą gyvenime!
-Ką?
-Jos vardas buvo Gintarė.
-Gintarė? Kas ji tokia?
-Na, aš su ja susipažinau, kai man buvo trylika metų. Kai man sukako penkiolika – mes jau išsiskyrėm. Ji buvo per protinga man. Gyvena toli nuo šios vietos. Bet mes dažnai matydavomės. Aš ją tikrai mylėjau. Deja...
-Pats kaltas.
-Žinoma, kad pats! Ji stengėsi išsaugot mūsų draugystę... Nors buvom dar vaikai. Bet tai buvo rimta ir gražu, supranti?
-Suprantu.
-Bet dabar aš vėl kitoks. Aš nebesu tas vėjavaikis, kuriam patinka visos, svarbu, kad rodytų dėmesį. Po to, kai išsiskyriau su ta kale, aš kitoks. Tu mane pakeitei, Natalija. Aš manau, kad pamilau tave.
Jo akys spindėjo kažkokia nepaaiškinama šiluma. Natalija pasijuto beprotiškai gerai, būdama čia ir dabar. Ir ji jautėsi reikalinga jam.
-Bet kaip...
-Nesupranti kaip taip greitai ir kokiu būdu? Aš irgi nesuprantu, Natali. Bet ir nereikia.
-Taip. Nesvarbu.
-Ačiū tau.
-Už ką?
-Už tai, kad esi, - tarė Pijus ir pabučiavo ją.
-Man reikia namo.
-Palydėt?
-Ne. Pailsėk, matau, kad pavargęs.
-Bet jei kažkas nutiks? Aš tave palydėsiu.
-Na, kaip nori.
Po penkiolikos minučių Natalija jau buvo namuose. Čia buvo tylu ir ramu – ji džiaugėsi tuo. Natalija nenorėjo eiti miegot. Todėl išėjo į kiemą ir atsigulė ant drėgnos, vėsios žolės. Ji įsistebeilijo į dangų. Išgirdo kažkokį paslaptingą garsą, sklindantį iš žemės. Tai buvo lyg lengvas „tuk, tuk, tuk“.
-Pragaras ir neramios širdys, neranda sau vietos... – Pašnibždom tarė ji.
Natalija jautėsi pakylėta ne tik Pijaus žodžių. Ji pagaliau laiminga. Tik vienintelis dalykas temdė jos sąmonę – Ilonos mirtis. Bet tai jau praeitis ir nieko pakeisti nebegalima.
Kaip bebūtų keista, ji visai nebesuko galvos dėl Migelio, ar koks ten jis. Draugas buvo, pasirodo – nebėra. Koks skirtumas? Jis nenusipelnė nei jos ašarų, nei minčių. Taigi.

Iš Natalijos dienoraščio:

Kada gi sutems ir kada mes paskęsim
Tamsos vandenyne po upės tyros,
Kada mes palūšim, kada mes iškrisim
Dėl vieno ar kito pavojaus žmogaus?
Kada gi ištrinsit vaivorykštę žavią
Ir žolę, ir žemę... iš atminties?
Tegu taip nebūna, lai šviečia vien meilė
Ir lyja ryškiausi naivumo lašai.


                                          Paskalos


Jurga sėdėjo kambaryje su Ieva ir Monika, valgė ledus ir plepėjo apie šį bei tą. Į kambarį įbėgo Simona:
-Mergos, mirsit!
Ji buvo uždususi, susivėlusi, bet labai patenkinta, galėdama pranešti kai ką, kas liečia jas visas. Vienaip ar kitaip.
-Kas yra? – Nesuprato Ieva. –Gal nėščia tu?
-Jo, laukiasi trynukų, - paporino Monika ir visos nusijuokė.
-Ne, panos, ne tai... Tavo draugužė Natalija... – Vis dar duso Sima, stebėdama Jurgą.
-Jau nebe.
-Na, buvus draugužė! Ji... Ji draugauja su Pijumi!
Ieva prisipildė pagiežos ir įtūžio, Jurga žaliavo iš pavydo, o Monika tiesiog priėmė tai, kaip įprastą dalyką ir toliau sau skaniai čiaumojo ledus.
-Ot tai bestija...
-Bet čia tai geras, - vis dar negalėjo patikėti Jurga.
-Taigi.
-Iš kur ištraukei? Aš ją pakasiu!
Monika sunerimo:
-Tu seniai su juo išsiskyrus. Nepulk nekaltų.
-Iš kur sužinojau? – Monikos žodžius ignoravo Simona. –Matė. Mano sesės klasiokė. Sakė vakar vėlai vakare ėjo kartu už rankų susikabinę link jos namų. Aš nesu tuo tikra, kad draugauja, bet taip daug kas jau kalba.
-Negi aš jį dar mažai pamokiau! Avigalvis... Susidėjo su ta laukine...
-O jai nuskilo, - jau abejingiau išlemeno Jurga.
-Nuskilo? Panos, juk jo karjerai galas. Totalus!
-Taip, ir tą galą padariau aš. Padarysiu galą ir šiai draugystei. Pamatysit.
-Ieva, nepradėk, - pyko jos draugė Simona. –Tu tik kalbi daug, o darai mažai. Tegu būna su kuo nori, juk tau nuo to nei šilta, nei šalta. Neįsivaizduok, kad Pijus tau priklausys amžinai.
-Tylėk! Tai man yra didžiausias pažeminimas ir įskaudinimas... Vos išsiskyrėm – iškart puolė į glėbį tai, prasčiokei!
-Tu galėtum būti puiki aktorė meksikiečių serialuose, - šaipėsi Monika. –Kokia nors Rozalinda.
-Ak, tai jūs visos prieš mane? Jūs už tuos du?
-Man tas pats, - atkirto Monika.
-O man ne! – Pyko Jurga. –Ji per daug jau pasikėlė. Natali, mat... Su Pijum draugaut įsigeidė! Juk jis ne jos nosiai...
-Būtent.
-Įskaudins ir paliks, ko čia sukat galvas, - realiausią variantą pasakė Simona.
Mergaitės susimąstė. Kažkokia „valkata“, girtuoklio dukra, suviliojo Pijų? Joms visoms buvo akivaizdu, kad čia nieko keisto, nes Natalija buvo tikrai kerinti, ir joms pačioms iki laukinukės buvo dar toli gražu. Bet vidiniai jausmai, prieštaravimai, neleido nusileisti. O ypač Ievai. Ji dar ilgai persekios Pijų. Kitaip ir būti negali.
O štai Jurga buvo tarsi dvėstanti kanarėlė uždaryta su sveikomis, aukštesnio lygio kanarėlėmis. Ir ji visaip bandė įsijausti į pirmarūšės vaidmenį. Deja, vos tik apsidžiaugė susiradusi naujų draugių, vaikinų, įgijusi reikšmę „visuomenėje“, štai tau – jos buvusi draugė (neišauklėta ir nemadinga) susibičiuliavo su visų jų svajone! Na, bent jau jos tai tikrai.
-Aš dar girdėjau, kad Pijus ruošiasi pasipiršti jai. Ir netgi džiaugiasi dėl to, kad baigė dainininko karjerą. Dabar galės visą laiką paskirti savo brangiajai... – Dar melavo Simona.
-Eik jau!
-Aš tai manau, kad ji jam žymiai per prasta. Kaip ir tikėjomės, jie susidraugavo. Tai buvo akivaizdu dar per tą vakarėlį.
-Tai buvo akivaizdu ir anksčiau! – Sucypė Ieva.
-Bet kažin ar ilgai jie tvers kartu, - užbaigė Monika, kurią įžūliai pertraukė. –Galgi ne tik ji jam per prasta? Kažkuriuo kampu žiūrint... Pijus Natalijai irgi per prastas.
Jurga vos nepaspringo.
-Ką?
-Tą, aną ir šitą. Aš rimtai taip manau. Ji, kiek žinau, labai protinga ir turinti didelių užmojų dėl savo ateities. O Pijus kitoks... Jis eina „į kairę“ ir tikisi geriausio. Kol kas jam sekėsi.
-Nė velnio jam nesisekė, jeigu mano duota informacija žurnalistams taip sužlugdė jį!
-Ieva, bet ten prirašyta žiaurių dalykų. Visos detalės ir niuansai... Kai skaičiau tą straipsnį, galvojau, koks Pijus vargšas ir kokia tu kerštinga turi būti, jei gali TOKIUS dalykus skelbt! – Į diskusiją įsitraukė Jurga.
-Atsiprašau..? Kokius dalykus?
-Lyg nežinotum apie ką aš... Juk visos skaitėm.
-Ne, tikrai nesuprantu, kas ten tokio?
-Ieva, negi tu tokia kvaila? – Jau neiškentė Simona. –Ten tokie dalykai.. Fu! Smulkios detalės, koks jis, kai bučiuojatės, kaip kartais nesivalo batų, ką išdarinėja per vakarėlius ir ką kuždėjo tau į ausį!
-Tai ką?
-Tai tą, kad tai nenormalu. Visa šalis sužinojo apie jį tiek, kiek net jo motina vargu ar žino. Ir, beje, manau, kad dalis viso to – šmeižtas.
-Kas, pavyzdžiui?
-Kad jis per vieną naktį spėjo pabuvoti su dešimt merginų!
-Ir ne šiaip pabuvoti, - patikslino Monika.
-Taigi. Čia gal ir persistengiau. Bet tai beveik nieko nekeičia...

Natalija tuo metu tvarkėsi savo kambarį. Mama buvo išėjusi apsipirkti, o tėvas, kaip visada, gulėjo savo lovoje. Koja gijo labai lėtai.
-Natalija!
Ji neatsiliepė. Pasiryžo su juo nekalbėti ir jo daugiau nebematyti.
-Natalija!
Tyla.
-Ateik čia, Natalija, man reikia pagalbos!
Ji sunkiai galėjo nekreipti į tai dėmesio. Bet stengėsi apsimesti, kad negirdi. Riksmai iš kito kambario nesiliovė:
-Dukra, maldauju! Atnešk vandens, aš užtrokšiu! Natalija...
Ji pripylė stiklinę vandens ir nuėjo į tėvo kambarį.
-Imk.
-Kodėl taip ilgai turėjau laukt? Ką tu sau manai, po velnių! Kad gali manęs nepaisyt?
-Ačiū pasakytum...
-Tu mažvaike! Už ką tau ačiū...
-Žinai ką? Daugiau manęs nesikviesk! Aš tau nepadėsiu ir nieko neatnešiu... – Natalija prisiartino labai arti tėvo, jų nosys vos nesusilietė. Ji žiūrėjo į savo tėvą piktomis akimis. –Gali ir padvėst dėl manęs.
Šis staigiai pagriebė ją už megztuko ir pradėjo vos ne smaugti:
-Kvailė! Nesuaugėlė tu! Kas pinigus uždirba? Aš! Tai ir nesišakok!
Natalijai skaudėjo. Ne tiek širdį, kiek visą kūną, kurį tėvas dabar stipriai purtė savo šimtą kartų degtinės stikliuką kėlusia ranka.
-Nedrįsk daugiau prieš mane šakotis! Oi, mergužėle, nežinai, kas tau gali būt!.. – Jis paleido ją.
Natalija išėjo iš kambario sukrėsta ir apsiverkusi. Ji nedrįso daugiau nieko sakyti. Jai šis pasaulis pasidarė kupinas blogio.
Mergaitė išėjo iš namų. Susikrimtusi žingsniavo ta pačia, kaip ir visada, gatve. Nuėjo į parką. Ten buvo pilna žmonių, vėlgi mėsmalė, vėlgi įvairovė. Iš tolo ji pamatė Migelį. Šis artinosi prie jos.
-To man ir betrūko, - verkšleno Natalija.
Jokūbas (Natalijai vis dar Migelis), stovėjo prieš ją ir mąstė, kodėl gi ji taip sunerimusi, kodėl ji verkia?
-Labas, Natalija...
-Atstok! – Sušuko ji, bet jos balsas nuskambėjo velniškai tyliai – Natalija buvo palenkusi galvą.
-Aš tau norėjau viską paaiškint. Taip, aš Jokūbas, bet tai tikrai... Na, aš tikrai turiu pasiteisinimą.
-Man neįdomu.
-Bent pažvelk į mane dar kartą...
-Dink iš čia! – Ji pakėlė galvą į Jokūbą ir žvelgė pilnomis įniršio akimis.
-Prašau... Leisk man paaiškint.
-Dink, dink, dink...
-Kas nutiko? Kažkas negerai? Gal galiu kuo padėti?
Natalija atsistojo ir pradėjo neramiai trypčioti. Ji atsisuko į savo buvusį draugą, nuramino save ir tyliai, aiškiai, lėtai pradėjo kalbėti:
-Man neįdomu, kas tu toks ir ko tau čia iš manęs reikia. Aš daugiau nenoriu tavęs nei matyt, nei girdėt. Atstok ir nesiartink.
Natalija nuėjo tiesiai namo, net nepažiūrėjusi, kaip atrodo jis, kokia jo reakcija.
Jokūbas nesiruošė nusileisti. Jis paaiškins jai. Kada nors.

                                        Gyvenimas eina


-Paskutinis teismas... Kada jis bus? – Paklausė Urtė, kraipydama galvelę.
-Jis bus tada, kai nieko nebebus.
-Kaip suprasti?
-Urte, užaugsi – suprasi.
Natalija tingėjo jai kažką aiškinti. Juoba, kad mergaitė vėl kaipmat pradėdavo klausinėti, kur dingus jos mama, ką ji ten veikia, ar grįš...
-Žinai, o man pas tetą visai gerai gyvent.
-Rimtai? – Nuoširdžiai nudžiugo Natalija.
-Aha. Svarbiausia, kad turiu, kam dovanoti savo piešinius.
-Svarbiausia...
Jos vaikštinėjo centrine gatve. Saulė kepino beprotiškai stipriai ir tai neteikė malonumo.
-Aš noriu mėsainio.
-Tai eime.
Urtė ir Natalija sėdėjo prie staliuko, šlamštė mėsainius ir kalbėjo apie spalvas.
-Man tai nepatinka raudona, - pilna burna išspaudė Urtė.
-Sukramtyk pirma, o tada kalbėk... Na, man irgi nepatinka erzinanti spalva.
-Ką reiškia erzinti?
-Na, supranti... Kai kažkas tiesiog nervina... Na, kaip čia tau paaiškinus...
Natalija pakėlė akis nuo maisto. Prie jų artinosi Jurga. Stilingai apsirengusi, gausiai pasidažiusi, išdidi.
-Sveikos! Čia neužimta? – Paklausė ji, kai jau atsisėdo.
-Užimta, - piktai ištarė Natalija ir toliau valgė.
-Kas tu?
-Aš Jurga, o tu?
-Urtė, - nusišypsojo mergytė.
-Klausyk, Natalija... Tu pyksti ant manęs? Jei taip, tai neverta. O jei galvoji, kad pykstu aš, tai klysti. Nes viskas gerai.
-Tikrai? – Pamatė savo buvusios draugės veidmainiavimą ir pasipiktino tuo Natalija. –Man taip neatrodo.
-Kodėl? Mes galim susitaikyt...
-Aš manau, kad tu ir be manęs linksmai leidi laiką. Ar ne taip?
-Taip! Vakar visos apsipirkinėjom! Nežinai, kokią gražią bliuzelę iš „Bershkos“ nusipirkau!.. Bet ne tame esmė. Būtų linksmiau, jei nesipykčiau su tavimi...
-Kokia tu tuščia.
-Ką?
Urtė klausėsi ištempusi ausytes.
-Klausyk, Natali... Neverta čia laidyti visokių replikų...
-Eik savais keliais. Mums... Nepakeliui.
-Ką? Kaip tai suprast?
-Jo, neblogai tau smegenis praplovė... Atskiedė.
-Kaip suprast? Kaip suprast šiuos žodžius?
-Kaip tik nori.
-Aš nesuprantu vis tiek... Tai atsakymas „ne“? Nesitaikom tipo?
-Hm.
Natalija neturėjo apie ką kalbėti su ta bukagalve.
-Bet mes juk buvom tokios geros draugės! Negi rimtai nesitaikysi? Nenori? Ar negali? Aš tai tikrai nepykstu!
-Tau gerai.
-O tu pyksti? Aš girdėjau, kad draugauji su Pijum... Tai tiesa?
Natalija suprato, ko iš jos norima. Naujienų apie Pijų... Apgailėtina.
-Papasakok, kaip jis bučiuojasi. Prašau...
-Tegu Ieva pasakoja.
-O kodėl tu negali? Ak, kaip tau pasisekė, Natali! Tu draugauji su Pijum... Juk jis nuostabus... Na, tu taip pat, aišku, ne iš blogųjų...
Natalija klausėsi melo tik viena ausimi. Urtė jau nebesiklausė. Pasidarė nejauku ir netgi nuobodu.
-Štai, kas yra erzinimas, Urte, - pagaliau paaiškino vyresnėlė.

Iš Natalijos dienoraščio:

Jurga – kalė. Kvaiša, tuščiagalvė, priklausoma nuo savo gaujos! Atėjo ir bandė taikytis... Aišku, tai buvo tik noras iškvosti visas smulkmenas apie Pijų. Kaip kvaila ir negarbinga iš jos pusės. Pasigėdytų...
Skambino Pijus. Ir žinot kas atsiliepė (nes aš buvau duše)? Ogi mama! Kai atėjau iš dušo, ji man sako:
-Tau skambino kažkoks Pijus. Sakė, kad perskambintum, svarbu.
Aš sutrikau.
-Mama, kaip tu galėjai?
-Atleisk. O jo balsas kažkur man girdėtas! – Nesiliovė ji.
Aš pasijaučiau kaip... Kaip neturinti nuosavo gyvenimo. Ir viskas per Pijų. Nes jis irgi neturi tokio! Na, bent jau neturėjo kol kas. Ak. Aš manau, kad jis man vis labiau patinka. Nuostabu. Jis tikrai pasikeitė. Ir kai pagalvoji, kad visa tai dėl manęs... Mirštu iš laimės!




-Sveikas, drauguži! – Pasisveikino vienas iš Pijaus draugų, prilėkęs prie jo kavinėje.
-O, labas! Kaip laikaisi? Kas naujo?
-Na, viskas po senovei... Tik pas tave permainos!
-Kokios? – Apsimetė, kad nesupranta Pijus.
-Na, skaičiau tą straipsnį... Užjaučiu tave, drauguži. Dabar apie tave vien blogai.
-A, ir tu jau...
-Na, suprantu, ten kai kur tikrai sutirštintos spalvos! Bet kas davė žurnalistams tokią informaciją?
-Ieva.
-Ieva?! Ievutė! Ot tai šelmė...
-Mes išsiskyrėm... – Apatiškai atsakinėjo į draugo emocijas Pijus.
-Dėl ko? Dėl to straipsnio?
-Tiesą sakant, nežinau dėl ko... Straipsnis pasirodė jau po to.
-Galiu atsigert?
-Žinoma, imk.
-Na, suprantu, kerštas... Visos jos tokios.
-Galbūt.
-O kas per kalbos pasklido, kad tu draugauji su kažkokia Natalija?
-Iš kur žinai?
-Pasakojo Ina. Sakė, kad jos ten kažkokia draugė matė... Na, žodžiu, atseit tu draugauji su „nevykėle, prasčioke, kažkokia Menų mokyklos slapta žvaigždute“.
-Ką? Kodėl ją apibūdino taip? – Pijus susikrimto.
-Na, nežinau. Koks jos vardas? Pamiršau...
-Natalija. Ji tikrai nepaprasta mergina... Pamatytum tu ją!
-Galimas dalykas...
-Bet tai nieko rimto. Mes nedraugaujam.
-Tai kaip..?
-Na, nesvarbu.
-Nenori – nepasakok. Tai viskas jau? Daugiau neišvysime tavęs ant scenos tikrai?
-Tikrai... Deja, bet viskam totalus galas. Ir nieko čia nebepakeisi.
-O gal?..
-Ne, ne.
Jie dar kiek laiko pasišnekučiavo ir išsiskyrė. Pijus paskambino Natalijai. Ši kuo nuoširdžiausiai nudžiugo:
-Labas, Pijau!
-Sveikutė.
-Kokiu reikalu?
-Šiaip norėjau paklausti, ką veiki...
-A, mes su Urte tik ką iš kino.
-Ką žiūrėjot?
-Animaciją. Prisijuokėm iki nukritimo!
-Oho. Mes šiandien susitiksime?
-O, būtinai, aš labai norėčiau...
-Aš dar labiau. Tai iki greito.
-Iki, bučiuoju!
Pijus stebėjosi tokiu entuziazmu ir gerom emocijom. Nejaugi jis pagaliau sužavėjo Nataliją? Atrodo, kad atsakymas buvo „taip“. Ji lėtais žingsneliais ėjo „galvos pametimo“ link... Ir grimzti į tai buvo vienas malonumas. Pijus jai, kuo toliau, tuo labiau atrodė tobulas. Ne tik išvaizda. Jo elgesys, mieli prisilietimai, draugiškas žvilgsnis ir rūpestis žavėjo Nataliją. Ir ji nebegalėjo to daugiau slėpti.
O Pijus, rodos, kaip tik, išmoko nuslėpti savo jausmus jai. Tik... ar dar buvo ką slėpti? Akivaizdu, kad jis jai neabejingas. Natalija ir Pijus traukė vienas kitą, tartum pliusas ir minusas. Tik kuris iš jų buvo teigiamas ženklas... Tai jau dabar buvo nebesvarbu.



                                              Nauji vėjai


Pietų metas. Natalija skubėjo į Menų mokyklą – jos mokytojas jau laukė. Ji uždususi įbėgo į kabinetą.
-Laba diena.
-Labas, mergyt.
Šalia mokytojo buvo įsitaisiusi direktorė – kaip visada graži, pasitempusi. Natalijai krito į akis jos rausvas kostiumėlis ir nauja šukuosena. Direktorė atrodė kaip niekada jauna ir gyvybinga.
-Natalija, mes turime pasikalbėti.
-Klausau.
-Pameni, aš tau minėjau apie talentus...
-Žinoma pamenu, - lakoniškai atsakė Natalija, su džiaugsmo kibirkštėle širdyje.
-Taigi, renginys nenumaldomai artėja... Mes dedame vis dar... Daug vilčių į tave. Norėčiau išvysti tave ne tik skambinančią. Būtent šį reikalą mes ir aptarinėjome su tavo mokytoju. Jis prieštarauja.
Natalija jau norėjo užsipulti mokytoją, bet per daug mylėjo jį.
-Kodėl, mokytojau?
Šis giliai atsiduso.
-Nenoriu... Aš to nenoriu.
-Matai? – Gyvai ištarė direktorė. –Trumpai ir aiškiai.
-Bet kodėl?
-Aš žinau, kaip pasibaigs šie dainavimai! Tu neturi tam talento!
-Bet jūs manęs negirdėjot dainuojančios...
-Tikiuosi, ir neišgirsiu! Šiuo klausimu esu kategoriškas.
-O pati, Natalija, ar norėtum padainuoti?
Ji sumišo. Matė piktą mokytojo miną ir paklaikusias akis.
-Noriu.
-Va, mokytojau, dabar belieka, kad ir jūs ją padrąsintumėte.
-Aš nežinau... Nenoriu to! Jai pradės rūpėti visokie scenos blizgalai, ir kiti atributai, kaip ir visoms dainininkėms. O čia... Tu apleisi pianiną, aš žinau. Ir tapsi eiline gerklę laidančia ilgakoje.
-Mokytojau! – Pyko Natalija. –Aš nebūčiau tokia banali! Anaiptol! O pianino neužmiršiu niekada.
-Mirsiu ir užmirši...
Direktorė nusistebėjo tuo, kad mergaitė su savo mokytoju kalba atvirai ir aiškiai. Kaip senelis su anūke. Ne be reikalo tiek laiko kartu dirba!
-Na, mokytojau, ką jau jūs čia kalbat? Negražu taip. Matot, mergaitė nori. O ir ketinimai tik geri. Taigi... Leiskite jai bent pabandyti...
Mokytojas pasikasė pakaušį.
-Aš juk matau iš jos akių, kad ši mergaitė į nieką neišmainysi savo mylimo instrumento!
-Tai tiesa!
-Bet tu vis rečiau ateini pagrot...
-Mokytojau, dabar vasara... Aš irgi poilsiauju.
-Tau poilsis turi būti tik pianinas!
-O, koks griežtumas... – Direktorė pasitaisė sijoną. –Aš einu. Manau, kad nėra čia ko ginčytis. Tau, Natalija, paskambinsim ir pranešim dėl visko. Būk pasiruošus. O jūs, mokytojau, nesikarščiuokit. Leiskim talentams skleistis.
Ji išėjo. Natalija pasijuto daug geriau po šių direktorės žodžių.
-Sėsk. Preliudą.
-Vėl?
-Grok.
Po pamokos Natalija patraukė tiesiai į namus. Ji, nors mokytojas tikrai nukankino, jautėsi labai gerai. Rožinių svajonių pakylėta, dabar ji save įsivaizdavo, kaip kokią nors džiazo atlikėją, o ne pianistę. Tai taip žavėjo! Eidama Natalija regėjo įvairius svajonių vaizdinius, todėl namus pasiekė labai greitai.
Kieme sėdėjo mama ir persodinėjo kaktusus.
-Labas, mama.
-Sveika, kaip sekėsi?
-Visai gerai. Ką čia darai?
-Kaip matai. Jau seniai reikėjo.
-Aaa... Aišku.
-Gal nueitum ir nuneštum tėčiui sriubos? Jau turi būt išvirę.
-Atleisk, mama, bet ne.
-Kodėl? – Sutriko motina ir Natalija jos veide pastebėjo kaltę.
-Nenoriu jo matyt. Tegu padvėsta.
-Ką?! Klausyk, šitaip kalbėti aš tau neleisiu.
-Tai kas.
-Nieko, nueis pats ir pavalgys. Šiandien jau pradėjo vaikščiot su ramentais.
-Jam gerai.
-Mums visiems gerai! Ir nebandyk ginčytis!
-Velniop.
Natalija nuskubėjo į savo kambarį. Mama sėdėjo ir liūdnai lingavo galva.
Įėjusi į savo kambarį, ji numetė savo tašę, pasiėmė knygą ir atsivertė puslapį, kuriame vakar baigė. Perskaitė kelis skyrius – neįdomu. Juk tai nerealus gyvenimas. Jai reikėjo naujų potyrių, gyvenimo greičio ir azarto. Ji įsijungė Gabriella Cilmi „Sweet About Me“. Muzika užvaldė Nataliją ir ji, pasiėmusi į delną šepetį, ėmė įsivaizduoti esanti ta pati Gabriella ir dainuoti visa gerkle. Ji sukiojosi ant kilimo, šokinėjo ant lovos ir plėšė:
-Blue,  blue, blue... Waves they crash as time goes by, so hard to catch...
Ji net nepastebėjo, kaip kažkas įrioglino į kambarį. Mergaitė atsimerkė ir pritildė muziką. Tėvas.
-Ko nori?
-Ar negali tyliau? – Piktai išrėžė jis. –Baisi čia dainininkė atsirado! Man poilsio reikia! O tu čia plyšauji visa gerkle...
-Gerai, einu iš čia, nes kaip visada trukdau!
Tėvas, įžengęs į kambarį, grąžino mergaitę į suknistą kasdienybę ir aiškią realybę – to niekada nebus.
Natalija bandė prasiveržti pro duris, bet tėvas ją pačiupo už rankos:
-Jei dar čia parėkausi, tai primušiu.
-Mušk! Kad ir užmušk! – Ji ištrūko ir pabėgo. Verkdama ir kūkčiodama.
-Kas nutiko? – Paklausė mama, nors beveik viską girdėjo.
Natalija neatsakė. Jai atsibodo skaudinti mamą. Bet ji dar parodys, ką gali... Ji dar uždainuos.
Mergaitė patraukė į autobusų stotį. Pati nežinojo, ko jai ten reikia, bet norėjo pasižvalgyti... Gal kur pavyks ištrūkti šį savaitgalį? Kartu su Pijumi... Kaip būtų gera nematyti ir negirdėti savo tėvo, Jurgos, mamos, kitų žmonių!
Natalija puikiai žinojo, kad stotyje galėjo susitikti daug pažįstamų. Bet tai jos netrikdė. Ji norėjo pamatyti Ievą. Juk pastaroji kiekviena dieną važinėja į kitą miestą. Turbūt todėl dažnai ir trainiojasi stotyje. Šokėja, mat...
Natalija atsisėdo ant pilko bordiūro. Išsitraukė telefoną ir parašė žinutę Pijui. Aplink ją zujo gausybė žmonių: su milžiniškomis kuprinėmis ar krepšiais, susivėlę, neišsimiegoję arba šiaip beklaidžiojantys. Netoli jos atsisėdo vienas berniukas. Kokių 7 – 8 metų. Natalija nusprendė jį pakalbinti:
-Gal nori kramtomos gumos?
-Aha, - nedrąsiai atsakė jis ir pažvelgė į Nataliją.
Berniukas buvo smulkus, stipriai įdegęs. Jo plaukai buvo tamsiai rudi, akys juodos, nosytė riesta, o eilė baltų dantukų retai kada pasirodydavo – jis buvo liūdnas.
-Koks tavo vardas?
-Nesakysiu, jūs vėl mane išvešit.
-Kur? Aš niekur tavęs nevešiu!
-Nesakysiu, - berniukas pasitraukė toliau nuo jos.
-Nagi, aš tikrai niekam nieko nesakysiu ir nieko blogo tau nepadarysiu...
-Tomas.
-Tomas? Žinai, aš pažįstu kelis Tomus.
-Jie tavo draugai?
-Na, nevisai.
Berniukas paprašė dar kramtomosios gumos ir įsikišo ją į murzinų kelnių kišenę.
-O koks tavo vardas?
-Natalija.
-A.
-Ką tu čia veiki vienas?
-Nesakysiu.
-Kodėl?
-Negaliu. Tu svetima, - jis pažvelgė į nepažįstamąją savo tamsiom it anglis akutėm ir sumirksėjo.
Natalija sumišo. Ji taip susidomėjo šiuo berniuku, kad net pamiršo savo norą sutikti Ievą. Kaip prakalbinti tą vargšelį?
-O jeigu aš tau nupirkčiau ką nors skanaus?
Berniukas pasikasė pakaušį.
-Man prieš kelias dienas kažkoks vyras nupirko šokoladą, kad aš jam papozuočiau. Kad jis galėtų mane nufotografuot.
-Aš tavęs nefotografuosiu. Aš noriu tik pakalbėt. Tai kaip?
-Gerai, nupirk man obuolinės kramtoškės ir „Super Viva“ ledų.
-Sutarta.
Natalija nupirko Tomui ko jis prašęs ir nusivedė prisėsti ant nuošalesnio suoliuko.
-Na, tai ką čia veiki vienui vienas?
-Aš ne vienas, vakare ateina ir pasiima mama.
-O kur ji dabar?
-Dirba. Kitam mieste, stoty. Valytoja gal.
-Rimtai? Valytoja? O kaip atrodo jos uniforma?
-Kas tai yra?
-Na, darbiniai drabužiai.
-Nežinau, ji būna su tokiom juodom pėdkelnėm ir trumpa bliuska. Dar sijonu džinsiniu, - išrėžė berniukas, greitai rydamas ledus.
-Viskas aišku, - sau ištarė Natalija.
-Bet jinai ne visada grįžta vakare. Kartais aš čia kur nors nakvoju.
-Nebūna baisu?
-Ne, turiu tokį draugą.
-Koks jo vardas?
-Nežinau. Jis kartais ateina į stotį. Renka butelius. Vieną kartą aš jam pririnkau butelių. Gal dešimt! Tik sakė ne visi geri. Bet žinai ką, jis man už tai atnešė limonado iš kiosko.
-Atnešė?
-Nu, pavogė. Jis taip dažnai daro, - nuoširdžiai dėstė Tomas.
-O tu žinai, kad vogt yra labai negražu?
-Ką aš žinau, net nemačiau, kai jis taip darė.
-O ką tu veiki per dienas?
-Ai, nieko, vaikštau čia visur, kartais susirandu draugų.
-O kas tau čia? – Paklausė Natalija, pirštu rodydama į randą virš berniuko akies.
-Kur?
-Na va, šitas randas.
-A! Šitas... Kažkada susimušiau su tokiu vienu bernu. Jis už mane daug vyresnis, tai prilupo, nes aš iš jo kai ką nušvilpiau.
-Ką?
-Dvi cigaretes.
-Rūkai?
-Ne, aš tik pabandžiau... Daugiau taip nedarau... – Nuleido galvą jis, pamatęs griežtą Natalijos žvilgsnį.
-O kiek tau metų?
-Aš net neatsimenu... Prieš kelis metus švenčiau gimtadienį pas tetą, tada man buvo šeši. Bet jau nelabai atsimenu. Dabar gal kokie devyni.
-Aišku... O kur tavo tėtė?
-Jį aš seniai mačiau. Paskutinį kartą jis man nupirko čebureką ir sakė, kad skuba. Man tai jis nepatinka, bet būtų gerai kada pamatyt.
-O ką jis veikia?
-Geria.
Berniukas jau buvo suvalgęs ledus ir didelėm akim žiūrėjo į kioską.
-Gal nori dar ko nors?
-Ne...
-Jei norėsi, tai paprašyk.
-Prisiminiau, kad tas čeburekas tada buvo labai skanus.
-Tai einam, aš tau nupirksiu, ir pati dar suvalgysiu.
Berniukas atsistojo, jo akys sužybsėjo, ir jis linksmai nušoko nuo šaligatvio.
-O iš kur tu tiek pinigų turi?
-Aš nedaug turiu, bet dar šiek tiek liko, - nusišypsojo Natalija.
-Ir tau ne gaila? Ką aš už tai turėsiu padaryt?
-Nieko. Aš tave pavaišinu ir tiek, už tai, kad neleidi man nuobodžiaut.
Berniukas nusišypsojo, bet stengėsi nusukti veidą į kitą pusę, kad Natalija to nepastebėtų.
-O tu į mokyklą nėjai?
-Ne, man ten nepatikdavo.
-Kodėl?
-Vaikai pravardžiavo, tai sumušiau kelis.
-Kaip pravardžiavo?
Tomas nuraudo ir Natalija suprato, kad tai ne jos reikalas. Bet berniukas atsakė:
-Visaip negražiai... Kad murzinas megztinis mano visada būdavo ir kelnės per trumpos... Neatsimenu tų žodžių, kaip jie ten vadino...
-Du čeburekus. Na, supranti, kartais vaikai šaiposi iš nereikšmingų dalykų. Supranti? Nereikia imt į galvą. O kaip tau mokslai sekėsi?
-Nežinau, aš labai mažai mokiausi, net nemokėčiau vardo parašyt savo.
-Bet juk jis labai lengvas! Mano daug sunkiau rašosi, žinok.
Čeburekų pardavėja, duodama grąžą, keistai nužvelgė Nataliją.
Du skirtingo amžiaus, bet visgi vaikai, atsisėdo ant suoliuko suvalgyt čeburekų.
-O tu daugiau neisi į mokyklą?
-Mane vieną kartą buvo pagavę ir nuvežę, kai nėjau. 
-Rimtai? O po to vėl pabėgai?
Tomas pamąstė.
-Ne, tada atėjo atostogos. Bet daugiau į ten aš neisiu.
-Reikia...
-Tai kas, - patempė lūpą berniukas, kuris anaiptol nebuvo kvailas. Kaip tik, jis buvo užgrūdintas ir protingesnis už kitus.
-Gerai pagalvok, Tomai. Paskui vėl išveš...
-Nepagaus manęs jie.
-O gal ir pagaus!
-Tu mane skųsi?
-Ne, baik tu.
Tomas apsidairė ir pamatė kažką tolumoje, ko Natalija negalėjo įžvelgti. Jis sukluso, pašoko nuo suoliuko ir tarė:
-Man reikia bėgt!
Jam pavymui Natalija sušuko:
-Imk, dar liko keli litai, nusipirksi ką nors!
Berniukas nervingai apsidairė, skubiai griebė pinigus ir nubėgo. Net nepažvelgęs į savo naująją draugę...
Natalija sėdėjo vieniša ir šypsojosi asfaltui.



                                            Kas yra kas?

Suskambo Natalijos žadintuvas.
-Velniava, - suburbėjo ji, nerangiai graibydama žalio laikroduko mygtukus.
Ji išlipo iš lovos, nuklajojo į vonią ir nusiprausė. Rytinė monotonija. Grįžusi į savo kambarį atitraukė užuolaidas ir pažvelgė pro pravirą langą – gražu, saulėta, gaivu. Taip, kaip jai ir patinka. Mergaitė pasižiūrėjo į savo mobilųjį. Antrą valandą nakties gauta žinutė:
Pijus
As be taves gyventi negaleciau, mano miela. Buciuoju, myliu, saugau.
„Oho“, pamanė ji ir išsišiepė. Tai jai pakėlė nuotaiką, kuri ir taip buvo ne iš blogiausiųjų.
Saugau, bučiuoju, myliu... Ji stengėsi šiuose žodžiuose nepastebėti banalumo, bet sunkiai gavosi. Kodėl jis neparašė „valausi dantis, šukuojuosi, valgau“? Hm, neromantiška!
Ji suskubo apsirengti, nugriebė virtuvėje buvusį obuolį ir išėjo į gatvę. Namuose sėdėti nenorėjo.
Net pati nepajautė, kaip pasuko į tą gatvę, kurioje susitikdavo Migelį. Atsikvošėjo tik tada, kai pamatė jį stovintį tolumoje. 
Natalija greitai pasuko į kitą pusę ir vaidino, kad jo nepastebėjo. Žinojo, kad Migelis ją vejasi, bet nekreipė į tai dėmesio. Stengėsi atkreipt dėmesį į paukščių čiulbesį, dangaus ir žolės kontrastą, asfalto ne ryškumą.
-Natalija!
Ji neatsisuko. O kam?
-Natalija, prašau palauk!
Jokūbas pasivijo ją ir pagriebė už rankos.
-Paleisk mane!
-Maldauju, pakalbam... Aš trumpai.
Natalija norėjo viską išsiaiškinti, bet nenorėjo taip lengvai sutikt.
-Atstok. Migeli, tu man nebeegzistuoji.
-Tai gerai, nes aš Jokūbas, - nusišypsojo jis.
-Ak, vis pamirštu!
Palengva jie įsitraukė į pokalbį ir pasuko Jokūbo pamėgtos vietos link.
-Viskas susiklostė taip kvailai... Aš net nežinau, kodėl tau melavau. Tiesiog. Patirtis...
-Kokia?
-Atstumtojo.
-Kodėl?
-Nes... Natali, aš gyvenu vaikų namuose. Nuo pat mažumės. Neturiu jokių giminių, jokių artimųjų ir draugų. Na, keletas iš tų pačių vaikų namų. Aš vaikštau gatvėmis, galvodamas apie miglotą savo ateitį, bet žinau, kad nieko nebus... Aš liksiu kaip šuo gatvėje.
-O, liūdna. Kodėl aš turėjau tave atstumt?
-Nes visiems būna manęs gaila.
-Suprantu...
Natalija jautėsi kaip paskutinė kiaulė. Kodėl ji neleido jam pasiaiškint? Juk jis nieko blogo nepadarė... Tik „suvaidino svajonę“.
-Supranti, aš iš tiesų niekada nežvejojau. Niekada! Nors to labai norėčiau. Aš negalėjau tavęs pavaišinti ledais, nes apskritai neturiu pinigų. Aš neturiu jokio dėdės ir prisistačiau pirmu pasitaikiusiu vardu.
-Bet taviškis labai gražus...
-Jokūbas?
-Taip.
-Jį išrinko vaikų namų virėja. Gera moteris.
-O, keista...
-Kas čia keisto? – Nesuprato jis.
-Nieko. Na, nesvarbu.
Jokūbas žvelgė į ją ir džiaugėsi, kad Natalija pagaliau suprato, kas visgi nutiko. Tai nuramino jį.
-Koks jausmas gyvenant ten? – Pasmalsavo ji.
Jokūbas atsiduso.
-Kai mane išvežė iš namų, mama tepasakė „jis alergiškas rožiniam muilui. Nepražudykit, vardą išrinkit. Gal dar susitiksim, atę“. Aš atsimenu tik jos aksominius plaukus ir dideles akis. Dabar turbūt guli kur nors girta tarp penkių vyrų... Kažkuris iš jų gali būti mano tėvas.
Natalijai suspaudė širdį. Ji prisiminė vakar sutiktą Tomą.
-Gerai, kad neturiu nei sesučių nei broliukų. Nors... ką aš ten žinau, - tęsė jis. –Liūdniausia būna per Kalėdas. Kitiems gal dar nieko, tėvai prisimena, atsiunčia ko nors... Man nereikia blizgučių ir saldainių. Man reikėdavo kažko šilto ir tikro... Tekdavo tenkintis pasenusiu šakočiu ir Valinskiene per teliką. Tas pats bus ir šiais metais. Apgailėtinas jausmas, tiesą sakant. Visi vaidina gailestingus, akcijos visokios... Bet bijo prisipažint kažkam, kad bendrauja su paliktu. Et. Bet šiaip apsipranti. Nieko baisaus.
Natalija neturėjo, ką pasakyti. Ji žinojo, kad tiems vaikams sunku. Bet galėjo tik dabar suprasti, kaip ji turi džiaugtis turėdama, kad ir alkoholiką tėvą. O ką kalbėt apie nuostabią mamą! Ir pasaulis jai pasidarė tikresnis... Atgrasiai gražus, bet kartu ir toks geras jai.
-Atsiprašau, Mige... Jokūbai.
Jis pastebėjo jos akyse ašaras. Plaukiantis stiklas...
-Atsiprašai? Už ką? Tai aš atsiprašau.
-Tu nežinai, kiek daug aš dabar supratau. Man spalvos kitokios...
Jis nusijuokė. Natalija apkabino jį ir prisispaudė šiltu savo kūnu. Jokūbas pasijautė kaip niekada gerai. Suprato, kad visgi kažką turi. Nors ir laikinai.
Ji staigiai atsitraukė.
-Kas?
-Nieko... Tiesiog taip.
Mintys apie Pijų nėjo iš galvos.
-Kažkas yra?
-Juk nieko, sakiau. Man reikia namo...
-Nejaugi? Tu man meluoji, matau.
-Visai ne, - amtelėjo ji.
-Kaip sau nori.
Jokūbas nuėjo savais keliais.
Natalija stovėjo ir analizavo save: kodėl ji jį apkabino? Ir kodėl ją išgąsdino mintys apie Pijų? Lyg tai būtų kokia nors išdavystė... Mergaitė ėjo toliau. Kairėje kelio pusėje driekėsi upelis, o dešinėje – laukai, kurių tolumoje bolavo įvairios reklaminės iškabos, matėsi daugiaaukščiai namai.

Tuo metu Pijus miesto centre sutiko Ievą, Jurgą ir Simoną. Jo reakcija buvo didelis sutrikimas ir nežinojimas.
-O, Pijus! – Koketiškai sušuko Ieva.
Jis įtūžo.
-Kaip gyvuoji, mano buvęs mylimasis?
-Kaip matai, puikiai. O tu?
-Aš tiesiog gimiau iš naujo!
-O tau buvo pats metas...
Simona suprunkštė.
-Sveikos, merginos.
Jurga išsilydė:
-Labas, gražiai atrodai...
-Įtikėtina.
-Tu tikrai draugauji su Natalija? – Neištvėrė ji.
-O ką? Kas jau priplepėjo?
-Paukščiukas pačiulbėjo, - toliau saldžiai skiedė Jurgita.
-Matai kaip... Turbūt kokia varna.
Ieva nepakentė tokių Pijaus sąmojų.
-Tai ką, Ieva, ačiū, kad sugadinai mano karjerą, - ramiu balsu šią frazę pametėjo Pijus.
-O, tikrai nėra už ką, mielasis. Kitą kartą žinosi.
-Kito karto nebus, kekše tu, - su pykčio gaidele, bet vis dar ramiai kalbėjo jis.
-O! – Nenatūraliai suspiegė ji. –Koks leksikonas tavo! Nepraradai savo chamo žavesio...
-Ieva, liaukis, - sudrausmino Simona.
-Kas? Ko čia jį užstoji?
-Negana to straipsnio, dar čia šakojies! Nusileisk ant žemės, - pašnibždom aiškino draugė.
-Et... – Ieva pažvelgė į savo laikrodį. –Skubam, merginos... Skubam gyvent!
-Buvo malonu susitikti, Jurga, Simona.
-Ak, koks tu pasipūtęs... –Negalėjo atsistebėti Pijaus buvusioji.
-Sudie, Ieva, žiūrėk, neprasmek.
Ji nusimaivė ir dingo iš akiračio.
Pijus nuoširdžiai nekentė Ievos. Ne tik už tą straipsnį. Jis jos nekentė dar tada, kai jie buvo „laiminga pora“. Su tokia pavydžia, išlepinta ir gražia mergina galėjo draugauti ne bent kas. Ji reikalavo daug dėmesio ir dar daugiau kantrybės. O ką kalbėt apie kaprizus ir užgaidas!


Iš Natalijos dienoraščio:

Na va, dienos kaip nebūta. Ryte susitikau Jokūbą. Neslėpsiu, jis mane vis kažkuo traukia... Ir išsiaiškinom. Jis tikrai gyvena vaikų namuose. Dieve, kaip man liūdna dėl to! Tik po to, kai jį apkabinau aš, kažkodėl labai greitai atsitraukiau. Aš jaučiuosi priklausoma nuo Pijaus? Aš bijau ką pagalvos kiti? Nesuprantu pati savęs ir savo nelogiško elgesio. Impulsai valdo mane.
Po to pokalbio su Jokūbu aš dar ilgai vaikštinėjau viena. Pastebėjau daug naujų dalykų. Niekada nežinojau, kad per tą upelį, kuris teka netoli mano namų yra nutiesti net trys tilteliai! O aš maniau, kad tik du. Na, bet tai ne taip svarbu.
Namuose kalbėjau su mama. Rimtai ir ilgai. Žinoma, apie tėtį. Bet šį kartą aš nerėkiau, ji neverkė ir viskas buvo labai civilizuota. Bandžiau jai paaiškinti, kas man nepatinka mūsų šeimoje, bet kuo gražiau aš kalbu, tuo labiau ji piktinasi mano požiūriu į tėvą! Manau, kad nieko nebus... Teks ir toliau kariaut, velniai rautų. Bet esmė tame, kad dabar viskas sunkiau... Anksčiau jis man negrasindavo. O dabar... Bijau likt namie viena su juo. Ir žinau, kad niekas jo nesustabdys. Sunku, sunku, sunku.
Po pietų stebėjau gimnastų pasirodymus. Ir žinot ką supratau? Kad tie visi dainininkai... Jie nieko neverti prie šių sportininkų. O aš tai išvis nieko nemoku apart kelių judesių. Taigi, gėda. O Pijus, sakė, moka salto.



     
                                                      Nuojautos

-Laba diena, gal galiu užeit?
-Pas Nataliją? Žinoma, ateik, Jurgita.
Natalijos mama įleido Jurgą pro duris ir pakvietė atsisėsti. Ši atsisakė ir paklausė ar jos draugė savo kambary.
-Taip, taip. Gal dar miega. Prikelt?
-Ne, aš ją visokią mačiusi, - karčiai nusijuokė Jurga ir susiraukė, pamačiusi voratinklį ant sienos.
-Bet tu kokia pasikeitus, išgražėjus! Visa panelė jau...
-Na ką jūs, ačiū.
Jurga nužingsniavo link Natalijos kambario. Ji pati net nežinojo kokiu tikslu eina į čia... Bet norėjo susitaikyti su savo drauge, norėjo dar pažaisti ir, galų gale, sužinoti apie Pijų.
Po kelių akimirkų dvejojimo, Jurga atsargiai pravėrė kambario duris ir įkišo galvą vidun. Natalija sėdėjo ant lovos krašto su naktiniais ir kažkam rašė žinutę.
-Labas, tikiuosi aš neprikėliau...
Natalija atsisuko. Ji pamatė tai, ko labiausiai nesitikėjo.
-Ką tu čia darai?
-Na, norėjau pasikalbėt... Nepakviesi užeit?
Natalija sutriko. Kodėl ji elgiasi kaip kiaulė? Taip žiauriai su savo drauge? Ką Jurga jai padarė? Negalėjo į tai atsakyti nei Natalija, nei Jurga.
-Užeik, sėsk. Ko tokia ankstyva?
-Kuo anksčiau, tuo geriau, - nusijuokė Jurgita.
-Ko įsiveržei į mano namus? Ar aš tau neaiškiai pasakiau, kad mes nebe draugės? – Jau pikčiau prakalbo Natalija, vėl pamačiusi Jurgos veidmainiškumą.
-Nereikia širst, - poniutės balsu atsakė ji.
Stojo tyla. Natalija pažvelgė pro langą. Ji taip darydavo dažnai. Diena prasidėjo šaltu ir lietingu oru, pragariškai tamsiu dangumi. O kažkas nori dar labiau užtemdyti dangų.
-Pasakyk man konkrečiai dėl ko ant manęs užpykai, aš tau pasiaiškinsiu, o tada galėsi spręst pati.
-Tu truputį neaiškiai kalbi. Mano reikalas dėl ko pykstu. Ir man neįdomu, kaip tu pasiaiškinsi... Ir aš neturiu ko spręst! Gal tiesiog atsibodai, nemanai?
-Atsibodau? Bet mes tiek laiko...
-Draugaujam, - pabaigė Natalija ir giliai atsiduso. Liūdesys suspaudė jos širdelę. Ji tikėjo, kad Jurga dabar eilinė padugnė... Bet juk ji visada buvo vienintelė ir geriausia Natalijos draugė!
-Dabar viskas kitaip.
-Kodėl, kas?
-Aš matau, kad tu tik veidmainiauji. Būk laiminga su Ieva ir kitom mergužėlėm. Man tavęs nebereikia. Aš žinau, kad tu pasikeitei, ir tokia, kokia buvai anksčiau jau nebūsi.
-Na, išvaizda dar nieko nereiškia, - saldžiai nusišypsojo Jurgita.
-Va! Tu savimyla ir garbėtroška.
-O tu? Pasiglemžei gražiausią vaikiną sau, pati būdama nutriušus!
-O, yla lenda iš maišo? – Juokėsi Natalija iš „draugės“ kvailumo.
-Žinai, eik velniop, nenori - nereikia!
-Žinoma, kad nenoriu.
-Garantuoju, kad tave Pijus paliks, aš žinau, kad jis toks kaip visada ir išduos tave!
-Kaip gerai, kad tu viską žinai, - ramiu balsu tarė Natalija.
-Tu manai, kad jis tau sako tiesą? Manai, myli? Kokia kvaiša tu, Natali! Esi tik alkoholiko dukra, o jis – buvo ir bus dievaitis! Aplink Pijų sukiojasi tiek gražuolių ir, manai, jis bus tik su tavim? Sėkmės svajojant, o po to žliumbiant! – Nuoširdžiu balsu išrėkė Jurga ir išbėgo iš kambario.
Natalija susikrimto. Jurgos žodžiai ją tikrai įskaudino ir pavertė visiška naivuole. Bet... Ne. Ji pasitikėjo Pijumi.

Iš Natalijos dienoraščio:

Jurga, Jurga... Nesuprantu, kodėl ji taip daro. Tik ką išbėgo iš mano kambario. Aišku, prieš tai išrėkusi, kokia aš kvaila, jei galvoju, kad Pijus bus su manimi. Nesuprantu, koks jai skirtumas? Iš pradžių rimtai susinervinau: gal ji tik nori mane apsaugot?.. Bet po to supratau, kad Jurgita pati įsimylėjusi Pijų ir nežino kur dėtis iš pavydo. Pasikandžiojo ir dingo. Tegu. Aš irgi moku lot.


-Ko ji čia šūkalojo? – Paklausė mama, begremždama riebalus nuo viryklės.
-Nežinau, man tai tas pats.
-Valgysi ko nors?
-O ko yra?
Mama išsišiepė.
-Aha, apetitas pakilo mano mažei!
-O kaipgi. Blynų norėčiau.
-Gerai, iškepsiu.
-Einu nusipraust.
-Bėk, bėk.
Natalija dingo. Mama šiandien buvo kaip niekada geros nuotaikos. Ji klausė klasikinę muziką betvarkydama virtuvę ir džiaugėsi, kad jos dukra sveika. Stengėsi negalvot apie vyrą, Iloną, alkoholį... Apie tai, kuo ji gyveno pastarosiomis dienomis.
Suskambėjo Natalijos mobilusis, kuris buvo paliktas ant virtuvės stalo. Mama atsiliepė:
-Alio?
-Labas, gal einam pasivaikščiot?
-Čia ne Natalija, kas skambina?
-O kas tada? Atleiskit, rodos, čia jos numeris. Aš Jokūbas.
-Aš Natalijos mama.
-Atleiskit, ponia, sumaišiau balsą...
-Nieko tokio, ką jai perduot?
-Tiesiog, kad skambino Jokūbas. Ačiū.
-Viso geriausio.
-Sudie.

Po kelių minučių iš vonios išėjo Natalija.
-Kas skambino? Vėl atsiliepei?
-Atsiliepiau.
-Mama! – Supyko ji.
-Na, negalima? Kokios jau čia paslaptys? Kavalierių susiradai? – Šaipėsi mama.
-Penkis kavalierius... Kas skambino?
-Prisistatė kaip Jokūbas.
Natalijos širdelė suspurdėjo.
-Kvietė mane pasivaikščiot! O šiaip sakė perduot tik tiek, kad jis tau skambino.
-Ačiū.
-Kas čia toks?
-Koks skirtumas? Daug žinosi – greit pasensi.
-Na pasakyk. Labai malonus vaikinukas pasirodė. Toks mandagus ir balsas švelnus...
-Mama, baik! Ką čia nusišneki...
-Nieko, nieko...

Praėjus kelioms valandoms Natalija jau ruošėsi į pasimatymą. Bet ne su Jokūbu... Jam pasakė, kad susitiks vakare. O su Pijumi – dabar. Šios frazės Jokūbui nesakė.
-Na, sveikas!
-Labas, miela mano. Skanios lūpos.
Natalija nuraudo.
-Žinai, šiandienos rytą buvau menų mokykloj. Dar liko nebaigtų darbų.
-Tai ką?
-Mane pasigavo vienas vaikinas ir klausė, ar aš draugauju su tavimi.
-Rimtai?
-Nu. Norėjo, kad tau perduočiau šitą.
Natalija paėmė į rankas laiškelį.
-Neskaitei?
-Ne. Kas čia?
-Nežinau.
Jie abu įniko į informaciją, esančią laiške.

                                                            Miela Natalija,

Rašau šį laišką tau su labai svarbiu tikslu. Pranešti, kad jau suradome dainą, kurią tu atliksi. Tai tikrai graži, linksma, daug energijos ir balso reikalaujanti daina. Penktadienį ryte laukiu tavęs Menų mokykloje. Paklausysi dainą, pasiimsi natas ir, žinoma, pasirinksi, kurio šokių mokytojo nori. Nekantriai laukiu, kada pradėsim dirbti su ta daina.

                                                                      Direktorė.


-Geras!
-Kaip suprast? Ką tu čia dainuosi?
-Na, pakvietė mane dainuot per talentų pasirodymus.
-Pati direktorė?
-Taip! Kaip aš džiaugiuosi! – Natalija apsivijo Pijui aplink kaklą ir pradėjo krykštauti iš džiaugsmo, tartum maža mergytė.
-Oho, pavydžiu tau.
-Nėra ko.
Jie linksmai praleido likusį laiką ir išsiskirstė namo. Vakare Natalija turėjo dar puikesnį laiką su draugu Jokūbu.

Iš Natalijos dienoraščio:

Nuostabiai praleidau laiką... Su Jokūbu, aišku. Lakstėm pievom ir laukais... Tartum maži vaikai! Visai pamirštu, kad jis iš vaikų namų. Iš tiesų, tai nieko nekeičia. Man tiesiog linksma su juo. Bet Jokūbas šiek tiek piktinasi mano draugyste su Pijumi. Sako, kad nieko gero iš to nebus. Kaip apsėstas... Bet aš tai nuleidžiu juokais, nes nenoriu pyktis.
Negaliu patikėti, kad jau penktadienį varau dainuoti! Kai pasakiau mamai – ji apsidžiaugė. Džiaugiuosi ir aš. Pagaliau kažkas naujo.
Neseniai man skambino Pijus. Rytoj tipo varom į kažkokį vakarėlį... Nenoriu, man tie vakarėliai asocijuojasi su negerais dalykais. Bet teks, jis labai prašo. Sakė, kad bus tikrai linksma... Kaip visada. Na, pažiūrėsiu, kaip jis mane myli prie kitų žmonių. Tai bus išbandymas. Išbandymas mūsų MEILEI <3.



                                      Išbandymas meilei (?)


Atėjus dienai, kai turėjo vykti vakarėlis, nuo pat ryto Natalija buvo pikta ir nepatenkinta aplinkiniu pasauliu. Pijus ryte parašė žinutę „Apsirenk padoriai, nes ten būsiu aš žvaigždė ir į tave visi žiūrės“. Tai Natalija sukėlė daug abejonių. Rodės, lyg jis visiškai nebūtų pasikeitęs. Tas pats pasikėlęs, savanaudis Pijus! Bet ji tikėjosi, kad čia nieko nereiškianti žinutė ir pradėjo ieškoti skudurėlių vakarui.
-Ką gi, - tarė ji sau, - teks keliaut į drabužių parduotuves, nes nieko gero neturiu...
Ji aukojosi. Buvo nevisai savimi vien tam, kad įtiktų Pijui. Bet... ji toli gražu neprarado savęs!
Po pietų Natalija jau turėjo kuo apsirengti.
-Net nemaniau, kad neturiu kuo apsirengti į vakarėlį! – Pasakojo ji mamai, važiuojant namo.
-Na va, aš tau visada kartojau, kad verčiau nusipirktum vieną ar kitą drabužėlį, užuot knygoms pinigus leidusi. Visai nemergaitiška tu!
-Na taip, mama, aš berniukas.
-Kodėl? Mergaitė, tik ne visai šiuolaikiška.
-O, ačiū mama, aš iš akmens amžiaus!
-Iš akmens tai ne... Bet iš metalo tai tikrai, - skardžiai nusijuokė mama.
Jos, grįžusios namo, rado tėvą, geriantį alų ir žiūrintį televiziją.
-Vėl geria... Jis nepataisomas.
Natalijos tėvas šiuos dukros žodžius išgirdo.
-Koks tau skirtumas, snargle!
-Kaip gerai, mama, kad šiandien vakare išeinu, - ignoravo mergaitė.
-Niekur tu neisi, aš neleidžiu!
Natalija atsistojo prieš tėvą ir nugalėtojos balsu tarė:
-Man tavo žodis jau seniai nieko nereiškia.
Staiga tėvas pašoko, nušlepsėjo iki Natalijos ir vėl pradėjo siautėt:
-Ar nori, kad trenkčiau? Nori?!
Mama žiūrėjo paklaikusiomis akimis ir netarė nė žodžio. Jos dukra tuo metu susigūžė į kamuoliuką ir bijojo pažvelgti į piktą tėvo veidą.
„Kaip pavydžiu Jurgai, jos tėtis normalus ir nebūna visada toks piktas“ – galvojo ji.
-Daugiau kad man čia nesišakotum, - tarė jis, paleido dukrą ir nušlubavo atgal į lovą.
-Matai, jis netingi atsistot iš lovos manęs patalžyt, o valgyt pasiimti nenueina, - tyliai tarė Natalija.
-Niekas tavęs netalžė. Daugiau taip su juo nekalbėk. Na, bėk rengtis.
Praėjo dvi valandos ir Natalija jau riedėjo su Pijumi į vakarėlio vietą.
-Koks čia vakarėlis? Kas ten dar bus?
-Na, eilinis tūsas. Nebijok.
-Mane nervina tie eiliniai tūsai...
-Klausyk, ramiai. Labai gražiai atrodai, beje.
-Ačiū.
Pijus, pamatęs, kad jo draugė pyksta, pradėjo vardint:
-Aš, tu, Ieva, Monika, Simona, Jurga, mano buvusi merga Sandra, keli vaikinai iš fulės klubo, mano pusseserė Eglė su vaikinu ir dar dviem draugėm, šiaip visokie pažįstami...
-Pala, pala. Ieva, Jurga?
-Na taip, be jų juk niekur neapsieinama...
Ši naujiena sugadino Natalijos ir taip ne itin gerą nuotaiką. Ji vis mąstė, kaip jai reikės prasilenkinėt su Jurga, kokiais žvilgsniais ją varstys Ieva ir panašiai.
Netrukus jie atvyko į sodybą. Viskas buvo gražiai sutvarkyta, trūko tik ežero šalia.
-Na, einam į vidų.
Pijus buvo kaip niekada šaltas ir rimtas.
-Nebijok, Natali, aš su tavim. Niekas ten tavęs neskriaus ir nevalgys. Tik nebūk pikta ir nesispardyk.
Šie žodžiai šiek tiek įžeidė ją ir tarp porelės pakibo šiokia tokia įtampa.
-Sveiki, manęs laukiat? Aha! – Sušuko jis ir iškart persimainė.
Viduje sėdėjo bene dvidešimt asmenybių.
-O, sveikas!
Kai kurie ignoravo Nataliją, kiti prilėkė prie jos ir mielai pasisveikino, o treti kažkur kitam kampe kuždėjosi „tai čia ta jo šliundra“ arba „o, nauja mėsa, visai nebloga“ ir panašiai aptarinėjo jos išvaizdą.
Vakarėlis ėjo gana sklandžiai. Kelis kartus Pijus visai pamiršo Nataliją, bet šiaip ji čia buvo tyli it pelytė ir niekam neįdomi.
Prie jos priėjo vienas išvaizdus vaikinukas.
-Sveikutė! Aš Mindė, o tu Natalija?
-Taip. Malonu.
-Man juo labiau... Gal nori aš tau aprodysiu šią sodybą?
-Kad viskas gana aišku.
-Ne, kieme.
Natalija sutriko. Pažvelgė į Pijų. Jis tuo metu trypčiojo šalia kelių vaikinukų, o aplink nedrąsiai sukiojosi Jurga.
-Einam.
Mindė (o tiksliau Mindaugas) buvo mielas ir gražus vaikinas, kuris, kaip pats sakėsi, yra „dėjęs ant visko ir gyvena šia diena“. Jis gana draugiškai elgėsi su Natalija, stengėsi neklausinėti per daug įkyriai, bet neslėpė savo simpatijos jai.
-Tai tu su Pijumi draugauji?
-Kaip matai.
-Na, ir kaip jis? Girdėjau, kad baigė savo karjerą.
-Na, jis toks, kaip visada nėra... Pasikeitė truputį.
-Oi, būk atsargi, - nuoširdžiai susirūpinęs tarė jis.
-O tu čia vienas?
-Na, taip. Juk sakiau, rimtų draugysčių neturiu. Man to ir nereikia!
-Gerai, kad nereikia. Kam čia kankintis...
-Tai aišku.
-O aš dar noriu paklaust... Kuri čia ta Sandra? Na, sakė Pijus, kad jo buvusi.
-Sandra? O, Sandra... Ten tai... Patikėk.
-Kas?
-Nieko. Jos dar nėra. Sakė, kad vėliau atvarys. O kai atvyks – tu tikrai pamatysi.
-Ką? Nejaugi tokia kaip Ieva?
-Ieva prieš ją tik maža pelė.
Natalija nustebo. Tai kas ji tuomet? Pelės uodegytė?
-Tokių merginų kaip Sandra visi trokšta, bet jos tokios nepasiekiamos! Kitos joms pavydi. Bet iš tiesų, tai ji tikra kekšė.
-Rimtai?
-Aha. Per vieną gimtadienį pradėjo lipt ant manęs tikrąja to žodžio prasme.
-Ir ką?
-Tada ji dar draugavo su Pijumi. Tai aš ją atstūmiau.
Natalija pasikasė pakaušį ir mąsliai įsistebeilijo miško link.
-Einam į vidų. Manęs turbūt jau pasigedo Pijus.
-O, tikrai, ilgokai tave užlaikiau. Miela mergina tu, Natalija.
-Ačiū labai, tu irgi mielas, - draugiškai nusišypsojo ji.
-Nepyk, bet iš tavęs ir Pijaus ne kokia pora.
-Ką? Kodėl?
-Na, tau reikia kitokio.
„Jis mane kabina“ – pagalvojo mergaitė ir nuleido tai juokais:
-Pliusas minusą traukia.
Ji nuėjo prie Pijaus.
-Kur buvai?
-Kieme, pasivaikščiot.
-Su Mindaugu?
-Taip. O tu, kaip matau, ir be manęs puikiai leidi laiką.
-Nepradėk čia kelt pavydo scenų, - piktai, bet kad nieks negirdėtų iškošė Pijus, - net Ieva taip nedarydavo.
-Aš ne Ieva.
Staiga pro duris įsiveržė du vaikinai, rankose laikydami dėžę alaus. Už jų stovėjo šviesiaplaukė gražuolė, kuri tiesiog spindėjo jaunatviškumu ir nerūpestingumu. Natalija negalėjo atitraukti akių nuo jos. Pijus tuo metu iškart pasitraukė į šalį, ir kai blondinė, pasisveikinusi su visais priėjo prie jo – žvaigždūnas išsišiepė.
-Pijau... – Sumurkė ji. –Net baigęs karjerą esi stulbinantis.
Jis apkabino merginą per liemenį ir, kaip buvo pratęs, pabučiavo. Tiesiog taip paprastai.
Natalija beprotiškai sutriko – tai buvo toli gražu ne pasisveikinimo bučinys!
-Sveikutė, - jos mintis nutraukė ta pati grožė.
-Em... Labas.
-Aš Sandra.
Natalija viską suprato. Iš arti ji buvo dar gražesnė.
-Aš Natalija.
-O, tai tu ta Pijaus naujoji simpatija?! Džiugu!
-Aha.
-Na, ir ko tokia išsigandus? Koks jis lovoje, m? – Šelmiškai pamerkė akį ji.
-Manau, kad tu geriau žinai, - išsisukinėjo Natalija.
-O taip, kurgi ne, - juokėsi Sandra. –Nors mes jau seniai išsiskyrę, bet jis vis dar priklauso man. Taip buvo ir bus. Aš vienintelė jį vedu iš proto.
Natalija susimąstė. Taip, jis jai melavo ir meluoja. Akivaizdu, kad Pijus pametęs galvą dėl Sandros. Ir vien tik todėl, kad ji nepametus galvos dėl jo.
-Sakai vienintelė?
-Taip, nejaugi manai, kad jis tave myli? – Jau garsiai nusikvatojo blondinė.
-Na, man jis taip sakė.
-Et, provincialės... Visos jūs tokios.
-Aš vietinė.
-Matau...
-Aš einu pas Pijų. Netrukdysiu tau jaustis geriausia.
-Ir beje, - dar nustvėrė Nataliją Sandra ir tyliai sušnibždėjo į ausį, - tavo auskarai ne itin dera prie šukuosenos.
Dar vienas nesusipratimas. Kaip visada.
-Pijau, mes turim pakalbėti.
-Kas yra?
-Einam į tualetą ar kur nors kitur.
-Nu einam... – Nenoriai ištarė jis.
Netrukus jie atsidūrė tualete, kur liko tik vienu du.
-Ko?
-Kaip tai ko? Manai, kad aš nemačiau? Tu sakei, kad pasikeitei! Pijau, aš tave nuoširdžiai pamilau, o tu su manimi šitaip? Meluoji man?
-Su Sandra aš visada taip...
-Visada? Tai gali pamiršt mane! Eilinį kartą likau kvailės vietoje... Neturi jokios gėdos, Pijau.
-Klausyk, negadink man vakaro, gerai? Atstok, eik pasivaikščiot su Minde ar dar kur nors. Nereikia man šitų nesąmonių.
Likusią vakarėlio dalį Natalija praleido viena. Pijus ištisai sukiojosi apie kitas paneles, gėrė alkoholį, „skaldė“ nejuokingus bajerius. Natalija suprato vieną labai svarbų dalyką – jų draugystė baigta. Pijui ji rūpėjo tol, kol buvo nepasiekiama, šalta, atstumdavo jį. Kai pasiekė ko norėjo – nebereikia. Ir štai dabar jis elgėsi taip, lyg vėl būtų vakarėlio žvaigždė, o Ieva su savo pakalikėm juokėsi iš Natalijos, jos kvailumo ir naivumo.
Apie vidurnaktį nutiko kai kas tokio, kas Nataliją visiškai išmušė iš vėžių ir privertė ją dingti iš ten.
-Dėmesio, dėmesio! Po mėnesio įvyks mano ir Sandros vestuvės! – Šaukė Pijus, laikydamas ant kelių taip pat, kaip ir jis pats prisipumpavusią Sandrą.
-Ė, o tai kaip tavo pana? – Pasigirdo skeptiškos frazės.
-Bajeris čia, mielieji! Nepyk, Natali, mažule, aš tik juokauju, - išlemeno jis ir gal dar būtų ką nors sakęs, bet jo „būsimoji sužadėtinė“ įsisiurbė jam į lūpas ir jie pradėjo viešą meilės apreiškimą.
-Man reikia išganymo, - tyliai sumurmėjo Natalija, kai aplink ją jaunuoliai jau buvo visai įsišėlioję.
Ji nuėjo į tualetą. Atsišliejusi į sieną mąstė, ką daryti toliau: ignoruoti Pijų ar atkeršyti jam? Staiga Natalija išgirdo vėmimo garsą.
-Fu, - susiraukė ir užsisuko.
Iš tualeto išėjo balta kaip drobė Ieva. Jai padėjo kažkokia vyresnė mergina.
-Kaip tu?
-Man taip bloga, - verkšleno Ieva.
-Ar daug gėrei?
-Negėriau visai, man nuo maisto! Prisiekiu, kad negėriau.
-Einam, aš tave parvešiu namo.
Natalija net pati nežinojo iš kur atrado drąsos paprašyti:
-Gal galėtumėt ir mane parvežti tuo pačiu?
Ieva su savo drauge sužiuro į ją.
-Kas tu tokia? – Paklausė vyresnioji.
-Aš Pijaus... Jau buvusi, - nusišypsojo Natalija.
Ievos pyktis jai kaipmat išgaravo.
-Aš Ievos pusseserė Lina. Einam, parvešiu.
Važiuodamos jos kalbėjo apie Pijų.
-Sakiau, kad tu jam per prasta, - vis nesiliovė Ieva.
-Aš užjaučiu tave. Jis visada su ta Sandra taip... Nevertėjo net prasidėt, - draugiškai pritarė ir Lina.
-Jaučiau, kad darau blogai, bet tikrai per giliai įklimpau...
-O kaip aš? – Nusijuokė Ieva, žiūrėdama į pravažiuojamus medžius.
-Tu jam buvai pakankamai gera...
-Na jau, Natali. Aš išlepus ir bjauri kalė. Nekenčiu tavęs, kad nuviliojai jį, dar labiau nekenčiu Sandros, kad ji egzistuoja! Nesuk tu galvos dėl jo. Bus tų bernų. O va aš – privalau atsikeršyt.
Natalija jautė palengvėjimą, kad Ieva su ja kaip ir normaliai kalba... Jautė palengvėjimą ir dėl to, kad viskas baigta. Viskas grįš į senas vėžes.
-Aš buvau tikra višta, kad daviau tą informaciją žurnalistams! Aš sugrioviau jo karjerą... Bet netikit, aš padarysiu dar daugiau, kad jam pakenkčiau?
-Tikim, tikim, - tildė vis plepančią Ievą pusseserė.
-Aš jam atkeršysiu ir už tave, Natalija.
-Am... Ačiū.
-Taip, aš tikrai tavęs nemėgstu. Tu mane erzini. Bet žinai, tavo akys pavydėtinai gražios. Žinok, esi faina. Tik aplinkybės susiklostė taip, kad aš tavęs nekęsčiau. Bet viskas tik dėl to avigalvio, taigi dabar gali pasitikėti manimi.
Natalijai Ievos draugystės nereikėjo. Bet dabar ji jautėsi ne taip įskaudinta ir ne tokia kvaila, kad susidėjo su juo. Gal tai atneš naujų potyrių? Tai bus gera pamoka.
-Na, paleiskit mane čia.
-Sėkmės, Natalija, nepergyvenk dėl jo, - lengvabūdiškai ištarė Ieva.
-Ačiū labai, kad parvežėt, iki.
-Ot tai kvaiša, ar ne? Patikli, kaip ir aš, - kai jau uždarė dureles Natalija, kalbėjo Ieva.
-Taip, - pritarė Lina, - bet akys tai tikrai gražios.

Naktis buvo tamsi. Jausmai ir nusivylimai, kybantys ore, tiesiog virš galvų, skatino kai kam kerštą, kai kam gailestį, kai kam – paprasčiausią verksmą. Viskas grįžta į pradžių pradžią ir kas buvo tapę gražia realybe, vėl virto tik miglota praeitimi. Išbandymai ne visada pavyksta... Asmenybės vystymosi pradai lyg magnetas sutraukė atgal. Kad nepamirštume, kas esame.




                                                Po senovei



Kitą dieną Natalija dar ilgai galvojo apie draugystės su Pijumi priežastis ir pasekmes. Visa tai jai atrodė beprotiškai naivu. Ji nesuprato pati savęs ir savo jausmų.

Iš Natalijos dienoraščio:

Kokia aš buvau naivi... Kvaila ir vaikiška. Mane įskaudino. Bet ne taip, kad verkčiau ar panašiai. Tai tiesiog pažeminimas. Tikiuosi, tai man davė ir šį tą gero, galbūt tam tikrą supratimą? Gailiuosi dėl to, ką dariau. O tai reiškia, kad visas laikas kartu su Pijumi buvo veltui. Aš praradau Jurgą, praradau Pijų. Tikiuosi, kad neprarasiu Jokūbo – jis tikras draugas.
Tegu nustoja lyti naivumo lašai.

-Labas, Jokūbai.
-Sveika. Na, pasakok, kas ten nutiko.
Natalija viską išklojo su menkiausiomis smulkmenėlėmis.
-Žinai, aš tai nujaučiau.
-Nejaugi? Visi tokie išmintingi, bet man nepasakė, kad liksiu kvailės vietoj.
-Tikrai taip. Tu manęs net nebūtum klausius. Atsimerk, Natali, tu net nenorėjai apie jį užsimint! Ir žinai ką? Tu jo nemyli. Tai matosi. Tu tiesiog jautiesi pažeminta ir įskaudinta, tokia miniatiūrinė ir mindoma gigantiško milžino PIJAUS. O taip, jis nuostabus. Bet esu beveik tikras, kad jis liks kvailio vietoj daug skaudesniu momentu. Jam tikrai bus atlyginta iš aukščiau – nepergyvenk. O tai, kaip su tavimi kalbėjo Ieva – geras ženklas. Bet tik netapk jos drauge!
-Apsaugok Viešpatie nuo tokių draugių...
Natalija nutilo. Ji surikiavo mintis savo eilėje ir jausmus širdyje. To seniai reikėjo.
-Ir išvis...
-Ša.
-Kas?
-Aš rūšiuoju.
-Ką?
-Save.
Jokūbas užsičiaupė.
-Taip, aš jo tikrai nemyliu. Bet aš per daug kvaila, kad save analizuočiau. O žinau tik tiek, kad jaučiuosi velnioniškai blogai...
-Nesakysiu nieko.
-Kodėl? – Nesuprato Natalija ir pervėrė jį žvilgsniu.
Jokūbas jos akyse pastebėjo nenumaldomą norą gyventi.
-Todėl, nes frazės „viskas bus gerai“ ar „užjaučiu“ čia ne tiek, kad netinka, bet net ir išniekintų tavo pergyvenimus.
-O.
-A.
-A?
-Kaip tu, taip ir aš, - išsišiepė jis.
-Ką aš be tavęs daryčiau?
-Neklausk. Į tai niekas neatsakys.
-Savimyla!
-O taip, aš tikrai toks. Vaikų namuose mes tiesiog myluojam patys save. Žinai, apsikabinę.
Linksmi juokeliai praskaidrino nuotaiką.


Sekančią dieną Natalija atsikėlė kiek geresnės nuotaikos. Šiandien atėjo išbandymų metas. Ji eina dainuoti.
Prie meno mokyklos durų jos laukė Pijus. Žinoma, jis taip lengvai nepaliks vargšės Natalijos ramybėje. O juk žinojo, kada ji ateina į čia, todėl ir laukė. Beje, jis jai skambino kelis kartus, bet veltui.
-Labas, Natali, maldauju nebėk, pakalbam...
Natalija pažvelgė į dangų ir įėjo pro duris.
-Ei, sustok, negi aš tau nieko nereiškiu!
Ji toliau žingsniavo koridoriumi. Pijus pasivijo ją ir gailestingu balsu ištarė trumpą:
-Atsiprašau...
-Atleidžiu. Iki.
-Ką? Kaip suprast? Pakalbam.
-Nenoriu. Man jau gana. Daugiau prie manęs nebesikabinėk ir nesekiok iš paskos.
-Viskas baigta?
-Tau dar klausimų kyla!
-Sandra pati įkyriai lindo prie manęs... Prašau, atleisk man.
-Tu man melavai, Pijau. Tai akivaizdu ir daugiau nebandyk manęs apgaut. Ačiū, užteko ir šio karto.
-Bet...
Natalija suprato, kad vėluoja.
-Tu man kažką jauti? Juk melavai, kad myli! O dabar vėl mini ant žaizdos, kurią pats pravėrei!
-Baik šitas melodramas... Kaip kokia močiutė.
-O, vėl rodai savo pasikėlimą... Eik velniop.
-Palauk! Prašau!
Natalija nuėjo į kabinetą ir stipriai užtrenkė duris paskui save.
-Kalė, - sumurmėjo jis ir, nebetekęs vilties, nutarė susitikti su Sandra.

Iš Natalijos dienoraščio:

Dainuoti sekėsi tiesiog nuostabiai! Aš manau, kad manęs laukia puiki ateitis. Taip sakė ir mokytojai. Aišku, šiek tiek sunku ir netgi nedrąsu, bet kaip per vieną dieną, tai padariau tikrai daug. Esu tikra, kad man pavyks. Pasitikiu savimi šiuo atžvilgiu ir man nesvarbu, ką galvos ar sakys kiti.
Prie Menų mokyklos manęs laukė Pijus. Aišku, kalbėjo kaip visada. Atsiprašinėjimai ir t. t. Man jį matyti netgi gatvėje bus sunku... Aš ištisai galvoju tik apie jį ir dainavimą. Na, o apie jį galvoti tikrai neturėčiau! Tikiuosi, kad daugiau jis man po kojomis nesipainios, nes atleist net nesiruošiu.
Šiandieną dar nutiko kai kas, kas mane neįtikėtinai nustebino. Kai grįžau namo, mama buvo pikta ir rimta. Pasirodo, tėtis jai eilinį kartą trenkė ir ji jam atrėžė kai ką tokio, kas jį išprovokavo visiškai. Ir mama iškvietė mentus. Ha, ha! Jis dings iš mūsų namų amžiams, nes mama pasiryžusi skirtis! Juk tai nuostabu... To laukiau visą savo gyvenimą. Na, beveik visą. Mama gavo puikų darbą ir yra tikra, kad mes abi laisvai išgyvensime be jo. Juk tėvas tik rydavo šeimos pinigus savo alkoholiui. Man daugiau nebereikės patirti to siaubo. Nes retas kuris supranta, ką tai reiškia.

Maža pakalnutė paklausė ąžuolo:
-Kodėl tu esi toks stiprus?
-To nežino, nei vėjas, nei saulė,
Nei mėnulis seniausių laikų.

Jai atsakė taip ąžuolas didis,
Ir pamąstė sau tyliai, ramiai...
Ko nerimsta maža pakalnutė?
Ko jei rūpi didžių reikalai?

-O žinai, - tarė jis pakalnutei,
-Kas man duoda stiprybės tyros?
Tai širdis ta medinė, bekraujė,
Kuri slypi gyvybėj šventoj.

Ir suprato maža pakalnutė,
Kad ne dydis ir aukštis svarbu!
Kad stiprybė – tai aura vidinė,
Kad tą jaučia kiekvienas žmogus.

(ir ne tik)


                                                    Žemiška



Praėjo dvi savaitės. Natalija savo tėvo nematė jau ilgą laiką ir jai buvo taip gera! Su mama jos sutarė kuo puikiausiai. Mergaitė net nebūtų pagalvojusi, kad tėvo prapultis taip suartins jas.
Pijus dar kelis kartus kabinėjosi prie jos, taip pat ir Jurga, bet kai Natalija visiškai ignoruodavo net pasisveikinimus – visa dingo. Jai nerūpėjo, kas ir ką kalba, Natalija daugiau nebesidomėjo „ne jos lygio paauglių“ reikalais. Bet Pijus jai dar šiek tiek vaidenosi atmintyje ir žinutėse... Su Jokūbu ji leisdavo laiką, buvo apsilankiusi vaikų namuose. Taip ir ėjo vasaros dienos. Dienos, kupinos svajonių apie karjerą, kurios laiptais kopti jai, dar visai jaunutei, sekėsi kuo puikiausiai.
Po to, kai Natalijos nuotraukos papuošė kelių žurnalų viršelius, Pijus, Jurga, Sandra ir kiti – labai pavydėjo. Aišku, Natalija to nežinojo. Ji tiesiog džiaugėsi savo, kaip geriausios pianistės, paklausios dainos autorės ar eilėraščių rinkinio (kuris greitai bus išleistas) sukūrusios paauglės titulais.
Štai ir vėl, gražią ir saulėtą popietę Natalija su Jokūbu sėdėjo ant bordiūro, lesino balandžius ir plepėjo.
-Kai ką sumaniau.
-Ką gi?
-Keliaujam autostopu į mano tetos namus.
-Tu turi tetą?
-Taip, prieš dvi dienas juk gavau jos laišką!
-O kur ji gyvena?
-Visai kitame šalies kampe...
-Tave išleis? Juk tu gyveni vaikų namuose... – Susidomėjo Natalija.
-Štai, leidimas. Šiandien gavau. Aišku, davė pinigų autobusui. O aš tikrai turėsiu kur juos išleisti bekeliaudamas po šalį. Varom kartu!
Natalija žioplinėjo į kairę ir į dešinę.
-Ei?
-Ką?
-Kodėl tu manęs nesiklausai?
-Klausausi, bet aš...
-Vėl galvojai apie jį?
-Taip...
Jokūbas giliai atsiduso. Eilinį kartą...
-Mesk tą prakeiktąjį Pijų iš galvos!
-Man vis dar labai skaudu. Aš netgi noriu susigrąžinti jį...
Taip, tokios mintys mergaitei kildavo dažniau negu dažnai. Jai trūko meilės ir šilumos, o Pijaus žinutės, kurios plaukte plaukė į jos telefoną nedavė ramybės...
-Baik, prašau. Keliaujam?
-Manai, kad mane mama leis?
-Esu tuo tikras.
-Na, tada gerai, - jau skaidresniu balsu sutiko ji.

Vėlų vakarą jie jau sėdėjo degalinėje priešais gėlių vazoną ir gėrė kavą.
-Manau, kad naktis bus ilga, - susirūpinęs tarė Jokūbas.
-O man visai nebaisu.
-Kodėl?
-Nes aš su geru draugu!
-Oi, oi, oi, - nusijuokė jis.
Natalija gavo žinutę.
-Kas parašė?
-Pijus.
-Ką?
-Em... „Aš galvoju apie tave, bet mes niekada nebūsime kartu“.
-Kodėl jis taip rašo? Jis tave tik erzina, Natali! – Įsiuto Jokūbas.
-Nežinau... – Pravirko ji.
Pijus tuo metu su Sandra ir keliais draugeliais siuntinėjo jai klaidinančias žinutes ir garsiai juokėsi. Jis žaidė Natalija ir jos jausmais, elgėsi negailestingai.
Natalija tikrai pravirko. Ji patyrė tiek daug per kelis savo gyvenimo metus. Ramus gyvenimas pavirto pragaru. Iš jos buvo pasišaipyta ir, nors svajonės pradėjo pildytis, ji jau nebe maža; pamatė, koks gali būti žiaurus ir negailestingas pasaulis, kaip šlykščiai gali elgtis žmonės, šaipytis iš kitų, jaustis aukštesni, žaisti kitų jausmais ir gyvenimais, mindyti, kas papuola. Ji patyrė tėvo smurtą, ypač – psichologinį, susipažino su žmonėmis, kurie yra dar labiau nuskriausti gyvenimo, negu ji.
-Na, neverk...
Ji pakėlė akis į dangų.
-Koks gražus dangus. Ar matai?
-Man tai jis visai negražus. Žemė daug gražesnė.
-Ką? Bet kodėl? Juk dangus giedras, neaprėpiamas ir...
-Nebūk arabė.
-Kaip suprast? – Išpūtė apsiašarojusias akis mergaitė.
-Kažkur girdėjau, kad arabai žiūri į dangų ir visada vaikšto iškėlę galvas, nes jų manymu, daug svarbiau ne žemiški, o dangiški – dvasios reikalai. Todėl netgi labai dažnai pas juos rajonuose būna daug šiukšlių! Tu įsivaizduoji?
-Aha...
-Taigi, ir jie niekada nežiūri į žemę, o stebi dangų.
-Tai ką?
-Mes nesame tokie. Kam stebėt dangų, jei galime žiūrėti į žemiškus dalykus? Aš nesakau, kad reikia vaikščiot nuleidus galvą, aš kalbu perkeltine prasme. – Jis atsistojo. –Mes norime kažko nepasiekiamo, ir nesuprantam, kad kažkas, kas tave myli, galbūt yra ne danguje, o čia, ant žemės, tau tiesiog po nosimi!
Natalija suprato. Jis ją myli. Ir ji jį myli. Kam jai reikia dangiško ir nepasiekiamo Pijaus, jei gali turėti kai ką žemiško, mielo ir paprasto?
Ji nusišypsojo sau ir jam.
-Nesieksiu daugiau dangaus niekada.
Tą lemtingą ne dangaus, o žemės vertą akimirką, Natalija pasirinko. Pasirinko tai, kas buvo miela, paprasta, švelnu ir žemiška. Kas buvo jai po nosimi.










Erika Žėkaitė,
2008 metų pavasaris – vasara.