Našlaičiai (tęsinys)

Atvažiavo į kleboniją dar prieš pietus. Kai įsuko į kiemą, Aldutė apsižvalgė: kiemas didelis, akmenimis grįstas. Aiškiai matėsi nugludinti akmenys tose vietose, kur buvo švariai nukastas sniegas. Kiek tolėliau stovėjo ūkiniai pastatai. Durų durys ir visos su štangomis ir strypais ant galų. Prie pat vartų stovėjo šuns būda, o prie jos šuo kaip vilkas. Pradėjo loti tik tada, kai Aldutė išlipo iš rogių. Šeimininkė nebe jauna, kokių šešiasdešimties metų dručkė su balta skaryte ant galvos išėjo jos pasitikt ir apibarė šunį:
- Princai, nusiramink, čia savi.
Sveikindamasi Aldutė jai pabučiavo į ranką.
- Man rankos niekada nebučiuok, – linksmai pasakė ji – o panelei Petrusei reikia, na o klebonėliui ir kunigėliui – pati žinai.
Jos įėjo į erdvią šeimyninę. Prie lango per visą kambario ilgį stovėjo didžiulis stalas sukryžiuotomis kojomis ir užtiestas languota klijuote. Kampe – didelė duonkepė krosnis, daug didesnė nei pas Pakalnius. Šalia baltų koklių viryklė. Prie priešingos sienos -  indauja su stiklinėmis durelėmis. Ant indaujos garsiai tiksėjo apskritas laikrodis su romėniškais skaitmenimis.
  Šeimininkė pravėrė duris į gretimą kambarį. Ten stovėjo dvi lovos. Tarp jų – veidrodis su nedideliu staleliu. Arčiau durų blizgėjo baltų koklių krosnelė, matyt, kambario apšildymui. Baltai užtiestas stalas su keliomis kėdėmis aplinkui puikavosi kambario viduryje.
- Va, aš čia guliu – parodė šeimininkė lovą, stovinčią prie sienos, o čia  mūsų Onutė – parodė ji į kitą. – Dabar jos nėra, tai jos lovą tau paklojau.
- O kas atsitiko Onutei? – paklausė Aldutė, tačiau šeimininkė nuleido akis, nieko neatsakė ir toliau aiškino:
- O dabar nusirenk, pasidėk į spintą viską, ką čia turi ir eisim pietų valgyti. 
- Aš Morta, bet visi mane vadina Mortele – pasakė šeimininkė, kai visi pavalgė. – Koks tavo vardas?
- Aš Aldona, namuose vadino Aldute – atsakė mergaitė ir nusišypsojo.
- Visai teisingai, kokia čia Aldona, būsi ir pas mus Aldutė – kalbėjo šeimininkė.
  Be reikalo Aldutė per naktį nemiegojo, vis baiminosi, kaip seksis. Per visą gyvenimą iš Pakalnio pirkios, galima sakyti, kojos neiškėlusi, o čia staiga – į pačią kleboniją. Sutikus malonią šeimininkę ir patekusi į tokias erdvias, šviesias ir šiltas patalpas, jos nuotaika iš karto pasikeitė ir ji nusiramino.
  Kai viską apžiūrėjusios grįžo iš lauko, šeimininkė pasakė:
- Eik ir gražiau apsivilk, gluotniau susišukuok plaukus, apsiauk geresnius batelius, jei turi. Eism pas kleboną pasirodyti.
    Pabeldė. Kai išgirdo kvietimą, atidarė duris.  Kas pirmiausia krito Aldutei į akis - tai buvo gėlės ir pagal sienas sustatytos lentynos su knygomis.
  Prie stalo sėdėjo klebono sesuo panelė Petrusė, apsirengusi tamsiai mėlyna stačia apykakle suknele, o žilstelėję plaukai buvo sušukuoti į didelį kuodą. Panelė buvo tokia liesa, kad net suknelė nepajėgė paslėpt jos kampuotų pečių. Kitapus stalo, priešais panelę sėdėjo toks pat padžiuvęs su akiniais ant nosies ir laikraščiu rankoje klebonas.
Aldutė priėjo pirmiausiai prie panelės ir pabučiavo jai į ranką, paskui klebonui ir grįžusi atsisėdo šalia Mortelės.
- Šiandien man Vincas atvežė naują padėjėją – pasakė šeimininkė – atvedžiau parodyti.
- Na matai, kaip gerai – linktelėjo galvą panelė. O kaip Onutė, nežinai?
- Buvau kurią dieną sutikusi motiną. Sako taisosi. Gal iki Kalėdų ir pasveiks.
- Duok Dieve – palinkėjo panelė ir maloniai kreipėsi į Aldutę – ateik arčiau, mergaite. -Koks gi tavo vardas? – dar paklausė, kai ji priėjo prie panelės Petrusės.
- Aldutė – atsakė, nedrįsdama žiūrėti panelei į akis.
- Aldutė – pakartojo panelė – koks gražus vardas.
- Ar nebijai, kad čia tau gali būti sunku?
- Aš pripratusi sunkiai dirbti.
- Nespausim mes jos labai prie darbo, kad nepabėgtų – įsiterpė Mortelė.
- O iš kur tu? Iš kokio kaimo? – pro akinių viršų žvelgdamas į Aldutę, pasiteiravo klebonas
- Iš Vaškuolių.
- Ne taip toli. O kas tavo tėveliai?
- Aš neturiu tėvelių. Gyvenu pas globėją Pakalnį.
-Štai kaip? O seserų, brolių ar turi? – susidomėjo klebonas.
- Turiu brolį, bet jis išvažiavo į Ameriką, kai man nei dešimties nebuvo.
- Visiška našlaitė – padėjo laikraštį į šalį klebonas. – Ar neskriaudžia tavęs tie globėjai?
- Ne, neskriaudžia. Man dėdė Pakalnis kaip tėtė, o teta kaip mama. Man gera pas juos.
- Nelengva dalia tau teko, mano vaikeli, augti be tėvelių. Dievas gailestingas – turi gerus globėjus. Gal sugrįš brolis, dar visas gyvenimas prieš akis – paguodė mergaitę klebonas. Po to  atsisukęs į Mortelę, klebonas pasakė:
- Vakarienę paruošk trim. Pas mane šiandien vakare užeis žmogus.
- Gerai, klebonėli, tai mes ir eisim, nebegaišinsim – ir jos abi išėjo iš svetainės.
- Na, kaip tau mūsų klebono sesutė panelė Petrusė? – pasiteiravo Mortelė, kai grįžo į šeimyninę.  – Kleboną tai ir anksčiau esi mačiusi.
- Bet kodėl ji tokia kūda? – stebėjosi Aldutė. – Ar ji nesveika? Šiaip tai labai maloni.
- Širdininkė sako. Dažnai alpsta, bet ant to yra daktarai. Dabar šiai dienai užteks. Eik, gražiai viską susitvarkyk, ką atsivežusi, pasidėk savo žinion visus savo daiktelius.

Aldutei jokių sunkumų. Viskas įprasta, kaip ir namuose, tie patys darbai.  Pirmos savaitės prabėgo nesunkiai, tačiau, kai artėjo Kalėdos ir prasidėjo kepimai, virimai, čirškinimai, plakimai, tai net rankas iš pečių ėmė skaudėti.
  Onutė taip ir nepasirodė, o Aldutė šventėm namo neparvažiavo.
- Įdomu pamatyti grįžusį Algį, o ir su Pranute norėjosi pasimatyti. Ką padarysi, gal susitiksiu bažnyčioje - apgailestavo Aldutė.
      Kūčias valgė šeimyninėje: klebonas, panelė Petrusė, kunigėlis ir šeimyna. Per visą tą laiką, kol Aldutė buvo čia klebonijoje, jai beveik neteko matyti kunigėlio. Anksti išvažiuodavo kalėdot, vėlai grįždavo. Šeimyninėj irgi buvo gal tik vieną kartą. Pasiteiravo, ar atvažiavo Aldutė ir, trumpai pasisukinęs, išėjo. Dabar jis sėdėjo su viena sutana toks linksmas, gražus ir iš tolo kvepėjo.
  Po maldos, kurie buvo arčiau klebono, atsilaužė iš jo rankų plotkelės, o taliau jau dalijosi tarpusavyje, atsilauždami vieni iš kitų. Ant stalo buvo padėta šieno ir užtiesta balta staltiesė, ant jos gražiuose induose dvyliką Kūčių valgių. Klebonas pavalgęs dar kiek pasėdėjo, pasišnekučiavo su visais, paklausinėjo šio to Mortelės, pajuokavo su bernu Vincu ir pakilo eiti. Su juo kartu pakilo ir panelė Petrusė. Ji visiems padalino dovanas, palinkėjo linksmų šv. Kalėdų ir jie abu išėjo. Kunigėlis pasiliko.
- Na kaip, Mortele, ar gerą tau padėjėją suradau? – paklausė jis šeimininkės, kai jie liko vieni. – Ar  padeda ji tau, o gal tik trukdo? – smailiai pažvelgė į Aldutę.
- Tai ačiū jums, kunigėli. Ką aš būčiau dariusi be jos, būčiau pražuvusi. Tokia visur greita ir sakyti daug nereikia, iš pusės žodžio viską supranta. Ir su Onute ne ką daugiau būtume padariusios.
- Ar labai pyksti, kad šventėm negalėjai parvažiuot? Ar labai norėjai? – maloniai kreipėsi į Aldutę kunigėlis.
- Labai norėjau, bet kad negalima buvo, tai nieko nepadarysi – nuleido akis Aldutė.
- Neišleisim mes tavęs taip greitai. Po švenčių dar turėsi numegzti man šiltas kojines. Geros šeimininkės padovanojo man siūlų. Juk moki megzti? – linksmai kalbėjo kunigėlis.
- Moku – atsakė.
- Na matai, ir susitarėm. Šiltų kojinių man labai reikia, kai einu į bažnyčią, ypač rytais visada sušalu kojas. Juk nenorėtum, kad kunigėlis sušaltų? – juokavo kunigėlis, nenuleisdamas nuo Aldutės akių.
- Nesirūpink, kunigėli, greitai padarysim. Po švenčių nebebus tiek darbų, aš viena apsieisiu, o ji tegul mezga. Ar jau leisi kunigėliui sušalt – atsakė Mortelė už Aldutę ir nusijuokė.
- O čia štai dar jums šv. Kalėdų proga – ištraukęs iš sutanos kišenės saldainius, padavė joms po dėželę. – Linksmų šv. Kalėdų – dar palinkėjo ir išėjo.

- Broli klebone, - kartą po švenčių užkalbino panelė Petrusė kleboną – aš galvojau, galvoju, gal sakau, pasilikim mes tą našlaitę klebonijoje visam laikui. Tokia miela mergaitė, be to ir Mortelė ją giria.
- Ar ne per toli nuvažiavai, sese?  - pertraukė ją klebonas. – Pirmiausia reikia pakalbėti su globėju, gal nesutiks jos atiduoti. Kaip bebūtų – jis pakol kas už ją atsakingas, o klausimas, ar ji pati panorės.
- Į kleboniją  aš  manau, kad globėjas sutiks. Svarbu tai, ką tu pats, klebone, pasakysi.
- Ko gero, aš nieko prieš – beveik sutiko klebonas – pakalbėsim su ja pačia, su globėju, o tada matysim.
  Kai Aldutė gavo tokį pasiūlymą, iš karto net pabugo. Ilgai svarstė, ilgai galvojo. Jeigu ji lieka pas Pakalnius, kas jos laukia ateityje? Praeis meteliai kiti Pranutė ištekės, ves Algis arba Stasys, parsiveš žmonas, nebebus taip, kaip buvo. Dabar, kai šeiminikas dėdė Pakalnis, viskuo jis pasirūpina, o kai Algis arba Stasys taps šeimininku, kažin kiek ji jiems rūpės. Ji ten bus vistiek kaip tarnaitė.
Aldutė vis svarsto, o Mortelė apsisukidama  įkalbinėja, pataria. Ji tikrai nuoširdžiai nori jai gero.
- Čia tau Dievas laimę siunčia, vaikeli. Klebonas ir panelė bus tau kaip tėvas ir motina. Nieko tau netrūks, būsi viskuo aprūpinta. Aš ir pati čia nuo pat jaunystės ir geresnio gyvenimo nei nenorėčiau. Soti, aprengta, apauta, gyvenu šilumoje, o pinigais padedu seseriai našlei. Ji sūnų į mokslus išleido.
  Pakalnis tokią žinią su džiaugsmu sutiko, tačiau neišsidavė.
- Jeigu ji nori, tai jos valia – pakviestas pas kleboną pasakė, o pats galvojo – kaip tik laiku. Kai nebus Aldutės, tai ir Algį bus lengviau prišnekint piršlyboms. Kas žino, gal jis ir dabar galvoja apie ją. Dabar dar išleist į kariuomenę Stasį, Pranutę – už vyro ir visi jo rūpesčiai bus baigti. Grįš Stasys, jis ir jam turi parinkęs užkurinę. Svarbiausia tai, kad tų Aldutės hektarų klebonui tikriausiai nereikės.
Taip Aldutė ir liko klebonijoje.
(B. d)