Rašyk
Eilės (73074)
Fantastika (2189)
Esė (1492)
Proza (10331)
Vaikams (2494)
Slam (49)
English (1100)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 18 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Atsikeliu, anksti, kaip visada.  Tvarkausi visada iš ryto, vakarais būnu per daug pavargęs. Pro pusiau praskleistas užuolaidas švyti ūkanotas rytas, lauke labai šalta. Pirma vonia, atsuktas čiaupas, vanduo mane ramina, po to arbatinukas, pilnas vandens. Pavalgydinu katiną, rytais beveik nevalgau. Laukiu. Vėluoja, matyt atsikėliau per anksti. Stumdamas ratukus grįžtu i kambarį, nuvalau dulkes nuo rašomosios mašinėlės, įsidedu lapelį popieriaus, keletą minučių žiūriu pro langą, pirštai juda patys, mašinėlės spragsėjimą permuša verdančio vandens švilpimas. Grįžtu į virtuvę, ant didelės indiškais ornamentais išaustos staltiesėlės sudėta keliolika tuščių puodukų, kai kurie jų net su vardais, kiti skirti nenumatytiems atvejams. Isijungiu radiją, rytinės žinios. Kažkas skambina į duris. Atidarau, ten Andrius, uždusęs – tikriausiai lipo laiptais.

– Praktikuoji sveiką gyvenimo būdą? – klausiu.

– Taip, kiekvieną kartą lipu pas tave laiptais tam, kad išgerčiau puodelį sveikos kavos.

Šypsausi ir įleidžiu. Andrius toks kaip visada, jei neturi kur skubėt, vis tiek skuba, jo judesiai labai dinamiški, manau, kad to jis išmoko naujam darbe, kažkada man apie tai užsiminus jis sakė, kad jei visada judi, tai kyla mažiau įtarimų, kad nedirbi.

– Nepavėluosi?

– Nea, vis tiek kiekvieną rytą turiu laukti lauke, kol kas atidarys duris.

– Kaip visada? – klausiu.

– Taip.

Andriaus puodukas baltas, o raides juodos, pagražintos raudonom boružėm, niekad dėl to nepriekaištauju jam, nors man ir atrodo, kad jo puodelis šiek tiek mergaitškas ir net ne bobiškas. Kambary pasklinda kapučino kavos kvapas.

– Atnešiau tau kokteilinių skėčiukų, Rasa paėmė iš baro.

Paduoda raudonai geltonus miniatiūrinius skėčius. Dedu juos ant stalo.

– Padėkok Rasai nuo manes, tikiuosi, ji ateis šeštadienį.

– Ateis, juk tokia proga.

Andrius pučia į savo puodelį, sėdasi ant palangės virtuvėje, įsižiūri pro langą, tai jo mėgiamiausia vieta, aišku, ji patinka ir man, tik, deja, man labai sunku būtų sėstis ant palangės, kiti sėdasi ant kėdės šalia, tik jis vienas sėda ant palangės, kad iš aukščiau galėtų viską matyti. Jis kalba į mane nežiūrėdamas, dideliais gurkšniais rydamas kavą.

– Girdėjai apie Matį?

– Taip, – šiek tiek susiraukiu, jis žino, kad man nelabai malonu apie jį kalbėti.

Jis ir toliau į mane nežiūri.

– Buvai vestuvėse? – klausiu.

– Taip, – atsako, – buvau.

– Kaip ji atrodė?

– Gerai, ji atrodė gerai.

Aš nusisuku, todėl nematau, ar jis dabar žiūri į mane, ar ne.

– Tau reikėtų su ja pašnekėt.

Aš tyliu toliau, burnoj šiek tiek kartu.

– Kalbėjau su ja dar ligoninėj, vienąkart, ji man buvo atnešus gėlių, bananų ar dar kažko, neatsimenu, ne, Andriau, mums nėra apie ką šnekėt, tu pats žinai, kokia ji yra.

– Taip, žinau.

Jis nulipa nuo palangės, sėdasi šalia manęs, dabar tikrai žiūri tiesiai i mane, tiesiai man į akis.

– Suknelė buvo balta? – klausiu.

– Balta.

– Ir gėlės buvo mėlynos?

– Taip.

– Ji visada taip ir norėjo.

Pagarsinu radiją, kalba apie orus, diena bus saulėta, artėja žiema. Dar pašnekam apie šį bei tą, kažką nereikšmingo, jis baigia gerti mano kavą, pasitaiso kaklaraištį, baigęs plauti puodelį, pasako kažką juokingo. Išeina. Atsisveikinam iki rytojaus.

Nusistumiu iki svetainės, neturiu noro rašyt, įjungiu televizorių, ryte žiūriu matytų laidų kartojimus, saulė pakyla dar aukščiau, kambary pasidaro šilta, nuo kelių nusiimu pledą. Vėl skambutis į duris, dar vienas vardinis puodelis sulaukė savo šeimininko.

Monika visada moka šypsotis ir šneka labai greitai, bet man patinka jos klausytis. Ji sėdasi tiesiai priešais mane, rankose laikydama melsva puodelį, jos puodelis pats didžiausias.

– Kaip reikalai, susitaikėt? – klausiu.

– Iš kur žinai, a, Andrius pasakė, taip, susitaikėm, mums dabar pereinamasis laikotarpis, susitarėm palaukti dėl viso to, neskubėti.

Ji šiek tiek pasilenkia, galvą prisilaiko ranka, jos dažyti šviesūs plaukai pakimba ore vos neliesdami garuojančios kapučino, vėl pakelia galvą, pasižiūri, šypsosi.

– Ką dar Andrius sakė?

– He, papasakojo apie tavo naktinius pasivaikščiojimus.

Jai šiek tiek gėda, moterys visada perdeda tokius dalykus. Monikos draugas – mašinų vagis, aš niekad nesu jo matęs, bet man daug ji pasakojo, jis labai jai padėjo, kai tėvai išvažiavo ir keturis metus nesiuntė pinigų, padėjo jai išsaugoti butą ir baigti vidurinę, dabar ji antro kurso studentė, bet labai nerimauja del savo sugyventinio profesijos, manau, kad vienąkart palikta tėvų, nebenori, kad ją gyvenime kas nors dar paliktų.

– Kodėl mes jo per tiek metų nė karto nematėm?

– Ko, a, Dariaus, - susimąsto, galvoja, ką atsakyti, todėl iškart žinau, kad pameluos, – jis labai užsiėmęs, na, žinai, darbas.

– Taip, darbas.

Abu nusišypsom. Ji niekur neskuba, todėl kavą geria lėtai, ji pas mane būna ilgiausiai, bet ateina rečiau, ir tik rytais, vakarais ji sėdi su grupiokėm miesto kavinėse ir geria jų kavą, arba važinėjasi su draugu, jei jis būna mieste. Ir ligoninėje ji pas mane būdavo ilgiausiai, visada šnekėdavo visokius niekus, bet vien jau tas ypatingas kalbėjimo stilius buvo savotiškai malonus, anksčiau jis mane erzindavo, bet nuo tų ilgų sėdėjimų palatoje jis man ėmė patikti, ji man padėjo pasveikti, jie man visi padėjo pasveikti. Kartais pagalvoju, kad dar niekad nesu jiems už tai padėkojęs, manau, kad reikėtų, nusprendžiu tai padaryti šeštadienį, per kokteilių vakarėlį pas mane.

Ji baigia glostyti mano katiną ir kalbėti apie tai, kaip jos gera kurso draugė susipažino su turtingu vilniečiu klube ir apie tai, kad jis turi juodą mersedesą. Atsikelia, padeda katiną ant žemės. Atsisveikinam tarpdury.

– Iki šeštadienio.

– Ryt neateisi?

– Ne.

– Tai iki.

Išjungiu televizorių. Ir radiją. Į grotuvą įdedu plokštelę. Atsistumiu iki stalo. Mašinėlėje įstrigęs lapas. Ten įspaustos tik trys eilutės. Bandau tęsti, skaitau ir skaitau tai, kas jau parašyta, bandau atsekti savo paties mintį, bet labai sunku susikaupti, gal trukdo didelis kiekis išgertos kavos, gal išeikvojau dienos potencialą bereikšmėms kalboms, maišo balta vestuvinė suknelė, ir mėlynos melancholinės spalvos mano sienų tapetai, primenantys gėles. Ištraukiu lapą, įdedu naują, pradedu iš naujo.  Rašau, kol saulė pradeda per stipriai šviesti į akis. Užtraukiu užuolaidą, ji lengvai juda, mano langai prastai užsandarinti. Paprašysiu, kad padėtų Andrius, deja, pats negaliu to padaryt. Plokštelė sukasi ir sukasi, niekada nesustoja. Melodija ir mašinėlės spragsėjimas nuteikia mane keistai. Vėl skambina į duris. Ten Haris.

– Labas, atnešei, ko aš prašiau?

– Taip, – užeina.

Nustumia mane i kambarį, į rankas paduoda knygą.

– Neisivaizduoju, kaip aš galejau be jo dirbti šitiek metų.

– Aš ir, gal žinai daug žodžių.

Abudu nusišypsom.

– Apie ką dabar? – klausia rodydamas į krūvelę rudų lapų.

Paliečiu lapus ranka.

– Na tai apie tokį miestelį, jis tokioje kaip ir dykynėje, bet ten gražu, ten auga laukinės jukos, žmonės labai paprasti ten gyvena ir jie turi tokį paprotį, jie rengia šunų lenktynes , todėl kiekvienas sulaukęs tam tikro amžiaus turi šunį ir...

Haris žiūrėjo į mane ir šypsojosi.

– Kas yra? – paklausiau.

– Tu juk neturi šuns, – ir tuoj pasitaiso, – bet tau pavyks, aš žinau, tau visada pavyksta.

Šiek tiek pykteliu, bet man patinka jo optimizmas, nors ir dirbtinis.

– E!

– Ką? – jis mane pažadina iš vėl užpuolusių vaizdų.

– Tu man dar nepasiūlei kavos.

– Ponas Hari, gal jūs pageidautumėt kavos?

– O kokia tai kava bus?

– Geriausias kapučino mieste.

– O taip!

Jis padeda man nusistumti iki virtuvės, mes užkaičiam vandenį. Šiek tiek surimtėjam.

– Hari, kodėl mes tai darom?

– Tu apie ką?

– Pats žinai. Ar viskas, ko mums reikia, tai knygos nugarėlė su sava pavarde lentynoje?

Jis pažiūri į mane tokiu savo žvilgsniu.

– Manau, mus auklėjo nukritusios žvaigždės, mano mielas drauge.

– Taip, tikrai, atsakymas vertas rašytojo.

Verdantis vanduo vėl pradeda švilpti. Jis supilsto vandenį į puodelius. Sėdasi kitam stalo gale, žiūri lyg ir į mane, lyg ir nevisai. Mes abu tylim. Plokštelė apsuka dar viena ratą, tos dainos man primena kai ką, ko aš jau nebeturiu.

– Hari?

– Taip, – jis tikriausiai pamano, kad tai bus dar vienas „mano“ klausimas, kuriam jis visada turi po puikų atsakymą.

– Kodėl jūs pas mane vis dar ateinat, jau du metus, aš rimtai?

Jis skėsteli rankomis ir pasako:

– Mums patinka tavo kapučino.

– Taip, kaip viskas paprasta.



Kaunas      2001 11 15
2002-05-15 16:43
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 13 Kas ir kaip?
 
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą