Dviejų dienų šokis lape.

Rugsėjo 9    23: 08

Geležinė širdis. Tai aš ar Jis? Nežinau ar dar ilgai taip tversiu tyloje. Tik mano Brangioji girdi ir jaučia mano skausmą. Ji virpina savo stygas taip lengvai, lyg pasakotų man, kiek jau kartų aš taip šaukiau. Pirštai dega, bet tai tik pakursto mano emociją.
  Kodėl aš nesidžiaugiau akimirkomis su Juo tada, kai viskas buvo „DABAR“? Turbūt neturėjau tam laiko, nes galvojau tik apie ateitį... Norėčiau grąžinti tą minutę, kai prieš užmiegant svaigdavau nuo Jo kvapo, kuris būdavo įsismelkęs į mano plaukus. Tuomet nebejausdavau nieko... tik Jį.
  Nesigailiu nei vienos akimirkos! Gal kiek per daug, gal per mažai? NESVARBU!
  Ta klaiki agonija darosi nepakeliama. Lyg nuodai po truputėlį mane naikina. Vieną sekundę spaudžia smilkinius, kitą jau stabdo kraują mano vėsiose venose. Švelniai bučiuoju savo Mieląją, nes šiuo metu tik ji viena stebi su manimi dangaus kelius. O jos dūmas...
  Mm... bet kaip išties man patinka ši kankynė!
  Labanaktis, Mielasis...

  Rugsėjo 10  22: 27
 
  „Pasakyk man, mano Fėja, ką mylėt ir ko nekęst. „ Kaip, tik pamačius žmogų suprasti, jog tai ne TAS? Jog ne apie Jį pinasi tavo svajonės.
  Ne... Aš jau žinojau, kad Jis ne man. Bet norėjau Jį išmokyti gyventi mano pasaulyje. Galbūt tai labai egoistiška, bet noriu. Noriu išmokyti Jį svajoti, ir bent pažiūrėti į kokį uždraustą sodis būtų mane vedesis.
  Cha! Aš netokia ir bejėgė, kaip ankščiau apie save manydavau. Aš nuosekliai vykdau savo planus ir nepamirštu įsitikinimų. Ir..! Aš didžiuojuosi savo jausmų gausumu ir jų pilnavertiškumu. Gal nekiekvienam galiu juos atskleisti? Bet aš to noriu. Noriu save dalinti kitiems, ugdyti kažką didingo. Noriu, kad pajaustų ir Jis, kokią euforiją semiuosi iš gyvenimo ir jo teikiamų dovanų. Iš visų dovanų. Nesvarbu kaip jos supakuotos, kaip nesvarbus yra knygos viršelis. Gyventi man nepagydomai gera.
  Galbūt todėl man ir verkiant, ir kūkčiojant ieškoti oro gurkšnelio, ir šaukiant, ir dejuojant, ir nerimaujant, ir abejojant man yra gera. Visas tas TIKRAS jausmas man yra dovana. Nes tuomet supranti, jog dar gyveni.
  Aš noriu plaukti upe, o ne perplaukti ją. Gyventi, o ne nugyventi gyvenimą.
  „Ir štai ateina rytojus, ši diena bus TOBULA, - pasakė man likimas ir vėl, kaip kas vakarą“.
  Labanaktis, Mielasis...