Atkeliauja žmogus. Varpo dūžiai į tylą...
Iš sustingusių lūpų-negirdėta giesmė:
Aidas genijaus, bepročio šūksnis.
Tavo sielos klaidinga tarmė,
Nežinau-šaltas vandenio pliūpsnis...
Sako, gaus jie. Buvimo saulė kyla.
Gyvybės lūpos-tuščias meilės guolis,
Svyruojantys beržai-brangu...
Ta artuma, tas nepažintas tolis
Ir pavadinimas visų vienu vardu...
Ir panika: jie gaudžia manyje!
Per žemės skurdą-tavo garsią tylą,
Per mane visuose...
Giesme klaidžia gyvenimas prabyla,
Lyg girdis: eikš-buvimas per mane...