Namų kenkėjas

Yra žmonių, kurie labiausiai mėgsta būti vieni. Ne visada, suprantama, bet retkarčiais tai visai neblogai – jie įpranta prie to kaip prie alkoholio ir plėšte plėšia iš savęs ir kitų tą laisvą valandėlę, nesvarbu kur – sandėliukyje, tualete, po lova. Na, kaip kam. Ir ką jie tuomet daro? Aha, jums smalsu. O gi nieko. Nei medituoja, nei gilinasi į save, kaip filmuose rodo – paprasčiausiai atsijungia (turiu omenyje ne miegą) ir stebi vieną tašką. Naudinga ir sveikatai, ir blaivesniam mąstymui.
Ir aš buvau tokia. Viskas prasidėjo (tiksliau baigėsi) nuo to, kad atsikrausčiau į naują bendrabutį. Nuomininkui Dievas, matyt, proto pagailėjo, kad jis pamiršo skelbime nurodyti, jog čia – senų senmergių kvartalas. Būtent taip, kaip kinų, kaip ir Raudonųjų Žibintų. Gyveno čia gyvas galas įvairiausio plauko netekėjusių moteriškių – buvo ir žilų, ir peroksidinių, ir su chna besidažančių. Ir visos dienų dienas plepa liežuviais lekuodamos, seiles rydamos. Bet kiek gali tą patį per tą patį šnekėti – kiekvienos protezai apliežuvauti, kuri daugiau auksinių dantų turi, kuri raminamaisiais piknaudžiauja... Nuobodu! O aš – aš joms buvau tarsi apvalutė šviežutė apskrudusi bandelė su stikline pieno (virinto). Taigi, vos tik išsikrausčiau daiktus ir jau dairiausi, kur čia namuose įrengti atsijungimo zoną, skambutis tik dzirr, dzirr. Kaimynė, Marytė, antras aukštas, dešniosios durys. Druskos pasiskolinti. Žinoma, argi kam gaila? O tuomet ir arbatos puodelį mane kažkas timptelėjo už liežuvio pasiūlyti, ta – taip, žinoma, su malonumu... Išsirebždino tik po valandos, kai pasakiau, kad pro langą iš jos aukšto lyg ir dūmai matosi. Atsidūstu, staiga vėl – dzirr, dzirr. Kaimynė, Petrutė, ketvirtas aukštas, kairiosios durys. Pasiklausti, ar pas mane irgi tokia žema temperatūra – o tuo metu, žinoma, kad sušilt, ir kavos išgert galima, valdžią išlinksniuot.
Ir taip – visą dieną, viena po kitos, visa galybė! O ir man – kaip aš, naujai atsikrausčiusi, neprisitaikėlė, duris prieš nosį trenksiu? Ir ko tik neprisiklausiau: kuriai vidurius paleidžia, kuriai ausų sieros perteklius, kuri kuriai nepatinka, kuri aiškiai paštą vogia, kuri gviešiasi į kitų pensijas ir t. t. Vakare namuose arbatos ir kavos – kaip išluota. Pyktis apėmė. Nusprendžiau ginti savo namus.
Visą naktį planą rengiau (tarp lakstymų į tualetą. Jūs pabandykit dvidešimt puodelių arbatos išmaukt per dieną), o iš pat ryto ėmiau ruoštis pirmajam mūšiui – nulėkusi prisipirkau druskinių ant trijų kojyčių ir kievienai po vieną su plaktuku sutrupinau, į palanges paramsčiau. Šluotų kotus aliejumi ištepiau, į žvakių dakčius pergamentie išmirkiau, kad raudonai degtų. Ir aišku (kaip be to!) po lova seną magnetofoną pakišau, su Hellowynui skirtais stūgavimais. Na, ir prasidėjo.
Ateina kaimynė:,, Tai va, kavytės gal ir išgerčiau... “, sėda prie stalo – druskinė bumpt ir guli, ta persižegnoja ir šoka nuo stalo. Aš ją nuraminu, vėl sodinu – druskinė vėl – bumpt. Pirmajai užteko trijų druskinių, antrajai įbaugint teko ir šluotai penkis kartus ant žemės lyg niekur nieko krist. Trečioji žvakių išsigando, ketvirtąją įveikė visko mišinukas, o penktoji – nieko nepasakysi, kietas riešutėlis – reikėjo ir pusvalandį garsų iš palovės pasiklausyt, kol galiausiai, nusispjovusi, išsliūkino.
Jau galvojau viskas, dabar gyvensiu ir vargo nematysiu. Trejetą dienelių ramiai pagyvenau, kaimynės iš tolo lenkėsi. Bet pasklido gandai, kad pas mane namuose dvasios lankosi, o pasirodo, visa priešakinė gatvė, prieš mano daugiabutį, senmergių – davatkėlių būstinė. Ir kad ims jos mane šturmuot!,, Va, aš tau šventinto vandenėlio atnešiau... “,,, O gal kunigėliui paskambinkim, jis toks geras, jis tikrai tau padės.. “,,, O tu prieš miegą poterius sukalbi? “.,, Sukalbu“ – ginuosi.,, Taip taip, kur gi ne“ – skeryčioja į mane davatkėlės ir  kiekvieną kampelį (šaldytuvą, tualetą, spausdintuvą...) smilkina. Namai vakare – prirūkyti, žolelių primėtyti, o kryželių! Ant lovos, stalo, veidrodžio, durų... Vos ne kryžių kalnas, Unesco tik reikėjo skambint.
O aš – ne, aš taip lengvai nepasiduosiu. Į kaimą nulėkiau, senelės Murkių parsivežiau – juodas kaip smala. Ryte, tik žiūriu jau kuri davatkėlė tursena per gatvę, aš tik katę viena ranka švyst į priešakinio namo medį – ta miau miau ir zvimbte, įsižeidusi, pro senučiukę parskuodžia namo. O žinot, ką reiškia davatkėlei, kai juoda katė kelią perbėga? Persižegnoja ir namo. Vėl gyvenau kaip inkstas taukuose – tylu, ramu – svajonė.
Katino dienos (tiesiogiai) baigėsi, kai vieną kartą man jį per gatvę sviedžiant, furgonas važiavo. Tuo viskas ir pasakyta.
Man nervai pakriko – vėl prasidėjus šturmavimams, skambutį vos ne rankom išplėšiau, duris užkaliau ir palindau po lova. Nei šviesos, nei elekros – duok Dieve, jog jos visos pagalvotų, kad aš išsinešdinau.
Pabuvau taip savaitę – keista. Jokių baladojimųsi, jokių šauksmų, kaip pirmas keturias dienas – gal, galvojau, Dievas jas visas pas save pasiėme? Prisėlinu prie lango ir vos iš laimės nesušukau – priešakiniame name kažkas įsikrausto – baldus nešasi, užuolaidas kabinasi. Davatkėlės, liežuvius iškišusios lekuoja – tik ir laukia, kada galės dantis susmeigt į šviežią sultingą mėsytę.
Staiga man širdį susopo – kaip seniai kalbėjausi su kuo nors normaliu. Apibendrintai  - su žmogumi. Gal tas naujas atsikraustėlis išklausytų mano godų, kartu išsiverktume? O paskiau įkurtume bendruomenę ir kartu kovotume prieš tas raganas! Taip, besvajodama, net nepastebėjau, kaip paltą užsimečiau, su laužtuvu duris atplėšiau ir į gatvę išžingsniavau. Niekas į mane dėmesio nekreipė – mano era baigėsi, sužibo naujo ryškumo žvaigždė. O eilė prie naujoko durų! Kas cukraus, kas makaronų, kas paklausti, gal akinius netyčia turi trijų su puse dioptrijomis, net savieji pasimetė. Įėjau tik pačiam vakare. Mergina, maždaug mano metų, bet Dieve, kokia pavargusi ir pajuodusi! Vokai išbrinkę, rankos virpa. Aš prisėdau ir ėmiau rypuoti – net nepastebėjau, kaip išpasakojau, kiek Zosė auksinių šaukštų komplektų turi, kad Ona naminę varo. Žodžiu – viską, kas man tą akimirką atrodė, jog širdį slegia. Ant galo net apsiverkiau, pradėjusi pasakot apie Stasės pekiną, kuriam kailis lopais iškrito. Mergina nieko nesako tik linkčioja ir po spinteles narsto – gal ras bent žiupsnelį kavos ar arbatos. Nėra – ji atsiprašo. Nieko, aš atsakau, verčiau paklausykite apie Juzės stalinę lempą. Kaip apgavo vargšą žmogų!
Kitą dieną atsikėliau nusiteikusi kaip niekad gerai ir iškart nulėkiau pas savo naująją kaimynę – pasiguost, kad Albertina, iš penkto aukšto, visą naktį Cicino klausėsi, miegot neleido. Bet kas per keistumai pas mano draugę dėjosi! Ir siklinės, vos man palietus dužo, ir šiurpus dejavimas iš balkono sklido, ir kėdės lūžo, o aplink langus skraidė geras pulkas varnų (tiesa, regis mačiau kaip prieš man ateinant ji ant palangės lyg kažką ir bėrė, bet man jau seniai su regėjim prastai). Persižegnojusi aš išlėkiau iš to buto net neatsisukusi. Šventinto vandenėlio atnešt, gal dar kokį kryžiuką nuo šaldytuvo – padėt gi žmogui reikia.
O kitą dieną, kai vėl pas ją išsiruošiau, nepatikėsit, kas atsitiko! Aš jau skarelę rišuosi, pirštines maunuosi (plius dvidešimt, ir kas per orai, galą galima gaut iš šalčio!), o kažkas į mano langą tik pliumt ir prilipo! Galvoju, gal koks nelaimingass sparnuotis? O kas nežino, kad kai paukštis į langą atsitrenkia, geriau tą dieną nei iš namų kojos nekelt? Prieinu arčiau, o ten... Dėl Dievo meilės, tikrų tikriausias broileris is Vilniaus paukštyno, be galvos, nuskustas, dar lipdukas užklijuotas! Net burną ranka užsidengiau, kad nespiegčiau – kas gi turėjo laukti manęs šiandien, jei Aukščiausiasis tokius perspėjimo ženklus siunčia? Juk jam tą vargšą vištelę net be galvos skraidyt reikėjo išmokyt, kad tik mane sulaikyų namuose!
Visgi išsikrausčiau iš to kvartalo jau tą pačią savaitę. Ir tikrai ne dėl kaimynių – jos visos tapo mano geriausiomis draugėmis, kai tik papasakojau, jog naujokė naudoja ne bet kokį, o trisluoksnį tualetinį popierių. Paprasčiausiai atsirado kažkoks mulkelis, kuris paklausė, ar negalėtų pas mane buto išsinuomuot, norėtų kiek pagyventi tokiam ramiam gražiam kvartale, pamedituoti, į save įsigilinti. O kaip gi žmogui nepadėsi? Kryželį, kaip ir magnetofoną, palikau. Tik broilerį pasiėmiau.
Apsigyvenau miesto centre, ir iki šiol stengiuosi viena namuose nebūt. Dar kokia nelaboji dvasia prisistatys. Bet tik vienas dalykas man vis tiek neišeina iš galvos – kokio blogumo turėjo būti žmogus, kad taip Juzę su ta staline lempa apgautų? Taip, šiais laikais visokio plauko niekšelių yra – ir ryžų, ir blondinų.