Perlaužta cigaretė V

Antai kampuose nelaistytos gėlės, jos saugo mane nuo išorinio pasaulio budėdamos prie langų. Ryte niekad neduodu gerti, nes nėra nuotaikos būti geram, o grįžęs į namus niekad nelaistau, nes būnu be nuotaikos. Jos visos iš pykčio geltonavo, man gražu stebėti jų savitvardą. Nemanau, kad ilgai tie augalai tylės ir vieną dieną paprašys skanaus vandenėlio. Tyli. Tebūnie, aš irgi turiu pasitaupęs principų. Bandžiau pratinti prie pernykščių slyvų kompoto, alaus, kad vienam nereiktų jo naikinti... Bandymai apsiribojo tuo, jog tapo ramūs mano augalai. Dabar miega apsiraitę savuosius vazonus. Niekuo nesirūpina, man neramu daros. Aš tai taip negalėčiau, turiu gerti, skiesti kraują,  lyg būtų šansas ką gudriau sugalvoti.
Iš lubų, kiek stebėjau, kyšojo gyvatė, gal ne, ne ji. Bet stebėjau nenuleidęs akis. Šneka protingi žmonės, jei tinkamai sujungus laidus, gyvatė taip užsivadino, galima įžiebti elektrinę šviesą. Buvo smalsu. Tinkamai atsistojau ant kėdės, tinkama kryptim pakraipęs laidus, tinkamą akimirką parinkęs sujungiau tinkamu kampu. Nu vaikel, įžiebiau aš tą elektrinę šviesą, bet po to ilgai nieko neatsiminiau. Aš ne toks- atsibudęs kitą savaitę tariau sėdėdamas ant išdaužyto parketo. Norėjau viską atsiminti ir žinoti kiek galima daugiau. Nuo to laiko vengiau kas susija su žodžiu elektra. Nunešiau deformuotas rankas į lovą, paguldžiau jas ir šalia pats atsiguliau. Pagulėjau valandžiuke. Neužmigau. Pažadinau rankas. Priėjęs prie lango liepiau joms atitraukti užuolaidas, bet veltui. Pasinaudojau tuo, kas labai protingai daug šnekėjo- savo burna ir dantimis. Nuplėšiau užkabintas antklodes,  patardamas šnervėms kaip tai daryti.
Snigo. Lyg teatre snaigės vaidino linksmus personažus, mane juokindamos. Bandžiau ploti, bet ne joms, o rankas gaivindamas. Įsidrėbiau į supamą kėdę, iš ten žiūrėjau į horizonto tiesės kreivę. Žvilgsnis merdėjo sniego rūke.  Namo  kiemas užsnūdo po balta muzika. Tik žiemos nenuginti žvirbliai griovė ant medžių šakų dygstančius namukus. Visi tie vaizdai man nieko nepriminė, bet buvo smalsu stebėti kaip viskas keičiasi. Smalsumą lavinti baigiau po trijų mėnesių. Išalkau. Tiek laiko daviau laikui, o jis nepagamino nė trupinėlio maisto. Pradėjau juoktis kartu su lubomis. Per daug juokiatės- subariau jas. Tuoj šliaužiosiu siurbdamas dulkes. Savo kambaryje lubas parėmiau šluota. Koridoriuje skėčiu. O kai kuriuose kampuose šakutėm ir peiliais. Taip išsisukinėjau iš kasdieninės padėties. Virtuvėje karas. Grybeliai naikino pelėsius, o pelėsiai grybelius. Šaunu- džiūgavimas šokinėjo su manimi. Liksiu nesiterliojęs rankų. Palauksiu kur šokinėjau, kol viskas susinaikins, tada ir pavalgysiu ramiai. Laiko nešvaistydamas niekams, skubėjau su pasibaigusio termino valiuta į maisto parduotuvę. Ten man nieko nepardavė. Nieko stipraus neprašiau: mielių, miltų ir pieno. Gavau tik miltų ir pieno su pasibaigusio galiojimo data. Kam man ta data, išvaizdos nevartoju- išdidžiai mąsčiau. Mielių negavau ir nereikia, pats pakelsiu- nuliūdęs ir išdurtas kasininkės, sliūkinau namų link. Priėjęs namus išsitraukiau raktus... Bėda- supratau iš karto. Laukia daug darbo. Sienų nematyti, apibėgau, apžiūrėjau trys šimtai šešiasdešimt laipsnių kampu. Pavogiau trumpam iš kaimyno kastuvą. Ir pradėjau kasti, kad natūraliu būdu patekčiau į savo namus. Galų gale pešiau, bet tik savo plaukus. Metęs rūpestį- iškeliavau.