Pasirinkimas

Visa tai skiriu Vitai. Už genialias  matematines idėjas, už tai, kad ji – gyvenimo verta  draugė.






-Kaip lyja!
-Tikrai... Turi skėtį?
-Ne.
-Velniava.
    Tuomet abi mergaitės pasileido bėgti pilka, plačia gatve. Pliaupė kaip iš kibiro. Dangus verkė vis labiau, o balos telkšojo didumo sulig kūdros. Gabrielės kuprinė buvo labai sunki, bet ji vis tiek bėgo. Bėgo, bėgo... Jos draugė Agnė vis atsilikdavo ir Gabrielė piktai jai sušukdavo:
-Paskubėk, flegma!
-Pavargau, - atsiliepdavo Agnė.
Kai jos pagaliau pasiekė Gabrielės namus, buvo šlapios iki kaulų.
-Na ir nepasisekė mums.
-Aha. Imk šitą megztinį, persirenk.
-Ačiū.
Agnei buvo linksma. Kad ir kaip šlapia, bet linksma. Juk tai, vienaip ar kitaip, buvo nuotykis. Tačiau Gabrielė taip nemanė. Ji buvo pilna įtūžio, nes jos plaukai vėl susigarbiniavo.
-Koks didelis! – sucypė Agnė, kai apsirengė platų, geltoną, minkštą megztinį.
-Mamos. Ji jo nebenešioja. Kelnių tau nereikia? Vis tiek, kaip su suknele... O tėvai šiandieną tikrai negrįš.
-Apsieisiu.
Gabrielė nutipeno į virtuvę. Tuo metu Agnė sėdėjo prie milžiniško veidrodžio esančio Gabrielės kambaryje ir uostinėjo vienus, kitus kvepalus.
-Nori arbatos?
-Noriu.
-Aviečių?
-Aviečių...
Po penkių minučių Gabrielė į kambarį įėjo nešina dviem dideliais puodeliais arbatos ir sausainių maišeliu dantyse.
-Kaip kvepia šitas lūpų blizgesys!
-Žinau, man irgi, - nusišypsojo Gabrielė.
-Kur pirkai?
-Ne aš pirkau, Judas padovanojo. Man šitas labai patinka. Spalva šviesi, o kvepia arbūzais.
-Jaučiu...
-Tai va.
Tiek Gabrielė, tiek Agnė buvo labai pavargę. Ši diena mokykloje buvo beprotiškai sunki. Bet pagaliau savaitgalis.
Gabrielės tėvai vis dažniau palieka ją namuose vieną. Ji – savarankiška mergaitė. Nei brolių, nei sesių neturi. Abu tėvai išvyko į užmiestį visam savaitgaliui. Kartais pažiūrėti kaip laikosi Gabrielė ateina kaimynė Ona.
Agnė turi net du brolius. Abu vyresni. Tėvai ją labai myli ir lepina. Šį savaitgalį Agnė nusprendė praleisti pas Gabrielę, kad jai nebūtų liūdna.
-Gal jau pradedam? Atšilai? – paklausė Gabrielė.
-Nežinau. Man atrodo, kad aš nebenoriu to tęsti.
-Kaip tai nebenori? Pati žinai, kad įsivėlei amžiams.
-Bet tu suprask ir mane. Jei sužinotų tėvai, man būtų kapas.
-Kapas ar antkapis, man tas pats, - supykusi tarė Gabrielė, -per daug jau kartų tai darei.
-Gal vėliau?
-Kodėl tu to bijai?
-Nežinau.
-Agne, nemyžk.
-Gabriele, neaiškink.
-Gerai, - nusišypsojo ši.
-Nu.
-Tai kaip?
-Nežinau...
-Aš vakar kalbėjau su Indre.
-Ir?
-Aš jai papasakojau, sakė, kad viskas vyksta gerai.
-Ji tikrai žino?
-Tai aišku! Indrė profė.
-Man taip neatrodo.
-Agne, nepavesk.
-Bet aš... Aš...
-Ką tu?
-Nieko, - tarė Agnė ir užtraukė užuolaidas.
-Va, taip jau geriau, - nusišypsojo Gabrielė ir uždegė žvakes, smilkalus.
-Kur aliejus?
-Stalčiuj.
Abi mergaitės atsisėdo ant žemės, atsukę nugaras į veidrodį. Žvakės sudarė didelį ratą aplink jas ir veidrodį kartu. Pažvelgė viena į kitą, giliai įkvėpė ir staiga Agnė pajuto, kaip jos rankos pradėjo drebėti.
-Liaukis, - lediniu balsu tarė Gabrielė.
Tada jos paėmė žirkles ir viena kitai iškirpo po sruogelę plaukų. Gabrielės plaukai buvo tartum auksiniai. Agnės truputį tamsesni.
-Aš tyra ir skaisti, - sušnabždėjo Agnė.
-Dievas mano stiprybė, - atsakė Gabrielė.
Mergaitės pamirkė savo sruogas į vandenį ir į aliejų, metė sau per kairįjį petį ir paėmė peilį. Staiga kažkas pabeldė į duris.
-Ona! – Sušnypštė Gabrielė ir staigiai užpūtė visas žvakes.
-Užkniso ji mane, - tarė Agnė, atitraukdama užuolaidas ir slėpdama viską po lova.
-Gabriele! Gabriele, tu čia?
Mergaitė nubėgo prie durų ir jas atidarė.
-Laba diena.
-Ko tokia uždususi?
-Negirdėjau, kaip beldėt, o kai išgir...
-Gerai, gerai.
-Man viskas...
-Tu ne viena?
-Em... Ne, pas mane draugė.
Nedrąsiai arčiau durų žengė ir Agnė:
-Laba diena, ponia Ona.
-Labas, vaikeli. Na, tai jau vienos... Ką veikiat?
-Nieko gero. Gal užeisit?
-Ne, ne. Aš tik trumpam. Pažiūrėjau ar tu jau grįžus.
-Kaip matot.
-Ar nenorit valgyt?
-Ne, ačiū, bet ne, - choru ištarė mergaitės.
-Aš iškepiau kotletų, - tarė Ona ir padavė Gabrielei įvyniotą indelį.
-Ačiū.
-Nėra už ką, mažute. Pasidarykit salotų ir prikirskit, - nusijuokė moteris ir jos raudoni skruostai išsitempė.
-Gerai...
-Tai ką, aš jau eisiu. Nebūkit tokios išsigandę... Jei kas nutiks, tai atbėkit pas mane arba paskambinkit. Iki.
-Viso gero, teta!
Gabrielė uždarė duris ir neramiai pažvelgė į Agnę.
-Matai? – Tarė Agnė.
-Ką?
-Kad mums nereikia to daryti. Vis kažkas sutrukdo.
-Matau.
-Matyk.
-Agne, baik.
-Ką, baik! Aš tau juk sakiau...
-Klausyk, - tarė Gabrielė ir paėmė Agnei už rankos, - aš žinau ką darau. Būk gera, nepavesk.
-Bet kam to reikia? Tai... vaikiška!
-Puiku. Mes vaikai, juk, - viltingai nusišypsojo Gabrielė.
-Gabi, baik šaipytis.
Po keleto minučių jos abi jau žiūrėjo Kempiniuką Plačiakelnį ir linksmai kvatojosi... pačios iš savęs.

Vėlų vakarą, kai Gabrielė džiovinosi plaukus, o Agnė skaitė knygą, jos sulaukė svečių. Tai – Judas.
-Labas! – Suklykė Gabrielė ir puolė jam ant kaklo.
-Sveika. Kaip gyvuoji?
-Puikiai, o tu?
-Aš taip pat.
Agnė nusišypsojo ir toliau įniko į knygą.
-Tai ką veikiat? – pasiteiravo Judas.
-Kaip matai, nieko gero, - nusišypsojo Gabrielė.
-Aš tai skaitau, - šyptelėjo ir Agnė.
-Beletristiką? – nusijuokė ir Judas.
-Kurgi ne!
Vos į namus įžengė Judas, visa kas prisipildė geros nuotaikos ir šypsenos. Jis buvo nepaprastas žmogus – geras, patikimas, visada linksmas ir malonus. Toks, kokio ir reikėjo Gabrielei. O ji buvo tokia, kokios ir reikėjo Judui – santūri, protinga, graži ir paslaptinga. Taigi, jie buvo beveik ideali pora.
-Gal nori ko nors užkąsti? Ar atsigert?
-Pieno, - išsišiepė Judas, - Angelų gėrimas.
Jie dar geras dvi valandas šnekučiavosi, pokštavo, kol galų gale Judas atsisveikinęs patraukę į namus. Mergaitės nuėjo miegoti.

Išaušo. Pavasarinė saulė glostė žemę, vėjelis buvo lengvas, gaivus ir šiltas. Dar šlapia žolė spindėjo rasa, o paukščiai nepaliaujamai pildė orą gerą dieną pranašaujančiomis gaidomis.
-Kiek valandų?
-Be dešimt septynios.
-Tai ko tu čia atsikėlei?
-O tu?
-Mane prikėlė Tavo vaikščiojimas.
-Gabi, nepradėk, gerai? Kitą kartą liksi viena ir niekas nevaikščios.
-Dar geriau.
Agnė padarė arbatos ir pakvietė Gabrielę prie stalo. Ši apsimiegojusi ir niurnėdama išlipo iš lovos, saldžiai nusižiovavo, pakėlė naktį ant žemės nuspirtą žvakidę ir tyliai atitipeno į virtuvę.
-Karšta.
-Tai pasipūsk.
-Klausyk, gal šiandieną pabaigsim, ko vakar nepabaigėm?
-Nežinau...
-Vėl pradedi?
-Nieko aš nepradedu, ko tu iškart užsipuoli!
-Agne, nejaugi nesupranti, kad tai ne žaidimai? Ir jeigu jau įsivėlėm – reikia tęsti.
-O aš laiminga ir netęsdama. Pagalvok, kas gali būt, jeigu...
-Ne, tai saugu. Patikėk.
-Mhm.
-Tai kaip?
Agnė giliai atsiduso. Ji nenorėjo tęsti to. Visa tai jai atrodė kvaila ir nereikalinga.
-Nežinau. Man atrodo, kad ir be to, bus amži...
-Tylėk.
-Gerai.

Vėlai vakare merginos jau buvo daug linksmesnės. Dieną pas jas buvo apsilankęs Judas, o jis, kaip visada, iškart pakėlė joms nuotaiką.
-Tai einam? – ramiai paklausė Gabrielė.
-Na, gerai.
Abi merginos užlipo į antrą aukštą ir pasiruošė vietą ritualui.
-Aš tyra ir skaisti...
-Dievas mano stiprybė.
Jos vėl metė pro petį sruogas ir paėmė peilį.
-Aš bijau, - sušnabždėjo Agnė.
-Ššš.
  Gabrielė įbruko peilį Agnei į rankas.
-Tu pradėk.
-Gerai.
Agnė paėmė Gabrielės delną ir užsimerkė. Nedrąsiai pakėlė peilį.
-Greičiau, - padrąsino Gabrielė ir taip pat užsimerkė. Ji bijojo skausmo. Bet slėpė tai.
Ašmenys perrėžė baltą it drobė Gabrielės ranką. Kraujas nenumaldomai bėgo, todėl Gabrielė greitai tą patį padarė su Agnės ranka.
-Auč.
Gabrielė metė piktą žvilgsnį į Agnę. Agnė greitai susizgribo ir kažką sumurmėjo po nosimi. Turbūt neišgirdo net pati. Mergaitės pradėjo lašinti savo kraują į atskiras taures, greitai susitvarstė rankas ir atsisuko į veidrodį. Nuo didelės žvakės liepsnos jis mirgėjo tartum ryški saulė vidury nakties – apsupta tamsos ir nerimo.
Merginos pradėjo rašyti. Jos rašė į juodą lapą sidabro spalvos rašalu. Po to Gabrielė staigiai išgėrė taurę, kurioje buvo Agnės kraujo.
-Dabar tu.
Agnė padarė tą patį su Gabrielės taure ir susiėmė už burnos.
-Apsivemsiu...
Po viso to jos dar sudegino tai, ką buvo parašiusios, o pelenus supylė į skrynelę. Nepratardamos viena kitai nė žodžio nuėjo miegoti.


                                                           


                                                              ▌▌▌▌▌


Praėjo keletas savaičių ir orai visiškai atšilo. Gabrielė atsipalaidavo – kiekvieną dieną kartu su Judu eidavo į parką ar prie ežero... Todėl nukentėjo jos pažymiai.
Agnė – atvirkščiai. Sėdėjo užsidarius kambaryje ir mokėsi fiziką. Jai tas dalykas labai nepatiko ir nesisekė, o tėvai prigrasino, kad metiniam turėtų ne mažiau, kaip devynetą.
Suskambo skambutis. Dvidešimt penki paaugliai susivertė į klasė ir triukšmingai susėdo į vietas.
-Tylos!
Visi nuščiuvo.
-Šiandieną mes pradėsime naują skyrių, kuris yra labai svarbus ir sunkus, todėl perspėju iškart – nežioplinėkit.
Mokytojos balsas buvo šaltas ir nemalonus. Ji dėl savo mokomo dalyko – istorijos, būtų paaukojusi viską.
-Gabriele.
-Klausau?
-Kur buvai praeitą pamoką, kai visi rašė kontrolinį darbą?
-Turėjau reikalų...
-Kokių, jei ne paslaptis? 
-Paslaptis.
Mokytoja kreivai nusišypsojo ir pajudino savo pūstus skruostus tartum burundukas. Gabrielė suprunkštė.
-Juokinga?
-Ne.
-Tai ko čia spjaudaisi?
-Aš nesispjaudau, ponia mokytoja.
-Man kitaip pasirodė.
-Tai tikrai ne mano bėdos, - rimtu tonu ir vaidindama suaugėlę kalbėjo Gabrielė.
Mokytojai tai aiškiai nepatiko. Ji atsistojo, pasitaisė savo „pelėdiškus“ akinius ir tarė:
-Įžūli mergiotė, mat.
-Kur?
Visa klasė pradėjo juoktis.
-Čia. Prieš mane. Susitaršiusi šviesiaplaukė, kuri nežino su kuo turi reikalą.
-Nematau.
-Atsimerk! – sušuko mokytoja ir net paraudo iš pykčio. Ji labai nemėgo Gabrielės.
-Gal jau galiu sėstis?
-Kai galėsi – pasakysiu.
-Jeigu atvirai, nematau reikalo čia stovėti, nes nesu nusikaltusi.
-O gal tu dabar atsakinėji?
-Jūs nepaklausėt nei vieno klausimo, kuris būtų susijęs su istorija.
-Galiu užduot, jei nori.
-Tikrai nenoriu.
-Bijai?
-Nėra ko.
-Gal manęs?
-Jūsų?
-Taip, gal bijai manęs?
-Kodėl turėčiau?
-Kodėl neturėtum?
Įtampa augo ir mokytoja vis labiau pyko. Gabrielei buvo nusispjaut, jai patiko bartis su šia mokytoja.
-Ar žinai su kuo kalbi, kad drįsti atsakinėt į klausimą klausimu?
-Tiesą sakant, taip.
-Na?
-Su istorijos mokytoja.
-Daug žinai, - nusišaipė istorikė.
-Kai kuriais atvejais galbūt net daugiau nei jūs.
-Ak, šitaip! Marš pro duris, piemene.
-Čia turbūt ne man sakėt, nes aš ne piemenė.
-Lauk!
-Atsiprašau, ponia mokytoja.
-Dink iš klasės, pasakiau!
Agnė tuo metu užsidengė ausis.
-Kaip norite, - tarė Gabrielė, susirinko daiktus ir atsistojo eiti.
-Tu nežinai, kokią nemalonę užsitraukei.
-Numanau.
-Nieks tavęs neklausė.
-Jūsų irgi, - sukandus dantis išspaudė mergaitė ir trenkė durimis.

Vakare, kaip Gabrielė ir tikėjosi, į jos namus paskambino auklėtoja ir jos tėvams išklojo viską ir dar daugiau. Gabrielė dėl to nesuko galvos, ji žinojo, kaip bus.
O taip ir buvo.
Kai ji sėdėjo ant laiptų ir siuvinėjo, atėjo jos mama:
-Skambino auklėtoja. Turbūt pati žinai dėl ko.
-Žinau.
-Turi pasiteisinimą?
-Ne.
-Aišku.
Mama apsisuko ir nuėjo. Jai buvo nė motais. O ką čia jau galima pakeisti?
Gabrielė pakėlė akis į dangų. Debesys plaukė lėtai ir ramiai, besileidžianti saulė spalvino dangų skaisčiomis ugnies spalvomis. Ant žolės nutūpė žvirblis. Jis pradėjo kapstyti snapeliu žolės kupstą.
-Menkysta, - tarė Gabrielė ir nuėjo vidun.

Sekančią dieną, mokykloje, Agnė ir Gabrielė sėdėjo ant laiptų ir valgė ledus. Buvo toks gražus oras, kad nesinorėjo eiti į pamokas nė trupučio.
-Žinai ką?
-M?
-Prie mūsų nori prisijungti.
-Kas?
-Justina.
-Hm. Teisinga.
-Taip, būtent tą ir reiškia.
-Gabriele, bet mes tarėmės, kad niekam nepasakosim...
-Ji mano pusseserė, kas čia tokio?
-Vis tiek...
-Dar šiandien pat nueisim į mano namus ir padarysim tai su ja.
-Gerai.

Pamokos baigėsi. Kleketuodami vaikai grūdosi kieme, prie kioskų, stotyje, mokyklos kieme. Šypsenos, spygavimai, keiksmažodžiai, judesiai, prisilietimai... Visa tai susiliejo į nežmonišką chaosą. Banda laimingųjų. Kai jie liks po vieną – bus tylūs ir silpni. Niekam neįdomūs ir niekuo nebesidomintys. Toks gyvenimas.
-Ar tu tikrai to nori? – nekantriai klausinėjo Agnė.
-Na, taip.
-Agne, neatkalbinėk Justės. Tu čia tik viena bijai kraujo, - nusišypsojo Gabrielė.
Justė irgi šypsojos. Ji jautėsi gerai. O kas čia tokio?
Justė buvo labai graži mergaitė – juodi it anglis plaukai, žalios akys, ir smulkūs dantukai. Ji priminė lėlytę.
Pjaustytis dėl amžinybės jai netiko. Et, tas sumautas naivumas!
Kai merginos atėjo į Gabrielės namus, jau buvo pusė keturių. Laikas bėgo neapsakomai greitai. Bet joms jau buvo nė motais. Jo užteks.
-Na, pasiruošusios?
-Taip, - choru sukleketavo Agnė ir Justė.
Jos atsisėdo ant žemės, veidrodis atspindėjo jų lieknas nugaras. Prasidėjo plaukų karpymas, mirkymas aliejuje...
-Aš tyra ir skaisti, - tyliai prabilo Agnė ir jos blakstienos suvirpėjo.
-Dievas mano stiprybė, - sodresniu balsu atsiliepė Gabrielė.
-Aš teisinga, - nedrąsiai tarė ir Justė.
Žvakės, nerimas ir trys taurės, kuriose buvo merginų kraujas. Justė žiūrėjo į supjaustytą ranką ir pradėjo bijoti. Ką pasakys tėvai, pamatę randus?
-Gerk, - padrąsino Agnė.
Justina išgėrė Gabrielės kraują. Agnė -  Justės, Gabrielė – Agnės.

Praėjo savaitė. Randai sparčiai gijo.
-Gabriele, kodėl tu taip kvailai elgiesi? – susirūpinęs paklausė Judas, žiūrėdamas jai tiesiai į akis.
-Taip reikia, - tarė ji ir nusuko žvilgsnį.
Judas metė akmenuką į balą. Šis tyliai pliumptelėjo. Ir... Nebėra. Dabar jis metų metus gulės tos purvinos balos dugne.
-Tai nenormalu. Jūs galit vieną dieną nukraujuot.
-Visai ne.
-Taip! Ir tu tiki, kad šitie ritualai veiksmingi? Juk tai tikrų tikriausia nesąmonė!
-Nebūk ožys. Tai dėl manęs.
-Tu į šį žaidimą įsitraukei per klaidą... Indrė pasakė ir užsikabinai. Kaip kvaiša kokia. Ir dar į tai įtraukei Agnę su Justina. Jūs pjaustotės, rašinėjat lotyniškai, deginat... Ir vis tiek jums nieko nesigaus! Negyvensit jūs amžinai!
-Judai, geriau apkabink mane.

Kažkada... Žiloje senovėje... Gyveno jauna mergina Marina. Ji turėjo močiutę, kuri buvo ragana ir užsiėmė Juodąja Magija. Marina troško gyventi amžinai... Bet ji sirgo labai sunkia liga ir žinojo, kad negyvens ilgiau, kaip dar dešimt metų. Todėl jos močiutė panaudojo Magiją, kad išgelbėtų Mariną. Mergina turėdavo kirpti sau plaukus, mirkyti juos aliejuje ir vandenyje, mesti per petį į veidrodžio pusę ir tarti savo vardo reikšmę. Tačiau savo kraujo gerti ji negalėjo... Todėl privalėjo įtraukti į tą žaidimą kuo daugiau žmonių, ir mainytis krauju. Vėliau – visiems kartu užrašinėti užkeikimus lotynų kalba ir deginti. Sakoma, kad ta mergina buvo ne tik užkeikta, bet ir prakeikta. Ji gyvena ir šiandien, tik niekas nežino, kokiu pavidalu... O tikinčiųjų amžinu gyvenimu ratas vis didėja. Visi tie žmonės mano, kad jie gyvens amžinai, bet iš tikrųjų, jie tik ilgina gyvenimą Marinai. Ir taip sėja blogį...

Matematikos pamoka.
-Julius, Agnė, Martyna, Povilas, Giedrius, Eitvilas... Monikos nėra?
-Esu, - atsiliepė ši.
-Mindaugas... – toliau vardino mokytoja.
Vaikai nebuvo nusiteikę mokymuisi. Visiems buvo kur kas įdomiau aptarti ateinantį klasės vakarėlį, negu gilintis į kosinusų teoremą.
-Darius, Arnas, Milda, Akvilė, Justas... O kur Gabrielė?
-Nėra.
-Ir vėl?
-Mokytoja, jai labai skaudėjo galvą, prašė jums pasakyti, - sumelavo Agnė.
-Taip, taip. Kas antrą pamoką. Galėtų nueit pas gydytoją, jeigu skauda, o ne į parką pasitąsyt.
Klasiokai pradėjo juoktis. Agnė metė tūžmingą žvilgsnį į mokytoją, bet šiai buvo nė motais.

Tuo metu Gabrielė sėdėjo po aukšta liepa ir glostė juodus Judo plaukus. Saulė kaitino jų jaunus veidus, tyras širdis, neramias sielas.
-Kaip norėčiau išvykti kur nors toli, - užsisvajojo Gabrielė.
-Mes išvyksim. Greitai....
-Nesulauksiu.
-Sulauksi. Patikėk, nusišypsojo Judas ir pabučiavo ją.
Gabrielės viduje suplasnojo drugelis.
-Kur norėtum išvykt?
-Nežinau... Ten, kur būčiau laisva nuo visko.
-Ir nuo manęs? - pasipiktino Judas.
-Ne, ne. Juk pats žinai, kaip yra.
-Ir taip bus visada, ar netiesa?
-Tikra tiesa.
Štai, ir vėl drugelis...
-Kas iš to? – po ilgos pauzės paklausė Judas.
-Laimingesnis gyvenimas.
-Bet kas iš to gyvenimo?
-Em...
-Yra visata, taip?
-Taip.
-Mes tik dulkės joje.
-Aha.
-Ir kam to reikia? Kam šitų kvailų mokslų ir intrigų.... Juk mirsim, po mūsų ateis kiti ir net užmirš, kad tokie egzistavom, kaip aš ir tu.
-Į šį klausimą neatsakysiu tau...
-Kodėl gi, mano miela? Mano gyvenime ir mirtie, mano saule ir naktie, mano jūra, mano gausme, mano širdies gilus skausme? Kodėl tu atsakyti man šiandieną negali?
-Ne mano menkai esybei, ne mano bejėgystei ir tuštybei tai žinoti... Ne man tau atsakyti į klausimus skvarbius.
-Kurie kaip kirminai mane sugrauš... Ir nieko, nieko šiam pasauly neregėsiu aš daugiau.
-Ir muzika nutils...
-Ir medžiai nuvirs...
-Ir net spalvų jokių neliks.
-Nei harmonijos.
-Nei garso.
Abu jie skambiai nusijuokė.
-Dievinu poeziją, - išsišiepė Judas.
-Aš irgi, velniai griebtų.
-Taip atpalaiduoja improvizacijos!

     
                                                                ▌▌▌▌▌

-Čia nieko gero nėra! – nusistebėjo Agnė.
-Palauk... – viltingai puslapius vertė Gabrielė.

Šamano Satos Širtekėjo šaukesiai pienvyniui

Dieną skaisčią        pasislėpęs
Nakčiai stojant        pasirodo
Pieno vyno                atsigėrę
Po alus mes            jojinėsim
Naktį titnagu            sušvitęs
Geltonasai            piktas aza
Man į būgną              įsišoki
Gersim kolei        pasigersim

-Ir tu manai, kad tai naudinga?
-Ne, nemanau, - atsiduso Gabrielė.
-Nieko gero šitose knygose.
-Pritariu. Gal neverta net ieškot?
-Ką tu nusišneki, - supyko Agnė, - mes privalom kažką rasti...
-O kas ta aza?
-Tai požemio dievybė, mėgstanti rodytis ir klystžvakėmis, žaltvykslėmis... – skaitė Agnė.

Šamano užkeikimai

Ryk ryk suryki aza tą bjaurybę
Ryk jo vaikus suryki
Ryk jo suryki rankas ir mėsą
Ryk ryki ir jo močios krūtis nurėkštas

Oi kad vaikų jis neturėt
Oi kad būt vienas it baslys
Oi kad trokštų it sausas stuobrys

-Taigi žiauru čia! – sukliko Gabrielė.

Abisų kilmės šamano šaukesiai

Už kaitrias          anglis kaitresnės
Ugniaveidės      raudonskruostės
Ūžiantys              liepsnų liežuviai
Kurstytojos            mano geismo

Susisiausčiusios                į šilką
Lyg juokais        mane vis gundot
Prie gašlaus          aistringo kūno
Prisiglaust              mane viliojat

Per naktis        sapnais vis lankot
Per dienas              prisiminimais
Nusišypsot                nusijuokiat
Mielos mano            ir malonios

Mano linksmos            albisėlės
Skardyje raudam          gyvenat
Skaisčiaveidės        mano mielos
Skardžio plyšose        jūs būvat

Kalvoje aukštoj            gyvenat
Pasivertusios                    į žarą
Kryžkryžiais          krūtis ilgąsias
Per pečius sau            susivartot

Ugniaveidės            stebuklingos
Upės kriaušy              išdykaujat
Šiaip pažiūrit              nusijuokiat
Taip pažiūrit              atsijuokiat

Siaučiatės į        šiurkščią drobę
Susijuosiat                  geležiniais
Magios mano            geidulingos
Smagiabūdės        ir nuolaidžios

Mano mielosios          raudonos
Jūs tulžis              juodųjų jaknų
Karštos godžios    jūs ir lipšnios
Padarykite                    laimingą

-Albisos stepių undinės...

-Einam geriau pavalgyt, - nusišypsojo Agnė.
-Einam, nes jau galva plyšta...

Išaušo saulėtas sekmadienio rytas. Nors buvo dar labai anksti, bet Gabrielė, Agnė ir Justė jau sėdėjo ant laiptų ir šnekučiavosi.
-Nepatikėsit ką vakar mačiau, - mįslingai nusišypsojo Agnė.
-Na?
-Mūsų klasiokę Mildą su Vytautu!
-Eik jau, - išsižiojo Gabrielė.
-Taip, taip.
-Ir ką jie veikė? Kur tu juos matei? – pradėjo klausinėt Justina.
-Prie mokyklos. Vakare. Sėdėjo susikibę už rankų... Kaip žiauru, ar ne?
-Tai jau tikrai... Bet tu, Agne, ir intrigantė, - nusijuokė Gabrielė.
-Pritariu, - šyptelėjo Justė. – Ar radot ką gero toje knygoje?
-Ne!
-Jūs žinot kiek aš vargau, kol ją suradau pas prosenelę namuose...
-Tu dar tokią turi?
-Taip.
-Supranti, ten krūva šamanų užkeikimų ir panašių dalykų. Įdomu, bet nieko naudingo... – nusivylusiu balsu dėstė Gabrielė.
-Jo, ten tik visokios ugniaveidės, kryžkryžiai ir t. t., - dar pridėjo Agnė.
Jos buvo kitokios mergaitės. Nors mėgdavo aptarinėti kitų aprangas, elgesį ir panašius dalykus, bet  į gyvenimą žvelgė giliau. Kartais net per daug giliai.
Iš dalies jos buvo naivios, nes tikėjo amžinu gyvenimu, o iš tiesų ilgino gyvenimą kažkokiai nepaaiškinamai būtybei. Kam šautų į galvą patikėti tokiomis nesąmonėmis ir žaloti save? Jos buvo kitokios. O tų kitokių vis daugėjo...
Justė pažvelgė į žydrą dangų. Ta neapsakoma platybė priminė jai vaikystę, į kurią sutilpo tokia pat didybė žalios, kvepiančios žolės, skaisčiai raudonų aguonų ir ryškių tartum saulė pienių... Linksmų žaidimų, nerūpestingumo ir klegesio.
-Prie mūsų nori prisijungti, - tarė ji.
-Kas?
-Viena mano pažįstama...
-Kas tokia?
-Gabija.
Mergaitės trumpam nutilo. Agnė pagalvojo, kad jau per daug... Gabrielė apsidžiaugė.
-Puiku, - tarė pastaroji, - kuo daugiau, tuo geriau...
-Nė velnio! – paprieštaravo Agnė.
-Nutilk. Ir vėl bijai? Juk tai tik dar viena mergaitė.
Dangus apsiniaukė. Laibi aguonų stiebai Justės atmintyje pradėjo linguoti į visas šalis... Vėjas pakilo ir kažkas piktdžiugiškai sušnabždėjo gilų it visa pasaulio istorija „ačiū“.



-Gabriele!
-Ką? – atsiliepė ji iš virtuvės.
-Ateik čia.
0 Gabrielės mama buvo išvaizdi moteris, kuri labai mėgo teatrą, klasikinę muziką ir... grožio saloną. Jos ir Gabrielės santykiai buvo pašliję, ką kalbėti apie tėvą. Mamą ji matydavo labai retai, o daugiau ir nereikėjo.
-Ko nori? – paklausė Gabrielė. Ji buvo susivėlusi ir nerami dėl rytdienos kontrolinio darbo.
-Tavo kambaryje, po lova, radau kažkokių plaukų sruogų, kelis buteliukus su vandeniu ir dar kažkuo. O ką besakyt apie išterliotas brangiausias mano taures!
-Išvalysiu. Padėsiu į vietą.
-Tikiuosi.
-Mam, tau nebūtina tvarkyt mano kambario. Aš ir pati sugebu.
-Kam tau tų nesąmonių?
-Kad ir kokie tai daiktai, bet jie mano... Beveik mano.
-Kam tau tų nesąmonių?
-O mano daiktai yra mano. Ir nevalia jų liesti.
-Kam tau tų nesąmonių?! – pakeltu tonu neramiai klausinėjo mama.
-Ne tavo reikalas! – sušuko Gabrielė ir išbėgo iš kambario.
-Kas per vaikas... Išauklėsiu aš ją... Matai, ne mano reikalas gi... – sau po nosimi tyliai niurnėjo mama.


Dienos bėgo. Atėjo ir Gabijos diena.
Ši mergaitė buvo labai tyli ir rami, siaubingai kompleksavo dėl akinių ir kabių, šveplo balso ir strazdanų. Bet viduje ji slėpė angelėlį. Deja, labai patiklų.
-Bijai? – paklausė Gabrielė skaniai laižydama ledus.
-Truputį...
-Nėra ko, - nusišypsojo Justė.
-Bet ar tu tikrai to nori? – neramiai paklausė Agnė, spardydama akmenukus į visas šalis.
-Tai aišku! – iš džiaugsmo suspigo Gabija. – Turėsiu daug laiko.
„Kaip kvaila“ pagalvojo Agnė, bet greitai susizgribo, kad ji pati užsiiminėja tuo.
-Žinai, tas rankų pjaustymas nėra toks baisus, kaip tau atrodo, - išraiškingai gestikuliavo Gabrielė, - tai labai neskausminga ir paprasta. Reikia tai daryti su dideliu tikėjimu ir tiek.
-O į ką man tikėti?
-O į ką tu tiki?
-Į Dievą...
-Pamiršk tai, - piktai drėbė Gabrielė.
-Kodėl?
-Neklausinėk. Tiesiog pamiršk.
Gabrielės žodžiai Gabijai nuskambėjo, kaip labai protingo žmogaus. Tie žodžiai, atrodė jai, turėjo labai didelę reikšmę ir prasmę. Nors iš tiesų Gabrielė tik vaidino. Ji pati nieko neišmanė. Ir nežinojo, ką daro.



                                                                ▌▌▌▌▌



-Pažiūrėk, kaip gražiai leidžiasi saulė...
-Matau... Sukruvina visą dangų.
-Koks nykus tas dangaus gyvenimas. Vien tik saulėtekis ir saulėlydis... Retkarčiais audra ar lietus, debesys... Nyku, labai nyku, - kalbėjo Gabrielė sukdama ant piršto žolę.
-O aš manau visai kitaip.
-Tu naivus.
-Ne, miela mano, naivi tu. Kada liausies dariusi tas nesąmones? Mačiau, jau Gabija susitvarsčius  rankas...
-Pati norėjo, Judai!
-Ir dabar ji laimingesnė?
-Ką aš žinau.
-Aš tavęs labai prašau, nutrauk tai, - tarė jis ir stipriai suėmė už rankos. –Man baisu. Aš tave labai myliu ir nuoširdžiai noriu tau tik gero. Tai yra kvaila, jau sakiau šimtą kartų... Liaukis. Ir mes tikrai išvažiuosim kuo toliau... Į pasaulio kraštą.
-O kur tas pasaulio kraštas?
-Ten, kur nėra žmonių ir pastatų. Kur nėra nieko, nieko, išskyrus gamtą. Ir dar kaži kas nepaaiškinamo...
-Bet aš... negaliu.
-Kaip žinai, - atsiduso Judas, paleido jos ranką ir atsistojo. Saulė jau buvo nusileidus.
Gabrielė žiojosi kažką sakyti, bet taip ir nepasakė.
Judas žiūrėjo į žemę, tiksliau – į žolę ir mąstė apie tai, ko niekada nebus.
-Kas tai?
-Nežinau.
-Ką tu jauti?
-Kaip griūna mūsų siena.
-Ką?
-Pavirsta į dulkes.


-Aš tyra ir skaisti...
-Dievas mano stiprybė.
-Aš teisinga.
-Paguosiu...
Mergaitės atliko joms įprastą procedūrą.
Kažkas trenkė durimis pirmame aukšte.
-Tėtis, - suspigo Gabrielė, kai jos ranka jau buvo pasruvusi krauju.
-Ką daryt? – puolė į paniką Agnė.
-Užsičiaupk ir nuvalyk šitą!
Justė pasimetė. Gabija, apimta euforijos, nesureikšmino viso to.
Tuk, tuk, tuk.
-Ką čia darot?
-Laba diena.
-Labas labas... Kas rankai? – paklausė tėvas griežtu tonu ir parodė į Gabrielės ranką.
-Ai, truputį įsipjoviau.
-M. Kur mama?
-Nežinau. Pas Liepą, man atrodo.
-Einu ten.
Jis dingo.
-Kaip gerai, kad mano tėvams giliai dzin ant manęs, - nusijuokė Gabrielė.

Atėjo vakaras. Danguje pasirodė netaisyklingos formos blynas, kuris versdavo jaustis blogai. Versdavo jausti nerimą dėl kažko.
Šį vakarą Agnė nakvojo pas Gabrielę. Dažnas atvejis.
-Ką veikiam? – paklausė Agnė, ilgesingai žiūrėdama pro langą.
Atsakymo ji nesulaukė. Gabrielė užsisvajojusi skaitė trumpąsias žinutes nuo Judo.
-Ką čia skaitai?
-Nieko.
-Jis pyksta?
-Ir dar kaip.
-Suprantama.
Agnė įsipylė slyvų nektaro ir paėmė Gabrielės telefoną.
-Padėk.
-Ką, negalima?
-Ne.
-Gabre, ar tu nepastebėjai, kad mes nutolom?
-Nežinau... – atsakė ji ir giliai, giliai atsiduso.
-Aš tikėjau, kad mes būsim geriausios draugės iki gyvenimo galo...
-Tai vaikiška. Utopija.
-Gerai, tebūnie. Tai kas su Judu? Gal pasipasakosi...
-Kad tu nesuprasi manęs... Jis nori, kad aš viską baigčiau.
-Ta prasme?
-Tai, kuo mes užsiimam.
-Aš galvojau, kad vaikinus traukia magiškais prieskoniais „paskanintos“ merginos, - pajuokavo Agnė.
-Nenusišnekėk.
-O kas čia tokio?
-Nieko, nieko...
-Gabriele, ar tau neatrodo blogai, kad mes į šį žaidimą, pačios jo neišmanydamos, įtraukiam vis daugiau žmonių?
Pauzė.
-Duok atsigert, - nervingai paliepė Gabrielė.
-Na?
-Nežinau. Man – ne gaila. Tegu. Pačios nori. Aš joms neliepiu...
-Bet man tai liepi, - nusišypsojo Agnė.
Gabrielė įsiuto. Bet Agnės šypsena neleido jai pradėti rėkti. Tiesiog neleido. Žmogiškumas, mat.


                                                        Draugystė 

... Draugystė man – labai svarbus dalykas. Aš mėgstu šokti lietuje dviese, aš mėgstu palydėti saulę dviese, aš mėgstu verkti ir šypsotis dviese. Vienas žmogus negali nieko. Du – daug. Man gera turėti kažką, ką galiu vadinti draugu. Bet kas telpa į žodį draugas? Ar tai turi kažką konkretaus, apčiuopiamo? Ar yra riba, kada žmogus tampa draugu arba priešu? Galų gale, ar lengva tai pajausti? Bet ką reiškia tie žodžiai... Daug daugiau reiškia veiksmai. Tikras draugas turi akis, kuriose yra pasislėpę Tavo akys. Tikras draugas turi širdį į kurią priims...

-Na, kaip? – paklausė mokytoja ir nužvelgė klasę pro savo akinių viršų.
-Gražu! – pradėjo „alpt“ kelios klasės mergaitės.
-Tai va, už šį rašinį, kurio dalelę tik ką pacitavau, Gabrielei parašysiu dešimtuką.
-Ačiū, mokytoja, - nusišypsojo ji.
-Užsidirbai. Tai tau į naudą.
-Kodėl?
-Tai dar ne, pasakysi?
-Ne, nepasakysiu nieko daugiau.
Tebūnie draugystė.


Vėlų vakarą Gabrielė ir Judas vaikštinėjo tamsiomis gatvėmis.
-Sveikinu, puikiai padirbėjai su tuo rašiniu.
-Ačiū... Tiesą sakant, tai dirbau visai mažai...
-Gabriele...
-M?
-Kodėl tu niekada manęs neapkabini?
-Aš frigidiška.
-Nejuokinga. Toks vaizdas, kad tu manęs nebemyli.
-Myliu.
Judas nusišypsojo, bet Gabrielė to nepamatė.
-Norėčiau parašyti ką nors rimtesnio.
-Pavyzdžiui?
-Eilėraščių knygą. Iš kelių tomų.
-Parašyk pirma bent vieną...
-Galiu ir daugiau. Dabar pat! – užrietė nosį ji.
-Hominem te esse memento...
-Labor improbus omnia vincint!
-Cave ne cadas.
Gabrielė įsižeidė:
-Judai, tu nežinai kiek daug aš galiu?
-Aš žinau, kad tu negali to, ko noriu aš.
-Tu mane varai iš proto su tokiu spaudimu.
Jis apkabino ją.


Gabija ir Agnė vartė tą pačią knygą.
-Juk čia turi būt daugiau informacijos apie šių ritualų kilmę! – nervinosi Agnė.
-Žiūrėk, kiek čia simbolių, - apsidžiaugė Gabija ir atidžiai apžiūrinėjo vieną iš keltų simbolių:


                                         
                                                   



-Gi tai nieko nereiškia, Gabija, kaip tu nesupranti...
-O, žiūrėk, ateina mergos, - kalbą nukreipė Gabija.
-Na, vis dar vartot?
-Kas čia per simbolis?
-Nesvarbu, - tarė Agnė ir užvertė knygą, - Gabija nori jums kai ką pasakyti.
-Agne, gi prašiau...
-Rėžk, - paragino Agnė.
Gabija pasitaisė akinius ir pažvelgė į išvargusias Gabrielės akis.
-Na... Mano vaikinas nori prisijungti.
-Prie mūsų? Bernas? – išsižiojo Justina.
-Tylėk, - įsakmiu balsu tarė Gabrielė.
-Tai kaip?
-O jis viską apie tai žino?
-Tiek kiek mes – taip.
-Gerai, tegu...
-Tik perspėju, kad jis keistas...
-Unikumas? – garsiai nusijuokė mergaitės.
-Kažkas tokio, - nusišypsojo ir Gabija.

Praėjo visas mėnuo. Ritualai būdavo atliekami vis dažniau, o Ignas greitai pritapo.
Vasara jau movėsi aukštakulnį spalvingą batelį, kad galėtų išspirt pavasarį. Visi jautėsi gerai ir linksminosi...
-Varom kur nors vasarą, - išsišiepė Judas.
-Kur?
-Kur būtumėm tik dviese...
-Tokių vietų nėra, - nusiminė Gabrielė.
-Aš rasiu. Juk pasaulio kraštas?
-Pasaulio kraštas...
Jie ėjo per gėlėtą pievą, aukštos žolės glostė laibas kojas. Judas jautėsi pakiliai ir buvo pilnas energijos ir gerų nuotaikų, pilnas šypsenos ir spindulių. Gabrielė jautėsi kiek blogiau... Ji stebėjo romantiškai valsą šokančius javus ir mąstė... Daug ir visada apie tą patį. Kas yras kas? Ir iš kur visa tai?
-Gabriele...
-M?
-Aš... Aš noriu tau kai ką pasakyti.
-Sakyk.
-Mes jau ketveri metai kartu...
-Taip.
-Tiesiog. – Judas paėmė jos gležną ranką ir priklaupęs ant vieno kelio papuošė jos pirštą mediniu ž0iedeliu.
-Koks grožis, - nusišypsojo Gabrielė ir gerėjosi tuo, ką pamatė.
-Neturiu aš deimantų, atleisk... Šį padariau pats.
-Ačiū Tau.
-Bet... Ar norėtum su manimi būti amžinai?
-Aš juk gyvensiu amžinai!
Šie žodžiai trumpam aptemdė Judo nuotaiką.
-Aš norėjau tau pasakyti, kad myliu tave labiau už save. Labiau už žvaigždes ir už Saulę, labiau už Žemę ir ištikimą palydovą Mėnulį. Labiau už tiesų ar kreivą kelią, labiau už šypseną ir sparną drugelio... Labiau už tylų nakties alsavimą, labiau už mažą ar vidutinį vabalą... Labiau už kūną ir už sielą, labiau už rytą arba dieną...
-Aš apžavėta – tu poetas!
-Aš tau pasipiršau.
-Nepatikėsi - supratau!
-Pašokam.
-Pašokam.
Ir jie abu pradėjo šokti pagal neišgirstą melodiją.


                                                          ▌▌▌▌▌



Saulėta ir šilta diena. Dangus tyras it naujagimio širdis. Gabrielė ir Agnė lėtai pėdino nuošalia gatvele į namus.
-Kaip manai, ar mes su Judu būsim kartu, kol mirtis mus išskirs?
-Tikiu, kad taip.
Gabrielė peršoko užmuštą katiną.
-Kodėl tu taip darai? Juk galėjai apeit.
Gabrielė tik patraukė pečiais.
-Man jūs – labai graži pora. Tiesiog nuostabi! Judu derat ir kūnais ir sielom.
-Pajaučiau tai, - nusišypsojo Gabrielė.
-Pavydžiu tau. Suradai tai, dėl ko žmonės romantikai ir gyvena... – švelniai kalbėjo Agnė.
-Žiūrėk, - tarė Gabrielė ir parodė į mergaitę.
Ta mergaitė stovėjo prie kaimynų tvoros ir pirštu braukė per geležis, klausydamasi virbų skambesio, kuris susiliejo į ūžesį. Rankose ji laikė puokštę neužmirštuolių. Mergaitės batukai buvo ryškiai raudoni, negyvos akys tartum žiūrėjo į niekur. Šviesūs plaukai, užkritę ant veido, murzina suknelė kažkuo priminė Gabrielę, kai ji buvo maža.
-Ką ji čia daro?
-Nežinau.
Jos praėjo pro nepažįstamąją. Gabrielė atsisuko. Iš mergaitės piršto varvėjo skaisčiai raudonas kraujas.
„Įsipjovė“ – pamąstė Gabrielė ir perskaitė trumpąją žinutę nuo Judo.
-Kur ji dingo? – dar paklausė, kai antrąsyk atsisukus mergaitės nepamatė.
-Jos keliai nežinomi...


-Kaip gera mylėt.
-Ką?
-Tave. Saulę, gėles, jūrą. Viską, kas aplink.
Gabrielė nusišypsojo. Ji pažvelgė į Judą. Saulė jo veidą pavertė skaistų, skaistų...
-Nedaug jau liko, - tarė ji.
-Taip. Ir mes išvyksim. Bet prieš tai... – nepabaigęs minties atsiduso Judas.
-Kas?
-Mesk tai.
-Ar tu išprotėjai?! – pašoko Gabrielė.
-Ne, aš kaip tik atprotėjau...
-Bet aš jau įsivėliau. Negalima taip.
-Negalima? O pjaustytis galima? Aš jau sakiau, kad tu skaudini save, mane, ir dar tuos savo draugus.
-Judai...
-Ką? Jau kurį laiką prašau, o tau nusispjaut.
-Na, bet...
-Bet, na, bet, na, Judai, bla, bla.
-Liaukis!
-Gabriele, jeigu nebaigsi tu, baigsiu aš.
Saulė jau leidosi. Gabrielės namuose turėjo laukti Gabija su vaikinu, Justina, Agnė. Ji atsisveikino su Judu ir nubėgo namų link.
-Sveiki, ilgai laukiat?
-Nelabai, - nusišypsojo Gabija ir nužvelgė Gabrielės žydrą bliuzelę.
-Kažkas ne taip?
-Labai graži.
-Ačiū.
Visi susėdo ratu. Prasidėjo vakaro ceremonija. Agnė, kaip visada, kiek nerimavo ir suėmė už rankos Justiną. Kai atėjo metas deginti lapus, Justina tarė:
-Šis kartas paskutinis.
-Kodėl?
-Rytoj aš išvažiuoju.
Po ritualo visi buvo labai nuliūdę.
-Bet mane pakeis kita mergina!
-Kokia? – nusistebėjo visi.
-Mano netikra sesė. Gabrielė pažįsta.
Kad ir kas besikeistų, ratas nemažėja.


Trečiadienį, po pietų, smarkiai apsiniaukė.
-Gabriele, pasiimk batus iš kiemo, nes dar prilis, - sušuko mama.
-Gerai.
Ji padarė ką paliepta ir dar šį tą. Tada išėjo pasivaikščioti.
Gabrielė ėjo dulkinu vieškeliu. Dešinėje matė žaliuojančius begalinius laukus. Kairėje – apleistas fermas.
-Įkyrūs uodai, - sumurmėjo ji.
Kažkas pastvėrė ją už rankos. Gabrielė išsigando ir jos širdis pradėjo drebėti. Už rankos ją laikė ta pati maža mergaitė. Su tais pačiais raudonais batukais ir murzina flaneline suknute.
Gabrielė pažvelgė į jos akis. Tai apdegino. Mergaitės žvilgsnis buvo kupinas nuoskaudos ir kartėlio, lūpos kietai sučiauptos. Rankose ji laikė tą pačią puokštę neužmirštuolių.
-Ačiū, - tarė mergaitė laibu balseliu ir įbruko gėles į Gabrielės rankas. Tada apsisuko ir dingo laukų platybėje.
Gabrielė stovėjo ir žiūrėjo į nudrengtas gėles. Kai kurių galvelės buvo nulinkę. Pradėjo smarkiai lyti. Per miglą ir dulksną, vydamasi save, ji nuskubėjo atgal.


-Ką čia darai?
-Ai, nieko, rašau...
Agnė buvo įnikusi į savo darbą, o Gabrielė įkyriai klausinėjo:
-Matematika?
-Aha. Nori, įrodysiu, kaip 2 gali būti lygu 1?
-Na, - susidomėjo Gabrielė.
-Sakykim, kad 2=1.

Tai galima sulyginti, kaip a=b.
 
a²=ab, turbūt supranti, kodėl.

a²=ab / - b²  iš abiejų pusių atimam po b kvadratu.

Taigi, taikant formule gaunasi, kad (a-b) (a+b) =b (a-b) /: (a-b)    suprastinam.

Gaunasi a+b=b, taip?

-Taip.
-Taigi, galima prašyti, kad 2a=a ir tada abi puses padalinam iš a.
Kas išeina? 2=1!
-Geras! – susižavėjo Gabrielė.
Ji įdėmiai pažiūrėjo į languotą lapą.
-Bet čia yra viena klaida, - nusišypsojo ji.
-Kokia?
-Toje vietoje, kur dalinam iš (a-b). Juk šie skaičiai, tariam, kad yra vienodi? Tai atėmus vieną iš kito, gaunasi 0. O dalyba iš nulio negalima, - nusivaipė Gabrielė.
-Tiksliai! Šauni tu, - nusišypsojo Agnė ir paglostė Gabrielei šviesius plaukus.
-Žinau, - iškišo liežuvį ši.
-Šiandien man darė kraujo tyrimą...
-Rimtai? Tai dabar pastebės, kad pas tave trūksta kraujo.
-Tai va, dėl to ir daro, nes mama sakė, kad aš per daug balta, - susirūpinusi kalbėjo Agnė žiūrėdama į savo nagus.
-Hm, sudėtinga.
-Pritariu.
-Beje, - išsišiepė Agnė, - prie mūsų dar prisijungs...
-Kas?
-Tokia Emanuelė.
-Iš kur ji?
-Gyvena netoli Gabijos. Sakė, girdėjo apie tai, ir nori pabandyt.
-Puiku, tiesiog puiku, - saldžiai nusišypsojo Gabrielė.



                                                            ▌▌▌▌▌


Išaušo. Gabrielė atsikėlė kaip niekad anksti. Ji lėtai susiruošė ir išpėdino į mokyklą. Buvo likę vos kelios dienos.
Oras buvo kupinas gaivos, žemė sunkiai alsavo po nakties.
Prie mokyklos vartų auksaplaukę pasitiko Judas:
-Kaip miegojai? – paklausė jis ir pakštelėjo į skruostą.
-Nelabai gerai, o tu?
-Nesvarbu.
-Kaip suprast?
-Gabriele, šiandien pat liaukis. Arba aš, arba tie ritualai.
-Tu čia rimtai? – išsigando ji. – Jeigu pasirinksiu ritualus, tai tarp mūsų viskas baigta?
-Taip, - atsakė Judas šaltu balsu ir pažvelgė į dangų.
-Kaip nori. Aš renkuosi ritualus.
-Gerai. Gerai... – Judas apsisuko ir nuėjo.
Jam suskaudo širdį – tikėjosi kitokio atsakymo.
-Sudie, - tyliai ištarė Gabrielė ir atsisuko į miško pusę.
Tarp medžių stovėjo mergaitė su skaisčiai raudonais batukais ir šypsojosi.


-Na, gerk!
-Man šlykštu, - eilinį kartą ritualo rimtumą gadino Gabija.
-Greitai tik.
Buvo tamsu. Gabrielė jautėsi beprotiškai blogai. Ją traukė tie ritualai, tai tapo kasdienybe. Bet Judas... Ji jį taip mylėjo... Kažkas ją, kaip marionetę traukė už virvučių. Ir tą akimirką, kai ji išgėrė kelis lašus Igno kraujo, ji suprato, kad be Judo neištvers. Kad tai yra fatališka meilė, kurios negali sugadinti jokie amžinybės troškimai. Kas iš to, kad ji gyvens amžinai, jei gyvens be Judo? Be jo žalių, kaip katino akių? Be jo balso ir kūrybos? Gabrielė staigiai pašoko ir išbėgo iš kambario.
-Kur tu? – sukliko Agnė.
Jos draugė nieko neatsakė. Tik išbėgo į kiemą ir pasileido tekina į Judo namus.
-Kur jis? – šaukė Gabrielė įsikibusi Judo broliui į atlapus.
-Nežinau, dingo. Sugrįš gal po kokios savaitės. Niekam nerūpi, jis jau didelis – neprapuls.
-Einam, Gabriele! – tempė ją draugai.
-Einam namo! Viskas tarp jūsų baigta, tu pasirinkai, jo nebėra...
-Tu turi žinot, kur yra mano Judas!
-Eik ir netriukšmauk, beprote, - šaltai atrėžė Judo brolis ir užtrenkė duris.
Gabrielė parklupo ir ėmė raudoti.
-Kvaiša! – sušuko pati sau, nusiplėšė nuo rankų tvarsčius ir pradėjo klykti:
-Dink iš čia!!!
Gabrielė rėkė desperatiškai ir niekaip nesiliovė. Ignas ir merginos tempė ją namo.
O ji vis rėkė:
-Dink iš čia!
Agnė atsisuko į tą pusę, į kurią šaukė Gabrielė.
Tamsioje gatvėje stovėjo mergaitė su raudonais batukais. Rankoje ji laikė negyvą drugelį.
Mergaitė lėtai plėšė jo spalvingus sparnus į skutelius.



Rytas. Gabrielė, vos prabudusi, pažvelgė pro langą. Apsiniaukę. Nenorom prisiminė Judą ir jai pasidarė labai bloga.
-Šiandien aš jį surasiu, - ryžtingai ištarė pati sau.
„Bet ar aš galėsiu nebedalyvauti tuose ritualuose? Ar aš galiu taip lengvai mest? “. Ji klausinėjo savęs. Bet nuo to geriau nebuvo.
Išlipusi iš lovos ji greitai nusiprausė, įšoko į džinsus, apsirengė nutrintą bliuzelę. Susirišo plaukus į uodegėlę, apsiavė sportbačiais ir išėjo.
Ji nežinojo, kur eina. Ji norėjo, kad ją nuvestų širdis. Bet, deja, širdis tylėjo.
Gabrielė ilgai mąstė, kur galėtų būti Judas. Juk jis negalėjo taip lyg niekur nieko dingt. Ir staiga į galvą jai atėjo idėja – pasaulio kraštas. Bet kur jis?
Mergaitė prilėkė prie pirmo pasitaikiusio žmogaus. Tai buvo maždaug jos amžiaus vaikinas.
-Gal žinai kur galima rasti pasaulio kraštą?
-Atsip**k nuo manęs, - atrėžė šis ir pastūmė ją į šoną.
Gabrielei buvo nė motais. Ji pamatė mažą berniuką ir paklausė jo:
-Ei, gal žinai, kur yra pasaulio kraštas?
-Kur?
-Aš klausiu, gal tu žinai?
-Ką?
Gabrielė atsiduso.
-Vakar man mama nupirko šautuvą, - išsišiepė jis savo bedante šypsena.
Po kelių akimirkų pro ją praėjo moteris.
-Atsiprašau, gal žinote, kur yra pasaulio kraštas?
Moteris pasimetė:
-Įdomus klausimas. Bet žemė apvali, vaikeli... O gal tu klausi apie kavinę?
-Kokią?
-Yra tokia kavinė pavadinimu „Pasaulio kraštas“.
-Ji toli?
-Už kokių 10 kilometrų į štai tą pusę. Netoli buvusios siuvyklos. Bet labai daug kelio eit.
-Aš žinau tą vietą! Ačiū jums.
-Nėra už ką, sėkmės tau.
Gabrielė žinojo, kad tai tik kavinė, bet pamąstė, kad ten galėtų būti Judas. Ji skubiai ėjo link tos pusės, bet kelias pasirodė ilgesnis, nei ji galvojo.
-Aš įveiksiu, - murmėjo kaip beprotė ji ir dar labiau paspartino žingsnį. Dabar jos rankos jau nebebuvo sutvarstytos. Ir tai atrodė siaubingai. Randai, žaizdos... Bet jai dabar tai buvo mažiausiai svarbu.
Po kiek laiko ji priėjo mažą medinę kavinukę. Tai neatrodė įspūdingai. Pats pavadinimas, kuris kažin ar turėjo reikšmę, buvo apsitrynęs. Viena senyva moteris valė stalus ir įdėmiai stebėjo Gabrielę bei jos ranką.
-Ko ieškai? – visa sumurus paklausė moteris.
-Judo.
-Tau gal negerai su proteliu?
Gabrielė žvalgėsi.
-Klausyk, per pastarąsias dvi paras čia buvo užsukę tik viena turistų porelė ir keli girtuokliai. Jei nori garsiojo šokoladinio pudingo – mes jo nebegaminam.
-A... Ačiū, - tarė Gabrielė ir išėjo pro duris.
Moteris dar kelis kartus žvilgtelėjo pro langą į besiblaškančią Gabrielę.
Ji nežinojo ką derėtų daryti. Elgesys Gabrielės buvo nesąmoningas. Staiga ji pamatė jauną vyriškį, stovintį už kelių metrų nuo jos.
-Laba diena, atsiprašau, gal galėtumėte man pasakyti kur yra pasaulio kraštas? Man labai reikia.
-Mergaite, juokauji? – nusišypsojo jis. Atrodė kompetentingas žmogus. Gabrielė pastebėjo, kad šis vyras stulbinamai panašus į Judą. O gal tik pasirodė.
-Ne, aš rimtai.
-Tokios vietos nėra.
-Aišku, ačiū.
Gabrielė apsisuko ir jau ruošėsi eiti, bet vyras jos dar paklausė:
-Tau gal reikia pagalbos?
-Jau padėjot.
-Kam tau to pasaulio krašto?
-Ten mano vaikinas.
-Suprantu... – vyriškis šypsojosi ir tai padėjo Gabrielei jaustis laisviau.
-Aš norėčiau jį surasti.
-Eik, kur širdis veda.
-Ji neveda.
Gabrielė nuėjo.
-O tave gal pavežt?! – pavymui sušuko nepažįstamasis.
-Ne, ačiū, - sumurmėjo Gabrielė ir kažin ar ją išgirdo.
O kur dabar? Gabrielė pradėjo lėtai žingsniuoti. Ėjo namų link. Kvėpavo sunkiai ir giliai, jai trūko jo. Bet buvo vėlu. Niekas negalėjo apsakyti ir suprasti to. Atrodo, ji galėjo surasti jį, pasakyti, ką pasirinko ir abu būtų laimingi. Bet tai buvo per daug sudėtinga.
Žmonių tarpusavio santykiai yra pats sudėtingiausias ir painiausias dalykas pasaulyje. Kas vienam gali atrodyti pasaulio pabaiga, kitam – juokinga ir kvaila. Bet dažnai juoktis neleidžia vidus – jausmai. Dėl to mes ir verkiam, dėl to ir juokiamės. Mes galėtume juoktis kartu, bet neleidžia tie patys jausmai.
Pagaliau, kai Gabrielė parsigavo namo, jos laukė Agnė.
-Kur tu buvai?
-Nesvarbu.
-Aš labai bijojau.
-Aš ne.
Agnė pabandė apkabinti Gabrielę, bet ši ją atstūmė.
-Kas yra?
-Spėk!
-Gabriele, tu pasirinkai ritualus. Jam tai netiko, tad...
-Bet aš noriu būti su Judu...
-Tada turėsi atsisakyti šitų ritualų...
Gabrielei įkando drugelis.
-Ir atsisakysiu! Man nebereikia to.
-Tai valio, pasakyk jam tai.
-O kur jis?
-Nežinau. Gi nepražuvo.
-O jeigu? – verksmingu balsu išspaudė Gabrielė.
-Na, na, baik, - bandė raminti Agnė ir apkabino draugę.
-Kur man jo ieškoti...
-O kur ieškojai?
Gabrielė išklojo viską.
-Kad aš žinočiau... Noriu tau padėti.
Gabrielė pažvelgė į gera darančias Agnės rankas. Sutvarstytos. Jai pasidarė gaila Agnės... Ir negi dabar jos laimingesnės? Kai nuėjo taip toli?
Gabrielė būtų pasakiusi Agnei „atsiprašau“, bet jai trūko ryžto. Kitu atveju – ryžto.

Atėjo vėlus vakaras. Agnė ir Gabrielė vaikščiojo tamsiomis gatvėmis. Ignas buvo pasipiktinęs tuo, kad jos viską nutraukė. Mergaitėms jo nuomonė nerūpėjo.
Nuostabi žolė. Gabrielė nusprendė eiti ne gatve, o žole. Agnė pasekė iš paskos.
-Einam gal jau namo?
-Ne.
Gabrielė dar kartą pagalvojo apie Agnės pasiūlymą. Ji pamatė, kad draugei šalta ir suprato, kad yra didelė savanaudė.
-Tu gali eit namo. Aš palydėsiu.
-O pati kur pasidėsi?
-Neprapulsiu. Ieškosiu.
-Gabriele, tai kvaila...
-Einam, palydėsiu.
Mergaitės apsisuko ir nuėjo visai į kitą pusę, į Agnės namus.
-Tu nebijosi būt viena?
-Ko čia bijot?
-Nors, ne.
-Kas ne? – nesuprato Gabrielė.
-Einam namo ir tu. Vienos aš nepaliksiu.
-Nejuokauk, aš vis tiek išeisiu.
-Tai aš čia bejėgė?
-Taip.
Agnė pažvelgė į mėnulį.
-Gerai, bet būk atsargi.
-Tu tik nesijaudink.
Gabrielė tik tada pastebėjo, kad Agnė yra labai graži. Kodėl ji to nepamatė anksčiau?
-Tu graži.
-Jo, jo! – skambiai nusijuokė Agnė.
-Aš rimtai.
Agnė pasimetė, paraudo ir nuleido galvą. Iš Gabrielės tai girdėjo pirmą kartą. Nepripažino, bet nudžiugo. Turbūt taip būtų kiekvienam.
-Na ką, - tarė Gabrielė, kai priėjo Agnės namus, - labos nakties.
-Labanaktis...
Jos stipriai apsikabino, tartum „Teletabiai“ prieš debilų laidai besibaigiant ir Agnė pažvelgė į tyras Gabrielės akis. Gabrielė suprato – ji turi rasti. Vien dėl šių rankų.

Gabrielė ėjo ilgai ir nežinodama kur eina. Jai buvo šalta ir vis dažniau kildavo mintys eiti namo. Retkarčiais pravažiuodavo viena, kita mašina. Ar verta šlaistytis gatvėm, kai ji net nenutuokia kuriam pasaulio krašte gali būti Judas?
Ji praėjo kelio ženklą ir kažkas suaimanavo. Atsisukusi pamatė tamsoje gulintį ubagą. Gabrielė pasilenkė arčiau jo pažiūrėti ar nereikia pagalbos. Nuo jo pasklido šlykštus alkoholio kvapas. Kaip visada, žmonijos auksas - alkoholis! O ten kur Tavo auksas, ten ir Tavo Širdis.
-Jums nereikia pagalbos?
-Valink, bl...
-Apgailėtinas suskis, - su panieka tarė Gabrielė ir nuėjo toliau.
Ji buvo drąsi. Nebijodavo sakyti, ką galvoja. Nesvarbu ar tai būdavo jos draugai, ar gulintis ant žemės valkata, ar pats prezidentas. Koks skirtumas?
Mergaitė paspartino žingsnį ir netrukus atsidūrė apleistoje gyvenvietėje. Pro ten ji eidavo labai retai, bet žinojo, kad būtent šioje vietoje knibžda daug vagių, prievartautojų ir panašaus plauko visuomenės atmatų. Jai buvo nė motais. Kaip visada... Su savimi ji nešėsi tik savo vidines vertybes.
Staiga ją palietė kažkieno šalta ranka. Gabrielė atšoko ir tarė:
-Dink nuo manęs, nes pasigailėsi.
-Tai kodėl vaikštai viena tokiu metu? – storu balsu prakalbo nepažįstamasis.
-Kokiu noriu, tokiu ir vaikštau! – atšovė mergaitė.
Gabrielė jau apsisuko eiti, bet vyras išlindo iš tamsos ir kai lempa apšvietė jo veidą, Gabrielė pamatė geras akis. Tačiau nepasikliovė tuo.
-Neskubėk.
-Koks tau skirtumas, skubėsiu aš ar ne?
-Per gyvenimą niekada nereikia skubėti. Kas iš to? Viskas vis tiek stovės vienoje vietoje. Na, gal tik truputį pasislinks vienas ar kitas kontinentas...
-Ko jūs norit iš manęs? – pagarbiau paklausė Gabrielė, supratusi, kad šis žmogus ne blogo nori.
-Noriu padėt. Ir įspėt.
-Dėl ko?
-Negi tokia kvaila esi? Tave šiam rajone tikrai kažkas užpuls. Čia net dieną nesaugu.
-Tebūnie jūsų tiesa. Bet aš turiu eiti.
-Tai einam kartu, - mielai nusišypsojo vyras.
-Mums nepakeliui.
-O kur keliauji?
-Į pasaulio kraštą.
-Ooo, - nusijuokė jis, - tai mums tikrai pakeliui.
Gabrielė ir nepažįstamas vyras pasuko į dešinę ir nuėjo siaura gatve. Kažkodėl ji nebijojo. Nesuprato pati ką daro, bet jautė... kad jis jos nenuskriaus.
-Koks jūsų vardas?
-Vadink mane tiesiog dėde.
-Kodėl?
-Neprisimenu savo vardo, - nusijuokė vyriškis.
Gabrielė pažvelgė į jį. Pražilę plaukai, gilios akys. Jai pasirodė, kad jis su savimi nešasi visą pasaulį.
-Koks tavo vardas?
-Gabrielė.
-M... Dievas mano stiprybė.
-Būtent taip.
-Gelbėjai Mariną?
-Ką tokią? – nesuprato Gabrielė.
-Mariną. Amžinasis gyvenimas, ritualai... Supjaustytos tavo rankos.
-Iš kur jūs žinote?
-Aš viską žinau.
-Tai pasakykit man, kur yra Judas!
-Bet aš nesakiau, kad viską galiu nusakyt žodžiais, - mįslingai šypsojosi dėdė.
Gabrielė giliai atsiduso ir nuleido galvą.
-Taip. Aš tikiu tuo. Bet dabar gailiuosi...
Mergaitė vyriškiui išpasakojo visą savo širdį. Bet gale paliko daugtaškį...
Jie priėjo mažą kavinukę.
-Gal nori nueit arbatos? – paklausė dėdė. –Šaltoka.
-Eime.
Viduje buvo šilta, bet nelabai jauku. Dvokė žuvimi, tyliai skambėjo bliuzas.
-Kodėl tu nepagalvojai tada, kad be jo negalėsi?
-Nežinau. Viskas įvyko taip staigiai... Ryte.
-Ryte ar vakare – tai nesvarbu. Tu nori jį surasti?
-Tai aišku! Ko aš daugiau čia valkiočiausi...
-Puiku, - pažvelgė į purvinas grindis dėdė, - daug entuziazmo labai tinka šioje situacijoje.
-Šaipotės?
-Ne, tik pastebiu šį bei tą.
Gabrielė neatsakė nieko. Iš vyro kalbos, laikysenos, manierų, ji suprato, kad jis – eruditas.
-Aš tau padėsiu jį surasti.
-Kaip? – nustebo Gabrielė.
-Ne kaip, o ačiū! – nusijuokė dėdė.
-Na taip, ačiū. Bet padėkosiu tada, kai surasim.
-Nebloga logika.
-Kur mes ieškosime jo? Judas gamtos vaikas, svajoklis... Gali būti bent kur.
-Būtent to aš ir norėjau paklausti. Tai ir ieškosime gamtoje.
-Jos labai daug!
-Ne tiek jau ir daug, - tarė vyriškis ir gurkštelėjo aviečių arbatos.
-Apsižvalgykit aplink... Aplink šį miestelį vien gamta!
-Brangioji Gabriele, tu dar nežinai, kas toji gamta...?
-Žinau!
-Tu taip manai?
-Aš konstatuoju faktą.
-Cha, gudri esi, - nusišypsojo dėdė ir nervingai apsidairė.
-Tokia jau aš, - išsišiepė mergaitė.
-Aš žinau daug gražių vietų... Tokių, kur vyrauja tikra gamta. Laukinė. Joje ne kiekvienas išlieka, - nukreipė kalbą dėdė.
-Jūs manot, kad ten galėtų būti Judas?
-Taip, būtent tokiose vietose jis ir bus. Aš jaučiu.
Dėdė išgėrė paskutinius lašus arbatos. Gabrielės puodelis dar buvo pilnas.
-Nenori arbatos?
-Noriu, bet sunku kažką nuryt.
-Tai paskubėk.
-Negi mes dabar eisim jo ieškot? – išpūtusi akis paklausė auksaplaukė.
-Mergaite, negi tu manai, kad dabar mes dar nueisim į naktinį kiną, paskaičiuosim žvaigždes ar nueisim į mano namus išgert dar arbatos? Nebūk naivi, kuo anksčiau pradėsim, tuo greičiau baigsim. Juk jis nesėdi vietoj, aš manau.
-Pataisau, jūs gyvenat ne namuose, o lūšnoje.
-Nenukreipk temos. Lūšna irgi namai.
-Be kita ko.
Dėdė nuėjo susimokėt už arbatą. Gabrielė per tą laiką pabaigė gerti savąją.
-Eime?
-Aha.
Jie išėjo į šaltą naktį.
-O iš kur jūs žinot, kad jis kažkur gamtoj? Gi nelaukinis yra... Gal į kitą miestą išvyko, pas pusbrolį ar kur nors...
-Aš žinau ir tiek. Koks skirtumas iš kur? Bet tau dar derėtų nueit į jo namus.
-Ne. Jo ten tikrai nebus.
-Matai, ir tu žinai.
Jie nusišypsojo vienas kitam.



                                                              ▌▌▌▌▌


Praėjo naktis. Per tą laiką Gabrielė su dėde spėjo apeiti visą miestelį ir nukakti iki „pirmos vietos, kurią būtina patikrinti“. Gabrielė beprotiškai norėjo miego, bet dar labiau norėjo surasti Judą.
-Čia nieko nėra, - tarė mergaitė apžiūrėjusi namelį plyname lauke.
-Matau. Taip ir galvojau, kad jo čia nebus.
-Tai ko mes čia ėjom? – įsiuto ji.
-Mergyt, mes dažnai nueinam ne ten, kur reikia. Taip geriau susipažįstame su keliais ir žinom, kad daugiau čia nebeeisim.
-Man neįdomu.
-O gaila. Kiek tu daug paprastų gyvenimo tiesų dar nežinai... Ko taip jautriai į viską reaguoji?
-Aš pavargau!
-Apie tai nepagalvojau. Kaltas, - sunerimo dėdė.
Gabrielei pasidarė gaila jo. Kokia ji nedėkinga! Tą akimirką ji pastebėjo auksines ražienas ir deimantinį dangų.
-Tai nuostabu.
-Eik, atsigulk ten, - tarė dėdė ir parodė į pro namelio praviras duris matomą seną čiužinį.
-Čia niekas negyvena?
-Baik tu, - nusijuokė jis, - būk rami. Pamiegok kelias valandėles, o aš einu apsidairysiu aplink. Čia dar daug tikros gamtos.
-Gerai. Ačiū, - nenuoširdžiai pasakė Gabrielė ir nuėjo pogulio.

Po keleto valandų Gabrielė atsikėlė. Nusimetus nuo savęs masyvų pledą, ji išėjo į kiemą. Dėdės nebuvo. Gabrielė pradėjo vaikščioti pirmyn ir atgal, žvalgydamasi aplink. Vieta buvo tikrai graži, čia dvelkė senove, o asketiška trobelė atrodė tartum iš pasakos.
Po keleto minučių ji pajautė, kad yra alkana, bet nieko neturėjo. Akimirksnį ji išsigando, kad tasai vyras ją paliko čia vienui vieną numirti... Ir kad ji numirs taip ir nepamačiusi Judo.
-Na, - tarė dėdė, eidamas link Gabrielės nuo miško pusės ir laikydamas rankoje saują riešutų.
-O, jūs čia.
-Taip, čia. Pamiegojai?
-Truputį.
-Imk riešutų, jaučiu, išalkai.
-Ačiū, - tarė Gabrielė godžiai rydama tai, ką gavo.
Deimantini dangus buvo tamsus. Artėjo vakaras.
-O jūs nenorit nusnūst?
-Ne. Aš pamiegu penkias valandas per parą ir man gerai. Toks jau esu.
-Neradot nieko? – dar pasiteiravo dėdės, nors žinojo, kad sulauks neigiamo atsakymo.
-Ne, kaip matai.
Dėdė pradėjo juoktis.
-Iš ko juokiatės?
-Iš tavęs, - draugiškai nusišypsojo šis.
-Kas?
-Matau, esi labai išlepinta. Kemši, kaip laukinė, bet vis tiek tai atlieki rafinuotai.
Gabrielė nusijuokė.
Dabar ji džiaugėsi, kad sutiko šį vyrą. Jis geras žmogus.
-Mes jį rasim. Patikėk manim.
-Blefas.
-Nagi! Netikėsi tu – aš niekuo negalėsiu padėt.
-Bet...
-Pasaulio kraštas kažkur čia. Aš tai jaučiu.
-Jūs gal sergat? – nusišaipė Gabrielė.
-Ne, rodos. Bet mano genuose yra šamano savybių. Tikrai jaučiu.
-Šamano?! – nusistebėjo auksaplaukė.
-Taip.
-Jūs žinot apie visokias azas?
-Tu turi tą knygą?
-Draugė turi...
-Puiku. Bet ten tušti plepalai. Ypač tokiems paprastiems žemės gyventojams kaip tu.
-O jūs kas toks?
-Nesigilink. Aš iš toliau.
-Iš kur? – sutriko Gabrielė ir išpūtė akis.
Dėdė neatsakė. Jis pažvelgė  į Gabrielę tokiu žvilgsniu, kad ši suprato – klausinėti neverta.


Praėjo dvi dienos. Gabrielės tėvai skambino jai kas pusvalandį maldaudami grįžti namo. Šiai buvo nė motais. Ji klajojo kartu su dėdė kartais nueidami nusimaudyt į jau šiltą ežero ar upelio vandenį, užklysdami į kavinę pasistiprinti ar kur po medžiais nusnūsti.
Ji pavargo. Neteko vilties.
Bet dėdė anaiptol nepavargo. Jis jautė, kad Judas yra netoli.
Atėjo vėlyva popietė. Deimantinis dangus visur buvo toks pats.
-Dėdė, jūs man pasakojot apie Mariną ir panašias būtybes... O kas esu aš?
-Tu esi klajoklis. Tu nerami siela avigalvių pasauly.
-Kodėl?
-Todėl, nes tu kitokia mergaitė, Gabriele. Ei, tik neriesk nosies! – nusijuokė dėdė. –Nes pavirsi avigalve...
-Ačiū.
Dėdė apkabino Gabrielę. Iš pradžių ji pasijautė nejaukiai, bet greitai susiprotėjo, kad tai taip tėviška ir rūpestinga!
Jie sėdėjo po nuostabaus grožio liepa ir uostė gamtos kvapą.
-Kas tai? – išsigando Gabrielė išgirdusi, kad kažkas ateina pro brūzgynus.
-Nejudėk, - dėdė įsiklausė ir ranka užčiaupė jai burną.
Iš po krūmų iššoko jaunuolis, rankoje laikydamas lazdą. Riebaluoti juodi plaukai buvo užkritę ant veido, o pro juos matėsi žalia akis.
Gabrielės viduje suplasnojo drugelis.
Judas pamatė jos auksinius plaukus.
Jis buvo pasiruošęs pulti, bet dabar tapo bejėgiu. 2 prieš 1.
Stojo tyla.
-Jaučiau tai, - tarė dėdė ir atsistojo.
-Judai, čia tu! – pagaliau sukliko Gabrielė ir puolė jam ant kaklo.
-Et, jaunimas. Jūs verti vienas kito. Laukiniai... Meilė... Che, gražu, - kalbėjo dėdė taisydamasis krepšį.
-Iš kur tu čia?
-Tavęs ieškojau... Ar atleisi man? Randai gija!
-Kaip aš tave myliu, - tarė jis ir stipriai suspaudė Gabrielę.
Gabrielė staiga užspringo.
Drugelis!
-Kas jis toks? – sunerimo Judas rodydamas į dėdę.
-Dėdė.
-Tavo?
-Mūsų.

Po kelių minučių jie jau buvo išėję ant gatvės. Judas su Gabriele ruošėsi keliauti namo.
-Na, aš einu ir netrukdau jums, - tarė dėdė.
-Netrukdot!
-Ką jūs išmanot, - nusijuokė jis.
Gabrielė paleido šiltą Judo ranką ir priėjo prie dėdės.
-Ačiū. Už viską, - ji apkabino dėdę ir įspraudė jam į delną tris riešutus.
-Kai išalksiu stengsiuos rafinuotai, - nusijuokė jis ir pabučiavo Gabrielei į skruostą.
Kažkoks keistas jausmas persmelkė ją. Amžiams liksiantis bučinys.
Dėdė pamojo Judui su Gabriele ir nuėjo. Po kelių metrų iš miško išlindo mergaitė su murzina flaneline suknute ir skaisčiai raudonais batukais. Ji ir dėdė susikibo rankomis ir neskubėdami nuėjo tolyn.
Gabrielė dar ilgai stebėjo sulinkusį dėdę. Jis ėjo net neatsigręždamas, palikdamas gėrio pėdsakus.
Mergaitė atsisukusi žiūrėjo į Gabrielės širdį tiesiai per akis. Veriantis šaltas žvilgsnis sukaustė ją, priekaištas slėpėsi kažkur giliai.

Jie gyveno trumpai ir laimingai. Apsupti drugelių ir saulėlydžių.
Amžinos meilės.
Tai tyriausias jausmas, kuris verčia rinktis. To ko negali Tu – gali Tavo Širdis.