Vaizdelis iš IN IR JAN gyvenimo

Tąkart jiedu nusprendė užglaistyti nesutarimus, kurie iškilo praėjusį savaitgalį.
Jis pasirūpino „mamutu“, Ji - namų ir židinio jaukumu.
Vakare balandėliai įsitaisė už gėrybėmis nukrauto stalo ir ilgai žiūrėjo vienas kitam į akis. Stengėsi pasakyti tai, ko žodžiais apsakyti neįmanoma, o gal per sunku. Iš pradžių viskas ėjosi puikiai. Jųdviejų akys siurbė į save vaizdus ir mintis, nelyginant preciziškai sukalibruoti vakuuminiai siurbliai, bet paskui... metafizinėje jų sąjungos erdvėje nutrūko mažutėlaitė spyruoklė ir susikibusių žvilgsnių harmonija išsisklaidė.
Jai ėmė dingotis, kad Jis žiūri ne į jos akių ir sielos gelmes, bet kažkur pro šalį. Tarsi šalia jos sėdėtų dar kažkas. Kažkas neįmanomai seksualus ir mylimas.
- Brangusis, kodėl vengi žiūrėti man į akis?
- Saulute, taigi jau prisižiūrėjau - visą pusvalandį šitaip sėdim.
- Prisižiūrėjai... Sakyk, kuo ji vardu?
- Kas „ji“?
- Tai aš tavęs klausiu - kas ji?
- Apie ką tu čia? - vengdamas Jos žvilgsnio numykė Jis.
- Kokie jūs vyrai prasti melagiai, - atsiduso Ji. - Juk visi žino, kad „Moterys meluoja geriau“.
- Tu nuo manęs kažką slepi? - sunerimo Jis.
- Tai tu mane apgaudinėji! Sakyk greičiau, kuo ji vardu!
- Be tavęs aš nieko neturiu. Ir kaip tau tai galėjo šauti į galvą?
- Neturi... Tuomet kodėl nežiūri man į akis?
- Į laikrodį žiūriu. Prakeiktasis ir vėl sustojo. Už taisymą sumokėjau penkiolika litų, o jis „padla“ ėmė ir vėl sugedo.
- Nesikeik. Tu tikrai žiūrėjai į laikrodį?
- Tikrai taip.
- Ir aš tebesu tavo vienintelė?
- Fėja ir karalienė, o aš nuolankus tavo tarnas.
Jo akyse įsiplieskė šelmiškos ugnelės.
- Brangusis, tave kamuoja užgniaužti seksualiniai troškimai.
Tai išgirdęs Jis vos neužspringo vynu.
- Kodėl? Kodėl taip manai?
- Pavadinai mane valdove...
- Chm.. Nesielk su manimi kaip su pacientu, dabar tu ne darbe.
- Aš tik pasidomėjau.
- Tada gerai. Troškimai nekankina, nors...
- Šampano. Dieve, kaip užsinorėjau šampano.
- Bet...
- Brangusis, atidaryk šampano butelį. Vynas mane migdo.
- Oplia!
- Nelaistyk ant staltiesės!
- Oi! Ai!
- Na va. Koks skanus!
- Brangioji, čia ne koks šampanizuotas vynas a la „Sovetskoje“. Čia - tikras prancūziškas šampanas.
- Tikrai? Bet juk jis labai brangus. Iš kur gavai?
- Konfiskatas, - švytėdamas iš pasitenkinimo paaiškino Jis. - Sulaikę kontrabandą mes ne viską ir ne visuomet išpilam į griovį.
- Brangusis, tu ten atsargiau...
- Viskas gerai. Išdykauju retai ir kai niekas nemato.
- Ką darai???
- Taigi... su bendradarbiais nugvelbiam vieną kitą egzotiškesnį egzempliorių.
- O jis tikrai labai skanus.
- Ir man patinka.
- Tai kaip ten mane pavadinai?
- Saulute tu mano vienintele, - spėjo Jis.
- Dabar aš ne saulutė. Aš - valdovė.