Prarasta meilė (tęsinys)

- Šiandien Jonas važiuos parsivežti kriaučiaus iš miestelio – pasakė Liusė pasisveikinusi, o Genutei prie ausies pašnibždėjo – koks gražus bernas, pati pamatysi. Dabar iki pavasario bus pas mus smagu. Dar šiandien susirinks jaunimo. Genute, ir tu ateik vakare. Pasilinksminsim. Teta, ar nepaskolintumėt didesnės blėkutės, mama šiandien keps didelį pyragą – garsiai paprašė Liusė pagaliau to, ko ir buvo atėjusi.
  Kai Liusė išėjo, Genutė turi apie ką galvoti: kuo apsiauti, kuo pasirėdyti. Šiltų batų ji nė neturi, bet bus gerai ir tie rudeniniai bateliai. Čia visai netoli, sniegas sumintas, ji netruks nubėgti, o apsirengs languotą suknelę, tą, kurią atsiėmusi algą Kalėdoms pasisiūdino.
  Truputį anksčiau apsiruošusi, Genutė sušukavo savo trumpai kirptus plaukus, susegė juos blizgančiomis „špilkutėmis“, vilnoniu skudurėliu pasivalė batelius, kad labiau blizgėtų ir – ji jau pasiruošusi. Pačiu laiku pasirodė Liusė ir jos, susiėmusios už rankų, išėjo.
  Svečio garbei buvo iškūrentas antras namo galas. Beje jis čia ir gyvens visą tą laiką, kol padarys visus darbus. Kambarys didelis, erdvus, su šiek tiek baldų. Prie vieno lango buvo pristumta siuvimo mašina, prie kito – kaimiškas minkštas „tapčanas“  su aukštu mediniu išpjaustinėtu atlošu. Kampe etažerėje padėtos kelios knygos, prie vienos sienos stovėjo komoda, prie priešingos – dviejų durų spinta. Pasieniais buvo sustatyti suolai, o viduryje kambario buvo pakerėplintas didelis stalas su keletu aplink jį sustatytų kėdučių.
  Užstalėje jau sėdėjo keli vaikinai ir skaitinėjo ant stalo paskleistus spausdintom raidėm prirašytus lapelius. Tai kriaučius atsivežė tuos lapelius su dėžute, ant kurios buvo parašyta „flirtai“, o dabar mokė, kaip reikia jais naudotis žaidimo metu. Prie stalo buvo ir pora mergaičių, kurios atidžiai klausėsi siuvėjo aiškinimų apie šį, žadantį būti įdomiu, žaidimą. Jos pirmos perprato jo esmę ir jau siuntinėjo viena kitai lapelius, garsiai ištardamos tos gėlės pavadinimą, kuris atitinka norimą atsakymą. Jeigu nenori, gali ir neatsakyti.
  Pilna dėžutė, koks šimtas lapelių su įvairiais maloniais, piktais, juokingais klausimais bei atsakymais, pasiūlymais, prisipažinimais meilėje, palyginimais, grąsinimais... Žaidimas pajungia visus žaidėjus, koks bebūtų jų skaičius, leisdamas išsisakyti, kad ir pačiam nedrąsiausiam dalyviui. Naujas, dar niekur negirdėtas žaidimas labai visiems patiko ir buvo greitai įsisavintas.
  Kai įėjo Liusė su Genute, visi trumpam užmiršo žaidimą ir sužiuro į duris. Visiems iškilo tas pats klausimas: kas ta mergaitė, iš kur ji, kaip čia atsirado, ar bus visada ar tik šiandien?
  Genutė su visais pasisveikino, ant vinies prie durų pasikabino savo kailinukus ir priėjo prie stalo, kur Liusė jai pastatė kėdutę.
Visi nutilo, net ir Jonas pasimetė.    Išsinėrusi iš tų storų lopytų kailinių ir apsirengusi išeiginiais rūbeliais, pasirodė tokia gražutė, visai kitokia, kad jis suabejojo, ar tikrai čia ta pati jam pažįstama mergelė, kurią jis iš pasigailėjimo kas rytą vežiojo į pieninę ir atgal. O kokios gražios kojos apautos bateliais... Tuose medžiokuose nei nesimatė. Nei iš šio nei iš to Jonui pasidarė linksma ant širdies.  Jis kaip namų šeimininkas jautė pareigą Genutę kaip nors prakalbinti, bet kol jis sumąstė kaip tai padaryti, svečias siuvėjas pasirodė greitesnis.
- Labai gerai, kad dar vienos panelės sulaukėm. Čia taip mažai mes jų turim, kad nebūtų nė su kuo pašokti, jeigu pasirodytų muzikantas – pasakė jis linksmai. O dabar, kai visi susipažinote, kviečiu prie žaidimo – ir, trumpai pasirausęs tarp lapelių ant stalo ir vieną išsirinkęs, padavė Genutei.
- Jurginai – pasakė paduodamas ir nusišypsojo.
  Genutė dar nežino, ką turi daryt, bet pamokyta greta sėdinčios mergaitės, susirado gėlės pavadinimą, paskui sakinį ties juo ir perskaitė: „jurginai“ tai reiškia „norėčiau arčiau susipažinti“.
- Dabar ieškok gal rasi kokį tinkamą atsakymą – toliau mokė mergaitė. Genutė su kėdute pasislinko arčiau stalo ir, paėmusi į saują keletą lapelių, perbėgo akimis visus sakinius po gėlėmis. Tačiau nieko tinkamo nerado. Tuos padėjusi, pasiėmė kitus. Pasklaidžiusi lapelius, pagaliau ji rado trumpą sakinuką, kuris, kaip jai pasirodė, buvo visai tinkamas:
- Tulpė („aš taip pat“) –  pasiuntė siuvėjui ir nusišypsojo.
  Siuvėjas iš tikrųjų buvo gražus vaikinas. Liusė nemelavo, tačiau Jonas šiandien atrodė ypatingai. Balti marškiniai ir mėlynas laisvas megztinis labai derėjo prie jo juodų plaukų ir visą vakarą jis buvo linksmas ir guvus. Jonas Genutei priminė kūmą, apie kurį ji dažnai pagalvodavo. Kai ateis vasara, ji būtinai užsikabins ant kaklo jo dovanotus karolius. Per žiemą ji nebuvo nei bažnyčioje, nei miestelyje, nes neturėjo net kuom šiltai apsirengti nei apsiauti. Bet jau kitą žiemą...
  Žaidė „flirtais“ kol atėjo muzikantas. Tada tai jau prasidėjo tikros linksmybės.  Liusė šoko daugiausiai su svečiu, o Genutei teko su visais pašokti. Taip pat ir su Jonu. Nuo anų metų krikštynų, kai šoko su kūmu, taip daugiau ir neteko. Jonui patinka, kad Genutė gražiai trepsi savo mažom kojelėm apautom bateliais, negu tais nuklypusiais dideliais medžiokais. Gerai, kad ji čia pat gyvena, kad jie galės matytis ir ryt, ir poryt, o galės ir vakare ją aplankyti. Be to, kol siuvėjas čia, ir pati Genutė užeis ne kartą.
  Linksmai ir greitai prabėgo tie keli žiemos mėnesiai, kol siuvėjas buvo vienkiemyje. Paprastais vakarais – „flirtas“, sekmadieniais – šokiai. Kas gali pasakyti, kad kaime nuobodu? Tik jau ne Genutė. Kai išvažiavo siuvėjas, Jonas kas vakarą ėmė lankyti Genutę. Juk malonu, kai sugirgžda priemenės durys ir tarpduryje – Jonas, sulig kiekviena diena gražesnis, meilesnis ir artimesnis.
  Jau kelios dienos, kai šeimininkė išvažiavusi ir jie vakarais vieni. Jonas ją glamonėja, bučiuoja, glosto jos rankas, glaudžia sau prie krūtinės, kalbėdamas daug meilių žodžių. Tada Genutė užmiršta visas patirtas skriaudas, pamiršta apie tai, kaip ją apvagino Balaišiai, kaip pažemino Zigmas. Užmiršta apie tai, kad ji vargšių vargšė, nieko gero gyvenime nemačiusi, nieko gero nepatyrusi, tik purvinus juodus darbus dirbusi. Genutei dar niekada nebuvo taip gera – Jonas ją myli, šeimininkė taip pat. Parvažiuodama visada parveža lauktuvių ir vis giria mergaitę už jos darbštumą. Per žiemą, kai darbų mažiau, Genutė atsigavo, pagražėjo. Ne veltui ir Jonui ji taip patinka. Pasirodo, ne visi ūkininkų sūneliai begėdžiai. Jonas taip gražiai ją myli, kad Genutei visai nebaugu. Niekada dar ji nebuvo tokia laiminga.
(B. d.)