Bedugnė. Atsakymo beieškant.

Bedugnė. Atsakymo beieškant.

Mes stovėjome prie bedugnės. Raselas (toks buvo kito vyruko vardas) nuėjo link uolos, stūksančios už keliolikos metrų. Grįžo nešinas tik žibintuvėliu ir keliais degtukais. Pasilenkęs prie bedugnės krašto ėmė kažką vapėti sau po nosimi ir žibintuvėliu šviesti gylyn.
Ilgai stebėjau tokį jo ritualą, kol galu gale nesusilaikęs paklausiau ką jis čia daro. Jis man teatsakė, jog kažkur ten turi būti žymė. Ir dievagojosi tikrai ją ten palikęs. Aš pasilenkiau ir ėmiau dairytis po bedugnės vidines sienas. Visas paviršius buvo tamsiai rudos spalvos, todėl kiekvieną kartą pamatęs kitą spalvą imdavau įrodinėti, jog matau žymę, kol galiausiai paaiškėdavo, jog ten tik šakelė, šaknelė ar dar kažkas tokio. Vieną kartą buvo netgi batas. Tačiau, tai nebuvo tai ko ieškojo Raselas. Tam procesui mes sugaišome kone keturias valandas. Mano kūnu jau žliaugė prakaitas ir norėjau viską metęs grįžti namo, bet negalėjau to padaryti, nes ausyse vis skambėjo mano bendražygio šnabždami žodžiai „Tuoj rasiu. „, „Jau kažką matau“. Jaučiau koks svarbus jam šis dalykas ir žinojau, jog tam galiu paaukoti daug daugiau, nei kelias valandas. Juk tai šio žmogaus gyvenimo prasmė, tai jo vienintelis tikslas.

- Matau, - po dar kelių sunkių valandų prakalbo Raselas, – matau, bet negaliu tuo patikėti.
- Ką? – aš atsisėdau ir pasirėmiau rankomis į žemę.
- Tą žymę... - nustebęs kalbėjo jis - aš palikau maždaug 20 metrų gylyje, bet dabar ji bene dvigubai giliau.
- Tai neįmanomą, - ramiai pasakiau jam.
- Nebent, nebent... Bedugnė gilėja...
- O tai taipogi neįmanoma. Nebent tu tą žymę palikai prieš kokį tūkstantį metų. Per tą laiką galėtų visko nutikti, bet tik ne per ….. Net ne per visą tavo gyvenimą…
- Aš ją palikau praeitą savaitę. Tada čia buvau paskutinį kartą.
- Aš nesuprantu. Tu turbūt pats netiki tuo ką sakai. Bandai mane išgąsdinti. Iš tiesų ją ten ir pažymėjai.
- Taip manai?? Taip??? Tuomet žiūrėk... - jis vėl nubėgo už uolos ir šįkart grįžo su ilga virve rankose surišta taip, kad į ją patogiai įsisuktų žmogus leisdamasis nuo kalno.
- Žiūrėk, - pakartojo jis ir parodė žymas ant virvės. Paskutinioji iš jų buvo pažymėta „23“, - ši virvė vos 23 metrų ilgio. Kaip, velniai rautų, aš galėjau pasiekti 40 metrų gylį???
- Negalėjai, - linktelėjau aš ir supratau, kad belieka tik pripažinti jo teoriją.

Tą pačią akimirką po mumis didžiule jėga sudrebėjo žemė ir mes jau galėjom akivaizdžiai įsitikinti Raselo teisumu. Bedugnė didžiuliu greičiu ėmė keistis traukdama aplinkui esančią žemę gylyn. Traukė su visais akmenimis, krūmais, netgi driežais. Supratau, jog reikia bėgti ir kuo greičiau. Atsistojau, tačiau per vėlai. Didžiulė jėga mane įtraukė į vidų ir saulėlydžio apšviestą vakarą pakeitė aklina tamsa...