Modernistas, vertas padėkos

„Kantrybė – dorybė,
melas – pabaiga“ -
aiškino žmonės
be supratimo,
kas yra klaida.

Nesitikėki atleidimo,
kai griežti reikalavimai spengia ausyse.
Nesitikėki paramos,
kuri prilygsta nuodėmei -
„šiuolaikinei šventai knygai“.

Modernistas priims save
kaip „atpirkimo ožį“
ir tylės.
Nors žodžiai pjaus jį viduje..
Iškentės nuoskaudas ir pareikš,
kad jis buvo to vertas.

„Kaltas, kaltas“.
Riksmai ir žmonių pagieža ištrūks į laisvę
ir nesvarbu,
kad jau atsiėmė savo duoklę.
Jis tylės ir dar kartą viską iškęs, nors
ir to nevertas.
Nė jo kūnas, nė jo sugniuždyta siela.

Tikės, kad pagaliau aprims audra
ir priims jį tokį, koks jis bebūtų,
nors ir be nuodėmės atėjo.

Plaks diemedžio rykštėm – neskaudės.
O kodėl turėtų?
Tai tik kūnas – apvalkalas,
kurį vis vien nudilinsime.
Jam skaudės nuo žodžių, pritvinkusių melu ir neteisybę;
jam gels, bet jis tylės.
Iškęs kiekvieną prisilietimą
ir nenuleis akių žemyn.

Jis Dievo vaikas -
nekaltasis, atsiradęs išgelbėti kitus.
Pasiruošęs išlaisvinti prigimtinę nuodėmę
ir pasiimti ją su savimi.
Parnešti pas tėvą ir palaidoti rojaus sode.

Patyręs skausmą ir neteisybę, jis šypsosis.
Žino, kiti pasieks tą patį rojų –
dirvą, pripildytą šilumos ir atleidimo.