Kaip kartą nieko nenutiko

Niekas jos nematė ir negalėjo pamatyti – tirštas nakties rūkas slėpė viską kelių metrų spinduliu. Oranžinės žibintų šviesos blaškėsi kažkur pažeme, o prieš akis plytėjęs bežvaigždis dangus ne skleidė, o tik gėrė ir taip menkai sklindančius  spindulius iš žemės.
Niekas nė neįtarė kažką ten gulint ir verkiant, nes ji viską tylomis – užlipo, atsikimšo vyną, dainavo, plėšė laiškus.
- Aš viską viską užmiršau... Ir viską tau seniai atleidau...  – skambėjo Hiperbolės daina tamsią rugsėjo naktį ant šešiolikaukščio stogo,  - O aš taip myliu, myliu, myliu, myliu – prieš šitą jausmą meilė - lyg aidas, aidas ir griaustinis... ooo....  – ji nesąmoningai painiojo dainos tekstą, vis plėšydama ir plėšydama atsineštus lapus, ir kartais nutraukdama dainavimą, kad atsigertų dar vyno.
Ten aukštai buvo pakankamai šalta ir vėjuota, bet ji stengėsi apie tai negalvoti . Atsisveikinti su laiškais buvo būtina.
- Dainuok man meilę, be žodžių dainuok... Paimk už rankos ir vesk, kur tavo namai, - tyliai dainavo dabar jau savo dainą naktinė laipytoja stogais. – dainuok man meilę, pavirtęs vėju, nešk savo dainą tenai... – Ji paleido pluoštą skiaučių pavėjui, ašarotomis akimis sekdama, kaip jos dingsta rūke, - Ten, kur namai...
Gniauždama rankoje likusias skiautes,  gurkštelėjo. Vynas sprangiai nutekėjo į skrandį, bet, rodos, „ne per tą gerklę“ – dar ką tik ant stogo skambėjusią dainą pakeitė duslus kosčiojimas, pora pašniurkštimų nosimi...
Paaiškėjo, kad sudraskytų popierių  skrydis nuo šešiolikaukščio stogo niekaip nepakeitė jos gyvenimo. Šokiruota tokio akibrokšto, nusprendė likusius pasilikti ir jau lipti nuo to stogo, o tai tikrai vėjas labai stiprus.