Liepsnos atšvaitai įvadas

Įvadas
 
  Pažvelgus pro langą, namas atrodė šventiškai ir jaukiai: linksmai žybsinčios girliandų švieselės ant papuoštos Kalėdinės eglutės, neseniai žydinyje pakurstyta ugnis, padengtas šventiškas stalas. Tačiau iš tikrųjų viskas buvo daug baisiau nei galima įsivaizduoti...
  Išsigandusi šeima buvo užspeista. Jie nebeturėjo kur bėgti. Kol kas saugiai užsirakino sandėliuke. Bet ar ilgam?.. Moteris parklupusi ant kelių verkė apsikabinusi savo dukreles. Nejaugi tai galas? Nejaugi jie negalės išsigelbėti? Net ir jų dukrelės? Juk jos dar tokios mažos: vienai tik penkeri, kitai šešeri metai. Motinos raudą sutrukdė smūgio garsas. Jie bando pralaužti duris! Visi keturi susikabinę bandė vienas kitą palaikyti, padrąsinti, kad viskas bus gerai, nors ir patys tuo netikėjo. Tuomet pasigirdo dar vienas smūgio aidas. Poto dar vienas, ir dar vienas, kol tai tapo nesustojamu trankymu. Visi suprato, kad laiko liko nedaug… Kad bent vaikus išgelbėtų… Tuomet tėvai prisiminė šiame sandėliuke esančią nedidelę ertmę. Tai buvo jų dukrelių išsigelbėjimas, bet jie delsė… Vietos užtektų tik vienai iš mergaičių. Jie negalėtų vienos paaukot, kad išgelbėtų kitą. Jau geriau visi atsisveikins su šiuo pasauliu drauge, jei jau tai lėmė likimas… Tėvai pradėjo melstis atsisveikindami su šiuo pasauliu ir prašydami atleidimo už padarytas nuodėmes, bet juos pertraukė vyresnioji dukrelė:
- Tegul į slėptuvę eina sesutė!
  Tėvai nustebo, o nederėjo. Juk žinojo, kad jų dukros nepaprastai protingos ir smalsios. Tad nenuostabu, kad žino apie slėptuvę, tačiau, kad atspėjo jų mintis...
- Aš noriu, kad mano sesutė būtų saugi!
  Mergaitė kalbėjo taip ryžtingai, tačiau ar suprato kas jos  laukia priėmus tokį sprendimą? Motina negalėjo sulaikyti ašarų. Ji apsikabino savo dukrelę ir derbančiu balsu paklausė:
- Ar tu tuo tikra?
  Ši drąsiai linktelėjo. Tuomet nuėjo prie savo sesutės, kuri susirietusi į kamuoliuką tupėjo prie sienos, ištiesė ranką ir tarė:
- Eime, pažaisim slėpynių.
  Mergaitė pakėlė galvą ir apsiverkusi pažvelgė į savo sesę. Ši draugiškai šypsojosi ir tai ją įtikino. Tuomet pakilo, ir leidosi nuvedama į tolimiausią sandėlio kampą, kuriame buvo sukrauta daug dėžių. Vyresnioji patraukė kelias į šoną ir padėjo sesei įsirangyti į siaurą angą. Tuomet paaiškino šio „žaidimo“ taisykles:
- Turi čia kantriai laukti ir neišleisti nei menkiausio garselio. Ir galėsi išlįsti tik tuomet, kai aš tau pasakysiu. Tu privailai laikytis šių taisyklių. Ar supratai?
  Mergaitė linktelėjo ir tuomet buvo uždaryta. Ją apgaubė aklina tamsa. Supratusi, kad žaidimas gali ilgai tęstis ji pradėjo mąstyti ar tie trys dėdės, kurie netikėtai atvyko į jų namus pasipuošę keistomis kaukėmis, irgi žaidžia šį „žaidimą“?..
  Tyliai lindėdama slaptavietėje mergaitė girdėjo įvairiausius garsus, kurie pradėjo ją gąsdinti: tai smarkus daužymas, tarsi bandytų kažką išversti, jam nutilus prasidėjo tylios dejonės ir maldavimai, raudos, net riksmai, o dar vėliau ir dėžių vartymai (nusprendė ji). Tuomet viskas nutilo ir mergytė pradėjo laukti, kada sesutė leis jai išlysti ir nutrauks šį baisų „žaidimą“. Jai jis nepatinka, ji nori pas savo sesutę ir tėvelius. Kur visi pradingo? Kodėl pasidarė taip tylu? Ar jau galima išlysti? Mergaitės galvoje sukosi didelis spiečius klausimų ir ji norėjo, kad kas nors į juos atsakytų. Ji ir toliau laukė kokio nors signalo, kad „žaidimas“ baigtas, kai pajuto keistą kvapą... Tokį kvapą jausdavo ir tada, kai sėdėdavo per arti židinio, tuomet tėvelis ją sudrausmindavo ir pakėlęs ant rankų nusinešdavo į kitą kambarį. Ji to norėjo ir dabar, bet tėvelis nepasirodė...
  Galiausiai ji pasiryžo išlįst iš slėptuvės, nors ir buvo pažadėjusi sesei tyliai tenai pasilikti. Tačiau ji nebuvo pasiryžusi pamatyt to, ką matė jos akutės, pro besiveržiančias ašaras. Į sandėliuką jau buvo pradėjusios veržtis liepsnos, o jų atšvaitai glostė tryjų kraujyje skendinčių žmonių kūnus. Ant grindų buvo didžiulė kraujo bala, kuri nepaliaujamai didėjo. Eidama link kūnų mergaitė jautė, kad darosi silpna. Ar tai jos šeima? Ji bijojo... Nejaugi visi ją paliko? O kaip gaisras? Nejaugi tėvelis neiškvies tų gerų žmonių, kurie jį užgesins? Jų kūnai buvo smarkiai sužaloti, geriau ji nebūtų ėjusi arčiau. Tačiau mergaitė norėjo įsitikinti... Be sužalotų kūnų ji matė dar kai ką kitą: jos sesers akys atrodė tarsi nieko nereginčios, negyvos, tačiau ji šypsojosi... Šypsojosi jai, savo mažajai sesutei... kuri, apsupta liepsnos liežuvių, verkė maldaudama jų sugrįšti...
 
  Ir vėl tas pats sapnas. Jau antrą kartą šią savaitę... Ir kodėl aš sapnuoju tą mergaitę? Aš tikrai jos nepažįstu! Bet kaip ir kiekvieną kartą prabudau išpilta prakaito ir drėgnais nuo ašarų skruostais. Atgalia ranka nubraukiau vėl pabirusias ašaras ir pati save apkabinau stengdamasi nuramintį sukilusį drebulį. Reiks ir į mokyklą ir į darbą, tačiau akivaizdu, kad po tokio sapno niekaip nepavyks nusiramint ir užmigt. Lengvai atsidusau. Regis laukia sunki diena... Bet visgi, kas gi ta mergaitė? Ir ar tai tik košmaras? Tačiau niekaip negalėjau liautis gailėtis tos mažos mergaitės... Ji liko visiškai viena... Liepsnose...