***

kai ilgesys įsikibo į išvargusią sielą
oras suvirpo fortepijono garsų mėnesiena
žvaigždžių šviesoje ėjai trapiais žingsniais
drebančiom rankom prašei įsileisti

palenkusi galvą skaudžiai maldaudama
kritai ant kelių tačiau niekas nelaukė
tamsūs plaukai ant pečiu nusileido
švelnus siluetas drebėjo nuo šalčio

gulėjai ant žemės blankioj mėnesienoj
nuoga ir trapi pažeista ir suklupusi
graudžią melodiją įsileidus į sielą   
vienatvės globon prašei įsileisti