Svajonės tęsiasi ir keliauja

Devintoji svajonė- Kuprelio mintys...

Lieku vėl vienas aš lieku su smuikeliu,
Kur eiti aš galiu, jei mylimos jau nerandu?
              Girdėjo Monika, kaip dainavo jis savo tyliu balsu, tik kam ji nesuprato, bet kai pažvelgė į jį ji suprato, kad myli ji jį tokį koks jis yra, bet meilė ta be atsako deja....
Vėl viena, viena su savo svajone Monika pasitiko Šv. Valentino dieną. Ryte ji pažvelgė pro langą, o ten liūdnai į ją pažvelgė mėnulis, danguje jau žvaigždžių nebuvo, tik vienintelė jos viltis vartėsi lovoje, ji karščiavo. Monika mintimis sukalbėjo potėrį, kad mergaitė pasveiktų apsirengė ir mintimis nubėgo prie sraunios „Varduvos“ pakrantės, kur kadaise palikta meilė, gėlė ir viltis, kad vienai nereikės bet deja, taip kaip yra jau kitaip nebebus. Likimas suka gyvenimą savo vaga, tik deja jai liūdna, kad ji vis viena, na o ką daryti? Jeigu tinkamo draugo nėra, kad nėra kam išsiverkti ant šilto vyriškumu kvepiančio peties yra taip kaip yra....
O už lango tyliai mirgėjo krisdamos snaigės, jos klojo  laukus, kur įsimylėjėliai šią naktį klaidžioja, kur liejas karšti meilės bučiniai... Ne ji neliūdėjo, tik vis klausėsi, gal išgirs po langais, kaip tada tylią Kupriuko dainelę... Ne tyla, tik jaunimas dainavo ir mėtė į gatvės grindinį tuščius alaus butelius, ne ji vėl viena, ne jau nebeateis jos Kupriukas su savo sena serenada.
Kai Monika ruošėsi uždegti žvakę ir atsigulusi tyliai pasvajoti po langais pasigirdo tyli smuikelio melodija
Pakilk, pažvelk miela pro langą tyliai,
Tau žiba sniegas mėnesienoj,
O tam sniege išklotas rožių takas,
Eini ir rodos basos kojos veda,
Tave tolyn, kur meilės upė palikta,
Kur teka tavo Varduva...
                      Kur meilė ir malda kažkada paliko po liepa sena...
Išgirdusi tylią muziką ji užsivilko pižamą pažvelgė, pro langą ir ten  nebuvo jos svajonių Kupriuko, ten nebuvo nei rožių tako, tik mėnesienos apšviestame kieme mėtėsi tušti alaus buteliai, o muzika sklido, tik iš jos pačios širdies gelmių. Ir nusivilkusi pižamą, ji pažvelgė į ant sienos kabantį kryžių, pasimeldė ir pagalvojo: – taip aš  viena ir nieko daugiau nėra šalia. Tik Tu,  Dieve, Tu mano kelrode žvaigžde, Tau galiu patikėt savo jausmus, mintis ir visą likusį gyvenimą.
Nieko nėra šalia ir jaučiu jau niekada nebejausiu, kas yra meilė, kokia skaudi mano gyvenimo kaina? Melas, juokas, patyčios, tik Tu mano svajonių muzikante, nors mintimis ateini ir palinksmini, aš laukiu, Tavęs, kai dega žvakė ant mano vienišės stalo, kada už lango mirga tūkstančiai žvaigždžių, tada tu mano širdyje užgroji savo mažu smuikeliu, tą melodiją, kuri skamba ir lydi mane visuose gyvenimo labirintuose... Na ir šiandien meilės ir įsimylėjėlių diena, o aš viena ir niekas man neatnešė gėlės, nei širdelės, tik tu savo tylią melodiją užgrojai:
Tyli melodija palangėj skamba,
O vėjas judina medžių šakas,
Ir aš žvelgiu viena pro ūkanotą langą,
Niekas, nejau niekas į jį nebebels...
      Monika tolumoje pamatė moterį apsigaubusia balta skarele, ji priėjusi pasiėmė mažąjį Kupriuką ir nusivedė, o jo vargšas smuikelis liko po langais. Ji norėjo išbėgti ir paimti jį prisiglaust, prie dar gerumu kvepiančių muzikanto rankų, bet kažkas ją sulaikė, ji vis žvelgė į tolstančius įsimylėjėlius, o smuikelis vienišas gulėjo baltame vasario sniege...
                      Dešimtoji svajonė – nauja kelionė
        Skamba, šoka, dainuoja lašeliai maži,
Teka upeliai sniego sūkuryje, laša,
Pirmieji varvekliai ant mano delno
Laukiu ir tikiu, kad grįši tu, kur Tavo
Vienišas smuikas gulėjo baltame sniege..
Atėjau, atsistojau prie vaikystės karuselės, o ten jau nebuvo Tavojo smuikelio ir sniego nebuvo, tik pilka telkšojo smėlyje bala. Tyla, saulė liūdnai šypsojos. Aš žvelgiau į ją ir nesupratau, ko aš čia, ko man čia reikia? O mano viduje skambėjo balsas, pažvelk į saulės liūdnas akis ir suprasi, kad šis pavasaris Tau vėl vienišas, kaip ir daugelis, pasiimk drėgno smėlio saują ir keliauk į šalį, kuri vadinasi -  Svajonė...
Su drėgno smėlio sauja, su saulės spinduliu ėjo ji pamišusi nuo savo svajonių, laukimo ir tikėjimo, kad vėl išvys seną pamestą smuiką, prie kurio sėdės jis paprastas ir varganas svajonių Kupriukas, ne ji jo nesutiko, tik eidama per laukus pamatė stovintį vienišą jaunuolį, kurio burnoje kyšojo cigaretė, o akys žvelgė ir nieko nematė. Tada Monika suprato, kad jis varganas žemės keleivis, kuris savo svajas malšina tabako dūmais ir neaišku kuo dar. Kai tik ji priėjo prie jo, jis pažvelgė į ją ir išsitraukęs iš burnos cigaretę, pasiūlė prisėsti šalia. Monika kiek suglumusi sustojo, o iš rankos byrėjo smėlis...
Sėdėjo jie plepėjo, o vaikino rankoje cigarėtė virpėjo. Monika pasakojo, jam kaip jai liūdna, sunku ir baisu, kad nieko gero šioje padangėje ji nematanti.
Ne netiesa, - atsakė jai vaikinas. Tu pažvelk į saulę ir suprasi, kad čia pavasario saulės liūdnoje šviesoje regi mane šiandieninį jaunuolį, kuriam tik Tu gali padėti, čia aš pažvelk į mane. Monika, nedrąsiai pažvelgė ir suprato, kad tikrai reikia jam padėti, ji lengviau atsiduso ir išpylė paskutinio smėlio grūdelius ant žalios ir drėgnos pavasario žolės. Matai, pasakė ji jam čia mes tai aš ir Tu, kas liks iš mūsų, kai mes paliksime šį gražų tėviškės pasaulį?
Vaikinas žvelgė į ją ir netikėjo, ne negali būti, juk aš laimingas, kad galiu surūkyti cigaretę, išgerti butelį vyno ar pakvėpuoti klijais ir taip toliau. Ne mielas tu taip negali mąstyti, prabilo  Monika, ne tu turi palikti kažką gero šiame pasaulyje, kad tavimi didžiuotųsi Tavo tėvai. – O, ne mano tėvai manęs nepažįsta, jie mane paliko sakė,  po šia žalia egle ir išėjo, o kur niekas nežinojo, tik aš klaidžiodamas po laukus kartą aptikau seną kauburėlį, kuris panašus į kapą, stovėjau,  rodos motinos balsą girdėjau. Jos nebuvau matęs net nežinau, kokia jos akių spalva. Monika paėmusi jį už jo jaunutės rankos, pakilo ir nė žodžio jie netardami žingsniavo, kur kiek atokiau augo žaliaskarė eglė:
Ėjo jie susikibę jaunas ir senas
O širdis virpėjo, nes ji tikėjo,
Kad jis tai jos svajonė, jos viltis
Tylėdami jie žvelgė saulei į akis
Ir laukė, ką saulutė jiems atsakys,
Basomis per rasotą pavasario žolę,
Ėjo dvi vienišos širdys, be meilės
Nes krūtinėje skausmo peiliai  įsmigę giliai..
Ėjo jie tylėdami, tik retkarčiais pažvelgdami vienas į kitą ir taip buvo galima suprasti, kad jaunuolis džiaugėsi sutikęs ją savo mamą, kurios nebuvo matęs niekada. Tačiau Monika jam nieko nesakė, ėjo ir „Sveika Marija“ mintyse kalbėjo. Paprašė tylia savo širdies malda, kad suteiktų šiam jaunuoliui viltį, kurios jis ieško ir tiki, kad čia kažkas yra:
Išdykauja, žaidžia, laksto čia drugiai,
Saulės spindulėliai šildo juos linksmai
Tik liūdna širdelė rymo čia viena
Palikta eglė  saugo ją tik čia.
Motina Mergele, Tu visų mama
Pasakyk, kad meilė žemėje yra.
Tu ateik į širdį jauno šio žmogaus
Ir suteik stiprybės žemėj - nepaklyst.
Veskis Tu Marija per laukus žalius
Saugok jo jaunystę, saugok mus visus.
Vaikinas nieko nesakė, bet suprato, kad Monika meldžiasi, nes jos rankose gulėjo žiedelis iš dešimties karoliukų, tai Monikos rožančius, su kuriuo ji niekada nesiskirdavo.
Ir vėl tyla, o už lango šoka ir dainuoja margaspalviai vasaros žiedai, juokiasi krykščia iš laimės vaikai, mano širdyje tyla, ramybė ir tuštuma...
Kodėl? Kodėl? Aš negaliu sau atsakyti, kodėl vėl mano gyvenime kažkas ne taip.. Kur dingo mano mielas gyvenimo ir svajonių palydovas Kupriukas su sulaužytu smuikeliu ant pečių. Jo melodiją aš dar širdyje jaučiu. Dieve, kodėl viena? Kodėl šaipos iš manęs tik prasidėjusi diena. Rodos vakar viskas buvo kaip tada, bet šiandien ir vėl tyla. Aš noriu, kad nors mintimis, nors žodeliu iš nebylios svajonių šalies ateitų jis, kurio ilgisi mano širdis. Ne nesuprantu, kodėl taip yra?...
Vienuoliktoji svajonė - nerimas
Monika ilgai mąstė žvelgdama  grupėje žaidžiančius mažylius, neapsikentusi paėmė telefoną ir pati išsiuntė paprastus, bet gerumu pulsuojančius žodžius. Taip atsakymo sulaukė ir tiek...
Vėl tyla, o už lango šoka žvaigždės tyliame birželio danguje, lietus barbena į langą, o jos širdelė laukia, gal atsiras, gal prabus jos nebilus telefonas, bet deja, ji užmigo su pirma nukritusia žvaigžde ir tiek to. Skubėjo sukosi ji dienos rate, o liūdesys ir baimė, pajuoka ir neapykanta sau virpėjo širdyje. Gyvenime ir vėl tyla. Sukalbėjusi tylią maldą, kaip ir senais gerai laikas ji atsisėdo ir pažvelgusi į tylintį birželio vakaro dangų, iškeliavo savo svajonių takeliu, o širdelė kuždėjo: - Daugiau negaliu, verkti noriu ir rėkti kartu, kodėl likime tu su manimi žaidi? Ne aš jo nesuprantu, ne aš laukti ir tylėti jau nebegaliu, bet Dieve, ką daryti turiu? Tik  gyvenimo ritme tyla, kai Monika pažvelgė pro langą buvo tamsu, paėmusi uždegė žvakę ir sudėjusi rankas vakarinei maldai parašė:
Svajone mano, lemtie likime mano,
Kur esi daina Tu mano iš kelionių ir takų,
Sugrįžusi į gyvenimą, kur skraido
Balti svajonių angelai ir liko mano amžinai .
Kasdien ji vis laukė, tikėjosi ir svajojo, o rankose skubėjo Rožančiaus karoliukai, tik tylėdama ji nieko nesakė. Svajonėmis gyveno ir gyvens.