Rašyk
Eilės (71995)
Fantastika (2154)
Esė (1686)
Proza (10302)
Vaikams (2493)
Slam (47)
English (1087)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 266 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Šiandien yra ta diena. Rytoj jos nebebus, - pagalvojo Elzė. Ji, kaip visada, žiūrėjo į dangų ir stebėjo debesis. Galvoje vis šmėkčiojo prisiminimai, kurie, kaip tyčia, keitė formas, kaip ir debesų pūkai. Mergina vis pagaudavo save: „Ar aš vis dar nepasimokiau? “.
Elzė nebuvo kažkuo ypatinga (na, gerai, tik iš pirmo žvilgsnio), tačiau nors kartą ją sutikęs, norėjai išvysti dar kartą. Jos šiaudiniai plaukai jau siekė kelius, lengvi žingsniai ir dvasiška veido išraiška kūrė vaidilutės įvaizdį. Bet iš tiesų ji buvo paprasčiausias gėlių vaikas, kuris svajojo, tikėjo, mylėjo, mylėjosi, kvailiojo, bet svarbiausia – gyveno. Gal ji nebuvo nebuvo tokia naivi kaip kiti bendraamžiai, bet ji taip turėjo vaikiškumo likučių savo viduje.
Būdama tik 17-iokos ji jau žinojo, kad nėra nieko baisiau už metafizinę kančią, kurią suteikia amžinas kaukių keitimas. Bet būtent emocinis nestabilumas padėjo jai siekti, laukti ir tikėti.
Ši diena buvo kaip visos. Visos kaip ir artėjanti. Tačiau šiandien ore sklandė Elzės dienos kvapas. Šį kvapą ji pajautė 14-ikos, kai voratinkliais apaugusiam sandėliuke ją pabučiavo vaikinas. Bet šįkart ne apie tai.
Ši diena buvo ypatinga, nes ji nusprendė bent trumpam nusileisti ant žemės ir pasijausti visateise šios planetos gyventoja. Ji norėjo įsilieti į bendraamžių gretas ir tapti viena iš tų, kurie neturi griežtos vertybių sistemos, tikslų, o į gyvenimą žiūri tiesiog atsipūtę ir eina per jį, ne, ne eina, o tiesiog skrieja šokio žingsniu.
Lengviausias kelias buvo užsirašyti į kokią užklasinę veiklą. Tą dieną ji ypač skrupulingai apžiūrėjo mokyklos skelbimų lentą. Jos žvilgsnį patraukė šiek tiek aplamdytas, rašalo dėme išpurvintas skelbimas apie organizuojamą fotografijos būrelį. Elzė pagalvojo: „Kodėl ne? “. Tai buvo kaip tik jai, mergina jau seniai žaidė su tėčio Zenitu, bet šįkart ji svajojo įsilieti (bent jau pabandyti) į antžmogiškų bendraamžių tarpą.
Tai dienai ji ruošėsi intensyviai – apsirengė, kaip visi, kad pernelyg neišsiskirtų. „Užsidėjo“ šventinę šypseną ir net parepetavo keletą frazių prieš veidrodį.
Šiandien ji buvo ypatinga kaip niekada, net ore sklandė permainingos nuotaikos... Nors lijo, kaip iš kibiro, bet galėjai pajausti keistą tvankumą, net įsielektrinimą tarp vandens lašų. (Tai įmanoma?). Elzė pradėjo jaustis nebe tokia ryžtinga, su kiekvienu žingsniu ji vis norėjo apsisukti ir bėgti atgal namo. Tačiau kažkokia nematoma jėga yrė ją tolyn į nežinią, kuri galėjo jai būti raktas į kitokį gyvenimą.
Vis dėlto kelionės tikslą ji pasiekė. Drebančiomis rankomis pravėrė duris ir savo pačios nuotabai išvydo dvylika nuoširdžiomis šypsenomis papuoštų veidų. Taip, ji buvo trylikta. Tai pastebėjo ir būrelio vadovas: „O, štai ir tryliktoji dalyvė, sveika atvykusi“. Jo šypsena užtemdė visus veido bruožus, išskyrus akis – jos švietė, ne tiesiog spindėjo meile, gerumu, šiluma. Vadovas tiesiog spinduliavo laisve ir ramybe. Atrodė, kad niekas jo negalėtų išvesti iš vidinės pusiausvyros, net žemės drebėjimas ar baisus sukrėtimas. O Elzė pradėjo justi kaip jos visas vidus virpa, kaip pradeda keistis jos veido išraiška ir, kad galvoje tesisuka viena mintis: jis mano guru, galėčiau jam atiduoti savo gyvenimo vairą su išsamiausiu taisyklių vadovu, jis, jis, jis, jis ir tik jis.... 
Elzė suprato, kad nuo minčių niekas nepasikeis. Reikia pradėti domėtis realybe ir jos suteikiamomis galybėmis. Mergina vis dažniau užsilikdavo po užsiėmimų, klausinėdavo kvailiausių dalykų, bet tetroško vieno – bendrauti: banaliai, žmogiškai, kad tik palaikyti ryšį, kuris atrodė jungia juos abu.
Vadovas, kurio vardas, Sigmis, buvo jaunatviškas, tačiau subrendęs vyras, kuris norėjo suteikti jauniems žmonėsm daugiau pasitikėjimo savimi. Elzė ji patraukė iš karto. Ji buvo kitokia. Tiesiog kitokia. Ir to žodžiais neišreikši. Ji buvo asmenybė. Stebuklingas žmogus, nuo kurio tiesiog dvelkė paslaptimi.
Tai turėjo įvykti tą pačią dieną, kai jie susitiko. Elzė ir Sigmis, tai pajautė iškart. Tačiau Elzė puikiai suvokė, kad dešimties metų skirtumas yra didžiulė praraja, o Sigmis tiesiog žinojo, kad negali išduoti savo šeimos, vaikų. Jis tiesiog nenorėjo griauti šitiekos metų darbo kūrinį dėl vienos ar keletos svaiginančių akimirkų. Bet tai turėjo įvykti. To nebuvo įmanoma sustabdyti.
Eilinį vakarą geriant arbatą, jie nebeištvėrė. Ir tada ji pasakė: „Aš noriu būti laisva savyje“. Jis sušnabždėjo: „Tu tik tuo patikėk, ir tau pavyks“. Juos užpildė vidinė šypsena ir šiluma, kuri pasiliko jų kūnuose visam laikui. Jie puikiai žinojo, kad ši naktis pirma ir paskutinė jų gyvenimuose, bet būtent todėl, ji ir buvo toji naktis, kuri pakeitė jų gyvenimus.
Kitą rytą Elzė pasakė: „Dažniausiai būna, kad žmonės bijo būti kartu, nes mano, kad nelemta, tačiau kartais būna lemta, bet tiesiog geriau nebūti, nes jei dviejų žmonių meilė pradeda griauti daugiau negu dviejų žmonių gyvenimus, meilės kaina per didelė. Prašau, tik nieko nesakyk ir stipriai mane apkabink“.
Tos pačios dienos vakare mokykloje fotografijos būrelio nebeliko, tačiau jo iširimas pakeitė dviejų žmonių gyvenimus visam laikui, nors jie ir nesusijungė.
2008-04-27 10:12
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą