Apsireiškimo belaukiant

Taigi, nuėjome ieškoti toliau.
Pagal upelį daug krūmų, bet nėra akmens. Pasitaikė keletas, bet aiškiai per maži, netinkami. Ant tokio ir pati neatsistosi, ne tik Marija. Radom galų gale, bet tik viduryje upės. Kažin, ar bus gerai?
Kodėl gi ne? Akmuo didelis, dar didesnis ir už tą, kur buvome lauke suradusios, iš visų pusių bėgančio vandenėlio skalaujamas, švarus, net blizga. Jokių žolių aplinkui jį tiktai skaidrus vandenėlis. Kai geriau įsižiūrėjome, pamatėme, kad vis tik ir čia iš abiejų akmens šonų driekiasi ilgos siaurais lapais žolės. Tačiau nepalyginsi,  kiek jų buvo prie to akmens, kur lauke matėme.
  Akmuo geras ir alksninių krūmokšnių toje upės pusėje kiek nori. Tiesa, truputį toliau į dešinę „vyrų maudyklė“. Taip ir vadinosi „vyrų“, kadangi čia labai gilu, o vanduo net juodas. Maudosi daugiausia tie, kas gerai plaukti moka. Moterys ir mes vaikai mėgstam ne tokią gilią vietą. Mūsų maudyklė prie mokyklos.  Čia per patį gilumą man iki kaklo, o jau vandenėlis toks skaidrus, kad net dugnas nusėtas smulkiais žvyro akmenėliais matosi.
  Maudyklė tai maudyklė, nelabai gerai, tačiau ji šiek tiek toliau. Be to jau nebe vidurys vasaros, nebe tokie karščiai. Vargu ar sumanys vyrai tokiu laiku maudytis. Šiaip jau ši vieta mūsų tikslui labai  tinka. Ant kranto priešais akmenį nedidelė aikštelė visa alksnių krūmais apaugusi, o per vidurį lyg tyčia tarpelis, pro kurį aiškiai matosi akmuo.
    Čia mes sulindusios ir pradėjom tą maldų maratoną. Ant kelių suklaupusios pradėjome kalbėti pirmąjį rožančių. Atidžiai, neskubėdamos, taip kaip mokė davatkėlė ruošdama mus pirmai komunijai. „ Kai kalbi poterius, kad nebūtų jokių pašalinių minčių, vien tiktai apie Dievą ir Jėzų Kristų galvot. “
Mūsų atveju, žinoma,  tai apie panelę Mariją.
Aš stengiuosi ir, atrodo, kad Janytė taip pat. Susikaupusi, net užsimerkusi meldžiasi, nors man atrodo gal nevertėtų taip, gali ko gero ir apsireiškimą pražiopsot.
Atkalbėjom po rožančių, persižegnojom, pabučiavom kryželį, dėl visa ko į akmenį pažiūrėjom. Bet tik tarp kitko. Niekas nė nesitiki taip greitai... Alksnių šakas praskyrusios išžvalgėm aplinką. Nieko nesimato. Išlindusios iš krūmų takučiu pagal upę parėjom namo. Rytojaus dieną po pietų mes ir vėl ten. 
Taip praėjo kelios dienos. Viskas būtų kuo puikiausiai, tik Janytė pradėjo kažkodėl nebeateit. Nėra vieną dieną, už kelių dienų vėl vieną praleido. Man truputį apmaudu. Buvom susitarusios, jei kuri negalės ateiti, rožančių kalbėti už abi. Laikiausi žodžio. Tačiau, ką  bekalbėti, du rožančiai vienai krūmuose ant kelių vistik perdaug. Vieną rožančių, tai yra savo rožančių atkalbu be priekaištų. Vis apie Mariją tegalvoju. Kai reikia kalbėti antrą - nebegaliu taip susikaupt nors tu kažin ką. Pradedu galvot, kodėl neatėjo, gal dar ateis. Jei kur brakšteli, galvoju, gal jau ji, laukiu pasirodant ir staiga susigriebiu, kad ne apie Mariją galvoju. Tokia malda, aišku, nebus užskaityta. Tada vėl iš naujo. Kai Janytė neatėjo dar vieną dieną, aš, aišku, ją užsipuoliau. Pasirodo be reikalo. Ji visai nekalta. Jos mama pasistatė stakles, audžia, o Janytei reikia pritrinti šeivų. Jeigu man taip būtų, tai ir aš negalėčiau. Juk prisiekėm labai klausyti tėvelių.
  Toliau viskas ėjosi sklandžiau. Dienos buvo šiltos, net karštos. Visai nesunku alksnių pavėsyje prie vandens melstis, netgi malonu . O ir Janytė laiku ateina. Įsigudrina pritrinti šeivų kuo daugiau, prikrauna pilną sietą, net su kaupu, kad ilgiau užtektų mamai, kad nepritrūktų. Pati gi ateina prie upės, o tada jau mes abi tęsiame savo maldas.
  Vieną sekmadienį netikėtai buvo sudrumsta mūsų ramybė. Įpusėjus rožančiui, pasigirdo tolumoje šurmulys. Jis vis artėjo ir virto klegesiu. Prie maudyklės atgriuvo bernų burys. Iš karto jie susėdę pievoj lošė kortomis, o paskui sugalvojo maudytis. Vienas po kito jie ėmė rengtis ir pliki sušoko į upę.
Be reikalo nesprukom iš karto. Apie maldą, rožančių nėra ką ir bekalbėti. Žiūrim tik kaip greičiau iš čia pasprukti, kol dar mūsų nepastebėjo krūmuose. Tačiau taip paprastai pasitraukti nebuvo galima, ypač po to, kai mes pamatėm juos nuogus. Susigūžusios mes kantriai laukėme, kada jie išsimaudę dings iš čia. Bet kur tau. Jie ilgai šūkaudami pliuškenosi  vandenyje.  Pagaliau vienas iššokęs iš upės  nuogas,  šokčiodamas nuo vienos kojos ant kitos, purtydamas vandenį iš ausų, artėjo prie mūsų krūmo.
  Nejuokais išsigandom. Janytė jau norėjo bėgt, bet laimė dar ir prieš mus buvo krūmokšnis. Jis ten ir pasuko. Gerai girdėjome, kaip jis ten atliko didelį gamtos reikalą ir, išlindęs iš krūmų, vėl įšoko į vandenį.
Baigta, dabar tai jau visai pražuvome. Ne tik, kad buvo išniekinta mūsų maldos vieta, bet ir užsitraukėm baisią nuodėmę, o gal net ir mirtiną – pamatėm nuogus vyrus. Dabar, kol tos nuodėmės neatsikratysim, negali būti nė kalbos apie rožančių, o be to reikia jau ieškoti kitos vietos.
  Janytė bando savaip gelbėti padėtį . – Tai kas, kad čia krūmuose taip atsitiko – sako ji. – Bet ten, kur Marija turėtų pasirodyti, viskas švaru, bėgantis vandenėlis skalauja – aiškina ji, tačiau manęs tai neįtikino.
- Negi tu galvoji ir toliau čia melstis? – net pasipiktinau. – Pirmiausia reikia prieiti išpažinties, atlikti atgailą, gaut išrišimą, atsikratyti nuodėmės, rasti kitą vietą ir viską pradėti iš naujo.
Janytė ir vėl prieštarauja:
- Kada kas bus, o dabar viską nutraukti. Tiek sukalbėta rožančių, tiek maldų, tiek vargo įdėta, o ir Marija turbūt buvo kur nors visai nebetoli. Gal niekam nieko nesakiusios apeikim aplink bažnyčią keliais? Marija matys, kad už tą nuodėmę atgailaujam ir priims mūsų maldas.
- Kaip be išpažinties atgailaut? - pasipriešinau aš . – Gal kunigėlis paskirs didesnę atgailą? Ne, jokiu būdu – nesutikau .
Nuo ča mūsų nuomonės ir išsiskyrė. Jau ir bernų nebeliko, jie visi išsilakstė, o mes vis dar ginčijomės. Niekaip negalėjome nutarti, ar mūsų maldos galėtų būti užskaitytos, ar ši vieta išniekinta ir maldai nebetinkama, ar ieškoti kitos? Taip ir išsiskyrėme nieko nenutarusios. Ne tokio apsireiškimo tikėjomės...