Nepavykę atlaidai

Šiemet Blažys pasisamdė piemenuką iš miestelio. Bernaitis kokių trylikos metų kultūringas, mandagus. Atsivežė daug mažesnių ir didesnių knygelių. Kol per žiemą ganyt nereikia, jis, nutverdamas kokią laisvą valandėlę, skaito.
- Ką čia vis skaitai iš tokios didelės knygos? Darbo nusitvertum – nepiktai sako Blažys.
- Apie Tarzaną.
- Apie kokį dar Tarzaną? – susidomėjo šeimininkas.
- Na, apie tokį, kurį mažutėlį berniuką užaugino žvėrys. Kai jis užaugo, davė jam vardą Taranas.
- Eik, eik. Nesuėdė, o užaugino? – netiki Blažys. – Ar tik nemeluoja?
- Jeigu knygoje rašo, tai aišku, kad teisybė – užtikrino piemenukas.
- Ar gali taip būti? – vis dar abejoja Blažys. – Juk mažam vaikui reikia pieno. Iš kur miške pieno?
- Va čia kaip tik ir rašo, kaip jį savo pienu maitino vilkė. Kad nori, dėde, ir pats gali paskaityt.
- Aš tai nemoku iš knygų. Kalendorių kai kada paslebizavoju.
- Tai aš galiu paskaityt. Dabar, kai skaitau sau – tai tyliai, o jei garsiai, tai paskaityčiau visiems. Aš namuose būdamas ir tėtei taip skaitydavau.
- Na, gerai. Prinešk rytdienai malkų, vandens ir galėsi mums paskaityt – sutiko Blažys.
  Po vakarienės moterys susėdo plunksnų plėšyt, vyrai atsinešė pašukų pančiams vyti, o piemenukas atsinešęs knygą, atsisėdo arčiau šviesos.
- Ar nuo pradžių? – klausia jis atsivertęs knygą.
- Žinoma nuo pradžių. O kaip gi kitaip? – nė neabejoja Blažys. – Mes gi nieko nežinom, ką tu ten pats sau skaitei.
  Tas skaitymas taip visiems patiko, kad visi tik ir laukia vakaro, kai po vakarienės galės paklausyt tos istorijos iš knygos. Įdėmiai klausydamas Blažys kartais suabejoja:
- Kaip čia gali būti, kad visi žvėrys kalba mūsų kalba?
To paaiškinti negalėjo nei piemenukas. Bet dėl to šeimininkas nesuko sau galvos ir vis ragino:
- Tu skaityk, skaityk toliau. Tik ne taip greitai, o tai nespėju nei išgirsti visko.
  Per žiemą buvo perskaitytas ir Taranas, ir Robinzonas, dar kelios pasakų knygelės, bet, kai atėjo pavasaris, atėjo galas ir skaitymams.
  Prasidėjo sunkūs darbai: mėšlavežys, arimai ir kiti darbai laukuose. Iš laukų visi grįžta pavargę, vėlai ir, pavalgę vakarienę, niekas nieko daugiau nebenori, kaip tik greičiau atsigulti ilsėtis.
  Prasidėjo ir ganymas. Piemenukui nėra kada ir sau paskaityti. Knygelės sudėtos gražiai viena ant kitos, perrištos virvele ir guli dėžutėje palovyje. Dabar jau jam kiti darbai rūpi. Peilis vienoje rankoje, kokia nors iš skiedryno atsinešta lentelė – kitoje. Vaikščiodamas paskui karves – drožinėja. Vakare pargindamas bandą, parneša šeimininkei tai lentelę lašiniams pjaustyti, tai dangtelį puodynei uždengti. Kai pargena karves pietums, tai ir miegoti neina. Vis skiedryne krapštinėjasi, o radęs lentelių – inkilėlį sukalė.
- Tai jeigu nenori miego, gal man rūgštynių parneši iš lankos? Pietums barščių išvirčiau – prašo šeimininkė.
- Gerai – su krepšeliu rankoje jis pasišokinėdamas kaip mat ir pievoje. Grįžta prisirūgštyniavęs pilną krepšelį.
- Atnešk man dar žabų ir vandens kibirą. Negaliu nuo pečiaus atsitraukt. Ugnis gęsta, puodai bėga...
  Viską padaręs, jis ir vėl ant skiedryno.
- Vincukai – vėl jį šaukia šeimininkė. – Perrink rūgštynes, nebespėju.
Gavęs gabalą sūrio ir apteptos sviestu riekę duonos, dar pasrėbęs tik ką išvirtų barščių, jis ir vėl varosi gyvulius į ganyklą.
Ankstyvais rytmečiais jo nereikia tuzgyti po kelis kartus, kad prabustų. Vos tik pažadintas jis tuoj ant kojų ir lekia prie šulinio. Nusiprausęs šaltu vandeniu, jis velkasi sermėgėlę, nes rytai dar vėsūs, susivarsto nagines, apyvarais stipriai apvynioja kojas, botagą į rankas – ir išgena. Paklusnus, vikrus, visada linksmas. Štai koks šiemet pas Blažius pasamdytas iš miestelio piemenukas Vincukas.
Vasarai artėjant piemenukas gano kas kart toliau nuo namų. Ne visada pargena pietums. Netoli upelio Lapių giraitėje yra aptverta stovynė – dideliais klevais ir liepom aplinkui apaugusi aikštelė, kuri teikia malonų pavėsį. Jeigu nelabai puola vabzdžiai, tai karvės ėsdamos iki pietų ateina iki tos vietos. Aptvaro kartys jau senos, sulūžinėjusios, vietomis net nupūvusios ir karvės lengvai patenka į aikštelę. Suėjusios stovi, atrajoja, o pagaliau ir sugula. Nesulaukusios karvių, ateina arba tarnaitė, arba šeimininkė jų pamelžti, atneša Vincukui valgyti ir vėl išeina.  Na, o jeigu karves užpuola žabalės, jos ima zylioti ir užrietusios uodegas slepiasi nuo įkyrių vabzdžių bėgdamos namo. Nors ir stengiasi Vincukas jas sustabdyti, tačiau retai kada pavyksta. Tada ir jis paskui karves pargrįžta. Parėjusį iš ganyklos šeimininkė piemenuką tuoj pristato prie darbų: tai buroklapių priskinti kiaulėms, tai žolės pripjaut ir nunešt karvėms į tvartą, dar prisemt vandens iš šulinio, kad arkliams ir karvėms būtų ko atsigerti.
  Vincukas kiek miegojęs, kiek nemiegojęs kantriai dirba visus darbus, žino savo pareigą ir nepriekaištingai atlieka. Šeimininkė patenkinta. Kas liepiama vaikas viską padaro, karvės priganytos, pieno nemažėja.
- Gerą piemenuką tu šiemet parsivežei – giria šeimininkė Vincuką vyrui. – Bus galima ir kitiems metams pakalbinti.
  Prieš pat Jonines susirgo Kazas – šeimininkų sūnus. Serga, guli nieko nedirba, o kas blogiausia, nėra kam joti į naktigonę ganyti arklių. Tėvui vienam ir taip darbų iki kaklo, o dar naktimis nemiegot nebe jo sveikatai.
- O Vincukas ar negali paganyt kartu su karvėmis? Vis tiek per dieną paskui jas vaikšto – sumąstė šeimininkė. -Vieną dieną paganys vienur, kitą – kitur. Kazui dar reikia pagulėt, karštis nekrenta.
- Gerai tu sakai – sutiko šeimininkas. – Taip ir padarysim.
Kai vakare parginė Vincukas, Blažys ir sako:
- Nuo ryt dienos gauni ganyt dar ir porą arklių. Karves nusivarysi, o arklius aš pats nuvesiu ir supančiosiu.
- Arklių aš neganysiu – visiems netikėtai šviesiai tiesiai pasakė Vincukas.
- Kaip tai, neganysi? – net akis išpūtė Blažys. – Nuvesiu ir ganysi.
- Galit nuvest, jei norit, bet aš jų neganysiu.
- Kas čia per kalbos? – supyko Blažys. – Kodėl?
- Nebuvo derėta.
- Daug tu žinai, kas buvo derėta, kas ne? Ganysi, kaip didelis.
- Aš žinau, man tėtė sakė – kirtosi Vicukas. – Pasamdėt ganyt karvių, tai jas ir ganysiu.
- Pasamdžiau ganyt ir tiek, o ką ganyt – mano reikalas. Tu pasamdytas už piemenį – tai ir esi piemuo. Tavo darbas – ganymas.
- Ar aš neganau? – nepasiduoda Vincukas. – Gal dar ir kiaulių sugalvosit atvaryt?
- Ar tu matai? Kad ir kiaulių atvarysiu, tavo darbas ganyt - jau siunta Blažys.
- Jeigu taip, tai aš rytoj einu namo ir tėtei viską pasakysiu.
- Na ką jūs čia niekaip nesusitariat? – įsikišo šeimininkė. – Tu toks geras vaikas. Iki šiol nesipykom, nesipyksim ir toliau. Pats matai, vaikeli, kokia dabar pas mus bėda. Kazas susirgo, nėra kam į naktigonę jot. Ne visam gi laikui. Pasveiks Kazas ir tada nebereikės. Paganyk kiek laiko kartu su karvėm. Už tą ganymą išleisim per šv. Roką porai dienų į atlaidus. Aplankysi savus. Ar bus gerai?
- Jeigu išleisit per Roką, sutinku – pagaliau nusileido Vincukas.
  Labai sunku Vincukui ganyt karves kartu su arkliais. Kas neganė, tas nežino, ką tai reiškia.
  Karvės, po truputį pešdamos žolę, vis eina link stovynės. Jas tik reikia saugot nuo javų laukų, o supančioti arkliai graužia vietoje. Čia tik pavarei kokią karvę toliau nuo „iškados“, žiūrėk jau kitos toliau paėjusios, o arkliai jau toliausiai atsilikę. Kol juos supančiotus atsivarai iki bandos, žiūrėk jau kokia karvė įlindusi į javų lauką.
  Vargsta Vincukas mėnesį ir kitą. Jau ir Kazas pasveiko, bet kažko tai į naktigonę nejoja. Arklius pakaitomis tai vieną, tai du atvaro Vincukui ganyt. Gano vaikas. Ką darysi? Nenori užpykdyti šeimininkų. Supyks – ir neišleis į namus per atlaidus. Kam tada pasiskųsi?
  Jau Rokas nebetoli ir Vincukas ruošiasi. Susidėjo perskaitytas knygeles. Gal miestelyje būdamas naujų gaus? Nusiblizgino batelius, išsiplovė kojinėles, išsivalė kelnes ir švarkelį. Marškinėliai ir nosinės nenešioti, buvo švarūs. Galvoja Vincukas vien apie tai, kaip gera bus susitikti su artimaisiais. Taip seniai jų nematė, visų labai pasiilgo.
    Prabėgo savaitė, kita, jau ir atlaidų rytas. Išginė kaip visada anksti, tačiau toli neginė. Vis laukė, kada ateis jo pakeisti. Kažkodėl ilgai niekas nesirodo? Pagaliau tarnaitė kaip ir paprastomis dienomis atnešė piemenukui pusrytį.
- O kas mane pakeis? – nujausdamas kažką negera klausia piemenukas.
- O kur tu ruošiesi? – nustebo mergina.
- Žadėjo mane išleist per atlaidus dviem dienom – beveik verkdamas sako Vincukas.
- Žadėto tris metus laukia – nusijuokė tarnaitė. – Jie visi trys važiuoja į atlaidus. Mane irgi namie paliko – pyktelėjo mergina ir nuėjo.
- Ak šitaip? – nuoskauda suspaudė vaiko širdelę, o akys buvo pilnos ašarų. Minutėlę pamąstęs, Vincukas ėmė ginti karves kuo toliau nuo namų.  Nuvaręs toli už giraitės, jis tekinas grįžo atgal, sustojo ir palaukė, kada ant vieškelio pasirodys bričkutė. Kai bričkutė atriedėjo visai netoli jo, pašoko ir tekinas nubėgo prie pirties.
- Neišleidot manęs, nevažiuosit ir jūs – sumurmėjo vaikas.
Užbėgęs už pirtelės, kad nebūtų jo matyt nuo vieškelio, jis brūkštelėjo degtuką ir pakišo po stogu. Pats kaip galėdamas greičiau – pas karves.
- Žinosit, kaip meluot ir apgaudinėt už save mažesnius.
  Grįžęs prie karvių jis atsikvėpė, nusiramino ir, daug nesidairydamas, pasislėpė už medžių. Iš tolo stebėjo, kas bus toliau.
  Kaip tik ant posūkio, kur apvažiavus ganyklą reikia sukti į miestelio pusę, Kazas iš bričkos pastebėjo juodų dūmų stulpą.
- Tėvai, suk arklį atgal – pirtis dega!
Kol apsuko arklį, jau ir didžiulė liepsna prasiveržė pro dūmus. Tėvas sukirto arkliui ir iš skubėjimo botkočiu užkabino kepurę. Ši, nukritusi ant vieškelio, taip ir liko ten gulėti. Pats gi be kepurės, pasišiaušęs, stačias bričkoje, viena ranka tampydamas vadeles, antra čaižė arkliui šonus botagu ir vis jam atrodė, kad per lėtai jis bėga. Sūnus ir šeimininkė nebeišsilaikė sėdynėje. Kazas su nauju kostiumu, motina išsipusčiusi gražiausiais kermošiniais aprėdais susmuko ant bričkutės dugno, laikydamiesi vienas už kito. Kai ant posūkio į kiemą bričkutę užnešė, jie taip abu ir sukrito į vieškelio dulkes. Kol jie iš ten išsikrapštė, tėvas jau lėkdamas su dviem kibirais vandens pro šalį, paragino:
- Kibirai jau lovyje. Semkit greičiau vandenį ir neškit prie pirties. Rado, kada voliotis.
Kai motina su Kazu atbėgo prie pirties, iš jos buvo likę tik pamatai ir iš akmenų sukrauta krosnis. Kazas su motina išpylė vandenį ant žaižaruojančių žarijų, o tėvas iš apmaudo šliūkštelėjo vandenį ant įkaitusios krosnies.  Akmenys tik sušnypštė ir ant visos pievos pasklido garų kamuoliai.
- Kas paskutinis vakar išėjo iš pirties? – įtūžęs tėvas atsisuko į Kazą. – Ar ne tu? Nesupylei gerai žarijų vandeniu išeidamas. O visą laiką kalu į galvą: nepalikit neužgesintų žarijų. Štai tau, jau ir po pirties – taip ir žiūrėjo ant ko išlieti pyktį Blažys. – Matai, kas daros, kai viską dirba atbulom rankom. Laimė dar, kad oras toks ramus, nei vėjelio. Galėjo dar ant trobesių užnešt.
- Tai kad pats, tėte, pasilikai, kai aš išėjau – gynėsi Kazas. – Negi neatsimeni?
- Gerai, nutilk, bo kai vošiu į snukį – murzinas ir pasišiaušęs tėvas sugniaužė purviną kumštį. – Nepadaro kaip reikia ir dar žiūri, kaip suverst kaltę ant kito galvos.
- Matai, dar muštis šokinės – nenusileido Kazas. – Nežino, ko nori, pats prisidirbęs. Tik pamėgink – atstatęs krūtinę žengė žingsnį arčiau tėvo – nepažiūrėsiu nei kad tėvas.
- Tai ir še, jeigu taip nori – šveitė kumščiu per galvą sūnui.
  Visas nepasisekusio ryto įniršis, išgąstis, pyktis ir įtampa tilpo tame kumštyje ir smūgis gavosi toks stiprus, kad nuvertė Kazą nuo kojų.  Jis kaip stovėjo, taip ir krito į vandeniu sulietą, apneštą suodžiais ir pelenais pievą . Kazas pakilo panašus į patį velnią. Įskaudintas iki pačių širdies gelmių, įžeistas, pažemintas jis žengė prie tėvo, griebė jį už atlapų, bet mušt visgi nedrįso. Gerokai papurtęs tėškė į tą pačią balą, iš kurios pats ką tik buvo atsikėlęs.
- O, Jėzau – ėmė spiegti motina. - Tėvas su sūnumi mušasi! Dar kas pamatys. Nusileisk tu, Kazukai, būk mažesnis, tėvas pasikarščiavo. Paskui pats gailėsies – maldavo ji glostydama sūnų.
- Jis pats pradėjo. Už ką jis mane muša? Kad jau tėvas- tai ir galima? – net susigraudino Kazas. – Visus metus ariau, kol tą kostiumą įsitaisiau į atlaidus pasirodyt, o kas iš jo dabar paliko? Tik išmest, vis tiek jau jo nebenešiosiu.
  Pagaliau ir tėvas mažumą atvėso. Pakilęs iš balos ir braukdamas ranka purvą nuo drabužių, jis jautėsi nuskriaustas:
- Tai kad sulaukiau ant senatvės. Užsiauginau neprietelių.
- O ko mušies? Džiaukis, kad susiturėjau. Būčiau į miltus sumalęs.
- Gana, nebesipykit. Geriau einam namo, vis tiek čia nebėra, kas veikti. Tik pažiūrėkit, į ką mes visi panašūs? Kaip čia tik reiks viską išmazgot? Tai šiemet bent atlaidai. Šių metų šv. Roko niekada nebeužmiršim.
  Karvės šiandien buvo ramios ir Vincukas, padėjęs galvą Žalmargei ant tešmens, gerokai numigo.