Kurjeris: gimtinė (9)

9.
Kai Rokas atsisveikino su dispečeriu ir pasuko namo, buvo jau po aštuonių. Niekur neskubėjo, todėl namo nusprendė pareiti pėsčias, o ne kaip visada – troleibusu. Be to, bus galima pažaisti su sekliais, kurie turbūt netruks prisistatyti. Vakarinis transporto pikas jau ėjo į pabaigą, bet eismas dar buvo pakankamai intensyvus. Ūžė ir šnypštė troleibusai, miestiečiai skubėjo savais reikalais. Rokas patraukė kairiąja gerai apšviesto Savanorių prospekto puse Kalniečių link. Netrukus Rokas „atrinko“ aukštą vyrą, ant galvos užsimaukšlinusį  juodą kepurę su snapeliu. Iš pažiūros – žmogus skuba savais reikalais, bet Onda instinktyviai nujautė, kad tas pilietis jį „gano“. Rokas priėjo autobuso stotelę, apie kurią spietėsi būrelis žmonių, laukiančių savojo maršruto. Jis įsimaišė tarp jų, padarė kelis didesnius žingsnius ir staiga žengęs į dešinę, užsiglaudė už stiklinės stotelės sienos. Seklys ranka truputį kilstelėjo savo juodąją kepuraitę ir paspartino žingsnį. „Aha, pametei“  Aukštasis praėjo stotelę, stabtelėjo, atsigręžė. Rokas kuo rimčiausiu veidu tyrinėjo troleibusų eismo grafiką. Seklys, matyt bijodamas išsiduoti, nuėjo sau nesidairydamas, bet Onda neabejojo, kad mintyse tas vyrukas dabar keikiasi net susiriesdamas, nors it buvo nutaisęs visiškai abejingą veidą. Rokas nuėjo.
Per valandą, kol pasiekė savo butą šiaurės prospekte, jis panašiai „pažaidė“ dar su dviem sekliais. Viskas atrodė nekaltai ir kaip atsitiktinumai, bet sekliai be abejonės palaikė tarpusavyje ryšį, tad turėjo suvokti, kad juos mausto. Šitaip žaisdamas Rokas rizikavo tik dar labiau sustiprinti jam jau ir taip tenkantį dėmesį, tačiau jis jau ir taip beveik nebeturi ko slėpti, tad tie žmonės tegu sekioja, kiek tik jie nori. Ilgainiui tai erzina, bet jis turi pakankamai kantrybės.
Grįžęs namo, Rokas užkaitė arbatinį. Suskambo durų skambutis.
- Labas vakaras.
- Labas vakaras. Prašom užeiti, agente Juodupiene.
- Turim pasikalbėti. – Juodupienė buvo šalta.
- Gerai. Jums kavos?
- Neverta.
- Kaip norit, - šyptelėjo Rokas ir nuėjo į virtuvę.
- Gal eikim į kambarį? – paklausė apie viryklę triūsiantis, kavą ir arbatą ruošiantis Onda.
- Ir čia bus gerai.
- Sėskite. – pastatė puodelius ant stalo ir atsisėdo pats. Juodupienė įsitaisė priešais, paėmė į rankas puodelį kavos ir stengėsi nežiūrėti savo pašnekovui į akis.
- Tu mus maustai, ar ne?
Rokas tylėjo.
- Viską kuo puikiausiai prisimeni. Nėra jokios amnezijos.
Rokas tylėjo.
- Tai kas gi tu toks? Kam dirbi? – Juodupienė pakėlė akis. Onda tylėdamas spoksojo į savo garuojantį puodelį. Stojo nesmagi tyla.
- Aš atsakysiu į jūsų klausimus, bet su viena sąlyga. – netikėtai rimtai ištarė Rokas.
- Kokia?
- Jūs atsakysit į manuosius.
- Nemanau, - lėtai ištarė Juodupienė, - klausinėti – mano darbas.
- Tada jūs tik gaištate laiką, - pasakė Rokas ir atsargiai sriūbtelėjo arbatos.
- Jei tu nesikalbėsi su manim čia ir dabar, - suraukė antakius agentė, - tau teks važiuoti į skyrių ir tenai viską papasakoti.
- O jei aš nevažiuosiu su jumis į skyrių?
- Tave nuvež.
- Suimsite mane?
- Sulaikysim. Jei prireiks – suimsim.
- Kokiu pagrindu?
- Grėsmė valstybės saugumui.
- Tai rimta, - palingavo galva Rokas.
- Taip. Tai pasišnekėsime?
Onda neatsakė. Susikaupęs, nuleidęs galvą jis žiūrėjo kažkur į lygų stalo paviršių. Agentė tyliai atsiduso.
- Jūs žinote mano sąlygą, - nepakeldamas galvos tyliai tarė, - pasinaudokite šia galimybe.
Juodupienė sukluso. Tas vaikinas nestandartinis, gal standartinės procedūros jam ir netinka. Bet jų klausomasi, o laiptinėje laukia.... Agentę kankino abejonės, bet ji ryžosi. Bent jau pamėgins. Juk bet kokiu atveju teks jį boginti į skyrių.
- Klausk.
Onda pastebimai pagyvėjo. Jo veide žaidė kažkokios emocijos.
- Kuo gi saugumą taip sudomino mano asmenybė?
- Kai bandžiau tave užhipnotizuoti, man nepavyko. Tu pasipriešinai, labai neįprastai. Kaip? Kodėl? Ką tu padarei profesoriui Paltokui? Aš turiu žinoti.
- Sužinojote apie mane, kai buvo paskelbta paieška per televiziją?
- Taip.
Onda pritariamai linktelėjo.
- Jūsų eilė klausti.
- Juodupienė sekundę pamastė.
- Tai kur tu buvai pastaruosius dešimt metų?
- Jums teko girdėti apie vadinamuosius paralelinius pasaulius, egzistuojančius šalia mūsiškio?  Nesu visiškai tikras, bet manau, kad pastaruosius dešimt metų aš buvau viename iš jų.
- Klausyk, šitaip nieko nebus. Juk tai fantastika..... bent jau tik tokia teorinė galimybė. Niekas to dar nepatvirtino, neįrodė.
- Aš sakau tiesą.
- Kaip žadi tai įrodyti? - Juodupienės balse buvo nemaža ironijos, - nemanyk, kad galėsi apsimesti bepročiu.
- Neapsimetinėju. Ne beprotis aš, - šaltai ištarė Rokas, - nors, jei nuoširdžiai – nežinau. Sakote, įrodyti? Tai pakvieskite užeiti vieną iš laiptinėje laukiančių savo draugų. Beje, jų ten – net keturi. Jūs atvažiavote trim automobiliais, iš viso – devyni žmonės. Du yra kieme prie automobilių, kiti du – kitoje namo pusėje, kur yra šio buto langai.
- Tu matei, kaip mes atvažiavome.
- Nebuvau priėjęs nei prie vieno lango, kai neseniai grįžau namo. Galite tuo įsitikinti, peržiūrėję šioje virtuvėje esančios sekimo kameros vaizdo įrašą.
- Tai ne įrodymas.
Onda atsiduso.
- Norit, kad padaryčiau ką nors bjauraus? Kokio įrodymo jums reikia?
- Nustebink mane, - Juodupienė santūriai šyptelėjo.
Rokas sekundę pamastė.
- Norėčiau pateikti kelis klausimus jums į akis, tačiau mus stebi ir klausosi. Bijau pridaryti jums nemalonumų.
- Klausimus į akis?, - agentė pajuto, kad jos viduje suvirpėjo neaiškus įtarimas, pavojaus signalas. Ji nusprendė būti atsargi.
- Taip. Maždaug tą patį, ką jūs mėginote padaryti man ligoninėje.
- Ketini mane užhipnotizuoti?
- Nevisai..... bet kažką tokio.
- Ką tokio?
- Tiesiog pažvelk man į akis.....
Juodupienė tvirtai įbedė žvilgsnį į savo kavos puodelį. Kartą aš jau tai padariau, pamanė, pakartoti nesinori.....
- Na?, - Onda kantriai laukė.
Agentė tylėjo.
- Nebijokite, - ramiai ištarė, - neskriausiu jūsų. Neklausinėsiu.
- Nė nemanau atsakinėti į tavo klausimus, - pyktelėjo Juodupienė. Šitas pilietis labai jau pasitiki savimi... Taip pasitiki, jog net jos pačios pasitikėjimas nejučia susiūbavo, - turėsi vis dėl to vykti su manimi.
- Ilgam?
Po galais, saugumu jo nepagąsdinsi.
- Kol kas nežinau. Viskas priklausys nuo tavęs paties.
- Lapkričio 30-tą man jau į darbą.
Agentė nustebusi pakėlė akis į Roką. Šis atsakė kuo rimčiausiu klausiamu žvilgsniu.
- Na, dėl to susitarsim.....