Savižudybė Nr.2

Išpučiau dūmus. Mėgstu tabaką. Ypatingai šį. Man jį parvežė senas tarnybos draugas. Iš pačios Kubos. Šalia savęs buvau padėjęs buteliukus alprazolamo, doksilamino, oksikodono. Butent jie mane palaikė pastaruosius dvejus metus. Žmona sulaužė šventąją priesaiką ir išėjo vieną. Kur man dabar dėtis esant tokiam varge? Dukrai manęs nereikia, sūnus su šeima gyvena toli. Dėdė iš televizoriaus, pasirodantis kiekvieną šeštadienį, yra tikresnis senelis mano anūkam nei aš. Ir draugų nebėra, gerai tik tai, kad nereikia iš pensijos valgyti, po paskutinių pasimatymų su jais. Reik pasivyti žmoną.
Mėstu rūkyti. Tada nesijaučiu vienas. Ir to kvapo, tos senatvės kvapo, nejaučiu. Kai pūni ne tik kūnu, bet ir siela. Atsisėdęs autobuse matai kaip jaunas žmogus stengiasi nekvėpuoti oru, nes tavo kūnas senatvėj kaip kokia kempinė, sugeria ne skyščius, bet kvapus. Visi sužino, kad nebegali valgyti kieto maisto ne tik dėl to, kad tau prasižiojus iškrenta dantys, kvapas kalba už tave. Kopūstai, pupelės, agurkai. Viskas verdama ar troškinama. Su giliai įsiskverbiančiu kvapu. Taip, mes, seni žmonės, kvepiam.
Ne visiem mum, senajai kartai, taip yra. Pavyzdžiui, Anupras. Jo donžuano reputacija laikosi nuo 1935 metų, jei gerai pamenu. Ir tikriausiai ne dėl gražių akių, o dėl antakius siekiančio liežuvio. Dar yra Mikalina. Šiuo metu ją iš priekio apkepa Seišelių saulė, o proanūkinio amžiaus berniukas, galvoje vartydamas Playboy‘ų, baigia įtikinti ją vesti vargšą našlaitėlį šunelio akimis. Gaila, kad pati Mika pergyveno jau 7 tokius terjerus. Ar paminėjau Žibutę? Atradusi ekologinius stebuklus Oknos laidoje išvyko gyventi Sibiran. Dabar sukas ten, šamane tapo. Grįžo ten, iš kur jos tėveliai taip brangiai išvyko. O koks gi pasakojimas nepamint Jonelio. Dirba jis dabar svarbiame darbe. Ieško merginų, manekenių, kurių nuotraukos galėtų  šprotų dežutes papuošti. Ne kiekvienas gali pasakyti distrofikei mesti svorį nuo smegenų, jei jų ten iš vis yra. Štai kokia mes esame karta. Reik pasivyti žmoną.
Išgėriau buteliukus. Konjakas tam tiko kuo puikiausiai. Jaučiau palaimingą... Hmm... Ką? Tylą? Ramybę? Ne... Jaučiuosi pakilęs virš visų. Tik kad krūtinę maudė šiek tiek. O... Štai ir mano žmona.
Po dviejų dienų kaimynas Vladimiras užėjęs pasiskolinti dar vienos mažos stiklinaitės rado jį. Atvažiavo daug visokių ekpertų. Morge pataloganatomo klausia:
- Tai ką, dar vienas savižudis? -klausė policijos viršininkas.
- Savižudis? Galbūt norėjo tokiu būt... - atsakė pataloganatomas.
- Tai nuo ko jis mirė? Juk vaistai tai šalia guli? -nustebo vargšas viršininkas, kuris tikriausiai nebegalės išvykti į Kanarus šį savaitgalį.
- Na mirė ne nuo jų. Nespėjo tablečių net apvalkalas ištirpti-tarė nusimaudamas pirštines.
- Vadinasi jį nužudė?
- Ne, širdis neišlaikė. Vis dėl to, juk ne veltui ant tabako gaminių rašo, kad rūkymas žudo.