Rašyk
Eilės (72246)
Fantastika (2173)
Esė (1688)
Proza (10354)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 27 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Tolumoje girdisi patraukiantis dėmesį batų bildesys. Šalia jo, apšviestoje pastato sienoje, boluoja paniuręs ir pervargęs žmogaus šešėlis. Jis paieško kažko kišenėje ir randa. Radinys verkia, trindamasis į aprūdijusią spyną. Šešėlis net neatsisveikinęs dingsta, atsiveria durys...
  Neperrėkiu vakaro vėjo, todėl tyliu... Nesu agentas iš įtraukiančio veiksmo filmo, taip pat nesu seklys iš vaikystėje skaitytos Astridos Lindgren knygos, bet, pasitaręs su gretimo medžio lapų šlamėjimu, nusprendžiu pasekti begėdiškai pasielgusio šešėlio pėdomis. Žingsniuoju iš lėto, apžiūriu aplinką, stebiu kiekvieną gamtos ir miesto judesį. Deduosi esąs labai protingas, atsargus, rimtas... Vidinėje švarko kišenėje turiu gertuvę, užpildytą niekingu skysčiu. Slepiu ją nuo garsų, šviesos ir šešėlių, nes nenoriu, kad jie nusiviltų manimi. Slepiu ją nuo savęs, nes nenoriu nusivilti savimi... Prieinu vartelius, gražiai paprašau jų atsiverti, tačiau jie nemandagūs ir neišklauso manęs. Perlipu kilimėlį skirtą batams nusivalyti vienu lengvu žingsniu. Kam tie mandagumai?..
  Šalia manęs, truputį dešiniau, staiposi šešėlis. Šįkart kitoks. Atveriu duris ir nespėju pamatyti, ar jis godžiai nubėga tolyn,  ar net neatsisveikinęs dingsta.
  Vyksta mišios. Atsisėdu „vyrų“ pusėje, nors vargu ar kas pasikeistų, jei sėdėčiau „moterų“ – dabar visų teisės lygios, išskyrus galbūt kunigų, kurių kėdės su paminkštinimais -  jie to nusipelnė. Bažnyčioje gausu katalikų, bet iki 968 milijonų (tiek maždaug jų yra pasaulyje) dar trūksta. Sėdėdamas ant nešvankiai išraižytų suolų, labiau skirtų klūpėti, apžvelgiu nepakartojamą Dievo namų  grožį. Staiga apima kankinantis alkis. Galėtu čia būti „Iki“, juk ji – „arčiau namų“. Bet jos nėra, tad paimu maldaknygę ir kaip daugelis kitų aplinkui vartau jos lapus bergždžiai ieškodamas spalvotų paveikslėlių. Tikiu Dievą, tačiau šiandien esu alkanas maistui, ne maldai, ir negaliu nuslopinti šio itin kasdieniško geidulio. Prisimenu, kad atėjau čia ieškoti šešėlio, tačiau jis, paslaptingai dingęs, slepiasi priešais altorių. Ten negaliu eiti Toks: be kunigystės įžadų, be sutanos, be šventų minčių. Šešėlis mane pergudravo.
  Nuleidžiu galvą, tiesa, kaip tik laiku, nes reikia linkėti kitiems ramybės, o aš, manau, esu ir taip pakankamai ramus. Suskamba telefonas - jis irgi turi teisę pasirinkti, teisę melstis. O gal Kristus skambina, kad mes jį išgirstume?.. Nesvarbu, niekas neatsiliepia – šventoje vietoje negalima naudotis telefonu... Tyla trumpam nugali išgalvotas bobučių paskalas ir skardų telefono ūžesį, todėl pavargusios judėti akys įžvelgia, kaip žvakės šviesa intymiai žaidžia su oru. Intymiai... Pasišlykščiu savimi, savo mintimis, savo irstančiu dorumu. Esu šis tas daugiau nei niekas, bet pastarasis - ta nesuvokiama esybė, šįkart atrodo daug labiau subrendusi, nei aš... Priimu palaiminimą, nors tiksliai nežinau, ar jį gaunu. Paskutinė giesmė tampa pirmąja, kurią įsimenu: „Neišeik prašau, jau ateina vakaras, kaip man būti be tavęs?.. “
  Durys užsiveria. Šešėlis išeina. Jis atsisveikina, o aš ne. Pasielgiu teisingai - giesmė skirta ne jam.
2008-09-17 21:03
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą