Statybininkė

Statybininkė
Netoliese vyko statybos. Aš, vaikas, įsivaizdavau, kad statyti namą vieni juokai. Man kilo klausimas: o kodėl statybininkai nestato mažų nameliukų, kuriuose galėtų žaisti ir gyventi vaikai? Idėją sumaniau paversti realybe.
Kadangi mūsų sodas buvo nemažas, jo gale sumaniau susiręsti nemeliuką, kuriame nieko netrūktų. Pradėjau vilkti statybines medžiagas būsimoms statyboms. Lentos, popierinė plokštė, pagaliai ir, pagaliau, vinys. Kadangi sode buvo daug vaiskrūmių, jie slėpė mano statybų aikštelę nuo nepageidaujamų akių.
Pagaliau, kai statybinių medžiagų turėjau pakankamai, kibau darbuotis. Įkaliau keturis kuolus į žemę ir pradėjau darbuotis pjūkliuku. Pjaunu pjūkliuku, o šis stringa, kreivai pjauna. „Tiek to, tiks“, – pamaniau ir darbavausi toliau. Atėjo eilė plaktukui ir vinims. „Takšt, takšt“ plaktuku per vinies galvutę, o ši sulinksta, tuomet replėmis ištraukiu kreivą vinį ir imu kitą. Ne visada pataikydavau į vinies galvutę, dažniau – į pirštus. Trinkt per pirštą, ir šiam suskaudus, metu plaktuką, pašokinėju ant vienos kojos ir vėl puolu darbuotis. Namelis kilo labai lėtai. Sunkiausia buvo su langeliu, kurį padariau kreivą, labiau panašų į kampuotą landą. „Nieko, tiks, – raminau save, – reikia ir tokių“. Statybos vyko visą savaitę. Mama net nejautė, kur dingsta padauža vaikas, kuriam nereikėjo net dorai pavalgyti. Ji turėjo savų rūpesčių, nes troboje įsikirtusios į sijoną zirzė dvi mažos atžalos.
Pagaliau sienos pastatytos! Stogą dengti buvo lengviausia, nes ant namelio viršaus užsikriokiau didelį seno šiferio lapą, o jame esančios skylutės atitiko įkalimo vietas. Taigi namelis buvo pastatytas. Grindis išklojau popierine plokšte, o kampe sumąsčiau pasistatyti krosnį. Namelis buvo toks mažytis, kad pro landą, vadinamą durimis, galėjau įsisprausti keturpėsčia. Tačiau sumąstyta – padaryta. Prisitempiau plytų, molio ir pradėjau mūrijimo darbus. Vietoje kamino pastačiau storą metalinį vamzdį, kurį  iškišau pro namelio sienoje padarytą skylę. Mano namelis man labai patiko. Iš palėpės atsinešiau seną užuolaidos gabaliuką, nes reikėjo papuošti langą, o seną kilimėlį patiesiau ant grindų ir susirietusi didžiavausi savo darbu.
Niekas nežinojo, kur dingstu, ką veikiu. Jaučiausi kaip tikra pogrindininkė, o sužeistus pirštus slėpiau kelnių kišenėse.
Kartą lietingą vasaros vakarą į svečius pasikviečiau jaunėlę sesutę – daugiau svečių nebūtų tilpę. Atsinešiau malkų, užkūriau krosnį. Dūmai pradėjo virsti vidun, o aš, trindama sesutei ašarojančias akis, pasakiau, kad tai laikina. Ir tikrai ugnis įsiruseno, o dūmai vis tiek virto vidun, tačiau mudvi, nieko nepaisydamos, čiauškėjome apie šį bei tą. Mums bečiauškant ir tarškat lietaus lašams į stogą net neišgirdome, kaip atšlepsėjo mama. Ji stovėdama, kaip vėliau sakė, kraipė galvą ir nežinojo kaip pasielgti, nes iš vidaus sklido laimingų vaikų balsai. Pagaliau ji pravėrė duris ir keturpėsčia atsirėmusi rankomis į šlapią žemę, žvilgtelėjo vidun. Sėdėdamos dūmuose, žvelgėme į ją su baime ir klausimu, kas dabar bus? Mama pasiūlė užgesinti ugnį ir eiti namo. Paklusome.
Namie turėjau papasakoti apie savo, statybininkės patirtį. Mama pyktelėjo, bet supratusi, kad vaikas nori turėti savo kampelį, pasiūlė tokį įsirengti namo palėpėje. „O namelį teks nugriauti“, – pridūrė. Taigi kitą dieną pradėjau griaunamuosius darbus. Oi, kaip sunku buvo ardyti savo rankomis pastatytą namelį, tačiau savotiškai guodė mamos pažadas, kad savo kampelį turėsiu palėpėje.
Tik po kiek laiko suvokiau, kad namelis galėjo užsidegti ir jame galėjau sudegti pati, tačiau iki šiol prisimenu tą savo rankų kūrinį, kuris išpildė vaikišką svajonę – nors trumpam tapti statybininke.