Felicija

I dalis

Jos vardas buvo Felicija...

Buvo tamsus vasario vakaras. Vieniša figūrėlė skubėjo atokiu keliu, slapstydamasi nuo vėjo ir pūgos.
Toji figūrėlė buvo vardu Ugnė ir eidama per apleistą parką trumpino kelią iš diskotekos namų link. Tačiau trumpesnis kelias vis tiek neapsaugojo jos nuo visiško peršlapimo. Be to eiti tokia niūria vieta anaiptol nebuvo malonu ir Ugnė bijojo, kad iš krūmo neiššoktų koks maniakas.
Vos taip pamanius ėmė vienas aplūžęs krūmokšnis ir sušlamėjo. Ugnė išsigandusi net atšoko. Tačiau išlindęs pavidalas ją apstulbino dar labiau.
- Tu?! – aiktelėjo ji.
Tai buvo jos pusseserė Felicija, gyvenanti už šimto kilometrų, sename apgriuvusiame daugiabutyje Klaipėdos priemiestyje. Felicija atvažiuodavo retai ir jos niekas nemėgo. Felicija už Ugnę buvo vyresnė dvejais metais (Ugnei buvo beveik keturiolika), todėl nevengdavo jai įsakinėti, lyg būtų jos motina ir tėvas viename asmenyje. Apskritai Felicijos akyse visi turėdavo vaikščioti ant blakstienų.
Felicijos plaukai buvo – kitaip nė nepavadinsi – ryži. Vos vos banguoti, nepaklusnūs, susiriebalavę, mat Felicija juos plaudavo gal kartą per mėnesį. Akys buvo kažkokios keistos, gelsvai žalsvos, lyg katės. Oda lyg pergamentas, tik kelios strazdanėlės palei nosį. Kaulai gana stambūs, tačiau ant jų beveik nieko nebuvo, vien oda.
Felicija negalėjo pakęsti net menkiausio triukšmo, dienos šviesos, „lengvabūdžių“ savo bendraamžių, ji leisdavo laiką skaitinėdama senas nutrintas ir vis tas pačias knygas. Felicija buvo visiška priešingybė Ugnės – vidutinio sudėjimo savo išvaizda besirūpinančios garbanotos blondinės, dievinančios triukšmingus vakarėlius. Ugnė galėjo Feliciją pasiųsti bet kur, tačiau dabar visas šitas grožis stovėjo priešais ją ir žiūrėjo išsigandusiomis akimis.
- Fela, ką čia veiki?! – beveik išrėkė Ugnė.
- Aš – Felicija, - sušnypštė toji.
- Nesikabinėk prie žodžių. Ką čia išdarinėji? Juk turėtum būti Klaipėdoje ir skaityti savo nutrintas knygas, tiesa?
- Taip, bet tik ne šiąnakt. Ši naktis ypatinga. Tu turi eiti su manimi ir tuo įsitikinti.
- Aš nesuprantu.
- Kadanors suprasi. Eime.
- Ne! O jei tu kokia satanistė ir ieškai žmonių aukojimams? Panaši į tokią! Visad atrodei įtartina, bet dabar – ypač. Juk net neburbi ant manęs!
- Maldauju man padėti, - lyg šunelis suinkštė Felicija. – Man reikia tavo pagalbos, mane persekioja. Man reikia, kad tu palydėtum mane į vietą, kurioje būčiau saugi. Amžinai...
- Kas tave persekioja? Į kokią vietą? Felicija...
- Nenoriu prisidaryti problemų. Eikime į Esteros miestą.
- Kokį Esteros miestą?..
Felicija paėmė Ugnės renką ir nusivedė apžėlusiu parko keliu, kuriuo jau nuo neatmenamų laikų niekas nevaikščiojo, mat jis niekur nevedė – tuo keliu atėjęs žmogus prieidavo tik plytinę namo sieną. Tačiau, kad ir kaip bebūtų keista, jokių namų, jokių plytų sienų tenai nebuvo. Iš parko, kuris jau nebeatrodė toks apleistas, kelias vinguriavo tolyn, išvesdamas į menką duobėtą gatvę su vos keliais namais, kuriems labiau tiko lūšnų pavadinimas – niekaip nepalyginsi su moderniais namais, kurie iš tikrųjų turėjo stovėti šioje vietoje.
Felicija, nesidairydama ir nesistebėdama, tempte nutempė Ugnę ta mistine gatvele. Jos gale tekėjo mažytis purvinas upelis – vienintelis objektas, esantis ten, kur ir turėtų būti. Tiek, kad Ugnei pažįstamo upokšnio pakrantės buvo plikos, o per jį patį nutiestas kelias tik su vamzdžiu vandeniui pratekėti, o čia krantai buvo apžėlę krūmais ir tik kelios lentutės per tėkmę permestos. Bet vieta upelio ta pati.
Felicija nedvejodama perbėgo lieptelį, tačiau Ugnė tam pasiryžo ne iš karto. Sunku net paaiškinti, dėl ko ji bijojo lipti ant lentų. Jai kažkodėl atrodė, kad jeigu pereis šį lieptelį, amžiams paliks savo namus ir visą likusį gyvenimą turės praleisti šioje keistoje vietoje.
Ir vis tiek Ugnė žengė ant lentos. Ši įlinko, bet išlaikė. Ugnė perėjo visą lieptą ir nubėgo pas Feliciją, kuri jau stovėjo prie kažkokios netoli upelio esančios tvoros.
- Štai ir Esteros miestas, - mostelėjo Felicija į tvorą
Tai buvo senos niūrios kapinės, nuo kurių Ugnę kažkodėl net šiurpas nukrėtė. Jos neatrodė kuo nors ypatingos, bet merginai ėmė stotis piestu plaukai ir užplūdo nuojauta, jog tuojau pat kažkas nutiks, kai tik ji su Felicija peržengs kapinių vartus. Kažkas labai blogo.
- Neikim čia, - pralemeno Ugnė.
- Kodėl? Tik čia man bus saugu.
- Neikime čia, gerai? Nežinau, kaip tau ir paaiškinti. Tiesiog čia neturi būti šių kapinių, supranti?
- Klysti. Jos čia visada buvo ir visada bus. Eime.
Ir Felicija atstūmė surūdijusius vartus. Ugnei beliko tik eiti su ja.
Kapinės buvo nurimusios, tykios ir apleistos. Visur ramu.
- Na ir kam reikia šių kapinių? – sukuždėjo Felicija. – Geriau jau viską čia nugriautų ir toje vietoje ką nors pastatytų, tiesa? Kokį... kino teatrą ar ką nors panašaus, tiesa?
Ugnė krūptelėjo. Juk šitoje vietoje, kur stovi šios kapinės iš tikrųjų ir turi būti kino teatras!
- Bet mirusiesiems gali nepatikti, - atsakė Ugnė. – Nepagarbu išgriauto kapines ir ten ką nors statyti...
- Tai mirusiems patiktų daug labiau, nes dabar niekas netvarko šių kapinių, o vaikai ateina ir čiuožinėja nuo kalniuko, išvartydami paminklus...
Staiga pasigirdo keistas garsas – tylūs žingsniai bei kažkoks šlamėjimas, tarsi kažkas kažką vilktų.
- Kas čia? – išsigando Ugnė, jei buvo įmanoma dar labiau išsigąsti.
- Nekreipk dėmesio, - numojo ranka Felicija. – Tai tik sargas, jis ieško vaikų, čiuožiančių nuo kalno...
Tykūs žingsniai vis artėjo. Ugnė ūmai pajuto, kad atėjūnas sustojo tiesiai jai už nugaros. Ji lėtai atsisuko.
Ir sustingo, pamačiusi tą, kas ten stovėjo.
- Nebijok, - sugriebė Felicija Ugnės ranką. – Juk sakiau, kad tai tik sargas.
„Sargas“ buvo skeletas. Baltas kraupus skeletas su ilgu juodu apsiaustu, besivelkančiu žeme – štai iš kur tas vilkimo garsas. Tačiau tai buvo niekis palyginti su tuo, kad skeletas turėjo dalgį.
- Felicija, - kreipėsi skeletas, tarsi nematydamas Ugnės, - Šauniai pasidarbavai. O tu, - staiga atsisuko į Ugnę, kad toji net tūptelėjo. – Tu žiūrėk kas bus.
Skeletas nusiėmė nuo peties dalgį ir nukirto Felicijai galvą. Nebuvo nieko, net kraujo, galva ir kūnas nekrito ant žemės atskirai, atrodė, lyg skeletas būtų nukirtęs galvą lėlei.
Savaime aišku, čia Ugnė jau nebeišlaikė. Ji turėjo dvi galimybes – arba isteriškai pulti skeletą, arba ne mažiau isteriškai bėgti.
Pasirinko antrąjį variantą. Lyg sprinterė nuskuodė per kapines, išvertė vartus, šokte peršoko upelį, net neprisiliesdama prie liepto ir nubėgo vaiduokliškąja gatvele, trokšdama kuo greičiau pasiekti parką, kuriame viskas ir prasidėjo. Ugnės galvoje maišėsi padrikos mintys. Ką dabar daryti? Kviesti policiją? Ne, vis tiek niekas ja nepatikės... neegzistuojančiose kapinėse skeletas dalgiu nukirto galvą jos pusseserei, kuri tuo metu turėjo būti už šimto kilometrų? Garantuotas kambarys minkštomis baltomis sienomis.
Ugnė perbėgo gatvę ir šokte įšoko į apžėlusį parko kelelį. Lyg keistos nuojautos pagauta, atsigręžė atgal. Gatvės nebebuvo, tik lygi plytų siena.
Tai kažkodėl išgąsdino Ugnę dar labiau, nei skeletas su dalgiu ir ji bėgte pasileido per parką, išbėgo iš jo ir nurūko namo.
Jei už krūmo ir būtų tykojęs koks maniakas, jis būtų jos išsigandęs.
Ugnė įbėgo į namą, nekreipdama į nieką dėmesio ir iškart atsigulė į lovą. Nenorėjo, kad tėvai klausinėtų, ko ji tokia išsigandusi.
Kitą rytą Ugnė pabudo, kai jau buvo šviesu. Ji nebesusigaudė, ar vakarykščiai įvykiai buvo sapnas, ar realybė. Be abejonės sapnas. Juk taip nebūna ir negali būti.
Ugnė nuėjo į virtuvę pasidaryti kavos ir rado ten sėdint mamą.
- Kas tau vakar buvo, vaikeli? – paklausė mama. – Tokia išsigandusi parbėgai ir nė žodžio neištarei. Ar vijosi kas?
Ugnė taip ir liko sustingusi su puodeliu rankoje.
- Ne, mama, niekas manęs nesivijo, - dar išgirdo savo balsą ir nuskuodė į savo kambarį.
Ten griebė telefoną ir puolė skambinti Felicijai.
- Tai kas sugebėjo priversti tave man paskambinti? – pasigirdo piktas balsas vietoje „klausau“.
- Niekas neprivertė, aš tik...
- Žinoma, tu tik norėjai iš manęs pasityčioti ir sugaišinti mane!
- Ne, tik norėjau paklausti, kaip tu gyveni...
- Na kaip aš galiu gyventi?.. Čia, mieste visur triukšmas, šviesos, skambinėja čia visokie nuo pat ryto. Visi manęs nekenčia...
- Įdomu, kodėl, - kandžiai tarė Ugnė ir nutraukė pokalbį.
Atsisėdo ant sofos ir ėmė mąstyti apie merginą kapinėse. Ji juk negalėjo būti jos pusseserė, nes ši gyva ir sveika.
Bet juk jos vardas buvo Felicija?..




II dalis

Tylos siena

„Esteros miestas niekaip nedavė Ugnei ramybės. Ji ne kartą ėjo į tą patį seną parką, ir dieną, ir, kad ir kaip drebėdama, vakare. Klaidžiodavo senais keleliais, bandydama kuo tiksliau atkartoti kelią iš diskotekos namų link. Net stabtelėdavo prie krūmo, iš kurio iššoko Felicija, tačiau viskas veltui. Vis tiek galiausiai kelią pastodavo plytų siena, kažkodėl jau pradėjusi gąsdinti Ugnę. Dėl to ji vis rečiau užsukdavo į tą parką.
Klaidžiojo Ugnė ir palei bevardį upeliuką, tyrinėjo ir kino teatrą, vis dažniau žiūrėdama ten filmus – ėjo į visus, kokius tik rodė. Tačiau nieko, kas būtų nors kiek keista, nepastebėjo
Sutemus Ugnė netgi ryžosi įsilaužti į naujųjų moderniųjų namų kiemus, kad apžiūrėtų tą vietą, kur matė duobėtąja gatvelę, tačiau ir ten nerado įtartinų ženklų, tik šunis prižadino ir turėjo bėgti kol jos niekas nesučiupo.
Ir su Felicija Ugnė bandė pasikalbėti, tačiau sėkmingiau galėjai kalbinti tą nelaimingą plytų sieną (ką Ugnė irgi, beje, išbandė). Felicija iš prigimties buvo neįsivaizduojamai įžeidi bei įtari. Tačiau prasidėjus paauglystei tai jau virto tiesiog paranoja. Pabuvojo Felicija ir pas psichologą ir pas psichiatrą, tačiau tie tik rankomis skėsčiojo. Jokių ligų, tik toks mergaitės charakteris, nieko jau nebepakeisi. Ir Felicija ėmė dar rečiau eiti į lauką, dar mažiau bendrauti su aplinkiniais, kol jau nebeliko nė vieno draugo. Bet iš tikrųjų ir nepasigedo jų.
Felicija nemėgo, tiesą pasakius, nekentė savo vardo. Jos mama taip pavadino ją kažkokios emigrantės, savo tetulės, garbei. O Feliciją įžeidė šis dalykas. Visi privalėjo vadinti ją Fela.
Tai buvo viena iš priežasčių, dėl kurios Ugnė manė, kad mergina, kuriai skeltas nukirto galvą, neturėjo nieko bendro su Felicija. Juk kai Ugnė pavadino iš tikrųjų  Fela, ši iškart ištaisė į Feliciją. Tikroji Felicija nieku gyva taip nepadarytų!
Taigi išvaizda iki smulkmenų Felicijos, charakteris ne Felicijos. Esteros miestu vadinamos kapinės, neegzistuojanti gatvė, egzistuojantis, tik kitaip atrodantis upelis. Tai kaip čia yra? Žinoma, galėtų  visa tai būti paprasčiausias sapnas, bet juk tada Ugnė nebūtų išsigandusi parlėkusi namo.
„Esteros miestas“ buvo vienintelė gairė jos ieškojimuose. Ugnė netgi įvedė šiuos žodžius į „Google“ tikėdamasi kokio nors paaiškinimo, tačiau rado tik įvairių kūrinių ištraukas, neturinčias nieko bendro su jos  matytu  vaizdu.
Būdavo dienų, kai Ugnė tiesiog daužydavo galvą į sieną, tačiau, savaime aišku, tai nepadėdavo.
Ir štai balandžio viduryje Ugnė pagaliau griebėsi paskutinio šiaudo.
- Mama, - paklausė ji gėlyną ravinčios mamos. – Ar tau teko girdėti apie Esteros miestą?
- Esteros miestą? – nustebusi atsigręžė mama. – Iš kur tu jį ištraukei? Kas tai per miestas?
- Tai kapinės. Sunku paaiškinti, bet jos yra ten, kur ir kino teatras.
Mama gūžtelėjo.
- Prieš kokius dvidešimt metų ten buvo kapinės senos, apleistos, jau niekas nebeatsiminė kas ten palaidoti. Sakė, tos kapinės ten gal nuo priešistorinių laikų: prilaidojamos, apleidžiamos, o po kurio laiko viskas išrausiama ir kiti žmonės ten laidojami. Ir taip jau daugelį metų.
- O kur jos paskui dingo?...
- Kaip jau sakiau, niekam nereikėjo tų kapinių. Jose nieko nebelaidojo. Kapinėse buvo nemažas kalnelis, kuriuo žiemą vaikai čiuožinėdavo ant užpakalių išvartydami paminklus. Tad buvo nutarta išgriauti tas kapines ir jų vietoje pastatyti ką nors kitą. Gyvenamieji namai tam netiko – kas norėtų apsigyventi ant kapinių. Tad buvo pastatytas kino teatras ir visiems buvo gerai. Tam nepritarė tik vienas žmogus...
- Kas?
- Tų kapinių sargas. Tai buvo žmogus gal kokių devyniasdešimties metų, bet dar gana stiprus. Jis vienintelis tvarkė tas kapines ir baidė iš ten vaikus. Niekas nežinojo, kodėl jis tai darė. Tas žmogus darė viską, kad kapinės nebūtų išgriautos, tačiau vis tiek nieko nepešė. Tuomet jis ėmė silpti ir pasakė, kad jo paskutinis noras 
– būti palaidotam tose kapinėse, tada tegul stato ant jų ką nori. Dar jis prašė, kad jo kapas niekaip nebūtų pažymėtas. Jo noras buvo išpildytas ir dabar senukas ilsisi kažkur po kino teatru. Jau niekas nebepamena jo vardo, nes retas jį apskritai pažinojo...
- O tas upelis prie kino teatro? Kaip jis tuomet atrodė?
- Buvo jis apžėlęs krūmais ir be jokio tilto, tik kapinių sargas permetė kelias lentas, kad galėtų pereiti.
- O iš parko link upelio vedė siaura gatvė? – vos tramdydama jaudulį paklausė Ugnė.
- Iš kur tu taip gerai viską žinai? – net gąstelėjo mama.
- Nesvarbu, tik pasakok.
- Seniau tas apžėlęs ir vos matomas parko kelias nebuvo toks jau nenaudojamas. Jis išvesdavo tiesiai į tokią nedidelę gatvelę su keliais skurdžiais nameliais. Vienas jų priklausė kapinių sargui. Dabar ten viskas nugriauta, tuose namuose gyvenę senukai išmirė, o jaunimas išsikraustė. Toje vietoje namus ėmė statyti turtuoliai. Per upelį buvo nutiestas kelias, kad būtu galima lengvai pasiekti kino teatrą.
- O ten negyveno jokia Estera?
- Dabar aš prisiminiau, kad kartais tas kapines vadindavo Esteros kapinėmis. Kodėl – to jau niekas nebežinojo, netgi tie, kurie taip vadindavo...
Ugnė tik palinkčiojo galva ir nuėjo į savo kambarį apmąstyti to ką išgirdo.
Taigi tą nelemta vasario naktį ji regėjo savo gimtąjį miestelį prieš dvidešimt metų. Viską tiksliai iki smulkmenų. Ji atrado laiko vartus tik, deja, jie nepanoro atsiverti vėl. Nors ji darė viską...
Ne, ne viską. Kai ko trūko. Felicijos. Juk vasarį tai atvedė Ugnę į gatvę-vaiduoklį. Tačiau artimiausias Felicijos vizitas nusimato nebent per vasaros atostogas.
Bet ar ji buvo Felicija? Taip, ji buvo Felicija. Bet ne Ugnės pusseserė, o kažkoks vaiduoklis ar kas nors panašaus. Ugnė nežinojo...
Ūmai ji pašoko pasiryžusi padaryti bet ką, kad vėl rastų būdą patekti į tą mistinę gatvę. Ji tiesiog nuskriejo į parką, prisiliesdama prie žemės gal kas du metrus. Surado prižėlusį kelią ir ėmė bėgti juo.
Ir atsitrenkė į sieną. Praeitis pasislėpė po plytinio namo siena. Po tylos siena.
Ugnė iš apmaudo spyrė į sieną. Bet nieko neįvyko.

III dalis

Išvengti neišvengiamo

Buvo birželio pabaiga. Sulig kiekviena diena darėsi vis karščiau, dangus išsigiedrino, neduodamas jokios vilties atgyti kaitros nualintai žemei. Ūkininkai buvo priversti kasdien bent kiek palaistyti savo pasėlius, kad tie neišleiptų nuo nežmoniškos sausros. Vaikai ir jaunimas kasdien eidavo maudytis į visus vandens telkinius, kokius tik pavykdavo aplikti.
Tačiau visgi buvo vienas žmogus, tokiu oru neiškišantis nė nosies galiuko į lauką. Ugnė be galo atsakingai ruošėsi Felicijos atvykimui. Ji paslėpė spintoje grotuvą, mat Felicija negalėdavo pakęsti net jo vaizdo. Kruopščiai nuvalė net menkiausias dulkių užuominas nuo visų savo kambario paviršių. Įdėmiai perskaitė  kelias mėgstamiausias  Felicijos knygas ir net visiškai nustojo rūpintis savo išvaizda.
Darydama visus šiuos dalykus Ugnė tikėjosi labiau suartėti su Felicija, kad galėtų prikalbinti kartu eiti į parką. Ji tik baiminosi, kad Felicijai iš tiesų gali kas nors nutikti, tad prieš vesdamasi ją į parką nutarė įspėti. Jei Felicija tuomet atsisakys – ką bepadarysi, juk negali rizikuoti pusseserės gyvybe. Bet vis tiek smalsu, kaip Ugnė sugebėjo nusikelti į praeitį. Ar kaip praeitis atėjo pas ją.
Felicijos atvykimo dieną Ugnė galutinai viską susitvarkė ir sėdo laukti. Felicija kaip visada atvažiavo viena autobusu. Kai ji įžengė pro duris, Ugnės tėvų veiduose pasirodė tradicinė išraiška,, O ne, ir vėl... “
Keletą dienų Ugnė visaip bandė įgyti nors menkiausią Felicijos palankumą. Kaip buvo sunki užduotis ir iš tiesų Ugnei pradėjo sektis tik tada, kai ji ėmė kitiems įsakinėti lygiai kaip Felicija.
Štai ir atėjo priešpaskutinė Felicijos viešnagės diena ir Ugnė nutarė, jog šįvakar būtinai reikia išsivesti ją į parką. Vakarėjant Ugnė pasikvietė Feliciją į atokų kampą ir viską papasakojo.
- Tu beprotė, ne kitaip, - užvertė akis Felicija. – Na gerai, eisiu su tavimi į tą seną parką, o tu suprasi, kaip atskirti sapnus nuo tikrovės.
Ugnė tik gūžtelėjo pečiais. Jai buvo visai nesvarbu, ką apie tai mano Felicija, svarbu, kad ji eitų kartu.
Šią dieną laikas slinko kaip niekad lėtai ir vakaras net nesiruošė artėti. Prie to prisidėjo ne tik baimingas laukimas, bet ir metų laikas – reikėjo laukti kokios dešimtos arba net pusės vienuolikos kad nors kiek sutemtų.
Ir  vis tik tamsa atėjo. Jau buvo beveik vidurnaktis, kai dvi tamsiai apsirengusios figūrėlės tylutėliai išslinko iš namo ir patraukė vis atokesnėmis gatvėmis iki pat seno parko, kurio visi paprastai vengė ir ten nevaikščiodavo.
Figūrėles nedvejodamos įžengė į parką ir ėmė vinguriuoti klaidžiais jo keliais.
- Jau netoli... – sušnibždėjo Ugnė. – Štai!
Nuo dar aiškaus kelio atsišakojo prižėlęs ir vos matomas. Ugnė pirmąkart pajuto baimę, nors gerai nesuprato, kodėl. Iš tiesų ji nelabai ir tikėjosi, kad kelias į praeitį atsivers, bet neatsisakė pagundos pagąsdinti Feliciją.
Merginos dar paėjėjo keliu ir sustojo. Ugnė sunkiai nurijo seiles. Plytų sienos nebebuvo, siaura gatvelė tesėsi tolyn.
- Neisiu, - staiga apsigalvojo Felicija.
  - Eime, - paragino Ugnė, pati nesuvokdama, kas ją ten traukia.
- Ne. Juk pati sakiai jei ten eisiu, skeletas su kirviu nukirs man galvą. Manai, malonu?..
- Baik jau, tokia didelė ir tiki skeletais su kirviu...
- Kai pamatau tokį vaizdą, pradedu tikėti...
- Na matai... O jei pamatysi skeletą, iš kart bėk namo. Jis toks senas ir sudūlėjęs, kad greičiau subyrės, nei pavys tave. O aš tik noriu pasilikti ir sužinoti, ką tai reiškia. Noriu sužinoti, kuo iš tikrųjų ypatingos tos kapinės...
- Manai, kad tas skeletas yra tų kapinių sargas, prieš dvidešimt metų vaikęs iš ten vaikus?
- Nereikia daug proto tam išmąstyti.
Ir Ugnė bei Felicija drąsiai žengė į gatvę-vaiduoklį.
- Įdomu, - mąsliai tarė Felicija. – Ką mes rastume užėjusios į tuos namelius? Žmones, gyvenusius ten prieš dvidešimt metų? Namai būtų tušti? Rastume tokius pačius skeletus, kaip ir to sargo?..
- Nežinau ir žinoti nenoriu, - atsakė Ugnė. Ją kažkodėl nukrėtė šiurpas nuo tos minties.
Gatvelė greitai baigėsi. Prieš merginų akis stojo upelis ir lieptas per jį, tik šįkart jis buvo įlūžęs. Ugnė prisiminė, kad tada, vasarį, bėgdama iš kapinių per ta lieptą, ji išgirdo kažką trakštelint, bet tada nekreipė dėmesio.
- Jaunėliam pirmenybė, - šyptelėjo Felicija, rodydama į lieptą.
Ugnė atsargiai perėjo lieptą. Laimė, jis daugiau nelinko. Ji palaukė Felicijos ir jos abi kartu nužingsniavo Esteros miesto lik,
- Čia kažkur turi būti varteliai, - nesuprato Ugnė. – Aš pamenu jie buvo šioje vietoje.
- Tau žinot, - gužtelėjo Felicija.
- Juos rasti turi tu,  - staiga prisiminė Ugnė.
- Aš?! – nustebo Felicija. – Aš net neįsivaizduoju, kur jie yra!
- Tačiau tu juos rasi, - beveik neabejodama pasakė Ugnė.
Felicija priėjo prie tvoros ir ėmė ją tyrinėti.
- Štai vartai! – galiausiai sušuko nustebusi.
-  Juk sakiau, - šyptelėjo Ugnė, bet tik vos vos, nes ją vis labiau kaustė baimė.
Ji su Felicija įžengė pro vartus ir stojo mirtina tyla, neliko net menkų, tolimų, iš dabarties pasaulio sklindančių garsų.
- Vieno nesuprantu, - pasakė Felicija. - Kaip tie vaikai galėjo čiuožinėti tokioje vietoje? Jie tikriausiai buvo vaikai ekstremalai...
- Man atrodo, dieną tos kapinės dieną ne tokios baisios, - pastebėjo Ugnė. – Jos primena sąvartyną...
- Bet kam patiktų čiuožinėti sąvartyne?.. – nusipurtė Felicija.
Šlumšt. Kažkas šliaužė žeme ir girdėjosi tylūs žingsniai.
- Tu manai tą patį, ką ir aš? – sušnibždėjo Felicija.
- Regis, taip, - atsakė Ugnė. – Suskaičiuojam mintyse iki trijų ir atsisukam.
Stojo vos akimirką trukusi tyla (baimė vertė skaičiuoti pačiu didžiausiu greičiu) ir abi merginos vienu metu atsisuko.
Skeletas iš tiesų stovėjo ir žiūrėjo tuščiomis akiduobėmis. Felicija tarytum priaugo prie žemės.
- Ko tu lauki? - kumštelėjo jai Ugnė. – Bėk!
To jai ir tereikėjo. Felicija nurūko įspūdingo dydžio žingsniais, šokte peršoko kapinių tvorą ir nulėkė gatvele.
Ugnė liko viena.
Ji atsigręžė į skeletą. Ar jai tik pasirodė, ar iš tiesų bereikšmiame kaukolės veide išvydo apmaudą?..
- Ar tu žinai, ką ką tik padarei? – paklausė sargas.
Ugnė pažvelgė į jį, bet nieko neatsakė.
- Jau daugelį gyvenimų šis žmogus turėjo mirti čia, šiose kapinėse. Jau daugelį amžių medžioju jį, dabar jau derėtų sakyti ją. Toks buvo Felicijos likimas, tačiau ji, net neprisimindama praėjusių gyvenimų, vis išsisukdavo. Vis pabėgdavo ar neateidavo čia. Įvairiais būdais mėginau ją čia prisikviesti. Sapnais, vizijomis, bet tai negelbėjo. Vėl nutariau veikti per kitą žmogų. Tik nemaniau, kad tai taip baigsis...
  - Kodėl tu ją medžiojai? Juk tu tik kapinių sargas, tiesa? Kodėl čia stovi kapinės, kurių nėra jau dvidešimt metų?
- Šios kapinės visada buvo ir visada bus. Čia laidojo jau akmens amžiuje. Prilaidodavo, ir kapinės būdavo pamirštamos. Praeidavo laikai, pasikeisdavo kartos, atsikraustydavo nauji žmonės ir toliau laidodavo... Aš saugojau tas kapines nuo pat pradžių. Be manęs jų nė nebūtų, nes aš esu mirtis.
- Mirtis?..
- Mirties rūšis, atmaina. Tu niekada nesuprasi, kol nesužinosi. Kol būsi žmogus.
Ugnė tylėjo. Ir skeletas pasakojo toliau:
- Toks yra Felicijos likimas. Mirti čia jaunai. Ir ji vėl pabėgo. Buvau jai suplanavęs jai įvairių mirties priežasčių, tačiau šįkart ketinau tiesiog nukirsti jai galvą. Pavargau stengtis.
- Bet kodėl parodei būtent tokią viziją? Juk galėjau tai išvydusi paprasčiausiai niekada daugiau nebeateiti į tą parką...
- Bet tu atėjai. Tu tiek laiko aiškinaisi, domėjaisi, bandei, kol galiausiai atėjai. Ir atsivedei Feliciją.
- Bet ji pabėgo...
- Deja, mergyt. Pabėgdama Felicija pakeitė tave, sugrįžo į tavo namus ir bus tavimi, todėl tu turi pakeisti ją ir pasitikti jos lemtį.
- Aš?! Kodėl?..
- Nes – kaip jau sakiau – ji tave pakeitė! – užriaumojo skeletas ir užsimojo dalgiu...
Ugnė atsibudo savo lovoje.,, Negali būti“ – pamanė ji. Negalėjo patikėti, kad visa tai tebuvo sapnas. Ir netikėjo...
Atsidarė durys ir į miegamąjį įėjo mama. Iš jos veido Ugnė suprato, kad nutiko kažkas negero, labai negero.
- Papasakok, kaip viskas buvo, - tyliai tarė mama. – Vakar tokia išsigandusi parlėkei, visai kaip tada, kai grįžai žiemą iš diskotekos. Manėm, kad gal koks šuo vejasi... O pasirodo štai..
- O kas nutiko? – paklausė Ugnė, vis labiau smelkiama blogos nuojautos.
- Tai tu nežinai? – pakraupo mama. – Tu su Felicija naktį kažkur išėjai... O šįryt kino teatre rado jos lavoną... Be galvos...
Mama pravirko. Ugnė nuo sukrėtimo negalėjo nė krustelėti. Tai vis dėl to Felicijai nepavyko dar kartą išvengti likimo... Bet kaip tai nutiko? Juk Felicija pabėgo, o Ugnė liko ir skeletas pasakė, jog jos apsikeitė vietomis. Bet juk ji tebėra ji? Ar ne?..
Ugnė išlipo iš lovos ir nesidairydama nuėjo į svetainę, kur stovėjo didžiulis veidrodis. Ji pažvelgė į jį. Tie patys geltoni plaukai, ta pati riesta nosis, tie patys plonyčiai tankūs antakiai. Tie patys jausmai, prisiminimai. Ir vis gi, kažkas buvo ne taip...
Ugnė nusisuko nuo veidrodžio. Ir staiga vėl atsigręžė. Ar jai tik pasivaideno, kad išvydo jame Felicijos atspindį? Ne, jai tik pasivaideno...

Epilogas

Aš – Felicija, ta, kuri pergudravo likimą. Jis neįveikė manęs jau keturis kartus, tačiau šis, penktas nemelavo. Pagaliau jis manęs nebemedžios. Bet kokia kaina? Gyvensiu ilgai ir laimingai su svetimu vardu, svetimu gyvenimu, svetimais prisiminimais, svetimais jausmais, svetimais pomėgiais, svetimais draugais... Ar dar verta minėti svetimą išvaizdą?.. Turbūt greitai nebežinosiu, kas esu, būsiu Ugnė visą likusį gyvenimą... Visus likusius gyvenimus.. Ir koks velnias nešė vargšę mergaitę į tą parką?..