Rašyk
Eilės (78091)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 9 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Rytas, rūkas. Lietuviškas kraštovaizdis: asfaltuotas kelias, iš abiejų pusių laukai, dešinėje vingiuoja keliukas, per rūką nesimato, kur jis veda, turbūt prie kokios nors trobos. Taip pat dešinėje suarta dalis lauko. Turbūt iš abiejų pusių viską riboja miškai. Gyvulių nematyti. Šią liūdną erdvę padalino kelias, paprastas, dviejų juostų. Į rūką nueina siaura brūkšninė linija, kurios brūkšniai tris kartus trumpesni už tarpus.

    Pro šitą vietą keliu eina žmogus. „Nyki vieta, - galvoja jis. – Nekelianti jokių minčių. Čia turbūt niekas net pamyžti nestoja. Ir ne dėl to, kad kelių eismo taisyklės draudžia. Aš nestočiau vien todėl, kad vieta nyki. “ Prasideda nuokalnė. Žmogus trumpų tamsių plaukų, tamsiai pilkos kelnės apačioje šiek tiek purvinos, veltinė striukė iki galo užsagstyta, apykaklė atlenkta. Kairėje rankoje jis nešasi portfelį. Eina šiek tiek skubėdamas, budriai žvelgdamas į priekį. Iš rūko išnyra suoliukas, po to autobuso stotelės ženklas.

    Prie suoliuko stovi pagyvenęs, pliktelėjęs, stambaus kūno sudėjimo vyras, dešinėje rankoje šviesios odos portfelis. Jis stovi nejudėdamas, pasisukęs šonu į kelią, bet, pastebėjęs ateinantį vyriškį, staiga sukrunta, atsisuka į jį, linkteli, portfelį pastato ant suoliuko. Vyriškiui priartėjus, ištiesia ranką ir paklausia, ar šis yra Diluo. Keliautojas veltine striuke iš tiesų yra vardu Diluo. Diluo staiga sustoja ir įtariai nužvelgia nepažįstamąjį.
    - Mano pavardė Briumeris, - taria pliktelėjęs vyras, kiek susinepatoginęs dėl keliautojo reakcijos. – Daug apie jus girdėjau, pone Diluo.
    - Briumeris? – vyriškis veltine striuke prieina arčiau pašnekovo ir atsargiai paspaudžia jo ranką. – Iš kur gi jūs apie mane girdėjote, Briumeri?
    - Daug apie jus šnekama, pone Diluo, tat ir daug visko girdėjau apie jus. Centriniame skyriuje jau seniai laukia jūsų atvykstant, - nusišypso Briumeris. – Jūs turbūt pavargote tiek eiti, prisėskit.
    Diluo pastato portfelį ant suoliuko ir susikiša rankas į kišenes.
    - O jūs?
    - Dėkui, ne, - Briumeris papurto galvą. – Jei atsisėsiu, galiu nespėti į autobusą.
    - Kaip tai? – nustemba Diluo.
    - Aš žmogus pagyvenęs – kol atsisėsiu, kol atsistosiu, - Briumeris nusikvatoja. – O jūs sėskitės, pone Diluo.
    Diluo pirštų galais perbraukia per suoliuko paviršių, kad įsitikintų, jog šis nėra šlapias ar purvinas, atsisėda.
    - Tai kuo jūs užsiimate, Briumeri? – paklausia Diluo savo kompaniono.
    Briumeris susimąstęs žiūri į tolį. Diluo jaučia nuovargį, jam merkiasi akys.

    Pakėlęs galvą, Diluo priešais save pamato Briumerio atkištą portfelį.
    - Kas? – sukrunta Diluo.
    Briumeris įbruka jam portfelį.
    - Atvažiuoja.
    Diluo pasisuka į šoną, kaip tik tą akimirką, kai autobusas pravažiuoja pro stotelę. Jį lydintis triukšmas užklumpa Diluo visiškai netikėtai, tik po kelių sekundžių jis susivokia ir pašoka bėgti, nuo dulkių užsikosti ir greitai sustoja. Priekyje – Briumerio nugara. Jis taip pat netrukus sustoja, apsisuka. Autobusas dingsta į rūką. Diluo gaudžia ausyse. Abudu keliautojai grįžta į stotelę.
    - Kodėl jis nesustojo? – paklausia Diluo, valydamasis striukę, kelnes, batus.
    - Jis retai sustoja stotelėje, - atsako jam Briumeris, atsiklaupia, persiriša batų raištelius, atsistoja, nukrato kelio dulkes nuo portfelio, pasitaiso apykaklę.
    - Jūs ketinate kažkur eiti?
    - Taip, pone Diluo, - nusišypso Briumeris.
    Diluo nustebęs žiūri į jį.
    - Po poros valandų vėl važiuos, - pašnekovas parodo į tolį. – Jis apsisuks, grįš ir vėl važiuos į miestą.
    - O jūs?
    - Dėkui, ne. Aš važiuosiu kitą dieną, - Briumeris nusišypso. – Ką gi, jau eisiu. Turiu susitikti su notaru. Esu tikras, pone Diluo, kad jūsų projektas bus priimtas. Malonu buvo su jumis susipažinti. Viso geriausio.
    Jis ištiesia Diluo ranką. Diluo Briumerio ranką paspaudžia.
    - Viso geriausio, - taria jis.
    Briumeris linkteli, apsisuka, dešine ranka perima portfelį ir nueina.
    Diluo išsitraukia iš kišenės kelis kartus perlenktą lapelį. Jame Centrinio skyriaus adresas, keletas vardų. Diluo mąsto apie tai, kad šioje stotelėje teks praleisti dar bent tris valandas, nes autobusas neišvengiamai vėluos. Jis iškart nusprendžia, kad laukti neverta. Per tris valandas galima nemažai nukeliauti. Tik Diluo negali būti tikras, kad šis kelias jį nuves į miestą. Be to, neaišku, koks iki miesto atstumas. O jeigu lauks kito autobuso, gali nebepatekti į skyrių. Diluo pakelia akis į dangų. Apsisprendžia eiti pėsčiomis. Žvalgosi portfelio, kuris, pasirodo, guli ant kelio už kelių metrų. Diluo paima portfelį, atsidūsta ir nužingsniuoja. Eidamas žaidžia tokį žaidimą: susigalvoja daiktą, kuris po dešimties sekundžių išnirs iš už rūko užsklandos, tada skaičiuoja ir žiūri, ar tas daiktas ten iš tikrųjų yra. Atsisukęs Diluo stotelės nebeįžiūri.
    Daiktus galvoti sunku, nes jie turi būti dideli, kad matytųsi iš toli. Galima taip pat spėti, kad bus ne daiktas, o žmogus arba, pavyzdžiui, šuo. Vieną sykį atspėjo, išvydo nedidelį medelį. Šis žaidimas netgi pataisė Diluo nuotaiką. Dabar jis sugalvojo, kad po dešimties sekundžių išvys dviratį. Diluo skaičiuoja, žvalgydamasis į laukus. Žvalgosi šypsodamasis, nebe taip, kaip pradžioje. Suskaičiavęs iki dešimties, atsisuka į kelią ir išvysta du jaunuolius, važiuojančius dviračiais.

    Jaunuoliai sustoja, kažką apsitaria, vėl užlipa ant dviračių ir atrieda iki Diluo. Jie tvarkingai apsirengę: odiniai batai, švarios žalio velveto kelnės, tamsiai pilki paltai. Dar jie pasirišę margus šalikus. Ir plaukai abiejų vienodi: tamsūs, neitin ilgi, su skląstymu kairėje.
    - Ponas Diluo? – paklausia vienas jaunuolių.
    - Taip, - atsako Diluo. – Iš kur žinote?
    - Daug apie jus girdėjome.
    - Mano tėvas vis apie jus pasakoja, - prabyla antrasis dviratininkas.
    - Ar aš pažįstamas su jūsų tėvu? – nustemba Diluo.
    - Jis dirba Centriniame skyriuje, - atsako jaunuolis.
    Diluo supratingai linkteli. Antrasis dviratininkas keistai ištempęs akis. Maža gyslelė tvinkčioja ant jo dešiniosios akies voko.
    - O kuo jūs užsiimate? – pasiteirauja Diluo.
    - Studijuojame, - taria pirmasis dviratininkas.
    - Šią savaitę atostogaujam, nusprendėme grįžti į gimtus kraštus, - paaiškina antrasis.
    Diluo paspaudžia studentams rankas.
    - Mes važiuojame prie ežero, pone Diluo. Prisijunkit.
    - Juokaujate? – Diluo šis pasiūlymas pasirodo mažų mažiausiai keistas. – Pažiūrėkite, kaip šalta. Ir dar rūkas.
    - Kas mums tas šaltis? Juk dar sveikiau šaltam vandeny maudytis, - atkerta pirmasis jaunuolis.
    - Rūkas neleis išdžiūti plaukams, - paprieštarauja Diluo.
    - Mūsų plaukai nesušlampa.
    Abu dviratininkai įrėmę žvilgsnius į Diluo. Jis jaučiasi šiek tiek nejaukiai ir šypsosi, nes vienam iš studentų nuolat tenka užsimerkti arba mirkčioti.
    - Kaipgi aš prisijungsiu prie jūsų, vaikinai. Neturiu dviračio.
    - Aš jums duosiu savo, - pasiūlo vienas iš studentų. – Nueisiu pėsčias, ne taip jau ir toli.
    - Ačiū, bet geriau man pasakykite, kaip nusigauti iki miesto, - taria Diluo.
    Dviratinininkai kažką apsitaria.
    - Jums juk į Centrinį skyrių, pone Diluo? – paklausia pirmasis jaunuolis.
    Diluo linkteli.
    - Mes žinome, kas galėtų jus ten nuvežti, - taria kitas. – Mano teta gyvena netoliese. Ji nuveš jus į miestą, pone Diluo.
    Pirmasis studentas puola aiškinti, kaip nusigauti iki jo tetos namo. Diluo stebi plačius jo gestus.
    - Eisite tiesiai, - jis tai pasako taip, lyg būtų, kur daugiau eiti. – Antras posūkis į dešinę. Ten beržas auga, pamatysite. Pateksite į pagrindinę gatvę.
    - Paskutinysis namas – mano tetos. Pasibelsite, prisistatysite, pasakysite, kad aš jus atsiunčiau, - antrasis dviratininkas kalba įtaigiai, bet Diluo visą laiką žiūri į jo akį.
    Studentai atsisėda ant savo dviračių. „Jie staiga atsirado, staiga pasisiūlė padėti, dabar taip pat staigiai išvažiuos“, - galvoja Diluo. Jis padėkoja už pagalbą, palinki gerų maudynių.
    - Jūs būtinai spėsite į Centrinį skyrių, pone Diluo, - taria pirmasis studentas.
    - Jūsų projektas bus puikiai įvertintas, pamatysite, - priduria antrasis.
    - Dar kartą ačiū jums, - padėkoja Diluo.
    - Viso geriausio, - atsisveikina dviratininkai ir nuvažiuoja.
    Diluo vėl eina keliu. Tuojau vieno iš studentų teta nuveš jį į Centrinį skyrių. Diluo mąsto, kaip viskas gražiai apsisuko. Ir kaip rūkas gali būti toks tirštas. Prieina nedidelę kryžkelę. Kažkokie šunkeliai, nesimato, kur veda. Matyt, kitas posūkis nuo čia.

    Duris atidaro apkūni, ganėtinai žemesnė už Diluo moteris. Ji plačiai šypsosi, tik ta jos šypsena dingsta po užvirtusiais žandais. Žiūri tiesiai į akis.
    - Laba diena, - ištaria Diluo.
    Jis tikėjosi, kad moteris prabils pirma.
    - Labas, - pasisveikina moteris.
    Diluo suvokia, jog nežino, ką sakyti. Spausdamas durų skambutį, jis laukė, kad studento teta, kuri, be abejonės, ir yra ši moteris, tą pat akimirką iššoks iš už durų ir įsodins jį į mašiną, nespėjus Diluo ištarti nė žodžio. Tai labiau atitiktų studentų būdą.
    - Mano vardas Diluo, - pradeda jis.
    Moteris linkteli ir laukia tęsinio.
    - Sutikau jūsų sūnėną, jis sakė, kad jūs galėtumėte mane nuvežti į miestą, - trumpai papasakoja Diluo.
    - Mano sūnėną?
    - Taip, sutikau jį pagrindiniame kelyje prieš kurį laiką, - taria Diluo.
    Gal jis suklydo? Jam buvo pasakyta pasibelsti į paskutinį namą gatvėje. Štai, Diluo stovi prie jo durų. Gal pasuko ne į tą gatvę? Prie posūkio augo beržas, viskas atitinka studentų nuorodas.
    - Apie ką jūs kalbatė? – šypsena prieš kurį laiką paliko moters veidą, dabar jis surauktas, mažos akytės piktai tyrinėja keliautoją. – Ką tokį jūs sutikote pagrindiniame kelyje? Koks jo vardas?
    Kaip jis pats nesuprato, kad neužteks pasakyti „jūsų sūnėnas“? Toks pasakymas bet kam sukeltų įtarimą.
    - Deja, nežinau jo vardo, - liūdnai taria Diluo.
    - Kaipgi jūs jį vadinote? – paklausia moteris.
    Diluo nė karto nesikreipė į jį.
    - Jis pasisakė esąs studentas. Paklausiau, kaip galėčiau nuvykti į miestą, ir jis pasiūlė ateiti pas jus, - Diluo nuoširdžiai stengiasi išaiškinti situaciją. – Jis pasakė, jog jūs važiuosite į miestą ir su mielu noru nuvešite mane.
    - Iš kur gi jis žinojo, kad aš važiuosiu į miestą? – nustemba moteris.
    - Negaliu žinoti, jis sakėsi esąs jūsų sūnėnas. Mirkčiojo dešiniąja akimi.
    Diluo mąsto, kaip galėjo atsitikti toks nesusipratimas, apžiūrinėja moters veidą.
    - Na gi, dar kartelį pakartokite, kaip jūs susitikote su tuo studentu? – moteris atsidūsta ir sukryžiuoja rankas ant krūtinės.
    - Jis važiavo dviračiu, su juo buvo dar vienas studentas.
    - Viešpatie, tai jie buvo dar ir dviese? – išpučia akis storulė.
    Diluo stovi nuleidęs akis, praradęs viltį. Moteris iš namo vidaus pašaukia Rapolą. Duryse pasirodo stambus vienmarškinis vyras.
    - Ko? – pastovėjęs ir įvertinęs situaciją, paklausia jis storulės.
    - Va, sako, kad jį mano sūnėnas atsiuntęs, - moteris parodo į prašalaitį.
    - Koks tavo vardas? – paklausia Rapolas.
    - Diluo, - prisistato keliautojas.
    Kažkaip kitaip jis šį sykį pasako savo vardą. Rapolas tiesiau atsistoja, po to net nusilenkia jam, dar moteriai kumšteli, kad nusilenktų, pakviečia į vidų. Diluo striukę šeimininkai pakabina ant kabyklos, visa kita prieš tai nukabinę. Nuveda svečią į svetainę.
    Moters vardas, pasirodo, Onutė, jokio sūnėno ji neturi. O Rapolas, nors pats niekur ir nedirba, bet Diluo vardą gerai žino.
    - Ko gi jūs iškart man nepasakėte, kas esat? – besišypsodama priekaištauja svečiui Onutė.
    Ruošia stalą, atneša silkutės, mišrainės dubenį, pastato butelį degtinės.
    - Geriausia visam kaime, - išdidžiai pareiškia Rapolas.
    Po kurio laiko Onutė atneša garuojančią vištą. Trise susėda prie stalo, užkandžiauja, valgo. Rapolas supilsto.
    - Už jus, - pakelia pilną stiklinę ir visą ištuština.
    Onutė padaro tą patį, Diluo tik pakelia ir pastato atgal. Niekad anksčiau net nematė, kad kas degtinę stiklinėmis gertų.
    - Kaip jums sostinėje? – paklausia storulė.
    Diluo gūžteli pečiais.
    - Vasarą buvau sostinėje, - ima pasakoti moteris. – Tokį įspūdį paliko, kad iki šiol naktim nemiegu. Tie namai keturių penkių aukštų, galva susisukt gali. Ir gatvėm važinėja visokie, - įsideda šaukštą mišrainės į burną ir iškart kalba toliau. – Ir stiklinį namą mačiau. Visas iš stiklo, garbės žodis.
    - Jis buvo sostinėj, Ona, - žmoną nutraukia Rapolas.
    - Buvai? – Onutė nustebusi pasisuka į Diluo.
    Diluo linkteli.
    - Išgerkim, - pareiškia storulė. – Už sostinę.
    Rapolas ir Onutė išgeria, užkanda silke.
    - Jūs turit vaikų? – paklausia Diluo.
    - Dukrelę, - nusišypso Onutė ir įsideda dar mišrainės.
    Jos vyras atsistoja, nubėga į kitą kambarį, atveda mergaitę.
    - Čia Irma, - meiliai kaip tik moka pasako Rapolas. – Matai, sėdi dėdė? Pasakyk dėdei eilėraštį.
    Irma padeklamuoja ketureilį, Rapolas mergaitę nuveda atgal į jos kambarį. Vėl atsisėdęs prie stalo, pabaigia vištą. Onutė slapčia išgeria Diluo stiklinę. Atrodo, kad sulig kiekvienu tostu Onutė kalba daugiau, o Rapolas darosi vis tylesnis. Diluo stebi puotą, laukia progos paklausti, kaip jam vis dėlto nusigauti į miestą.

    Diluo, Onutė ir Rapolas stovi prieškambaryje. Šeimininkus užliejęs tvirtas naujai užsimezgusios draugystės pojūtis. Onutė šluostosi ašaras, Diluo prilaiko dviratį, kurį jam skolina kelionei.
    - Jis gi neras kelio, - sušunka Onutė.
    - Ras, - atkerta Rapolas. – Ten tiesus kelias.
    Diluo linkteli:
    - Rasiu, viskas gerai.
    - Žodžiu, išeisi ir eik į dešinę, - dar kartą paaiškina Rapolas. – Važiuok į mišką, ten takelis susiaurės, bet tu juo vis tiek toliau važiuok. Už miško iškart į greitkelį pateksi. Miestas į kairę pusę bus.
    Onutė apsiverkusi apkabina Diluo, Rapolas stipriai paspaudžia ranką. Abu palinki sėkmės. Diluo padėkoja už svetingumą, už pagalbą ir išeina. Atsisėda ant Rapolo dviračio, prieš tai į krepšelį priekyje padeda portfelį. Ima minti pedalus. Jau vėlyva popietė.
    Tik įriedėjus į mišką, takas ne tik susiaurėja, bet ir išsiskiria į dvi puses, tiesaus kelio nėra. Diluo nusprendžia, kad važiuos į dešinę, nes šis takas platesnis ir kairysis mažiau išmintas. Miške daugiausia pušų, per šakas beveik nesimato dangaus. Tylu. Rūkas miške retesnis. Diluo važiuoja ilgai ir jam atrodo, kad jis nuklydo į šalį. Jau kurį laiką girdėti pravažiuojančios mašinos, bet greitkelio nesimato. Vienos pušys ir kartais koks krūmokšnis. „Taip ir vakaras greitai ateis“, - mąsto Diluo. Per ilgai užsisėdėjo svečiuose. Na, bent jau gavo užkąsti ir sužinojo aiškesnę savo buvimo vietą miesto atžvilgiu bei kaip nusigauti į Centrinį skyrių. Tačiau dabar jis kažkur miške, kuriame netgi nėra nieko žalio, viskas pilka. Jeigu Diluo pavėluos į Centrinį skyrių, teks nukelti arba išvis atšaukti jo projekto svarstymą. Būtų mažų mažiausiai apmaudu ir yra tikimybė būti pažemintam pareigose. Bet ar Diluo kaltas, kad autobusas, kuriuo jis turėjo vykti į miestą, vėlavo ir dar nesustojo stotelėje. Diluo nejauku. Miškas nėra gūdus ar slegiantis, juk pušys liaunos ir neauga labai tankiai, tik Diluo nebegali iš jo ištrūkti ir nejaučia, kad artėtų prie jo pabaigos.

    Šalikelėje stovi jaunuolis, rūko. Lininis kostiumas ir sportiniai bateliai, platus megztas šalikas, šviesūs pusilgiai plaukai, netvarkingi, išsidraikstę, veidas malonus, švelnių bruožų, žvilgsnis ramus, bet neitin draugiškas. Jaunuolis kažką tyliai niūniuoja. Numeta nuorūką, išsitraukia dar vieną cigaretę. Tarp medžių šmėsčioja dviračiu važiuojantis pilkai apsirengęs vyriškis, rūkorius stebi jį. Diluo išrieda iš miško, sustoja kelio pakraštyje, giliai kvėpuoja. Į kairę nuo jo stovi jaunuolis ir rūko.
    - Miestas ten? – garsiai paklausia Diluo, rodydamas kryptį.
    - O jums kur reikia? – klausimu atsako rūkorius.
    - Į Centrinį skyrių, - taria Diluo.
    - Jūs valdininkas? – paklausia jaunuolis ir įtraukia dūmą.
    - Tarnautojas, - Diluo pririeda arčiau pašnekovo.
    Parodo rūkoriui lapelį su skyriaus adresu. Jaunuolis reikšmingai linkteli galvą.
    - Man pasakė, kad, išvažiavus iš miško, miestas bus į kairę pusę, - taria Diluo.
    - Aš padėsiu jums nuvykti į Centrinį skyrių, - išpučia dūmus rūkorius.
    - Labai gerai, nes aš visiškai praradau viltį ten nusigauti, - pasiguodžia keliautojas.
    - Tik dviratį palikite, - paliepia jaunuolis. – Neketinu eiti pėsčias, kai jūs važiuosite.
    - Be abejo, - sutinka Diluo.
    Pats tuo tarpu galvoja: „Juk jis ne mano. Reikia grąžinti. O kaip aš būčiau jį grąžinęs, jei keliaučiau toliau? Turbūt bet kokiu atveju nebūčiau jo grąžinęs. “
    Jaunuolis ant kelio numeta nuorūką, sutrypia. Diluo paima portfelį, dviratį paguldo ant žolės. Leidžiasi saulė. Jiedu su rūkoriumi eina ta kryptimi, kurią ir nurodė Diluo.
    - Bandėte važiuoti autobusu kitame kelyje? - paklausia rūkorius.
    - Jis nesustojo stotelėje, - taria Diluo.
    - Niekad nesustoja, nebent vairuotojas būna labai geros nuotaikos, - paaiškina rūkorius. – Jums turbūt pasiūlė palaukti, kol autobusas apsuks ratą ir vėl važiuos į miestą?
    - Bet negalėjau laukti, - linkteli Diluo. – Ir taip praradau nemažai laiko.
    - Teisingai padarėte, kad nebelaukėte. Blogai padarėte, kad apskritai atvažiavote, - jaunuolis pasižiūri pašnekovui į akis.
    Diluo šį žvilgsnį supranta kaip užuominą, jog rūkorius žino daugiau, nei žino pats Diluo. Ši mintis išgąsdina Diluo, jis pasijunta esąs labai mažas, nusuka akis.
    - Jūs keistai kalbate. Vis dėlto, atsižvelgdamas į šios savo kelionės patirtį, dalinai sutinku su jumis, - taria Diluo. – Tačiau privalau nuvykti į Centrinį skyrių, tai mano pareiga. Turiu ten būti nustatytu laiku, negaliu vėluoti. – Diluo nori paaiškinti savo kelionės svarbą. – Centriniame skyriuje svarstys mano projektą. Nuo to priklauso mano tolimesnė karjera.
    - Tai jūs savo likimą Centriniam skyriui atiduodate svarstyti? – jaunuolis užsidega naują cigaretę. – Beje, gal jau pavėlavote.
    - Laimei, dar turiu laiko.
    Rūkorius įtraukia porą dūmų.
    - Nuvesiu jus iki vietos, kur jus paims autobusas. Kitas. Jis turėtų jus nuvežti iki Centrinio skyriaus.
    - Nuveš ar tik turėtų nuvežti? – pasitikslina Diluo.
    - Turėtų, - atsako rūkorius. – Negaliu garantuoti. Tačiau tai greičiausias būdas patekti į Centrinį skyrių. Juk sakėte, nenorite vėluoti?
    - Jokiu būdu, - Diluo papurto galvą.
    Būtų labai blogai, jeigu pavėluotų.
    - Teks važiuoti autobusu. Tiesą pasakius, manau, jums reikėjo iš pat pradžių eiti pėsčiomis. Jums juk neuždraudė eiti pėsčiomis? – rūkorius pasižiūri į Diluo taip, kad vėl sukelia jam menkumo jausmą. – Kam tada važiuoti autobusu?
    - Be abejonės, aš ir būčiau ėjęs pėsčiomis, jei tik būčiau žinojęs, kaip čia važinėja autobusai, - atsako jam Diluo. – Ir jeigu būčiau žinojęs, kuria kryptimi yra miestas.
    - Tačiau dabar jūs laukėte autobuso, kuris nesustojo. Nemanau, kad tai vienintelis atvejis, kai esate apviliamas.
    „Tiesa“, - liūdnai mąsto Diluo. Kiek pasvarstęs rūkorius apibendrina:
    - Niekada nereikia pasitikėti kitais, viską darykite pats.
    Diluo stebisi, kaip užtikrintai kalba šis jaunuolis. Tik kodėl jis eina taip lėtai, jei žino, kad Diluo reikia skubėti?
    - O kas jeigu esu situacijoje, kurioje privalau pasitikėti kitais? – paklausia Diluo.
    - Turite to vengti, - šypteli rūkorius.
    - Kaipgi?
    - Viską darykite pats. Gyvenkite taip, kad nereikėtų pasikliauti kitais, - paaiškina jaunuolis ir prisimerkia, traukdamas dūmą. – Tik susikursite sau papildomų rūpesčių. Ir dar, jūs neprivalote būti atsakingas už kitų neatsakingumą ir aplaidumą.
    Kalbėdamas rūkorius žiūri kažkur į tolį, tartum senas žynys, tai prideda įtaigumo jo žodžiams. Toliau jie eina tylėdami. Jaunuolis net paspartina žingsnį. Temsta.

    - Ten, už degalinės, - parodo jaunuolis. – Tik reikės šiek tiek palaukti, kol atvažiuos.
    Jie eina toliau, portfelis daužosi Diluo į koją. Degalinė visa apšviesta, mirga neoninis užrašas. Aplink tamsu.
    - Matote, kaip jums pasisekė, - kalba rūkorius. – Neaišku, kada jūs būtūmėt nusigavęs iki miesto, jei nebūtūmėt manęs sutikęs.
    Diluo linkteli.
    - Žinau, ką galvojote visą šį laiką, - taria rūkorius. – Kad esu pernelyg savimi pasitikintis, deduosi viską žinąs, ir panašiai.
    „Keista, jis žino, kokį įspūdį sudaro, - mąsto Diluo. – O kokį įspūdį sudarau aš? “
    - Juk atspėjau? – neoninis užrašas atsispindi nuo rūkoriaus akių prietemoje. – Žinote, ką aš galvoju? Kad jus lengva apgauti. Štai kad ir dabar: jūs einate paskui mane, o aš juk galiu nežinoti kelio. Galėčiau jus nuvesti bet kur. Galėčiau apiplėšti, užmušti.
    Diluo įsižeidžia.
    - Kodėl taip ir nepadarote? – paklausia.
    - Be reikalo pykstate, - taria rūkorius. – Taip kalbu tik dėl to, kad pats nenorėčiau atsidurti jūsų kailyje. Turiu omeny, kad jums labai svarbi komandiruotė nesiklosto taip, kaip turėtų. Bjauriausia, kad nieko negali padaryti.
    Jaunuolis sustoja ir sustabdo Diluo.
    - Ir dar. Esu įsitikinęs, kad jūsų vietoje elgčiausi lygiai taip pat, - taria.
    - Kodėl mes sustojome? – paklausia Diluo.
    - Jau atėjome, - atsako rūkorius.
    Kurį laiką abu tyli. Diluo mąsto apie jaunuolio žodžius: „Iš tiesų, bjauriausia, kad nieko negali padaryti. Nieko, grįžęs greitai atsigausiu“. Diluo planuoja savaitgalį: ilgai miegoti, aplankyti tėvus, perskaityti kokią nors knygą, gal susitikti su kuo nors, nueiti pietų į kokį nors restoraną. „Seniai nebuvau kino teatre“, - šypsosi Diluo. Filmai. Gal pažiūrėti kokį nors filmą namie? Kokios nors knygos ekranizaciją.
    - Atvažiuoja, - rūkorius nutraukia jo mintis.
    Diluo pasisuka į šoną, išties pamato atvažiuojantį autobusą, didelį, ilgą. Autobuso viduje dar tamsiau, nei lauke. Jis sustoja taip, kad vidurinės durys atsiduria tiesiai priešais Diluo. Rūkorius atsisveikina su juo, dingsta tamsoje. Diluo įlipus, durys užsidaro, autobusas nuvažiuoja.
    Diluo atsisėda į laisvą vietą bene vienodu atstumu nuo vairuotojo ir autobuso viduryje esančios apvalios platformos, per kurią autobusas išsilenkia posūkiuose. Portfelį pasideda ant kelių. Aplink visos vietos užimtos. Iš tamsos į Diluo žiūri kitų keleivių akys. Jis nemato nei vieno veido, bet aiškiai jaučia jų žvilgsnius. Visi keleiviai tyli, jei norėtų kalbėti, tektų šaukti, nes labai garsiai dirba variklis. Dėl tų žvilgsnių ir tylos, Diluo atrodo, kad visi įsitempę laukia, kol jis prabils. „Ar jie visi važiuoja į Centrinį skyrių? Gal nei vienas? Kodėl jie spokso į mane? Mato, kad atvykėlis? Žino, kas aš? – Diluo stengiasi įsižiūrėti į veidus. – Reikia ko nors pasiklausti, kada man lipti. “ Pasilenkia prie keleivio priešais.
    - Atsiprašau, man reikia į Centrinį skyrių, gal pasakytumėte, kada man lipti? – paklausia jis.
    Turbūt per tyliai pasako, variklio garsas visiškai užgožia drebantį Diluo balsą. Kažkas jį pašaukia iš dešinės.
    - Prašau? – perklausia Diluo.
    Dešinėje jis gana aiškiai mato praėjimą tarp kėdžių, tačiau kitoje eilėje sėdintys vyrai skendi tamsoje. Regis, vienas atkišęs ranką. Rodo į Diluo pirštu.
    - Nematau jūsų veido, - išgirsta Diluo.
    Vyras pasako tai piktai ir negarsiai, bet Diluo vis tiek aiškiai išgirsta.
    - Pasilenkit arčiau, juk nematau jūsų veido.
    Diluo pasilenkia. Vyro veidas lieka tamsoje.
    - Man į Centrinį skyrių, - sušunka Diluo, kad jį išgirstų.
    Vyras ima kvatotis, šalia jo kitas keleivis irgi juokiasi. Diluo mato jų dantis.
    - Nusuko jau, - taria vyriškis priešais Diluo, prie kurio jis prieš tai lenkėsi. Pasako taip pat negarsiai, bet kažkodėl autobusas neužgožia jo balso.
    - Kas? – sutrikęs atsisuka Diluo.
    Vyrai iš dešinės dar labiau juokiasi.
    - Nevažiuoja šitas autobusas pro Centrinį skyrių, jau nusuko į šalį, o jums tiesiai reikia, - paaiškina vyriškis priešais.
    „Malonus, ne toks, kaip tie du iš dešinės“, - pagalvoja Diluo. Padėkoja, tada staiga suvokia, ką išgirdo.
    - Kaip tai nusuko? – sušunka atsistojęs. – Kur nusuko? Kodėl?
    Diluo beviltiškai žvalgosi į tamsą. Veidų nemato, girdi tik juoką, sumišusį su variklio gausmu. Autobusas važiuoja duobėtu keliu. Kaip tik atriedėjus garsiausiai juoko bangai, autobusas pašoka, Diluo nuvirsta į kėdę. Kažkas sugriebia jį už rankų ir pastato ant kojų.
    - Pone Diluo, - kažkaip piktai, tyliu žemu balsu kreipiasi į jį žmogus. – Argi jums nepranešė? – jis paduoda Diluo jo portfelį, nustumia į aikštelę viduryje.
    - Kas jūs? – šaukia Diluo. – Kodėl stumdotės?
    Autobusas pašoka važiuodamas per eilinę duobę, Diluo užkrenta ant dviejų keleivių. Jį vedantis vyras iškart Diluo pakelia, Diluo atsiprašo keleivių, ant kurių užvirto. Ausyse vien tik keistas triukšmas, gaudesys.
    - Jums buvo išsiųsta telegrama, - pasako vyras Diluo, stumdamas jį autobuso galo link.
    Diluo nori pamatyti vyro veidą.
    - Šalin rankas! Kas jūs toks? – bando išsilaisvinti, bet vyras tvirtai sugriebęs Diluo už rankų, stumia jį priešais save.
    - Juk jums buvo pranešta, posėdis atšauktas, projekto svarstymas atidėtas, greičiausiai jį apskritai atmes, - vyras kalba toliau. – Centriniame skyriuje jūsų niekas nelaukia. Ko jūs čia važiavote, pone Diluo?
    Diluo sviedžiamas į duris, autobuso vairuotojas kerta per stabdžius. Durys atsidaro, Diluo iškrenta į lauką. Autobusui jau nuvažiuojant, parskrenda portfelis. Naktis, Diluo skauda nugarą ir jis susiplėšė kelnes.
2008-04-14 17:16
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą