*

Neapgalvotai įsimylėti Vėjavaikį ir išbėgti į pavasarį, kur tik sakuros šaka primena praeitį. Užkrėsti ir paveikti dulkes, kad jos žaistų slėpinių ir šoktų valsą. Atsiprašyti kaktuso – jis tebestovi šešėlyje, verkia, todėl kad vienišas. Bet širdyje pavasaris... Vėjavaikis... Svajonėse nusikalsti jam nedėmesingumu ir per dideliu savarankiškumu. Prašyti nuoširdaus atleidimo, vėliau sakuros šakos dėka susitaikyti. Kaip perlų verinį ant kaklo nešioti atsakomybę už  jo gyvybę, kad niekada nepamirščiau. Nepamirščiau savo pareigos laistyti vėją ir tyrus jo plaukus. Nepamirščiau skusti cinamono ir citrinos žievę. Nepamirščiau  kreiptis į Vėjavaikį tikruoju vardu, kad kas rytą išbėgtumėme į tą žavingą pavasarį...