Rudeniui

Žengiant rudeniu per tylą
konservai saulės ir lietaus palėpėj dyla
nuo lapų kruvinumo svaigstanti galva
pasaulis saujoj byra smėliu,
laikyt sunku, paleist nėr noro
tik pasislėpti reiks po stogu
nuo šalčio slegiančio mintis ir norus.
neišbaigtas, dar nebaigtas, žinau, esi,
bet žodžiai jau nuo šalčio sprogę