Mylėti

Jis bandydavo save nuteikti tai dienai. Pasitelkdavo sveiką protą ir tikindavo save, jog ana išeis, užges, nebegrįš. Tačiau tikinčio žmogaus širdyje gyvena iliuzijos, kurios džiugina vilties properša. Net tada, kai jos nėra...
Jie turėjo nedaug laiko džiaugtis. Na, bent jau kalendorius ant sienos nuolat tai primindavo. Tačiau iš tiesų abu stengėsi nematyti to dienų skaičiaus. Menko gyvenimo likučio. Žinoma, geriausias būdas save apgauti - pridėti viršvalandžius – įsivaizduojamą laiko tarpą, atseit prognozavusį dar šiek tiek džiaugsmo žemėje. Kiek daug tokių žmonių pasaulyje! Jie kasdien bando tyliai susikurti dar kelias laimės akimirkas. Jie pamiršta laikrodį... O gal tiesiog nežiūri į tą laiko matuoklį pro didinamąjį stiklą.. Jie gyvena kitaip nei mes, godūs naivuoliai, kurie moka tik braukyti dienas kalendoriuje. Mirštantieji maitinasi iliuzijomis, jie jaučiasi sotūs išgyvenę dar vieną dieną.
Paskutiniosiomis dienomis, kai jis praverdavo kambario duris, kuriame ji kraugeriškai siurbė  likusias valandas, išvysdavo ją besišypsančią, vartančią nuotraukų albumą, tarytum bandančią įsiminti visus brangius žmones, visas šelmiškas dienas, idant to prireiktų ten, danguje. Šalia, ant mažo naktinio stalelio padėtas magnetafonas grojo „I will survive“...
Dabar  kiekvieną žingsnį lydėjo tuštuma, nebylus vakuumas. Kiekvienas menkniekis žadino senus prisiminimus. Kartą jis pažvelgė pro langą. Pamatė plonytį spindinčių gijų audinį – tinklą, kurio viduryje susiraizgęs kybojo voras. Nejučia prisiminė kadaise jos pasakytus žodžius: „Reikia grožėtis vorais, jų negalima žudyti. Juk jie neša laimę... “ Tada šis pasakymas jam tebuvo naivus prietaras, kuris visiškai nesiderino su racionaliais įsitikinimais. Tačiau dabar jis suvokė tų žodžių prasmę.  Jie buvo svarbūs ne savo turiniu, bet jos išmintimi.  Anie žodžiai išliko gyvi ir, aišku, nemirs.
Jau praėjo nemažai laiko. Šiandien jis vėl pravėrė to kambario duris. Tiesą sakant tai mažytė palėpė, neįnoringo menininko citadelė. Viskas išlikę taip, kaip ir buvę. Beveik nepalytėta laiko. Nei kalendoriaus, nei laikrodžio... Nieko, kas primintų skriejantį laiką, išskyrus dulkes, kurios buvo tik nežymus įrodymas, tikinantis, jog čia visgi būta šiokios tokios laiko egzistencijos. Paveikslai, žadinantys vaizduotę... Senas patefonas, kuris kadaise nepailsdavo nuo Bitlų, Džono Lennono... Vienintelė nuotrauka, kurioje jie kartu (regis, fotografas tiksliai juos pagavo laimės euforijoj). Akys užklysta už geltono, patetiškai padėto lapelio prie nuotraukos. Jis paima jį į rankas ir perskaito: „Mylėti laiką“.