Skambutis. trečia dalis.

Nusprendusi, kad šios temos šiandien liesti neverta, nusivedu Kajų į savo palėpę. Ten mano piešiniai. Ten - dainų tekstai. Ten ir jo portretas. Buvau devyniolikos, kai jį pradėjau, o baigiau dvidešimt vienerių. Tai buvo pats sudėtingiausias procesas per visą mano mėgėjišką tapymo laikotarpį. Man vis rodės, kad piešinys netobulas, kad jam kažko trūksta. Tuo pat metu mane slėgė atsakomybė, juk mano pirštai lietė teptuką, kuris piešė Kajų. Kai galiausiai baigiau, visi buvo sužavėti, rodos, Kajus taip pat. Tačiau aš pati nesijaučiau gerai. Tikra kankynė piešti žmogų, kuris, žiūrint tavo akimis, yra tobulybė. Todėl po to kurį laiką teptuko rankose nelaikiau.
  - Ai karamba, mergyt, aš apakęs... apakęs... - dairydamasis aplink vis kartojo Kajus.
  Man patinka kai jis mane giria. Todėl aš tik šyptelėjau ir toliau klausiausi jo hipnotizuojančio balso. Jo aikčiojimai liovėsi tik tuomet, kai nebeliko į ką žiūrėti. Tada jis pasuko prie tekstų. Kas mane pažysta, žino, kad prie nebaigtos dainos rankas prikišti galiu tik aš. Ir žinoma Kajus. Nes jis buvo mano įkvėpimas. Dažnai po jo skambučio prisėsdavau prie pianino, kuris taip pat stovi šioje palėpėje, šiek tiek apdulkėjęs, bet vis dar puikiai skambantis.
  Visgi prieš paimdamas į rankas aplanką, jis atsigręžė į mane ir pažiūrėjo tokiu žvilgsniu, tarsi klausdamas, ar jam dar leidžiama skaityti. Tai privertė mano širdį suvirpėti. Tik tada supratau, ką gali laikas. Bet vėl gi, neištarusi nė žodžio, aš linktelėjau ir pradėjau artėti prie jo.
  Jis stovėjo nugarą atsukęs į mane, o jam į veidą tvieskė saulės spinduliai, todėl aš galėjau puikiai matyti jo siluetą. Kajus buvo begalo susikaupęs, nuleidęs galvą ir nejudėdamas jis skaitė mano eiles. Priėjusi aš apglėbiau jį, o galvą padėjau ant dešinio peties.
- Pasiilgau tavęs...
- Aš irgi. – nenuleisdamas akių nuo aplanko tarstelėjo Kajus.
Nevertėtų jo kalbinti, kai jis yra susikaupęs, bet aš nebūčiau aš, taigi tęsiu.
- Na, tai tark savo kritišką žodį, ką manai apie dainas?
- Man patinka štai ši, – rodydamas pirštu į vieną iš dainų, jis pasisuka veidu į mane. - pagrok, jei gali.
Žinoma, aš galėčiau. Su malonumu pagročiau, jeigu ne Kajaus akys. Jos ir vėl mane glumina.
- Gal kita dieną... - bandau išsisukti.
- Prašau.
Pati nepajutau, kaip atsidūriau šalia pianino. Pasidėjau natas priešais save ir pasiruošiau. Rankos šiek tiek virpėjo, nes jaučiau šaltas Kajaus akis, įsmeigtas į mane. Užsimerkiau, kad šiek tiek nurimtų plakusi širdis ir pradėjau.
Ši daina viena naujausių iš mano sukurtų, tačiau viena mylimiausių, todėl kaip mat atsipalaidavau. Trumpam nukreipiau žvilgsnį į Kajų. Jo nebebuvo. Tiksliau jis sėdėjo visai šalia, tačiau jo mintys klaidžiojo kažkur kitur. Jis net nepajuto, kai aš baigiau groti ir atsistojau. Palikau jį ten sėdintį ir žiūrintį į niekur.
Nulipusi žemyn nubėgau vonios link džiovintis plaukų. Šukuosena tvarkoje. Įsispraudžiu į savo mėgiamiausius džinsus. Susisagstau marškinius. Keli brūkštelėjimai tušu. Lūpų blizgesys. Baigta.
Grįžtu atgal į palėpę. Kajus vis dar sėdi susimąstęs. Čiumpu jo ranką ir tempiu laiptais žemyn.
- Eime pasivaikščioti. Tu taip seniai čia buvai... Turbūt jau pamiršai koks gražus šis miestas.
Pagaliau jo veidas atgavo įprastą būseną: degančios akys ir miela šypsena.
- Kuo tu mane laikai? Aš viską kuo puikiausiai atsimenu. Pirmiausia noriu nueiti į senąjį parką. Ir pasėdėti po mūsų ąžuolu...
- Parką pasilikime vakarui... Ten taip gražiai žiba žibintai...
- Ak, tau viskas gražu, kas žiba, - pašaipiai nužvelgė. - gerai, tuomet siūlyk savo variantą.
Pakėliau galvą. Dangus pasakiškas. Nė vieno debesėlio.
- Aš noriu prie fontano. Visai netoli jo atidarė puikią ledainę. Būtinai turi paragauti šokoladinių su kokoso drožlėmis.
- Na, jei taip sakai... Čiuožiam! - šelmiškai šyptelėjęs stipriau suspaudė mano ranką ir vėl pradėjo savo gulbių šokį. Tik šį kartą ne pats sukėsi, o bandė išmokyti mane.
Jis juokėsi. Ir aš buvau laiminga. Bet staiga jis sustojo, pažiūrėjo į savo batus, paskui į mane.
-    O tas fontanas pildo norus?