Svajonės

Pirma svajonė - ieškojimas

Skuba, lekia laikas, tik Monika viena vis žvelgia ten, kur taip ramu, kur mirga žvaigždės ir gyvena daug baltųjų laimės angelų. Ji prisimena, kaip gera būdavo sėdėti šalia savo mamos ir kartu žvelgti į tą beribį tolį, kur gyvena mažas mūsų visų išganymo šešėlis. Kodėl tik šešėlis?, – susimąsto Monika. Nejaugi ten toli, kur taip ramu, kai mirga žvaigždės.
Čia pas mus visi pikti ir suirzę bando perkąsti vieni kitiems gerkles už duonos kriaukšlę, už madingesnį rūbą, kada motinos palieka vaikus, kaip pavasarį gegutės svetimuose lizduose kiaušinius ir bėga ten, kur laimė, ką ten kokia ten laimė?
Ten pragaro vartai tiems, kurie prarado savo tikėjimą, viltį ir meilę artimam.
        Užsienis, Europa, universitetas, akademija, koledžas ir .... Tai vis dažniau skambėjo Monikos ausyse, ji nieko nebematė, tik vis žvelgė į beribį tolį, kur jai norėjosi išskristi...
Bet ji negali išlėkti į Europą, ji neturi  sąlygų vaikščioti universiteto koridoriais, ne ji neturi įtakingų dėdžių ir tetų, kurios padarytų mažą stebuklą, neturi draugų, kurie matydami, kaip ji vieniša pilkomis nuo rūpesčių akimis žvelgia į vis labiau griūvančią jos buitį, ji pastebėjo, kaip jie džiaugiasi, kai ji tokia liūdna, na ir tegu, Dieve yra kaip yra... Kai ji kaip ir visos lietuvaitės pakeltų sparnus, ne ji viena o šalia jos dar vos prasiskleidę meilės žiedeliai sėdi ir kažką mąsto tik deja jų mintys liūdnos... Monika laukia, kada pagaliau jos meilės vaisiai paaugs ir žengs naują žingsnį į savo rytdieną, tik ką ji įdės išlydėdama jas į kelią: Agotos duonos gabalėlį, rožančių ar savo meilės kupiną eilių knygelę, tikėjimą ir viltį, kad viskas dar ateityje... Ne, ji to padaryti negali, ji išleidžia savo žiedą vieną, be maldos knygos, be duonos kriaukšlės, o su prasmingomis mintimis, tik Tu pati gali pasikeisti taip, kad Tau nebūtų liūdna čia varganoje tėviškės žemėje, o jos širdis verda ašaromis, balsas stingsta, kai užveria duris, yra kaip yra. Todėl ji  vis dažniau žvelgia tylėdama į nematomą pasaulį  ir tyli... Nejaugi viskas, viskas baigiasi mąsto Monika sėdėdama prie atviro lango...
O už lango tyliai plevena paskutiniai rudeniniai lapai, ir girdisi tylus paukščių skrydis per gimtinę...
Tik staiga jos pasąmonėje iškyla baltas angelas su meiliu veidu, ne čia prasideda Tavo gyvenimas, Tavo tikėjimas, kad viskas bus gerai. Ji paima popieriaus lapą ir bando rašyti. „Sveikas mano Angele. Naktis, taip ramu jog rodosi visas pasaulis dingo iš šios žemės, tylu, tylu. Sėdžiu ir žvelgiu į vieną vienintelį mažą žiburėlį, kuris mirga dėka Tavęs mano Angele, dėka Tavo baltų sparnų leidžiasi pamažu į žemę ir į mano sielą ramybė ir gerumas....
Staiga nušvinta dangus ji mato, kaip baltos snaigės užkloja laukus, miškus ir medžius, kuriuose dar vakar tupėjo pelėda ir čiulbėjo lakštingala.... Lakštingala, kur ji? – noriu išgirsti jos giesmę,  klausytis, kaip vyturys ankstų rytą gieda „Sveika Marija“ ant šakos. Na, ką aš čia nusišneku, jog vyturio seniai nėra ir lakštingalos jau nebėra, tik mano krūtinėje virpa lyg smuiko styga užgauta melodija... Taip gera ir ramu jog noriu iškeliauti iš šio pasaulio ir negrįžti, bet kažkas sukrebžda mano kambaryje. A, tai Artūras –  draugas vėžliukas, o kambaryje verkia smuikas virkdomas gležnų mažų pirštelių, aš jaučiu, kaip ji drebančia ranka vedžioja stryką įtemptomis smuiko stygomis, o krūtinėje plazda viena mintis: dainuoti, dainuoti ir kodėl, aš tokia liūdna,  ir mintimis kalbasi Angelu, tik mintimis mes bando suprasti vienas kitą. Ne aš negaliu padėti smuiko į šalį, ne aš negaliu išeiti iš šio pasaulio, galiu, tik keliauti su svajonėmis per balto sniego patalus ir laukti, kada vėl sugrįš lakštingala ir užgiedos: „Oi motule mano sengalvėle... “ Nejaugi aš jau sengalvėlė – mąstė Monika. Aš tvirta ir stipri kupina savo minčių ir jėgų  keliauti ir susigrumti su slibinu, kuris jau dešimt metų graužia Monikos sąžinę, ji pakilo užsivilko paltą, užrakino duris ir išėjo, tyliomis tamsiomis gatvėmis klaidžiojo, o krūtinėje vis dar skambėjo tyli lopšinė, kurią virkdė smuikas....

Antroji svajonė - susitikimas

Miega medžiai, miega nuogi laukai,
Žvaigždės mirga tamsioj padangėj,
Miega laimės mažieji balti angelai.
Tau liūdna –  Tu  grožio  nebematai...
Eini, eini ir vis tyli, tik Tau gieda  smuikas,
Tu girdi, o gal  eidama net negirdi?
Viena, o Tau norėtųsi priglust šalia,
Prie tos krutinės, kuri sušildytų Tave,
Deja likimas  vėlei  pavedė Tave.
Tad Tu keliauki šia žeme linksma
        Ir būki su manim tik savo svajose.
Smuikas vis verkė, o moteris išvydo priešais save P. Cvirkos  Kupriuką, kuris nežinodamas, kur yra jo kelionės pabaiga, kaip ir Monika klaidžiojo tyliomis, šaltomis miestelio gatvėmis, tik Monikos rankose buvo baltas žiedas, o Kupriuko – smuikas. Jie sustojo vienas priešais kitą ir pažvelgė tyliomis pilnomis ašarų akimis. Gražu, prakalbo Monika, pažvelk, kaip gražu, kada taip tamsu ir niekas Tavęs nemato, tik baltas angelas, kuris stovi ant Tavo peties, jis girdi Tavo griežiamą melodiją ir mato, kaip Tu keliauji iš vienos gatvės į kitą nešdamas savo smuiko melodiją į vienišų, apleistų žmonių širdis.
Aš tokia, – ji prabilo, tikėdama, kad šiąnakt ji susirado pašnekovą. Kupriukas stovėdamas virpino smuiko stygas ir tiek... Ne, Tu neišeik, pabūkime kartu, norėjo pasakyti Monika, bet neužteko jėgų, nes danguje pamatė žvaigždę ir puolė sniege rašyti eiles:             
      Už tos žvaigždės, kuri ten mirga,
      Kur plazda gėris tyliai sau ramus,
      Už tos žvaigždės yra kelionės pabaiga...
Kupriukas priėjęs perskaitė ir sugrojo melodiją. Na pagaliau aš turiu Tave mano mielas drauge, mąstė žavioji moteris, bet Kupriukas nuėjo, ji tiek teregėjo tą mielą kuprotą žmogelį, kuris virkdė smuiką, kad nebūtų šalta ir liūdna....
Ne aš negaliu ilgiau klaidžioti, manęs laukia mano mintys, mano draugai, kurie liko kambaryje.
Grįždama Monika pasimeldė ir atidariusi kambario duris, rado vėžliuką ramiai sėdintį, o kitame kambaryje verkė smuikas, tik virkdė jį mažutė mergaitė – Monikos kraujo dalis...
Ne ji ne Kupriukas, ji tvirta mūsų lietuvaitė su smuiko stryku rankose....
Atsisėdusi Monika pradėjo kažką braižyti, o danguje mirgėjo žvaigždės, pakilęs vėjas nešė baltus sniego kamuolius ant laukų, tik ryte prašvitus, Monika pamatė, kaip gražu, bet kur vargšas gatvės muzikantas, kur jis? – ji eidama į darbą tikėjosi jį surasti. Deja... pamatė prie liepos pastatytą smuiką, o šalia ant sniego parašyti žodžiai: „Už tos žvaigždės... “ Ką tai galėtų reikšti? – ji vis mąstė, bet atsakymo nerado. Tik vėl vakarei žvaigždei sužibus padangėje, po savo langu išgirdo girdėtą melodiją, ji išbėgo į kiemą ir sutiko tą mielą mažą žmogelį su didžiuliu kalnu ant nugaros. Monika parsivedė į kambarį išvirė arbatos, o  muzikantas atsiėdęs žiūrėjo į mėlynas ir tikinčias Monikos akis....
Ne aš negalėjau neateiti, kiek sušilęs prabilo muzikantas... Kai Jus mieloji drauge pamačiau, vis galvojau, kad tai Dievo duota dovana, kad negaliu jos šiaip išleisti iš rankų, kad būtinai turiu pamatyti Jus... Man labai įstrigo žodžiai, kuriuos Jūs vakar užrašėte ant sniego „Už tos žvaigždės... “ ir jie abu pažvelgė pro langą, gatvėje tylu, tylu.  Danguje mirgėjo viena vienintelė žvaigždė, kuri ir kvietė, eime už tos žvaigždės yra naujas gyvenimas, nauja viltis, ramybė ir tikėjimas – taip mąstė Monika, tik muzikanto mintys liko nežinioje, jis priėjęs atvertė seno pianino dangtį ir kažką paskambino, šia melodija susidomėjo mergaitė, kuri atsikėlusi iš lovos atbėgo pasiklausyti, kas čia taip groja. A, tai čia Tu, –  ji pasisveikino su Kupriuku, iš kur Tu atsiradai, kaip sužinojai, kad aš čia gyvenu? – pasipylė įvairiausių žodžių lavina.
– Mama, iš kur Tu pažįsti Kupriuką? – ne, aš vaikeli jo nepažįstu, tik va atsitiktinai sutikau gatvėje, taip šalta ir pasikviečiau pasišildyti, juk  reikia pagelbėti žmogui, jeigu jam to reikia. Mamyte, čia mano vizija, mano mintys, mano svajonės, kalbėjo mergaitė.  Monika nesuprato, ką kalba jos dukra, ji nuėjusi pažvelgė pro langą į tą stebuklingą žvaigždę, tik ten jau mirgėjo daug mažų žvaigždelių, o mergaitė paėmusi smuiką ir kartu su Kupriuku kažką griežė. Monika nebegirdėjo, jos mintys keliavo ten, kur šviečia jos vienišos širdies žvaigždė...
Sigutė, kartu su Kupriuku muzikavo visą naktį. Monika jiems netrukdydama užsidarė savo kambaryje užsidegė žvakę ir parašė:
                  „ Tylu, nakties melodija girdėti čia, kur yra ta nežinia?
                      Kur vaikšto vienišas keleivis šaltoje naktyje?
Kai verkia smuikas vaiko širdyje,
                    Ar kai šalta tavojo gyvenimo kelyje?..
Žvaigždė pakvies visus sušilti prie gerumo aukuro širdžių, kai visos vienišos ir nelaimingos širdys sustos prie tos žvaigždės, tada tikiu, surasiu aš Tave, o likime... Monika vis kažką rašė, o kitame kambaryje diena iš dienos skambėjo muzika, mergaitė daugiau neliūdėjo, ji kas vakarą užsidarydavo savo kambarėlyje ir virkdydavo savo smuikelį, ir jai kažkas po langais pritardavo, Monika galvojo, kad vis tas vargšas muzikantas, iš kažkada vaikystėje perskaityto straipsnio, bet ji bijojo paklausti Sigutės... Ir taip jos gyveno iki pat Kūčių vakaro.
Gerumas, meilė ir ramybė gyveno mažame tyliame meilės kampelyje, Monika keliavo lydima skambių muzikos akordų, tik vėjas tyliai grojo sniego dainą. Sustok, nebesvajoki, nes Tu negali pabūti kitu žmogumi Tu turi būti savimi su savo kančia ir ašara sūria per veidą. Ne, aš noriu pasikeisti tyliai meldė Dievą Monika, Tu mano Viešpatie kas metai atgimsti ir lieki toks pats kaip mažas vaikas supamas motulės. O kodėl aš turiu dovanoti meilę kitiems, kai mano širdis nori mylėti tą kurio niekada nebuvau sutikusi, kodėl aš negaliu pasidžiaugti gerumu ir meile? Ne, skambėjo balsas, kai laikrodžio rodyklės išmušė dvyliktą, kada šulinyje vanduo pavirto vynu, kai šuo prakalbo žmogaus balsu, tai girdėjo vienas  Kupriukas, kuris prie vartų grojo tylią melodiją. Ši melodija pažadino viltį Monikos širdyje, kad reikia patikėti smuiko verksmu ir sakyti kiti metai nauja viltis ir dainos...
(tęsinys kitą dieną)