Kurjeris: (8)

8.

  Rokas neskubėdamas žingsniavo gatve. Smulkiai krapnojo lietus, visas miestas buvo aptrauktas žvarbia rudeniška migla. Onda pasimėgaudamas traukė į save drėgną miesto orą, kuris po trijų ligoninėje praleistų savaičių atrodė netgi labai grynas. Nors nuo Kauno klinikų iki jo namo Šiaurės prospekte buvo gerokas kelio gabalas, Rokas nusprendė eiti pėsčiomis.  Norėjo pasivaikščioti ir..... pasižiūrėti, ar nėra sekamas. Jam pavyko pasiekti abu tikslus: pasivaikščiojimas buvo malonus ir jį nuo pat klinikų „lydėjusį“ vyruką pilka kepure tik ką pakeitė kitas, vilkintis melsvą striukę. Rokas ironiškai šyptelėjo: tegu sau.... Jis eina namo, neturi ko slėpti.  O štai pačiame bute lauks subtilus darbas: išsiaiškinti, ar jo nuomojamame bute nėra prikaišiota sekimo įrangos, pasiklausymo arba vizualinio stebėjimo.  Prie kompiuterio greičiausiai irgi bus prikišę nagus. Negerai, kad jis neišmano visos tos elektronikos, suradęs kažką įtartino tegalės išmesti juos laukan, o tai sukels įtarimą. Velniai parautų tą rudaplaukę agentę, kiek dabar per ją problemų...... Kita vertus, jis ir toliau galės dirbti savo darbą, jie vis tiek nesupras esmės. Kas čia tokio – kažkoks pilietis, besidomintis istorija, legendomis, mistika ar net fantastika. Juk tokių mieste ne vienas, ir ne du. Kita vertus, ne kiekvienam tenka toksai valstybės saugumo departamento dėmesys. Toji rudaplaukė kažką įtaria, jinai per tą velnio hipnozę suprato jo neįprastumą, ir čia jinai neklysta. Kažin, ar ji įžvelgė pavojų Lietuvos valstybei, greičiausiai ją sudomino kažkas kita. Šita Juodupienė labai jau supratinga. Tačiau jei Rokas ir išklotų  visą tiesą,  tuo patikėti net jai butu pernelyg sunku. Ko gero, nieko nelaukusi nusitemptų ji pas kokį psichiatrą.
Bute viskas buvo taip pat, kaip jis čia paskutinį kartą paliko. Tik visur nuvalytos dulkės – aiškūs šeimininkės veiklos pėdsakai. Rokas užkando, trumpai šnektelėjo su užėjusia šeimininke, o visą likusį laiką iki 17. 00 praleido atsargiai tvarkydamasis, o iš tikrųjų – šniukštinėdamas po butą, aptikdamas tai, ko ieškojo – sekimo įrangą. Po to apsirengė ir išėjo, nes nusprendė pasirodyti darbe. Jo pamaina prasideda 18. 00, tad išvažiavęs dabar turės pakankamai laiko pasišnekėti su dispečeriu.  Padirbėti šiandien greičiausiai dar neteks, bet reikia pasirodyti, girdi, aš dar gyvas. 
Visą kelią  iki pat „Švaros“ teritorijos Rokas jautė, kad yra sekamas. Beje, tai buvo daroma gana profesionaliai, nes jis „atrinko“ tik vieną seklį, bet neabejojo, kad jų buvo mažiausiai trys.  Onda mintyse palinkėjo jiems sėkmės.
- A,  Onda! – nušvito vakarinės pamainos dispečerio veidas, - sveikas gyvas, pražuvėli . Tai kur buvai?
- Ligoninėj.
- Tai jau paleido? Girdėjom, kad tu ten buvai nuvežtas nelabai gyvas.
- Suremontavo, - šypsojosi Rokas, - jie tą moka.
- Tai kas tau ten nutiko?
- Prilupo.
- Pasitaiko. Kada grįžti į darbą?
- Galiu kad ir šiandien. Tiesa, gydytojai liepė dar bent mėnesį pailsėti, bet aš gerai jaučiuosi ir praktiškai neturiu ką veikti.
Dispečeris pasisuko prie kompiuterio ir geras penkias minutes pamaigė „pelę“.
- Entuziazmas – geras dalykas, - tarė  atsisukdamas, - bet juridiškai tu nedarbingas iki pat lapkričio trisdešimtos.
- O šiandien....
- Penkta.
- Dvi savaites... neturėsiu ką veikti.
- Niekuo negaliu padėti, - skėstelėjo rankomis dispečeris, - kulniuok namo. Ne, pirma papasakok, kas ten tau buvo nutikę. Ir dar galėtum nueiti prie gėrimų automato ir atnešti du puodelius kavos su pienu. Ką, manai?