Našlaičiai (tęsinys)

- Kaip, Mortele, sakai, ar gera būtų Aldutė man šeimininkė? Ar išmokei tu ją, kaip reikia kepti bulvinius blynus? – kaip visada juokaudamas jis pradėjo kalbą.
- Gera tai gera, bet jau kunigėliui mes Aldutės neatiduosim. Ką mes darysim be jos?
- O koks aš būsiu klebonas be gaspadinės? Kaip tau atrodo?
- Kunigėlis ten rasi sau gaspadinę.
- Tai kad klebonas nepalieka. Pats išvažiuoja ir šeimininkę išsiveža.
- Tada nieko nepadarysi. Teks kunigėliui pačiam blynus keptis. Mėgsti blynus valgyti – mokėk ir išsikepti – nenusileido Mortelė.
- Na jau ne. Aldutė man iškeps. Ar važiuosi su manim, Aldute į kitą parapiją? – jau tiesiai į Aldutę kreipėsi kunigėlis.
- Man ir čia gerai – jautėsi lyg užklupta mergaitė.
- Bus dar geriau. Ten būsi nebe tarnaitė, bet klebono gaspadinė, mano gaspadinė. Tu gerai pagalvok, mergele, - jau rimtai pridūrė kunigėlis ir išėjo iš šeimyninės.
Kai jis išėjo, Mortelė ilgu tiriamu žvilgsniu pažvelgė į Aldutę.
- O ką tu manai? – pasakė ji pamąsčiusi. – O gal rimtai kunigėlis nori pasiimti tave su savimi. Sakyčiau tau kaip našlaitei čia laimė, kad didesnės nei negali būti. Aš irgi nuo pat jaunystės į kleboniją atėjau, bet man ne taip greitai teko išeit į šeimininkes, o tu dabar galėtum ja būti. Atmink, kad šeimininkė – tai antroji klebono ranka. Viskas buvo ir tebėra mano rankose. Klebonui tik bažnytiniai reikalai. Aš kaip visų motina. Man žinomi visi ūkio reikalai, visi rūpesčiai. Klebonijos tvarkymas neapsieina be manęs. Visi manęs atsiklausia, su manimi tariamasi. Kai jau panelė Petrusė mirė, tai man atrodo, tau geriau būtų su kunigėliu išvažiuot. Nežinia kas gali ateiti klebonui į galvą, gal jis nebenorės tavęs laikyti.
- Bet kokia gi iš manęs šeimininkė? Aš niekada nesugebėčiau taip, kaip jūs. Aš ir gaminti dar gerai nemoku, o ką jau bekalbėl apie svečius – nusigando Aldutė.
- Su laiku viskas ateis. Bet kol kas nėra reikalo apie tai šnekėt. Tai tik mes pačios apie tai prisigalvojom, o kunigėlis tikriausia taip tik juokauja. Ar nežinai tu jo? Vis linksmas, vis su juokeliais.
  Kunigėlis peržiūrinėja, tvarko ir pakuoja savo knygas, daiktus ir ruošiasi kelionei. Daiktų nedaug, beveik vien knygos, žurnalai, laikraščių iškarpos, rankraščių aplankai. Aldutė jam padeda, deda viską, ką kunigėlis liepia. Pilnas kambarys dėžių, vos gali praeiti. Dar keletas knygų – ir viskas bus paruošta:
- Tai va, Aldute, dar diena kita ir mes išsiskirsime. Aš išvažiuosiu, tu liksi ir mes gal daugiau niekada nebepasimatysim. Ar prisiminsi mane kada?
- Žinoma prisiminsiu. Kad ne jūs, aš niekada čia nebūčiau patekusi – atvirai ir nuoširdžiai pasakė jam Aldutė.
- Bet nenorėčiau aš su tavim išsiskirti. Oi kaip nenorėčiau. Ką man daryt? Prisimeni, kaip mes tada kalbėjom, kad abu priklausom nuo klebono? Aš jau ištrūkau nuo jo globos, ar nevertėtų ir tau pasukti tuo pačiu keliu? Važiuojam su manim ir baigta. Tu negalvok, mergaite, kad iš tikrųjų tau ten reikės šeimininkaut.  Bus ir šeimininkė, bus ir tarnaitė. Dirbsi tik tokius darbus, kurie tau patiks. Kad ir su gėlėmis. Aš matau, kaip tu jas mėgsti, o ir man jos patinka. Užveisim gėlyną, nė kiek ne blogesnį negu čia. Valgysim abu už vieno stalo. Aš net neįsivaizduoju, kaip už stalo reikėtų sėdėti vienam.  Turėsi tokį gyvenimą, apie kokį nė nesvajojai, galiu prisiekti. Mes abu našlaičiai, du to paties likimo žmonės, mes papildysim vienas kitą. Mudviejų bendras šviesus gyvenimas bus kaip kompensacija už netektį pačių brangiausių ir artimiausių žmonių pasaulyje, už vaikystėje patirtas skriaudas.  Mes užjausim vienas kitą, slaugysim ligoje, būsim ištikimi vienas kitam.
  Iš visų tų kunigėlio pasakytų žodžių Aldutė suprato tik viena, kad jis našlaitis, vienišas, kad jam reikia, kad kas jį užjaustų, slaugytų ligoje ir jis tikisi jos globos. Aldutė žino, kad padėti artimui kiekvieno mūsų pareiga.
- O kaip pasakyti klebonui? – nerimauja Aldutė.
- Su klebonu aš pats pasikalbėsiu. Ir greitai – nuo įkalbinėjimų pradėjo vėsti kunigėlis – nebedaug jau liko laiko, reikia paskubėti. Jei tik tu sutinki, aš šiandien pat su juo išsiaiškinsiu.
  Aldutė trumpai pagalvojo: rudenį baigiasi Stepo tarnyba, tada su draugu važiuos į jo tėviškę ir ten ilgiau užtruks. Gali praeiti kokie metai, kol sulauks iš jo kokių žinių, o ji per tą laiką gali ir pas kunigėlį patarnauti. Buvo su Stepu sutarę, pakol ji klebonijoje – nesusirašinėt, kad laiškai nepatektų kam nereikia. Sakė, kad „ ras net ir pasaulio krašte“, tai ras ją ir ten.
- Gerai, kunigėli, važiuosiu.

  Aldutė jau naujoje vietoje ir gyvenimu neatsidžiaugia. Nebereikia nei anksti keltis, nei atsikėlus pulti prie darbų. Ji tik laukia, kada kunigėlis grįš iš bažnyčios po ankstyvųjų mišių. Tada šeimininkė paduoda pusryčius, nukrausto stalą, išplauna kambarius, net ir jos kambarėlį. Šeimininkė, pasirodo, buvusio vargonininko našlė. Ji sunkiai vertėsi po vyro mirties. Iš ankstesnio klebino malonės turėjo kambarėlį špitolėje ir pakviesta maloniai sutiko būti naujam klebonui už šeimininkę.
  Gyveno čia dabar Aldutė pagal naują statusą. Ten buvo lyg ir kambarinė, o čia – jaunesnioji klebono sesutė. Taip pirmomis dienomis kunigėlis ją pristatė šeimininkei. Taip visi ir žinojo – klebono sesutė Aldutė.
Iš karto jai atrodė vikas keista, o paskui netgi patiko. Malonu buvo prieš visus puikuotis, kad ji turi tokį brolį. Juk ar ne taip yra? Jie abu našlaičiai, taip kaip brolis ir sesuo. Jis, matyt,  taip ir galvoja, kai kalba apie ją kaip apie seserį. Aldutė neturėjo jai priskirtų darbų, todėl ėmėsi darželio, kaip pas ankstesnį kleboną panelė Petrusė. Šeimininkės duktė Zoselė buvo jai už pagalbininkę, kaip kadaise ji panelei. Gėlynai buvo kuo puikiausiai sutvarkyti ir per atlaidus klebonijoje jau buvo svečių. Atvažiavo keli kunigai iš kitų parapijų. Visi gyrė gėlynus, žavėjosi naujojo klebono sesute ir dėkojo jai, kai ši patarnavo svečiams.
Išleidęs svečius, kunigėlis  padėkojo Aldutei ir, apkabinęs ją per pečius, pabučiavo į kaktą:
- Ačiū tau, Aldute. Pirmieji čia mano atlaidai ir pirmi svečiai. Viskas taip gražiai praėjo ir tu visiems patikai. Ar tau nebuvo per sunku? Ar labai nepavargai?
- Nebuvo nuo ko pavargti, kunigėli. Aš ir taip nieko čia neveikiu. Man kad tik darbo daugiau būtų.
- Ne dėl darbo aš tave čia atsivežiau. Tau tik klebono sesute būti. Taip kaip buvo mūsų klebono panelė Petrusė. Ji nelabai veržėsi prie darbo.
- Tai ji buvo nesveika. Todėl ir mirė, vargšė, gera panelė.
- O kodėl negirdėjau tavo balso chore nuo viškų?
- Negi kunigėlis iš tikrųjų atskiri mano balsą iš visų? – stebėjosi Aldutė. – Šiandien tikrai nebuvau bažnyčioje. Reikėjo padėti šeimininkei svečių priėmimui.
- Na, ką dabar pasakysi? Ar jau tiki, kad girdžiu tavo vienos balsą, kad nemeluoju?

  Jau ir ruduo. Kaip greit prabėgo laikas. Vasara buvo puiki, bet ir ruduo nė kiek neprastesnis. Saulėta, šilta, sausa. Nuostabus bulviakasis. Po dirvą nors voliokis ir žmonės skuba kasti. Visi tikisi geros pakasos. Kas žino? Po Mykolinių gali subiurti. Juk po Mykolo gali pasibaigti tokios mielos iš šiltos bobų vasaros dienos.
  Sekmadienį kunigėlis pakrikštijo miestelio vaistininko sūnelį ir buvo pakviestas į krikštynų balių. Po vakarinių pamaldų jis išėjo į svečius. Jo dar nebuvo, kai Aldutė nuėjo miegot. Grįžęs ir nusirengęs iki apatinių, jis atėjo į Aldutės kambarį ir atsiėdo prie jos ant lovos krašto.
- Aldute, sesute, meile mano, saulele mano gyvenimo. Ar girdi?  Tai aš čia, tavo kunigėlis. Neišsigąsk, tau nereikia manęs bijoti. Aš tik atėjau pasakyti, kaip labai, labai tave myliu. Myliu, laukiu ir kenčiu. Štai paklausyk – susirado jis po antklode Aldutės ranką ir prisidėjo ją prie krūtinės – tu tik paklausyk, kaip daužosi mano vargšė širdis, kaip ji trokšta tavo glamonių. Juk tu tokia gera, pasigailėk savo kunigėlio. Prisiglausk, bučiuok, aš atiduodu save visą į tavo rankas.  Neleisk savo kunigėliui taip kentėti. Likimas mus nuskriaudė, mes abu našlaičiai, bet davė mums vienas kitą, davė meilę. Kaip aš pavargau, nebeturiu jėgų daugiau kentėti. Man reikia tavęs, tu tik viena gali mane nuraminti. Aldute, bučiuok mane ir leisk tave bučiuoti. Būk mano nuo šios minutės ir prieš Dievą ir prieš visą pasaulį. Nuo šiol mes galim būti kaip vyras ir žmona iki grabo lentos.
  Aldutė iš miegų pradžioj nesusigaudė, kas čia vyksta ir nusigando. Ar tai koks sapnas? Tiktai, kai ėmė šalti jos apnuoginta ranka, ji atsitokėjo ir pradėjo suprasti jo žodžius. Prie veido pajuto kunigėlio lūpas, o iš jo burnos padvelkė degtinės kvapas. Su didžiausiom pastangom ji atstūmė kunigėlį ir atsistojo lovoje. Jis apkabino jos nuogas kojas. Išsirovusi iš jo rankų, Aldutė iššoko iš lovos ir, neturėdama kur dingt, įsispraudė kamputyje tarp durų ir spintos. Kunigėlis greitai ją surado, stipriai suspaudė, pakėlė kaip plunksnelę, atnešė į lovą ir užgulęs ėmė ją bučiuoti. Negalėdama net pajudėti jo geležiniame glėbyje, mergaitė iš visų jėgų pastūmė kunigėlį, išlaisvinta ranka griebė ant spintelės stovintį metalinį kryžių ir smogė kunigėliui į veidą. Šis sudejavo ir atšlijo. Tada ji išsiveržė iš jo glėbio ir išbėgo į valgomąjį. Durys buvo užrakintos, bet laimė, raktas buvo paliktas duryse. Pasuko raktą ir su visu raktu rankoje išbėgo į koridorių, paskui į verandą ir į ūkinį kiemą. Naktį praleidusi malkinėje, sulaukė aušros. Pasigirdo pirmieji bundančio ryto garsai. Pragydo gaidys, sučiulbo vienas kitas paukštelis. Sugirgždėjo atveriamos durys, svirtis prie šulinio, suskambo bažnyčios varpai ankstyvoms mišioms. Palaukusi, kol kunigėlis išeis į bažnyčią, ji patyliukais, kad niekas nepastebėtų, grįžo į savo kambarį. Durys visur buvo nerakintos. Paskubomis apsirengusi, ant nešukuotos galvos užsirišusi skarytę, nuvilko užvalkalą ir ėmė krauti savo daiktelius. Ne kas ten jų ir buvo. Šiltą vatinuką, su kuriuo atvažiavo į kleboniją, apsivilko, kitus daiktus sudėjo į užvalkalą ir taip pat patyliukais išėjo į miestelio gatvę. Miestelis dar tebemiegojo ir, nesutikusi nė vieno žmogaus, pasiekė geležinkelio stotį. Po trijų valandų kelio traukiniu ji jau žingsniavo į Vaškuolius. Atėjusi prie senos pušies pailsėjo, nusivilkusi vatinuką įdėjo jį į užvalkalą ir persimetus per petį ryšulį taip ir atėjo į Pakalnių kiemą. Buvo gerokai po pietų ir visi darbavosi laukuose prie bulvių.
- Iš kur tu čia, mano vaikeli – labiausiai nustebo Pakalnienė. – Į ką tu panaši?
- Nieko neklausinėk, teta. Paskui viską pasakysiu – po nemigo nakties ir tokios ilgos kelionės Aldutė vos laikėsi ant kojų. – Man ko nors atsigert ir kur nors atsigult. Nieko daugiau nenoriu.
- Aš tuoj – atnešė ąsotį giros Pakalnienė – aš paruošiu, ko nors užvalgyti.
- Nieko nevalgysiu – sulaikė ją mergaitė – noriu tik truputį pamiegot ir viskas.
- Tai gal tada į klėtį, ten mažiau musių, o paskui pataisysiu kamaraitėj, kaip visada su Pranute. Ar gerai bus?
Gerai, teta. Ačiū už viską – ir nuėjo į klėtį.
(B. d)