Antra galimybę atsisukti į rytus

Rytas... Turėjau pora galimybių: netikėtai užsukus į pamalžiosios Varvaros kambarį, stuktelt per balsingai giedančią burną arba eit pas kaimyną – retokai sukalbamą ir dar rečiau sveiko proto... Tiesa, anei viena mintis manęs per ne lyg nežavėjo. Bet kažkuriuo metu pagalvojau, kad kas jau kas, o šitokios mintys, ypač ryte, pažadintam vargano alto, nė neturi žavėti. Greičiausiai apsiratau su nubudimu ir, kiek galėdamas džiaugsmingiau, sau sumurmėjau: „O dabar – pirmyn į kosmosą! “. Tiesiog tuo metu dar mėgau tam tikrom frazėm praskaidrinti savo buvimą, frazėmis, kurių pompastika dažniausiai prasilenkdavo su numatomos veiklos iškilmingumo laisniu. Ką gi, jei jau pabudau ir nebuvo valios kelias savaites žiūrėt į susigūžusią Varvarą – tai mano buvimas mane vedė pas kaimyną.

Kadangi kaimynas niekad neturėjo mados pasiūlyti arbatos – remiantis jo postringavimais „aš tau ne anglas, o ir tu ne koks didelis seras... “, o, greičiausiai, dėl to, kad senis šito, tiesiog, niekad neišmoko – tai negėriau nieko. Kaimynas, įkvėptas Remarko, pasakojo, kaip keturiasdešimt pirmais tanke su, jo žodžiais tariant, „naparniku“, pasipilstę į ištuštintas dienos davinio skardines, siurbė kalvadosą. Dar pasakojo, jog vėliau, kai baigėsi kalvadosas, kurį atėmė iš vokiėčių puskarininkio, perėjo, vėl gi cituojant jį, prie „ne bobų gėrimo“. Neturėjau noro klausti iš kur tasai vargšas fricas prie fronto linijos galėjo turėti kalvadoso. Kiek pamenu, vėliau kaimynas, tradiciškai, pradėjo girtis, jog Uljanovske jį smarkiu bernu vadindavę, bet aš pradėjau jausti norą pagaliau pasisveikinti su Varvara.

Kai jau buvo prie pat savo buto durų, supratau, kad ta, zaraza, visai nušoko nuo proto, kadangi kaip tik tuo metu, dar smarkiau kankindama ir taip savo varganą altą, bandė fortissimo atlikti „ave maria“ kodą.
- Varvara!...