Ramus ir toks gražus vakaras. Simona dairosi mažai apšviestame kambaryje, o kaskart pažvelgus į žaislus, surikiuotus ant lovos, jai darosi vis sunkiau. Daug minčių dabar sukasi merginos galvoje, daug vaikystės prisiminimų iškyla prieš akis. Paskendusi prisiminimuose, nepajunta, kaip kažkas įeina į kambarį. Kruptelna tik pajautus apkabinusias ją rankas ir išgirdusi žodžius:
- Atėjau atsisveikinti, princese. Rytoj tu išvyksti iš Lietuvos, tad negalėjau išleisti tavęs neatsisveikinęs.
- Andriau, aš tau sakiau, kad nemėgstu atsisveikinimų. Juk žinai, kad man ir be viso šito sunku, - pyktelėjus atsako Simona.
- Nepyk, Simona, tiesiog negaliu apsiprasti su ta mintimi, kad daugiau tavęs nebematysiu. Tik tu vienintelė žinai, kaip tave myliu.
- Andriau, aš grįšiu. Juk pažadėjau sugrįžti pas tave, nedramatizuok. Elgiesi kaip mažas vaikas. Susitiksim po keturių mėnesių.
- Nepyk. - tyliai pasako vaikinas ir išeina iš kambario.
Simona dar ilgai akimis stebi išeinantį Andrių, vėliau nusisuka ir bando nieko negalvoti, tačiau mintys niekaip nepalieka jos ramybėje. Širdį lyg akmuo užgulė, kad taip piktai kalbėjo su savo vaikinu.
„ Bet ir kvailė aš... Juk jis mane myli. Kodėl negaliu aš jo mylėti? Man tiesiog gera būti kartu su juo, bet nieko daugiau. Negaliu jam pasakyti, kad jo nemyliu, bijau įskaudinti ir įžeisti. Jis toks geras, o aš... Kas aš? Neturiu teisės su juo taip elgtis... Bijau net pagalvoti, kaip Andrius sureaguos sužinojęs, kad nebegrįšiu niekada ir kad jis lieka vienas... Taip beviltiškai tiki, kad jį myliu, o ką aš darau... “ – taip dar ilgai mąstė mergina, bet suvokė, kad sprendimas jau padarytas – rytoj ji išskrenda.
* * *
Simona sėdi ant lovos, savo naujuose namuose toli nuo Lietuvos. Įsisupusi į antklodę ir, gerdama stiprią kavą, vis galvoja: prabėgo jau mėnuo, kaip ji išskrido ir lygiai mėnuo nuo tos akimirkos, kada Andrių matė paskutį kartą. Keista, bet ji niekaip nesugeba pamiršti šio vaikino, nors kaip tik vakar, paskambinusi jam, pasakė, kad čia pasiliks visam laikui ir kad jis niekada daugiau nebus su ja. Nors ir žino, kad Andrius toli, bet keistas jausmas neduoda jai ramybės – jaučiasi taip, lyg jis visada būtų šalia jos. Ilgai ir daug galvoja Simona apie Andrių, niekap nesugeba pamiršti, kaip buvo gera su juo kartu.
- Andriau... Andriau... Kaip tu? Ar viskas tau gerai po to, kai... Ne! Viskas! Pakaks! Daugiau jokių minčių apie jį, mergyt. Andrius – praeitis... Tavo dabartis – Anglija! – pasakė Simona pati sau, net nesuvokdama, kad garsiai sušuko.
Staiga suskambo skambutis. Mergina sunkiai atsikėle nuo lovos ir nuėjo atidaryti durų. Atidariusi duris pamatė savo naująją draugę, Karoliną, su kuria susipažino skrisdama į Angliją.
- Užeik, Karolyt, ilgokai jau nesimatėm, - pasakė Simona, rodydama ranka į kambarį.
Karolina nuėjo tiesiai prie lovos ir patogiai įsitaisiusi paklausė:
- Ar buvai pas gydytoją?
- Ne, nebuvau. Ir neketinu niekur eit. - susierzinusi atsakė Simona.
- Aš tau sakau, kad tu laukiesi. Negi taip sunku nueit pasitikrinti pas gydytoją? Pykinimas rytais ir kitokie nėštumo požymiai be priežasties nepasireiškia.
- Karolina, kiek aš galiu kartoti, kad tiesiog esu pervargusi? Atėjai turbūt tik tam, kad mane suerzintum. Jei tau bus ramiau, nueisiu pasitikrinti. - piktai pasakė.
- Tu tikra užsispyrėlė, bet pagaliau supratai, kad pats laikas pasitikrinti. Įsitikinsi, kad aš buvau teisi. - su dideliu pasitenkinimu išrėžė Karolina.
Simona piktai nužvelgė draugę ir padavė jai puodelį su kava. Priėjusi prie lovos atsisėdo ir įdėmiai žiūrėjo į nuotrauką, kuri gulėjo ant stalo. Nesugebėjo atitraukti akių nuo aukšto, juodų plaukų, rudų akių vyriškio, kuris buvo toje fotografijoje. Karolina, pamačiusi Simoną, žiūrinčią į nuotrauką, paklausė:
- Negali atitraukti akių nuo Andriaus nuotraukos?
- Nežinau kodėl, bet po išvykimo iš Lietuvos nenustoju galvoti apie jį. Nemylėjau jo, tad kodėl dabar galvoju? -nuleidusi akis kalbėjo Simona. - Kad ir ką bedaryčiau, kad ir kur bebūčiau, negaliu negalvoti apie Andrių. Net sapnuoju jį, kad būna su manimi...
- Kažkodėl man nuojauta sako, kad tu myli Andrių, tik to nesuvoki arba nenori pripažint.
-Karolina, nekalbėk taip. Tai jau darosi juokinga. Man tik atrodo, kad Andrius yra su manimi, nors tai kvaila, aš juk žinau, kad jis liko ten, Lietuvoj.
-Ir dar sakai, kad jo nemyli. Tu meluoji pati sau. Mergyt, gali meluoti pati sau, bet manęs neapgausi: Andrius užkariavo tavo širdį, kol buvai su juo.
Simona nieko neatsakė, tik tylėjo ir žiūrėjo į nuotrauką, galvodama, kad gal iš tiesų ji įsimylėjo šį nuostabų rudaakį. Taip įdėmiai bežiūrint į nuotrauką, merginą vėl užplūdo keistas jausmas, kad Andrius šalia. Tuo metu Karolina atsistojo ir pasakė, kad jau turi išeiti. Simona išlydėjo savo viešnią ir vėl grįžo į lovą, pasiėmusi nuotrauką kartu su savimi. Bežiūrėdama į Andriaus atvaizdą apsiverkė.
„Taip taip... Kokia aš kvaila... Juk myliu jį, bet bijau tą pripažinti. Visa širdimi noriu būti tik su juo, bet... Jis neatleis to, ką padariau. Aš jį įskaudinau pasakydama, kad niekada nebegrįšiu. Jis manęs nekenčia. Reikia ir man jį pamiršt... Karolina buvo teisi... “-verkdama mąstė Simona. Ilgai dar gulėjo mergina ir verkė, kol galiausiai užmigo.
Anksti ryte Simona pabudo: sapnavo Andrių su kita mergina. Toks sapnas ją labai išgąsdino, kad jis jau nebus su ja kartu. O nuojata lyg kažką bandė pasakyti, bet Simona niekaip negalėjo suprasti, ką tai galėtų reikšti. Todėl, kad mažiau galvotų apie Andrių, išsiruošė pasivaikščioti po parduotuves.
Nuo pat ryto iki vidurdienio Simona vaikščiojo po parduotuves, bet visada galvojo tik apie savo buvusį vaikiną, netgi nesugebėjo nieko sau nusipirkti. Nematė jokių daiktų, stovinčių vitrinose, tik prieš akis jai rodėsi Andriaus veidas, o akys buvo pilnos ašarų. Staiga Simonai pradėjo lietis vaizdas akyse, ausyse spengė ir ji nualpo viduryje gatvės.
***
Atsibudo mergina ligoninės lovoje, šalia jos sėdėjo Karolina ir žiūrėjo su šypsena. Simona nieko nesupratusi paklausė:
- Ką aš čia veikiu? Ir kodėl tu šypsaisi? Nieko nesuprantu. Paaiškink, Karolina.
- Kvailute tu, kiek aš tau kartų kartojau, kad pasitikrint nueitum pas gydytoją. O dabar štai kas gavosi.
- Kas gavosi? Negi taip sudėtinga normaliai paaiškinti? - kaip įprastai susierzino Simona.
- Gerai jau gerai. Aš buvau teisi, - su dideliu pasididžiavimu pasakė Karolina, - tu laukiesi.
- O, Dieve! Aš?! Laukiuosi?! Oi, ne! Andrius... - pravirko Simona.
- Kas tau? - nieko nesupratusi pasakė Karolina.
- Vaikas juk Andriaus. O aš jį numečiau kaip panaudotą daiktą ir aš... aš... myliu jį... Myliu Andrių... Kas dabar bus?
- Pirmiausiai tu turi nusiraminti, o tada jau sugalvosim, ką reikia daryti.
- Karolina, noriu namo – pakalbėk su daktaru, prašau. Nenoriu čia likti.
Karolina linktelėjo ir išėjo. Simona liko viena, paskendus mintyse, kurios degino jos širdį ir protą kaip ugnis popieriaus lapelį. Nekantriai laukė, kada grįš draugė ir praneš, kad ji gali važiuoti namo. Taip jai belaukiant pasirodė ir Karolina, kartu atsivesdama daktarą. Daktaras nužvelgė Simoną ir nusišypsojęs pasakė:
- Sveikinu, panele. O dabar turėsite labai save saugoti ir ypač tokioje padėtyje jums negalima nervuotis, tad pasistenkite į viską žiūrėti kuo ramiau, nes kitaip galite pakenkti kūdikiui. Jums skirsime vitaminus ir, atlikus dar vienus tyrimus, galėsite važiuoti namo.
Simona nieko nepasakė, tik linktelėjo galvą ir ašarų pilnomis akimis pasižiūrėjo į Karoliną. Ji taip pat tylėjo, priėjo ir apkabino Simoną, bandydama nuraminti.
***