Prarasta meilė (tęsinys)

Pavasarį, kai jau buvo apsėti visi daržai, padaryti darbai, pas Genutės šeimininkę atėjo Jono motina iš vienkiemio. Jos abi su šeimininke užsidariusios kambaryje apie kažką tyliai šnekėjo.
- Klausyk, ką pasakysiu – sako Jono mama – pas mus namuose tokie dalykai, kad nepatikėsi. Jonas nori vest tavo Genutę. Nežinau, kuo ji taip sužavėjo vaikį. Pati juk žinai, kiek jam buvo merginų ir su geromis pasogomis. Kalbėjom namie, kad grįžęs iš kariuomenės sėkmingai ves, gaus merginą su pasoga, o dabar įsižiūrėjo į tą mergelę..
- Eik, eik, – nustebo šeimininkė – o ką tėvas sako?
- Tėvas tiesiai šviesiai pasakė „Esi vyras jau po kariuomenės, nebe piemuo. Ne su ta, tai su kita ne man, o tau teks gyventi. Jei jau tau apsuko galvą ta piemenė, tai žinokis. Galėtum gaut ir geresnę, bet jeigu jau taip nori... Turtų kažkokių neprigyvensime, o duonos visiems užteks“.
- Tai panašu, kad tėvas nelabai ir priešinasi?
- Tas ir yra. Nei pritaria, nei priešinasi. O kas tada man belieka daryti? – prisipažino kaimynė. – Tai štai ir atėjau pas tave pasiklaust. Taigi tu ją atsivežei, gal ir žinai daugiau apie ją. Buvai jų namuose, matei, kaip gyvena, kas tėvai. Gal pas kaimynus prieš samdydama apsiklausinėjai?
- Klaust nieko neklausiau. Žmogus prirodyjo, juo ir pasitikėjau. Bet namuose ne kaip atrodo. Namas, kuriame gyvena, daugiau panašus į šuns būdą nei į namą. Pulkas vaikų. Biedni – ir viskas. Jei būtų bagoti, neleistų vaikų pas ūkininkus tarnauti.
- Biednas biednam nelygu – atsiduso kaimynė. – Tai kad išsirinko Jonas... O sakiau, parves marčią iš bagotų, slaunų namų. Gražu būtų su tokiais susigiminiavus ir sueiti.
- Šiaip mergaitė labai gera. Kai manęs nėra, visus namus gražiai apkuopia, visur tvarką padaro. Tokios dar neturėjau – gyrė Genutę šeimininkė. – Viską padaro, viską suspėja, paklusni, darbšti. Net gaila bus jums atiduoti.
- Tai dar ne taip greitai, gal tik ant rudens. Tegul dar padraugauja. Kriaučius mūsų Liusei peršasi. Siūlo per Mykolines. Jam dar reikia keliose vietose siūti. Baigtų darbus, daugiau niekam neprižadėtų ir, laisvas būdamas, galėtų kelti vestuves. Jeigu taip sutars, tai abejas vestuves vienu metu galima būtų iškelti.
- Seniai tas kriaučiukas apie jūsų Liusę sukasi. Į gerą gyvenimą išeis mergaitė. Šitoks gražus namas miestelyje, vienas vaikas pas tėvus, gerai išmano savo amatą. O Liusė kad norės, galės užsiimti šeimininkavimu. Betalkininkaudama man, ji viską iš manęs išmoko ir puikiai sugebės dirbti pati. Laikas jau mane pavaduot. Aš jau senstu, man jau darosi sunku išstovėt tiek dienų ant kojų. Ne visur ir spėju – guodėsi kaimynei šeimininkė. – O kai dėl Genutės, tai juk tavo pačios pusseserė yra nutekėjusi į tuos kraštus. Jos ir pasiklausk. Seniai ten gyvena, daug ką pažįsta. Kiekvienais gi metais per Bonifacą pas jus atvažiuoja.
- Gerai sakai – nudžiugo kaimynė – kai tik susitiksiu, tai ir pasiklausiu, o dabar jau eisiu. Ir taip ilgai užsibuvau. Metas pietus virti.
Eidama pro duris, ji dar ilgokai pasižiūrėjo į Genutę. Ši prie pečiaus, apsistačiusi kibirais maišė ėdalą kiaulėms.

    Liepos pradžioje parapijoje buvo Bonifaco atlaidai. Vienkiemyje kiekvienais metais tą dieną ruošiamas pakermošys. Į atlaidus suvažiuoja artimesni ir tolimesni giminės. Po pamaldų susitinka, pasimato seniai besimatę, pasišneka, pasibėdavoja na ir pasidžiaugia, jeigu turi kuo. Vieni iš kitų sužino apie šeimynines ir kitas naujienas, pasidalina patirtimi. Pasibaigus pamaldoms, grįžę iš bažnyčios, visi susėda už stalo, pietauja. Jaunimas į kiemą šokt išbėga, o vyresnieji toliau už stalo sėdėdami bendrauja. Vyrai, alų gurkšnodami, šnekasi, o moterys tarpusavyje šnibždasi. Pasiguodžia, pasipasakoja visas bėdas, paverkia, pasijuokia.
  Yra atvažiavusi ir Onutė. Jono mama taip ir laukia progos, kada galės su ja pasikalbėti. Kai tik pamatė Genutę kieme, moteriškė paėmė pusseserę už rankos ir nusivedė prie lango.
- Tu pasižiūrėk gerai į tą mergaitę, į tą, kuri su dangava bliuzele – parodė ji į Genutę. – Ji nuo jūsų krašto. Gal tu ją pažįsti?
- Kur gi ne. Visa parapija ją žino. – atsakė Onutė pasižiūrėjusi. – Pažiūrėt būtų visai nieko mergelė, bet jau vagilė kokia, tai neklausk. Kaip ji čia atsirado? Ir dar jūsų kieme?
- Kaimynystėje tarnauja – net nusigando moteriškė. – Tai sakai vagia? Viešpatie, susimilk. Iš kur žinai?
- Visa parapija žino. Tarnavo pas žmones tame pačiame kaime. Sako, kad labai daug pinigų paėmė. Žmonės geri pasitaikė, išvarė ir tiek. Nei į policiją nepranešė. Būtų gal dar gavusi ir „kaliūzėje“ pasėdėti. Ar seniai ji jau čia?
- Nuo Kalėdų.
- Ar dar neapsivogė? Sako, kur tarnauja – ten vagia. Vietiniai ūkininkai žino ir tarnaut nesamdo.
- Nesigirdėjo, kad kas prapultų, bet iki metų galo dar toli. Reikės perspėti kaimynę, kad būtų atsargi.
  Kad jos sūnus Jonas nori vesti Genutę, moteriškė nutylėjo. Vien pagalvojus apie tai, jai pasidarė baisu. Kad kiek, būtų įklimpęs vaikinas visam gyvenimui. Dabar gi, sužinojęs tokį dalyką, jis ir pats jos nebenorės, nereikės nei atkalbinėti. Kas gali būti baisiau už nesąžiningą žmogų? Kokie būtų jų vaikai, jeigu atsigimtų į motiną. Biedna tai biedna, už tai ir tėvas nelabai pyksta, bet jeigu dar ir vagilė – tai Dieve, neduok.

  Paskutinis tai buvo Genutės su Jonu toks gražus pasibuvimas per pakermošį. Rytojaus dieną jis kažkoks nebe toks. Nekalbus, liūdnas, susimąstęs, lyg supykęs. Anksčiau jie važiuodami į pieninę plepėdavo, juokaudavo, džiaugėsi, kad yra vienas šalia kito, o dabar jis nieko nešneka, vis niūkia arklį, skuba, kaip greičiau ja atsikratyti. Nutrūko pagaliau ir tie važiavimai – užtruko karvė, nebėra pieno, nereikia ir pieninės.
Genutė per dienas nemato Jono.  Dar lūkuriuoja vakarais, vis pažvelgia į tą pusę. Viskas veltui.
- Kas pasidarė? – spėliojo ji. – Ką ne taip padariau, ką ne taip pasakiau? O gal tėvai uždraudė? – pagaliau susiprato. – Žinoma, nenori, kad su biedna draugautų. Na ir tegul – ramino save mergaitė – nenori- ir nereikia. Nepražūsiu. Aišku, kam reikalinga tokia biedna... Visi nori turtingos, su pasoga, o kas gi ji? Vargšių vargšė. Pati galėjo pagalvot, kad iš tos draugystės nieko nebus. Nedažnai išgirsi, kad ūkininko sūnus vestų samdinę. Pabuvo, pasidžiaugė vienas kitu ir užteks. Jonas susiras kitą, o jai irgi visas gyvenimas prieš akis.  Sutiks ji dar savo laimę. Tegul jam Dievas padeda. Malonus ir geras jis buvo, tačiau nėr ko galų darytis ir graužtis. Ne meilių ieškot ji čia atvažiavo - algelės užsidirbti. O norint užsidirbti, reikia dirbti. Darbų užtenka.
  Po atlaidų šeimininkė ir vėl išvažiavo. Jau prasidėjo daržų nuėmimas ir viskas ant Genutės rankų.
Reikia nurauti, nukasti, sutempti į rūsį. Ach, kad tik greičiau sulaukt Kalėdų, o tada išvažiuot iš čia ir niekada gyvenime čia negrįžt, kad ir kaip norėtų šeimininkė ją kitiems metams pasilikti. Anksčiau kiek kartų ji Genutę kalbino, bet dabar ir ji kažkodėl nutilo. Tuo geriau.
  Dar mėnuo, dar kitas, jau tik pora savaičių iki Kalėdų, jau savaitė – ir Genutė išvažiuoja. Paskutinį kartą ji iškepė duoną, išplovė ir sutvarkė pirkią, susidėjo savo skurdžią mantą ir laukia, kada kas iš vienkiemio atvažiuos parvežti ją į namus.
  Šeimininkė patikrino visas vietas, kur slėpė pinigus nuo Genutės ir, radusi viską tvarkoje, nusiramino. Tada suruošė Genutei nemažą ryšulį su lašiniais, dešrom, sviestu, sūriu, kiaušiniais ir miltais – beveik visą spintelę ištuštino. Mergaitė pabučiavo jai į ranką ir apsiverkė. Tokios geros šeimininkės ji dar nebuvo sutikusi.
  Genutės parsivežti atvažiavo pats tėvas. Mergaitė vis dar vylėsi, kad ją parveš Jonas. Bevažiuodami tokį ilgą kelią gal būtų išsikalbėję, gal pagaliau būtų sužinojusi, kas gi iš tikrųjų nutiko, kad jis nuo jos nusisuko, tačiau, kai pamatė tėvą, tai netgi apsidžiaugė. Taip netgi dar geriau, nors nematys Jonas, kaip vargingai jie gyvena.
  Išvažiavo anksti. Kai išsuko iš kiemo, rytuose jau švietė nuo tekančios saulės nuraudęs dangus, o nuo pakelės medžių byrėjo per naktį peržydėjęs šerkšnas.
(B. d.)