Kurjeris: gimtinė (7)

7.
Aistė Juodupienė pasibeldė į duris, ant kurių buvo pritvirtinta lentelė su užrašu: Prof. A. Paltokas. Profesorius dėstė psichologiją Vytauto Didžiojo universitete. Jis buvo tas žmogus, kuris vienoje studentėje, vardu Aistė įžvelgė apsigimusią hipnotizuotoją. Ir  jis neapsiriko.
- Laba diena.
- Labas... O! Aistė! Kokie vėjai atpūtė? – profesorius pakilo nuo kėdės ir nuėjo pasitikti viešnios, - užeik, sėskis.
Profesorius Paltokas buvo jaunatviškai linksmas ir vikrus, nepaisant gerokai pražilusios ir išretėjusios šukuosenos.
- Spėju, kad atėjai ne šiaip sau – paplepėti su senu draugu, - suokalbiškai merkdamas akį tarė Paltokas.
- Tiesa, - šyptelėjo Juodupienė, - tai susiję su darbu.
- Pasakok. Mėgstu klausytis keistų istorijų.
- Taip, tik yra vienas prašymas....
- Konfidencialumas  garantuojamas.
Juodupienė nedelsdama išklojo visą savo nuotykį su Roku Onda, tuo tarpu profesorius „užtaisė“ du puodelius kavos.
- Žinai, - Paltokas sriūbtelėjo kavos, - labai neįprasta, įdomu. Sakai, jis pasipriešino hipnozei po akių kontakto?
- Taip, pasijutau lyg gavusi nuo boksininko. Išėjau iš palatos, bet kaip pasiekiau savo automobilį, nepamenu. O galvoje kažkas staugė.....
- Staugė?
- Taip.
- Jei man tai papasakotų kas kitas, - pakraipė galvą profesorius, - manyčiau, kad meluoja. Kita vertus, hipnozė akių kontaktu nėra pakankamai ištirta, nežinau, kokių šposų gali prikrėsti.
- Jūs – vienintelis man žinomas hipnotizuotojas, kuris šitai sugeba, - gūžtelėjo pečiais Juodupienė, - daugiau nebuvo į ką kreiptis.
Profesorius lėtai palingavo galvą.
- Nežinau nė vieno tokio atvejo. Neturiu ką patarti.
- O gal... – neryžtingai pradėjo Juodupienė, - gal jūs galėtumėt aplankyti ta Ondą? Gal jums geriau pavyks...
Paltokas neatsakė. Jis susimąstęs žvelgė kažkur pro Aistės petį. Ji suprato. Tylomis gurkšnojo kavą ir laukė.
- Manai, turėtumėm padaryti tai nedelsiant?
- Taip.
- Dabar?
- Jūs neprivalot. Aš tik prašau.
Profesorius pabaigė savo kavą ir šyptelėjo.
- Manau, kad privalau. Mokslo vardan.

*

- Kodėl nenori, kad tave dar karta užhipnotizuotų?
- Užmiršote, kas nutiko praėjusį kartą?
- Ne. O kas, tavo manymu, praėjusį karta nutiko?
- Nepavyko....
Juodupienė atsiduso. Profesorius Paltokas ramiai sėdėjo ant kietos ligoninės kėdės ir stebėjo  Roką Ondą.
Pastarasis stovėjo atsirėmęs į palangę ir užsispyrusiu žvilgsniu spoksojo į grindis.
- Ką gi, esu priversta manyti, kad kažką nuo mūsų slepi.
- Nieko.
- Tai kur buvai pastaruosius dešimt metų, kai buvai laikomas dingusiu be žinios?
- Neprisimenu.
- Meluoji. Tu viską kuo puikiausiai prisimeni.
Onda tylėjo.
- Tu negali manęs apgauti, - Juodupienė akimis stengėsi sugauti Roko žvilgsnį, - aš žinau, kad tu atgavai atmintį.
Onda  tylėjo.
- Ar jūs gerai jaučiatės? – staiga  paklausė Paltokas.
- Taip, -  Rokas pakėlė akis.
Paltokas sugavo jo žvilgsnį. Rokas vos pastebimai šyptelėjo ir sustingo nemirksėdamas.  Po kelių sekundžių profesorius sunkiai atplėšė žvilgsnį nuo rudų, lyg magnetas traukiančių Ondos akių. Visa tai stebėjusi, Juodupienė pašoko.  Palatos ore atsirado kažkokia nenusakoma įtampa. Profesorius sutrikęs mirksėjo ir kraipė galvą.
- Jūs gaištate laiką, - tyliai pasakė Rokas.
- Taip.... ko gero, - pasakė Paltokas atsistodamas, - man metas.
- Kada tave išleis iš ligoninės? – paklausė Juodupienė Roką.
- Tiksliai nežinau – lyg po savaitės....
Išėjęs laukan profesorius įkvėpė vėsaus ir drėgno spalio mėnesio oro, nužvelgė apsiniaukusį, nuo pat ryto dulksnojantį dangų ir tik tada lengviau atsivėpė.
- Tu buvai teisi, - kreipėsi jis į šalia žingsniuojančią Juodupienę, - tas vyrukas, sakyčiau, truputi pakirto mano pasitikėjimą savimi.
- Aš įsitikinusi, kad atmintį jis atgavo, kai aną kartą mėginau jį užhipnotizuoti. Jo protas tarsi miegojo, o aš ji pažadinau....
- O dabar.... pamėginęs užhipnotizuoti jį, aš pats pasijutau hipnotizuojamas. Prieš mano valią. Manau, susidūrėm su neeiliniu piliečiu.
- Taip. Turiu apie jį pranešti.