Mišrainė

Ir vėl mišrainė. Bet kokia gali būt mišrainė be krabų lazdelių? Tai aš ir sakau, nėr ko čia džiaugtis, nes jos galiojimo laikas pasibaigęs. Nors gal ir ne, gal jai viskas ok, Čia kalti tik komponentai. Bet... kodėl nepamenu, kad būčiau ją užsisakinėjus? Ar čia gal akcija „perki vieną, antrą gauni nemokamai (reikia tau ar nereikia – nesvarbu, įkišim) „? Kokio velnio Maximos tetos gamina tokias mišraines, kurių komponentai yra rakštis kurioj nors geroj vietoj, pyktis, milijono rūšių norai, biesinantys žmonės, gremėzdiška dienotvarkė, skausmas, neapykanta ir kt. (etiketėje daugiau neberašo, maždaug, jum geriau nežinot). Dar vienas fenomenas – mišrainė gyvas, funkcionuojantis organizmas (kaip valstybė, anot Ruso ir kitų mano draugų). Iš pradžių geros nuotaikos padažas, pvz. kaip citrininis salotų padažas, nukenksmino viską ir galėjai įsivaizduoti, kad mėgaujiesi pačiom šviežiausiom sultytėm. Paskui įvyko nenumatyti virsmai, geros nuotaikos kūneliai nesugebėjo atsilaikyti prieš bloguosius. Nors ir skiepijausi gi! Net nuo gripo iki šiol nesugebėjau pasiskiepyt, bet blogos nuotaikos injekcijoms juk išsiugdžiau imunitetą! Žodž, citrininis padažas nuslabo, nukvako. Arba išvalgiau aš jį tiesiog.. hmm. Bet buvo jau vėlu. Mano nuostabioji mišrainytė lindo lindo lindo (tada dar turėjau apetitą). Tai ar ne nuostabu, kad paskui ji pradėjo veržtis lauk? Kiek jūsų manymu tokių produktų aš galiu savyje sutalpinti? Kiek aš galiu atlaikyti nuotaikų metamorfozių per vieną parą? Tada atgyja prigimtinis altruizmas, dosnumas – pasidalinkim, tuo ką turim, su kitais. Kietas tas altruizmas: kai būna koks šokolado klausimas, tai jis išeina pasivaikščiot, ir Milda likusi viena suvalgo visą plytą kampe. Nors imk ir parašyk poemą pagal šią eilutę ir jos rimą nuostabų! Taigi poreikis dalintis atsiranda nelabai vietoj. Dalintis su visu pasauliu. Tegul jis žino, kaip yra iš tikrųjų. Atsiranda piktdžiugiškas noras sudaužyti jums visiems akinius: rožinius, žydrus, tamsius ar šeip netinkamai parinktomis dioptrijomis ir iškreipiančius vaizdą. O tie blogos nuotaikos kūneliai žiauriai galingi. Prieš juos ir kantrybė neatsilaiko. O jos turėjau daug. Geriausias ginklas buvo ji, šaltis, pakantumas. Šį ryta gautas patarimas – per vėlai. Šita amunicija jau bejėgė. Supranti? Aš tai jo. Čia kaip ping pongas. (“Do you know what it feels like lovin' someone that's in the rush to throw you away... „) Čia Enrique taip dainuoja (clap) (clap). Atmušinėji. Atšoka, sugrižta atgal, vėl atmušinėji. Ir taip ledo siena sutrupa, nes kvailas kamuoliukas kvailai atkaklus. Tad keičiam raketę. Kas iš to išeis... Šita raketė juoda ir pikta. Ji nori, kad kamuoliukas nuskrietų po tolimais laiptais ir neberastu kelio prie savo stalo ir tinklelio. Kad jis įkristų į grindų skylę ir ją kas nors skubiai užtaisytų – juk gali kokia mūza eidama su kulniukais ir koją išsisukt. Įsivaizduoji, tada būtų galima nuimti tinklelį, sulankstyt stalą, raketę sudeginti ir viltis, kad tai buvo pirmas ir paskutis toks žaidimas. Paskui galima būtų jau eit į Maximą aiškintis. Arba palikt viską taip tiesiog ir pasižadėti ten mišrainių nebepirkt. Ir apskritai, kaip čia mano mišrainė į ping pongą pavirto?
Pagalvojau, kad artėja Kalėdos. Ne tik pagalvojau, bet jos iš tikrųjų artėja. Ką daryt su tuo milijonu norų? Būtent. Nusiųsti juos jam. Kažkam, kas norėtų pabūt mano asmeniniu Kalėdų seneliu. Tas visų Kalėdų senelis man netinka. Busyman. O, gražus dangus už lango. Stebuklų niekada nesitikiu. Net stebuklingu metų laiku. Gal dabar pabandyt? Būtų pirmas kartas. Bet nėra sniego. Bet vis tiek noriu. A conocerte. Noriu ramaus gruodžio su daug lapų, knygų, bet be jokių audrų ir mišrainių. Noriu ramybės. Gi palik mane ramybėje. Išnyk. Ištirpk kaip senis besmegenis. Ir užsičiaupk. Noriu, kad kai kurie žmonės niekada niekada nesikeistų. Noriu, kad kai kurie žmonės pasismeigtų ant savo egoizmo ir egocentrizmo, savanaudiškumo ir kvailybės. Noriu dar raudono vyno su bokšteliais ir Žalių 999 be zagirono. Noriu į tualetą. (Pauzė) Koks lengvai išpildomas noras, vienintelis toks. Noriu, kad sugrįžtų Milda su savo apetitu. Nes ji kartu su juo vėl išėjo. Kas tokia dabar yra, nežinau, trauma kažkokia ir tiek. Noriu pamiegoti kam nors ant peties, nors tai ir reikštų lažybų pralošimą. Noriu visada jausti tavo ir tavo paramą, supratimą. Bliamba, o jie kartais bando dingt. Tikiuosi, vaidenasi man. Noriu, kad nelaikytum manęs kvaile. Aš viską žinau. Tik jau ne mane apgauti su ta nuskriaustojo kauke, tas zyzimu ir verkšlenimu. Toks pasikėlęs ir besijaučiantis aukščiau už visus ir taip žemai bei apgailėtinai besielgiantis. Tai yra kvaila. Gerai, kad aš nesu kvaila. O tau reikia kvailės. Turi ir džiaukis. Tik atstok nuo manęs! Su visais savo gyvuliškais intinktais, kuriuos apvelki „švelnumo“ rūbu. Gražiai skamba, bet vidus.. Tikrai apsivemčiau, jei būčiai apie tai pagalvojus prieš kokią valandą. Dabar jau geriau. Bet vis tiek, dar vienas noras: noriu kad nustotų pykinti (visom prasmėm). Gal buvau patikėjus, kad pasikeitei? Bet Vaiva vis sakydavo, kad negali būti. Ir ką? Ji teisi. Kaip galima nepasimokyti, kaip galima ją/jas laikyti kažkokia/iomis lėle/ėmis? Kaip aš savimi didžiuojuosi! Didžiuojuosi savo baime, savisaugos instinktu, kuris buvo neraliai stiprus nuo pat pradžių. „Tu kitokia, su tavim taip neatsitiks, aš gailiuosi dėl to, kaip elgiausi, žinau, kad blogai dariau, nebijok, taip daugiau nebus... etc. „ Nepavyko nei manęs, nei savęs tau apmulkinti. Na mane gal beveik į pabaigą ir pavyko. Bet laiku parodei: „Mergyt, atsibusk, aš vis dar toks pat šlykštynė, jei ne didesnis. „ Fui. Darai gėdą vyrų giminei savo silpnumu ir pasitenkinimu tuo, kas yra. Mąstymas „Geriau bet kas, negu nieko“ – trūksta žodžių... Noriu, kad sugrįžtų tie mėnesiai. Kai nebuvo bent jau fizinio spaudimo, jaučiausi laisva, jaučiausi gerai, jaučiausi taip, kaip ilgai iki tol norėjau jaustis. Noriu daryti taip, kaip noriu. Ir užsidenk tą savo kvailą veidą su kvaila šypsena, dirbtine, kas be ko. Ir susirink savo rankas, nelipk ant manęs, tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme. Mane erzina, nervina, pykina, siutina. Tikrai galėjau suleisti nagus į ta stulpą arba išspardyti tą vargšą barą... Kaip viskas apsivertė. Net nesuprantu, kas privertė mane tavimi šlykštėtis. O gal ir žinau. Dviveidiškumas? Tavo apgailėtinumas? Paisgailėjimo verti poelgiai? Kaukės? (Gi dar ne Naujų Metų vakarėlis, galėjai ir palaukt... ne maskaradas tau čia.) Grybas kažkoks ir viskas. Noriu, kad negadintum man gyvenimo, kuris buvo puikus iki gruodžio 1d., kol egzistavai tik internetinėj erdvėj. Grįžk ten ir baik meluot į akis. Blogų įpročių atsikratoma. O tik blogas įprotis ir buvai. Cha! Priklausomybę išsigydžiau per 2 savaites. Cha! Žinau, mano pasididžiavimo savimi beveik neįmano suprasti iš šalies. Bet bala nematė arba, kitaip sakant, whatever (Teo®). Sakė, Vaiva supranta. Gal tik ne visai iki galo. Bet man užtenka. Tik pati, brangioji, neįkliūk. Čia mano dar vienas noras asmeniniam Kalėdų seneliui.
Visgi tikiu ne tik savim. Visgi likimas sutvarkė viską, kaip turėjo būti. Visgi man atvėrė akis. Visgi esu dėkinga ne tik sau, bet ir jam. Eilėraščio tau neparašysiu, bet tau užteks žinoti, kad tikiu ir tavim. Bet. Tiksliau BET. Savimi labiau. Esu dėkinga tau, bet nemanau, kad esi nepakeičiamas. Vairuoti aš moku. Tik reikia paimti vairą į rankas, tik reikia žinoti, kur nori pasukti, ką nori ten, kur suki, rasti, ką nori apvažiuoti, ką nori pervažiuoti, ką nori aplenkti ir palikti toli toli už nugaros, ką nori pasisodinti šalia savęs, ką nori jausti sau už nugaros, ant galinės sėdynės, kvėpuojant tau į kaklą, darant masažą, palaikant, pastumiant, paskatinant, kai reikia, padarant kuti kuti arba sulaikant už peties, sustabdant, kad nepadarytum klaidos. Argi ne puiki mašinytė, kurios valstybinis numeris LIKIMAS – specialus, vardinis. Bet keturi žmonės (be manęs) šioje mašinoje – utopija. Nebent tai yra pakeliui paimti tranzuotojai – trumpalaikiai pažįstami, vienkartiniai juokeliai, nereikšmingi rankų paspaudimai. Vis tiek sugebėčiau kartas nuo karto nusukti i šunkelį. Tranzuotojams tai netiktų. Ačiū ir viso gero. Man tinka. Užtektų, kad nors vienas bendrakeleivis, važiavęs autostrada mielai kratytųsi ir žvyrkeliu. Norėti keturių tokių žmonių (daugiau tiesiog netelpa į mašinytę) – beprasmiška. Ir nereikalinga. Ir faktas – vairuodama LIKIMĄ atrodau labai protinga. Gi be akinių tai negaliu vairuot, nebent iki pirmo medžio. Bet matyti pasaulį ir man nusibosta. Tada įjungiu autopilotą. Laisvė likimui. Tiesa, nežinau, kas gamino tą mano mašinytę, bet joje nėra atbulinio bėgio. Iki šiol ir neprireikė. O! Matau stovi Žmogus pakelėj. Įsivaizduoju, kad jam reikia, jog pamėtėčiau kur nors. O gal man reikia, kad jis atsisėstų už/šalia manęs? Žiūriu tom alyvų, mėlyno sniego akim. Tik žiūriu, negalvoju. Negalvoju, tik sulėtinu greitį ir įjungiu autopilotą: sustos, nesustos, sustos, nesustos... Autopilotas gerai. Bet vairuoti pačiai ir gerai.
Vairuotoja.
Vairuotoja, kuri dabar gyva tik apelsinų sultimis, tabletėmis, kapsulėmis, XL'u (noriu dar). Dar truputį gyva muzika bei klaviatūros barškėjimu. Sąmonės srautas traukia žemyn, skandina minčių upėje. Bet visada išplaukdavau. Cha! Nes matau ranką, o gal dvi. Ten, ant kranto, laukia, nori ištraukti. Belaukdami mašinoj manęs besimaudančios upėje, suprato, kad per ilgai užtrukau. Kadangi esu šlapia ir sušalus, leisiu LIKIMĄ pavairuoti jiems. (Iš kur čia daugiskaita atsirado? Gal tik jis/ji tėra. Nežinau, manęs čia nebuvo, nerašiau aš taip.) Bet tik kol atsigausiu. Niekada neleisiu jokiam sąmonės srautui, pašlemėkui pakeleiviui (taip, tik pakeleivis) ar vaikystės traumą patyrusiai kvailei savę skandinti. Beveik patikėjau, kad esu stipri. Taip? Noriu dar kartą tai išgirsti iš dar vieno žmogaus lūpų.
Kad „bet“ taip dažnai nesikartotų, galiu pasakyti TAČIAU. Kas nemėgsta pasidraginti? Ypač vairuojant LIKIMĄ? Tada jau norisi turėti šalia kažką, kas laiku sustabdytų. Nes man gali per daug patikti žaisti. Žaisti. Kad ir su ugnimi. Kodėl ne? Žaisti, bet neskaudinant nei savęs, nei kitų. Na, nebent, kol skausmas malonus.
Viskas kvepia vynu. Neplausiu. Man kvepia. Ir galvos nebeskauda. Ir sloga praėjo. Ir Enrique dainuoja. Tik saulė, žiūriu, nusileido jau. Ir šalta.

Algun dia
Algun dia con mis manos
Algun dia con mis propios manos
Algun dia con mis propios manos yo boy a abrazar
Algun dia con mis propios manos yo boy a abrazar alguien pidiendo
Algun dia con mis propios manos yo boy a abrazar alguien pidiendo Abrazame.