Atsigręžkime į rytus

Rytas... Ir vėl nepataikiau į laikrodį, tad teko išgasdintį už sienos besimeldžiančią Varvarą. Taip kas ryt arba malda arba laikrodžio dūžiai.
Tokie garsai mane įkvėpdavo paspaust radijo mygtuką ir ne tik... Džiaugdavaus rytiniu dusuliu, nes jis kas ryt mane pirmas pasveikindavo su nauja išaušusia diena. Kas mano - mano. Kaimynas turėjo taip pat savo bėdų, nepataikydavo į kibirą... Kol gyveno kaime- Uljanovske, tas jam sekdavosi puikiai, bet dabar paveiktas urbanizacinės aplinkos sunkiai valdė savo aparatą... Manau, niekas padėti jam jau nebegali. Nebent grįžimas atgal į gamtą, kaimą. Ruso nusišypsojo. Darau rytais špagatą ir šparagus pusryčiams, skaitau ryto kriminalus. Ir vėl kažkam užkliuvo pieninės bufetas, parverstas ir ant grindų pargriautas bidonas gero „kvaso“. Užsirūkiau, kūnu nubėgo šiurpulys. Nu ką einu ruoštis konkursui „ Aš esu konkursas „.