bisas

- ar dar kada iškviesit mane bisui Vileikos frajeriai, iki alkūnių atraitotom rankovėm nuo cigarečių pageltusiais pirštais.
jau niekada nebeteks, kaip kiekvieną pavasarį, sėsti į traukinį вилейка – баикал, kur visada nosį kutena gardus belamoro dūmas, per radijo tašką, virpėdamos skamba Vysockio serebrenyje struny. Jau niekad nebesutiksiu kasmet vis toj pačioj tolimoj stotelėj manęs laukiančios Dašos, ant savo stepėmis kvepiančių kelių, priglaudžiančios mano pavargusią galvą. Ar pasigesit manęs, storos prišnerkštų barų padavėjos, tolimų traukinių stotyse susmurgusiam ir alkanam keleiviui pilstančios putojantį alų. Ar ilgėsitės taros supirktuvių balerinos, vakarais su mumis stiklinėmis maukdavusios degtinę, tarpuvarčių bobulės pro švarplę spjaudančios saulėgrąžų lukštus. Jau niekad neteks sugrubusiais pirštais patikrinti Sibiro miestų suskeldėjusio asfalto, milicijos kamerų, opohmielo namų narų kietumą. Jau niekad, nuo sienos nebežvelgs rūsčios Stalino akys, nosies nekutens svogūnų, papirosų, nublizgintų aulų smarvė, stovint siauruose načialnikų kabinetuose kaip ir įsodinant į traukinį iš miesto aikštės nepamos ten stovintis Iljičius.
- iškvieskit dar kada mane bisui - Vileikos frajeriai iki kelių atmaukšlintom kamufliažinėm kelnėm, nuo cigarečių pageltusiais pirštais, gnaibančiais laikraščio skiautę. AtA tau Slavikai.